Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-641-425/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ ieškinį atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės administracijai dėl 1 388 423 Lt nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes nėra nurodyta jo apskundimo terminas ir tvarka. Be to, sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu absoliučiu negaliojimo pagrindu, nes sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną jo nuorašą patvirtino ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą, todėl buvo pažeistos CPK 19 straipsnio nuostatos.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turi teisę prašyti atlyginti tik jo patirtus nuostolius, nes CK 6.972 straipsnio 1 dalis numato, kad tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu. AB „Panevėžio statybos trestas“ ir UAB „Pasvalio melioracija“ jungtinės veiklos sutartis nenumatė, jog dėl žalos atlyginimo reikalavimo teisė yra numatyta tik konkrečiam partneriui ar abiem partneriams kartu, todėl teismui patenkinus ieškinį, žalos dydis būtų paskirstytas tarp partnerių.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo nuostolių, nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nebuvo paskelbtas konkurso laimėtoju ir jokių statybos rangos darbų neatliko, nes ši išvada prieštarauja minėtam Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui, kuriuo, kaip minėta, atsakovo sprendimas įrašyti UAB ,,Pireka“ ir UAB ,,Inkomsta“ į preliminarią pasiūlymų eilę buvo panaikintas. Nelikus kitų dalyvių, ieškovas turėjo būti pripažintas laimėtoju, nes atsakovas, įrašęs jį į preliminarią eilę, pripažino, kad šis pasiūlymas atitinka konkurso sąlygas. Ieškovo ir partnerio pasiūlyta kaina nebuvo per didelė ir buvo mažesnė nei paties atsakovo nustatyta projekto vertė.

Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nustatančias nuostolių sąvoką, o taip pat nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios nesiejamos su darbų įvykdymo faktu bei negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, o taip pat lėšos, grynasis pelnas, iš kurio asmuo praturtėtų (2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008, 2006 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-470/2006).

Teismas nevertino ir nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovo prašomų priteisti nuostolių buvimo ar nebuvimo, o tik formaliai konstatavo, kad nuostoliai nėra padaryti, nes ieškovas neatliko rangos darbų.

Teismas, atmesdamas ieškinį, nenustatinėjo prašomų priteisti nuostolių dydžio, nevertino byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų, todėl nepagrįstai nurodęs, kad ieškinys grindžiamas vien tik prielaidomis, pažeidė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 330 str.). Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neginčijo nuostolių dydžio, tai yra jį pripažino ir tik prašė teismo ieškinį atmesti arba sumažinti nuostolių dydį. Jeigu byloje neužteko oficialių įrodymų, teismas, siekdamas įvertinti ir nustatyti žalos dydį, privalėjo skirti ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008).

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė turintis teisę į rangovo ekonomiją, kuri buvo apskaičiuota remiantis Statistikos departamento oficialiai nustatytu ir 2010-01-15 paskelbtu kainų pokyčių indeksu.

Atsakovas, neteisėtai pasirašydamas sutartį ne su ieškovu, elgėsi nesąžiningai, pažeidė teisės normas, todėl privalo atlyginti jam padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą ir privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir atmetęs ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, o taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ieškovai AB „Panevėžio statybos trestas“ ir UAB „Pasvalio melioracija“ ieškiniu prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti nurodytą atsakovo Komisijos sprendimo dalį ir ex officio konstatuoti, kad tuo pagrindu sudarytas sandoris yra niekinis. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu šį ieškinį buvo atmetęs. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 2 d. sprendimu, kuris buvo įsiteisėjęs, buvo panaikinęs šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmęs naują sprendimą ir panaikinęs ginčijamą Komisijos sprendimą, sutartį Nr. ASR-534 pripažinęs niekine, o bylos dalį dėl restitucijos taikymo perdavęs nagrinėti pirmosios instancijos teismui (civilinė byla Nr. 2A-207/2010). Apeliacinis teismas buvo konstatavęs, kad UAB ,,Pireka“ pasiūlyta kaina neįprastai maža, pateiktas pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentų reikalavimų, o UAB ,,Inkomsta“ pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų, todėl atsakovas, įrašęs šiuos pasiūlymus į preliminarią pasiūlymų eilę, pažeidė lygiateisiškumo principą ir imperatyvias teisės normas, o tuo pagrindu su UAB ,,Pireka“ sudaryta sutartis yra niekinė (VPĮ 39 str. 2 d. 2 p.).

Taigi Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-550-280-2010 pagal ieškovų AB „Panevėžio statybos trestas“ ir UAB „Pasvalio melioracija“ ieškinį atsakovams Savivaldybės administracijai ir kt. dėl restitucijos taikymo pripažinus niekine ir panaikinus minėtą sutartį. Ši civilinė byla teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi buvo sustabdyta iki bus išnagrinėtas klausimas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimu išspręstoje byloje (civilinė byla Nr. 2A-207/2010) pagal pareiškėjo UAB ,,Pasvalio vandenys“ prašymą, pateiktą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (civilinė byla Nr. A2-652-544-10). Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gegužės 14 d. nutartimi patenkino šį pareiškėjo UAB ,,Pasvalio vandenys“ prašymą, atnaujino procesą nurodytoje civilinėje byloje ir šią bendrovę įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1228/2010). Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartimi buvo atnaujinta civilinė byla restitucijos taikymo klausimu (civilinė byla Nr.2-550-280-2010). Šio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi buvo išspręstas civilinių bylų sujungimo klausimas: civilinė byla Nr. A2-652-544-10, kurioje atnaujintas procesas dėl Komisijos sprendimo dalies pripažinimo neteisėtu, jo panaikinimo bei niekinio sandorio fakto konstatavimo, buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. 2-550-280-2010 dėl restitucijos taikymo, suteikiant byloms vieną bendrą Nr. 2-550-280/2010.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino ieškovų AB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Pasvalio melioracija“ ieškinį ir panaikino Komisijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. 1 dalį, kuria UAB „Pireka“ ir UAB „Inkomsta“ įrašytos į preliminarią pasiūlymų eilę. Teismas pripažino, kad 2008-11-26 rangos sutartis Nr. ASR-534 su atsakovu UAB „Pireka“ sudaryta neteisėtai, bet jos nepripažino negaliojančia, o perkančiai organizacijai atsakovui Savivaldybės administracijai paskyrė alternatyvią sankciją, tai yra 150 000 Lt baudą (VPĮ 95² str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi išnagrinėjusi šią civilinę bylą pagal atsakovo Savivaldybės administracijos apeliacinį skundą teismo sprendimą pakeitė, panaikinusi sprendimo dalį, kuria šiam atsakovui buvo paskirta 150 000 Lt bauda. Kita teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Nurodė, jog teismas teisingai konstatavo, kad tiekėjas UAB ,,Pireka“ pakeitė pasiūlymą, kuris iš esmės neatitinka techninės specifikacijos reikalavimų, ir dėl to pasiūlė neįprastai mažą kainą, kad šis pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentų reikalavimų, todėl turėjo būti atmestas (VPĮ 39 str. 2 d. 2 p.), kad atsakovo Komisija, priėmusi šį pasiūlymą ir pripažinusi UAB ,,Pireka“ konkurso laimėtoja, pažeidė lygiateisiškumo principą. Sprendė, kad teismas teisingai konstatavo, jog administracijos sprendimas įrašyti šią bendrovę į preliminarią pasiūlymų eilę pirmuoju numeriu prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl naikintinas (VPĮ 39 str. 2 d. 2 p., 3 str. 1 d.), o, panaikinęs šį sprendimą, pagrįstai nurodė, kad negali būti pripažįstama teisėta ir ginčo rangos sutartis ir jos pakeitimai (CK 1.80 str., 1.78 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nurodė, jog teismas, sprendė, kad sutarties pripažinimas negaliojančia ir restitucijos taikymas neatitiktų viešojo intereso, sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų (CK 1.5 str. 4 d.), jog pagal UAB ,,Pireka“ duomenis darbai pagal ginčo sutartį yra užbaigti ir perduoti užsakovui, tačiau paskirdamas atsakovui baudą, netinkamai aiškino ir taikė VPĮ 95² straipsnio 4 dalies normą, nes perkančiajai organizacijai už pažeidimus, padarytus vykdant ginčo viešąjį pirkimą, pradėtą 2008-08-15, negalėjo būti taikomos sankcijos, priimtos vėlesniu įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010-03-03 (civilinė byla Nr. 2A-734/2011).

Taigi šioje civilinėje byloje susiklostė tokia situacija, kai nagrinėjant ieškovo AB „Panevėžio statybos trestas“ 2010-03-19 pateiktą ieškinį atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės administracijai dėl 1 388 423 Lt nuostolių atlyginimo, kuris, kaip minėta, buvo grindžiamas įsiteisėjusiame Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis (civilinė byla Nr. 2A-207/2010), atnaujinus procesą nurodytoje byloje minimas apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir pakartotinai išnagrinėjus bylą pagal ieškovų AB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Pasvalio melioracija“ ieškinį dėl Komisijos sprendimo skundžiamos dalies pripažinimo neteisėta, panaikinimo bei niekinio sandorio fakto konstatavimo, šis ieškinys Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu vėl buvo patenkintas (civilinė byla Nr. 2-550-280/2010). Kaip minėta, teismo sprendimas, priimtas pakartotinai išnagrinėjus šį klausimą, nepaneigė ieškovo teisės kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo (VPĮ 95, 96 str., CK 6.246, 6247, 6.249 str.).

Pirmiau buvo nurodyta, kad ieškovas savo ieškininius reikalavimus grindė tuo, jog dėl atsakovo Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų vykdant minimą pirkimą patyrė 1 388 423 Lt nuostolių, tai yra prarado galimybę gauti 628 752 Lt pelną bei turėti 759 671 Lt ekonomiją dėl kainų sumažėjimo.

Nesutikdamas su skundžiamo teismo sprendimo išvadomis dėl apelianto teisės reikalauti minimus nuostolius, kurie skaičiuoti nuo AB „Panevėžio statybos trestas“ bei UAB „Pasvalio melioracija“, šiame konkurse dalyvavusių kartu jungtinės veiklos sutarties pagrindu, bendrai pasiūlytos visos 7 859 403,41 Lt (be PVM bei užsakovo rezervo) kainos, apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo netaikė CK 6.972 straipsnio 1 dalies nuostatų. Nurodo, kad tarp partnerių 2008-09-08 sudarytos jungtinės veiklos sutartis (b. l. 26-31) nenumatė, jog dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis tik vienas iš partnerių ar abu kartu, todėl remiantis minėta CK norma ieškovas, pareikšdamas šį ieškinį veikia abiejų partnerių vardu ir turi teisę reikalauti atlyginti visą žalą, o patenkinus ieškinį, žalos atlyginimas būtų paskirstytas tarp partnerių pagal jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius reglamentuojančių CK normų nuostatas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Iš tiesų, apelianto nurodyto CK 6.972 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių ar abu kartu. Tačiau, nesutikdamas su šiais ieškovo teiginiais, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai remiasi minimos Jungtinės veiklos sutarties 4 skirsnio normomis, kuriose šalys išsprendė klausimus, susijusius su atsakingo grupės nario paskyrimu bei bendrų reikalų tvarkymu. Kaip matyti iš šios sutarties dalies šalys labai tiksliai reglamentavo, kokie įgaliojimai yra suteikti atsakingam partneriui, nagrinėjamu atveju apeliantui ieškovui AB „Panevėžio statybos trestas“ (4.2. d. 1-5 p., 7 p.). Sutartyje numatyta, kad ieškovas turi teisę teikti pretenzijas, skundus, prašymus (4.2 d. 2 p.), o Sutarties 4.2 dalies 6 punkte šalys susitarė, kad atsakingam partneriui taip pat pavedama vykdyti visus kitus bendru partnerių sprendimu nustatytus pavedimus ir realizuoti kitus bendru partnerių sutarimu suteiktus įgaliojimus. Tačiau nėra jokių duomenų, kad ieškovui šia Sutartimi būtų suteikiami kokie nors įgaliojimai veikti abiejų partnerių vardu pateikiant teisme ieškinį perkančiajai organizacijai, teismui taip pat nepateikta įrodymų apie bendrą partnerių sprendimą šiuo klausimu. Priešingai, UAB „Pasvalio melioracija“ yra pareiškusi, kad apie pateiktą nagrinėjamą ieškinį atsakovui Savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo bendrovei nebuvo žinoma, kad prie ieškininio reikalavimo neprisideda ir atsakovui neturi jokių pretenzijų dėl galimai patirtų nuostolių (b. l. 71). Pažymėtina tai, kad ieškinį dėl ginčijamo atsakovo Komisijos sprendimo dalies panaikinimo, Sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, pateikė abu partneriai. Taigi teismo motyvai, susiję su ieškovo reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo dydžiu, yra pagrįsti, o šie apelianto argumentai, grindžiami CK 6.972 straipsnio 1 dalimi, yra nepagrįsti ir atmestini (CPK 185 str.).

Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrįstumo. Teisingi yra apeliacinio skundo argumentai, kad pagal VPĮ 95 straipsnį nukentėjusioji šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo tuo atveju, jeigu nustatoma, kad perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdo šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas. Taip pat teisingai nurodoma, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus neteisėtus perkančiosios organizacijos veiksmus, nagrinėjant ginčą dėl nuostolių atlyginimo šios aplinkybės neįrodinėjamos (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Pirmiau buvo paminėta, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendime šie faktai yra konstatuoti (civilinė byla Nr. 2-550-280-2010) ir sprendimas yra įsiteisėjęs. Todėl nagrinėjamoje byloje nenagrinėtini apelianto argumentai, susiję su perkančiosios organizacijos - atsakovo Savivaldybės administracijos nesąžiningumu ir kt. (CK 1.5 str. 1 d., 6.158, 6.163 str. ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas sprendė klausimą dėl įrodinėjamų nuostolių fakto (pagrįsto, realaus tikėtinumo), jų dydžio bei priežastinio ryšio tarp atsakovo Savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų bei šių nuostolių atsiradimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą, kiek yra pagrįstas tikėtinumas, jog jeigu ne anksčiau nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai, ieškovas būtų gavęs nurodytą 8 proc. pelną nuo pasiūlytos sumos, bei ekonomiją dėl kainų sumažėjimo, visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo ir teisingai įvertino reikšmingas aplinkybes. Visų pirma, teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad teismų sprendimais, kuriais nustatytas atsakovo Savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumas, nėra nuspręsta, jog skelbto konkurso nugalėtoju turėjo būti paskelbtas ieškovas AB „Panevėžio statybos trestas“. Taigi teismas pagrįstai pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas Savivaldybės administracija būtent su ieškovu būtų privalėjęs sudaryti minimą statybos rangos sutartį. Antra, teismas teisingai nurodė, jog remiantis VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu perkančiajai organizacijai yra suteikta teisė atmesti pasiūlymą tuo atveju, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos. Tuo tarpu pagal bylos medžiagą, statybos darbų rangovą atsakovas rinkosi taikydamas mažiausios kainos principą, nes projektui vykdyti buvo skirtos tik Sanglaudos fondo lėšos – 3 745 240 Lt (be PVM), savo biudžete lėšų projekto finansavimui savivaldybė nebuvo numačiusi, o ieškovo su partneriu pasiūlyta kaina sudarė 8 252 370 Lt. Taigi konstatavus, kad UAB ,,Pireka“ pasiūlė priimtiną kainą ir į preliminarią eilę įtraukus UAB „Inkomsta“ pasiūlymą, nesusidarė situacija, reglamentuojama VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkte Be to, atsakovo atstovai paaiškino, kad UAB ,,Pireka“, kuri konkurse pasiūlė 3 561 318 Lt kainą ir su kuria buvo sudaryta minimo objekto statybos rangos sutartis, būtent už tokią kainą 2008-2010 m. atliko visus atsakovo nupirktus darbus. Apelianto teiginiai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasitarimo, įvykusio 2008-05-28, protokolo duomenis pats atsakovas buvo nustatęs, jog šio projekto vertė – 10 356 156 Lt, nepaneigia anksčiau paminėtų aplinkybių (b. l. 32-33). Beje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad šio pasitarimo protokoliniai nutarimai buvo rekomendacinio pobūdžio, darbo grupės pateikti projekto kainos paskaičiavimai buvo pradėti 2004 m., o pats dokumentas nebuvo viešai skelbiamas. Trečia, teismas pagrįstai nurodė, jog tuo atveju, jeigu atsakovas būtų laimėjęs šį konkursą, jis būtų turėjęs galimybę uždirbti 8 proc. pelno nuo jo pasiūlytos sumos, tačiau nagrinėjamu atveju šis reikalavimas yra pagrįstas tik ieškovo prielaida, kaip ir prašoma priteisti ekonomija dėl kainų sumažėjimo (CPK 185 str.).

Apeliantas, remdamasis CPK 4 straipsniu, savo teiginius grindžia taip pat ir teismų praktikos pavyzdžiais, jo nuomone, patvirtinančiais jų pagrįstumą, tačiau apsiribojama vien atitinkamų civilinių bylų numerių įvardijimu. Teisėjų kolegija atmeta tokius skundo motyvus, kadangi nėra vienodas šių bylų bei nagrinėjamos bylos ratio decidendi, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“ (byla Nr. 3K-3-322/2008), kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš transporto priemonės draudimo sutarties, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. valstybės įmonė Valstybės turto fondas (byla Nr. 3K-7-470/2006), kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovo sprendimą pašalinti ieškovą iš derybų dėl AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei 1 688 666,90 Lt tiesioginių nuostolių, susijusių su dalyvavimu viešame konkurse, atlyginimo (ieškovo sumokėtas 5 000 Lt mokestis už konkurso dokumentų rinkinį, 200 000 Lt pradinis įnašas už dalyvavimą konkurse, 1 483 666,90 Lt išlaidų, susijusių su konsultavimusi AB „Alita“ privatizavimo klausimais).

Taip pat atmetami apelianto teiginiai, susiję su teismo pareiga skirti teismo ekspertizę konkrečiam nuostolių dydžiui nustatyti (CPK 212 str.), nes, kaip teisingai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, nagrinėjamu atveju ieškinys iš esmės yra atmestas dėl to, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei prašomo priteisti nuostolių atlyginimo (CPK 178 str., CK 6.247 str.). Atmetami motyvai dėl CPK 270 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimo, nes sprendimo apskundimo tvarkos nenurodymas, o taip pat su sprendimo nuorašo patvirtinimu susijusios aplinkybės nenulėmė neteisingo bylos išnagrinėjimo, be to, nebuvo kliūtimi ieškovui įgyvendinti savo teisę paduoti apeliacinį skundą dėl jo nepatenkinusio teismo sprendimo (CPK 329 str. 1 d.). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai taip pat neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmeta, o teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.