Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas K. G. (toliau – pareiškėjas) teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau –Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos (toliau – LR) ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES).

2. Pareiškėjo atstovas advokatas V. Gecas paaiškino, jog:

2.1. pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) gyvena LR, yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), iš kurios niekada iki šiol nebuvo išsideklaravęs; Leidimą nuolat gyventi LR / Ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES (toliau – Leidimas) pareiškėjas pirmą kartą gavo (duomenys neskelbtini) šeimos susijungimo pagrindu, kuris vėliau buvo keičiamas. Tvirtino, jog jį su LR sieja glaudūs socialiniai ryšiai, čia gyvena jo šeima, o tėvui yra suteikta (duomenys neskelbtini) pilietybė bei jis pats yra pradėjęs teisines procedūras dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo ir prašė šią aplinkybę vertinti kaip reikšmingą, kadangi tik nuolat LR gyvenantis asmuo gali prašyti suteikti (duomenys neskelbtini) pilietybę.

2.2. pareiškėjas mano, kad priimant Sprendimą Departamento buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai pagal LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies ir 22 straipsnio nuostatas, kadangi Departamentas pareiškėjo VAĮ nustatyta tvarka neinformavo apie pradėtą procedūrą dėl Leidimo panaikinimo, Sprendimą priėmė suvaržius pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus dėl išvykimo iš LR aplinkybių, kurias Departamentas laikė lemiančiomis Leidimo panaikinimą bei Sprendimą priėmė visiškai formaliai, neištyręs pareiškėjo individualios bei jo šeimos ir turimų LR socialinių ryšių situacijos.

2.3. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio patvirtino, jog pareiškėjas neginčija išvykimo iš LR 2022 m. spalio mėn. bei grįžimo į LR tik 2024 m. sausio mėn., t. y. 14 mėnesių nebuvimo LR aplinkybės, tačiau tvirtino, jog tai buvo tik laikinas išvykimas, kuris negali būti vertinamas pareiškėjo gyvenamosios vietos pakeitimu, kadangi jo interesų ir socialinių ryšių centras yra LR ir jis niekada iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) neišsideklaravo bei šiuo metu taip pat gyvena LR, toje pačioje gyvenamojoje vietoje.

2.4. Be to, pareiškėjo atstovas Sprendimo neteisėtumą grindė Departamento 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui pagal LR įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) nuostatas buvo išduotas leidimas nuolat gyventi LR iki 2029 m. rugsėjo 16 d., priėmimo aplinkybe, tvirtindamas, jog ji akivaizdžiai pagrindžia Sprendimo neteisėtumą, kadangi Departamentas iš esmės pripažino, jog pareiškėjas atitinka UTPĮ nuostatas leidimui nuolat gyventi LR gauti, taigi ir aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta yra LR.

2.5. Tvirtino, jog atsakovė galimai Sprendimą priėmė tendencingai, būdama priešiškai nusistačiusi prieš pareiškėją dėl jo pilietybės, t. y. dėl to, jog jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nes Departamentas yra priėmęs eilę nepalankių sprendimų jo šeimos narių atžvilgiu. Mano, jog Departamentas tendencingai teikia teismui nevisą informaciją apie pareiškėjo ir jos šeimos situaciją, žaidžia UTPĮ procedūromis, nes yra nusistatęs prie pareiškėjo šeimą, apie kurią turi visą informaciją.

2.6. Taip pat paaiškino, jog Sprendime nurodytas pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 21 d. Leidimo išdavimo pagrindas Departamento yra išgalvotas ir neteisingas, kadangi tada pareiškėjas tik keitė Leidimą. Nurodė, jog pirmasis leidimas nuolat gyventi LR pareiškėjui buvo išduotas dar (duomenys neskelbtini), kaip užsieniečiui, kuris pragyveno su tėvais (duomenys neskelbtini) (ES valstybėje narėje) be pertraukos 5 metus, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Tvirtino, jog tai atitiko 2010 m. galiojusio UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 82 punkto reglamentavimą, todėl pareiškėjui negalėjo būti taikomos UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nes ši teisės norma gali būti taikoma tik asmenims, kurie leidimą nuolat gyventi įgijo po 2022 m. liepos 14 d., t. y. po atitinkamo UTPĮ normų pakeitimo paskelbimo dienos.

2.7. Taip pat nurodė, jog Departamentas turėjo aplinkybes, kur pareiškėjas gyvena, aiškintis ne tik formaliai pagal oficialius jo išvykimo ir atvykimo į LR duomenis, tačiau paprašyti tiek paties pareiškėjo paaiškinimo, tiek ir gauti duomenis iš (duomenys neskelbtini) apie jo gyvenimo šioje valstybėje tuos 14 mėnesių aplinkybes, tačiau Sprendimas buvo priimtas šių duomenų nesurinktus, taigi tinkamai neištyrus pareiškėjo situacijos.

2.8. Pareiškėjo atstovas taip pat tvirtino, jog UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra ydinga, ją dėl neaiškios reglamentacijos galima interpretuoti labai įvairiai, todėl prašė teismo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą prašymu išaiškinti, ar ginčui aktualaus UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos reglamentavimas dėl leidimų gyventi LR panaikinimo teisinio pagrindo taikymo užsieniečiams, kurie gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui ir 32 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Šį prašymą grindė minėtos UTPĮ normos neaiškumu dėl jos teisinės kilmės ir tinkamo UTPĮ taikymo, kadangi UTPĮ nėra reglamentuota užsieniečio gyvenimo LR ar užsienio valstybėje sąvoka, užsieniečio išvykimo iš LR sąvoka, nereglamentuota jokių asmenų gyvenimo užsienio valstybėse ir / ar LR minimalių ar maksimalių gyvenimo laikotarpių, neaišku kokiu pagrindu nustatytas 12 mėnesių terminas. Tvirtino, jog UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas 12 mėnesių termino asmens gyvenimo ne ES valstybėje narėje nustatymas galimai prieštarauja paminėtoms LR Konstitucijos nuostatoms, kadangi LR nuolatinius gyventojus (užsieniečius) išskiria iš kitų LR piliečių, kuriems tokia teisė nėra ribojama, galimai įgalina valstybės įgaliotas institucijas persekioti užsieniečius dėl jų išvykimo į užsienio valstybes ir atitinkamai jiems taikyti poveikio priemones, t. y. naikinti leidimus gyventi LR vien formaliais pagrindais – užsieniečio išvykimo ir atvykimo į LR faktais, kuriuos be jokių kitų kriterijų gali laikyti asmens gyvenimu ne ES valstybėse narėse be jokio asmens gyvenimo fakto nustatymo. Mano, jog toks formalus minėtos normos reglamentavimas, kuris kitose UTPĮ normose nėra įtvirtintas kaip užsieniečio pareiga nuolat gyventi LR ir neišvykti iš jos ilgiau nei 12 mėnesių terminui galimai prieštarauja lygybės prieš įstatymą principui asmens tautybės ir jo kilmės valstybės aspektu bei asmens teisei laisvai pasirinkti laikiną gyvenamąją vietą, nekeičiant LR nuolatinio gyventojo statuso. Pažymėjo, jog UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto reglamentavimas nėra niekaip susietas su LR civilinio kodekso (toliau – CK) teisės normų dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo reglamentavimu ir kitais teisės aktais, kurie reglamentuoja LR asmens gyvenamosios vietos deklaravimą ir todėl yra neaiškus minėtos normos reglamentavimas dalyje dėl asmens gyvenimo esamuoju laiku ne ES valstybėje narėje. Analizuodamas UTPĮ 54 ir 56 straipsnių nuostata, kuriose, pareiškėjo atstovo nuomone, yra skirtingai vertinama asmens gyvenamosios vietos deklaravimo teisinė reikšmė, tvirtino, jog tai sudaro prielaidas atitinkamai įvairiai ir be jokių aiškių kriterijų vertinti užsieniečio gyvenimą esamuoju laiku ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių, todėl mano, kad UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra be jokio aiškaus pradinio teisės normos teisinio reglamentavimo būtent 12 mėnesių terminui atsirasti ir toks terminas įstatymo leidėjo yra nustatytas tik dėl to, kas valstybės įgaliotai institucijai būtų palengvinta užsieniečių išvykimų ir atvykimų kontrolė ir šis teisinis reglamentavimas tampa panašus į sankciją ar poveikio priemonę užsieniečių atžvilgiu, tačiau nesant jokio teisės pažeidimo. Taip pat nurodė, jog minėta norma yra neaiški dėl žodžio „gyvena“ esamojo laiko, t. y. nėra aišku, ar valstybės įgaliota institucija privalo stebėti visus išvykusius iš LR užsieniečius esamuoju laiku ir ar gali panaikinti leidimą nuolat gyventi LR už praeityje užsieniečio gyventą laikotarpį ne ES valstybėje narėje, o tai pareiškėjo atstovo, nuomone, diskriminuoja trečiųjų šalių piliečius ir pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas.