Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2946-1080/2019 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui L. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

16. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

18. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo L. J. pareigos atsiskaityti pagal 2016 m. gruodžio 14 d. Vartojimo kredito sutartį, atsakovui neigiant kredito sutarties sudarymo faktą. 2016 m. gruodžio 14 d. atsakovas L.J. ir UAB „LSV Intergroup“ sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią UAB „LSV Intergroup“ 2016 m. gruodžio 14 d . suteikė atsakovui kreditą, pervesdamas į atsakovo asmeninę sąskaitą 1.600,00 EUR kredito sumą. Pagal 2016 m. gruodžio 14 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį atsakovas L. J.įsipareigojo grąžinti kreditą ir su juo susijusius visus mokesčius pagal Vartojimo kredito sutarties, Nr. 61254, sąlygas. Atsakovui laiku nevykdant turimų įsipareigojimų, ieškovas 2018 m. lapkričio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, dėl skolos priteisimo iš atsakovo L. J. Konstatavęs, kad ieškovas šioje byloje reikšdamas reikalavimą dėl kredito grąžinimo, įrodė kredito sutarties sudarymo ir pinigų pervedimo į atsakovo sąskaitą, t. y. esminės sąlygos egzistavimo, faktą, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1.008,36 EUR vartojimo kredito sumą, 334,43 EUR vartojimo kredito kainą, 132,14 EUR palūkanas, 58,88 EUR delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 35 EUR žyminį mokestį. Nesutikęs su tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį atmesti. Apelianto teigimu, Vartojimo kredito sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, kadangi nebuvo pateikti visi būtini dokumentai, t. y. paso kopija, o 0,01 EUR registracijos mokestis, kurį atsakovas pervedė į ieškovo banko sąskaitą nėra įrodymas, patvirtinantis atsakovo sutikimą gauti kreditą. Be to, kredito išmokėjimas į atsakovo banko sąskaitą nėra įrodymas apie Vartojimo kredito sutarties sudarymą, kadangi atsakovo netenkino Vartojimo kredito sutarties sąlygos, t. y. apeliantui netiko Sutartyje numatytų palūkanų dydis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir klausimas išspręstas iš esmės – ieškovo ieškinys atmestas. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius (nagrinėjamu atveju ieškovė) turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas (nagrinėjamu atveju atsakovas) – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo kredito sutartis buvo sudaryta elektroninėmis ryšio priemonėmis, nuotoliniu būdu kredito gavėjui (atsakovui) prisijungus prie kredito davėjo (ieškovo) siūlomų sąlygų. Pagal 2016 m. gruodžio 14 d. Vartojimo kredito sutarties Nr. 61254 bendrąsias sąlygas, norint gauti iš ieškovo paskolą, reikia pateikti paraišką (prašymą), kurią sudaro https://www.eurocredit.lt/ patalpinta mokumo deklaracija ir prašymas kreditui gauti ir kiti dokumentai (Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 2.2 punktas.). Pateikdamas paraišką kredito gavėjas patvirtina, jog įdėmiai ir atidžiai perskaitė Standartinę informaciją iki paraiškos pateikimo ir ją suprato (2.4 punktas). Paraiška kreditui gauti gali būti teikiama elektroniniu būdu užpildžius ir pateikus https://www.eurocredit.lt/ esančią paraišką (2.4 punktas). Šalys susitarė, jog paraiškos pateikimo metu kredito gavėjo atlikti veiksmais ir nurodyti duomenys (kuriuos patvirtina SMS žinutės išklotinė ir/arba sistemos duomenų bazės išrašas apie kredito gavėjo veiksmus jo paskyroje sistemoje) yra laikomi kredito gavėjo parašu, turinčio Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinę galią, o paraiška ir jos pagrindu sudaryta Vartojimo kredito sutartis, pagal kurią kredito gavėjui yra pervedama kredito suma, yra prilyginama dokumentui, sudarytam rašytine forma, ir sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir dokumentas, patvirtintas kredito gavėjo parašu kiekviename jo lape (2.5 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjas taip pat pastebi, jog Sutikime tvarkyti asmens duomenis naudojantis www.eurocredit.lt sistema Nr. 5531 C839 0E8E 3907 A7F4 734E 2AB4 5035 numatyta, kad teisę prašyti ir gauti kreditą turi asmuo, kuris yra įregistruotas bendrovės valdomojoje duomenų bazėje tokia tvarka ir sąlygomis, kurių viena yra gavus tinkamai užpildytą anketą ir patvirtinama, kad klientas sutiko su šiuo sutikimu, sudarius ir tinklapyje pateikus šį sutikimą koduojantį unikalų kodą ir sistemai įregistravus klientą į savo duomenų bazę tik iš savo asmeninės banko sąskaitos jam pervedus į bendrovės sąskaitą simbolinį 0,01 EUR (vieno euro cento) registracijos mokestį, kurio tikslas yra nustatyti kliento tapatybę ir įsitikinti kliento valia (2.1.2.p., 2.1.3 p.). Šalių sutarimu, kodo nurodymas registracijos mokesčio pavedime ir pavedimo patvirtinimas yra laikomas kliento parašu, turinčio elektroninio parašo įtvirtintą galią, o nuo jo sumokėjimo momento sutikimas tvarkyti asmens duomenis yra laikomos patvirtintomis ir prilyginamos sandoriui, sudarytam rašytine forma, bei sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir dokumentas, patvirtintas kliento parašu kiekviename lape (2.3 p.). Taigi sudarant Vartojimo kredito sutartį nuotoliniu būdu, klientas patvirtina savo asmens tapatybę pervesdamas 0,01 EUR registracijos mokestį iš asmeninės banko sąskaitos, o banko sąskaitą valdantis bankas jau turi to asmens dokumento kopiją, todėl priešingai nei teigia apeliantas, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos ieškovui nepateikimas nėra sąlyga nesudaryti Vartojimo kredito sutarties ir nesuteikti vartojimo kredito, kai atsakovas, kaip matyti iš byloje pateikto Paysera pervedimo išrašo Nr. 9607790, jau buvo patvirtinęs savo asmens tapatybę registracijos mokesčiu ir pateikęs paraišką kreditui gauti. Kitaip tariant, ieškovas pasinaudojo patikimu ir nepriklausomu šaltiniu, identifikuodama paslaugos gavėją atsakovą, – banku, todėl asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos gavimas nėra privaloma sąlyga sudaryti Vartojimo kredito sutartį. Kaip jau minėta, Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 2.5. punkte yra numatyta, kad paraiškos pateikimo metu pareiškėjo atlikti veiksmai yra laikomi jo parašu, turinčio elektroninio parašo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintą galią, todėl atsakovo teiginys, jog jis ieškovui neatsiuntė asmens tapatybės dokumento kopijos, todėl sutartis nėra sudaryta, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

23. Apeliantas skundžiamą sprendimą taip pat kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad 0,01 EUR registracijos mokestis, kurį atsakovas pervedė į ieškovo banko sąskaitą nėra įrodymas, patvirtinantis atsakovo sutikimą gauti kreditą. Apelianto nuomone, tai netinkama pirmosios instancijos teismo interpretacija, kadangi kol nėra pervedamas 0,01 EUR registracijos mokestis į ieškovo banko sąskaitą, negalima gauti informacijos apie norimą gauti kreditą. Be to, kredito išmokėjimas į atsakovo banko sąskaitą nėra įrodymas apie Vartojimo kredito sutarties sudarymą, kadangi atsakovo netenkino Vartojimo kredito sutarties sąlygos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir su tokia atsakovo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nesutinka.

24. Sutikime tvarkyti asmens duomenis naudojantis www.eurocredit.lt sistema Nr. 5531 C839 0E8E 3907 A7F4 734E 2AB4 5035 numatyta, kad pageidaujantis įsiregistruoti Bendrovės duomenų bazėje, klientas privalo elektroniniu būdu pilnai užpildyti ir pateikti pirmąją registracijos anketos dalį, suteikiant tikslią, teisingą ir išsamią informaciją, bei susipažinti su šiuo sutikimu, kuris yra suformuojamas ir pateikiamas kartu su Anketa. Registracijos metu užpildyta Anketa yra priimama tik tuomet, kai klientas pateikia Anketoje nurodytus patvirtinimus bei paspaudžia nuorodą „Tęsti registraciją“. Gavusi tinkamai užpildytą Anketą ir patvirtinimą, kad klientas sutiko su šiuo sutikimu, sistema sudaro ir tinklalapyje https://www.euroecredit.lt/ pateikia šį sutikimą koduojantį unikalų MD5 kodą. Nesant priežasčių, dėl kurių registracija yra negalima, sistema įregistruoja klientą į savo duomenų bazę tik iš savo asmeninės vieno iš Lietuvoje veikiančių banko sąskaitos jam pervedus į Bendrovės sąskaitą simbolinį 0,01 EUR registracijos mokestį. Šio pavedimo mokėjimo paskirtyje klientas privalo įrašyti jam suteiktą MD5 kodą. Registracijos mokesčio tikslas yra nustatyti kliento tapatybę ir įsitikinti kliento valia. Klientui tinkamai pervedus registracijos mokestį, Bendrovė priima sprendimą dėl Kliento registravimo sistemoje ir į Anketoje nurodytą Kliento elektroninį paštą išsiunčia laikiną slaptažodį. Klientas prie savo vartotojo paskyros jungiasi su registracijos metu anketoje nurodytų el. pašto adresu (2.1.1. – 2.1.4 punktai). Taigi 0,01 EUR registracijos mokestis yra atliekamas iš asmeninės kliento banko sąskaitos norint identifikuoti kliento asmens tapatybę, tačiau šiuo registracijos mokesčiu, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, yra tik patvirtinama asmens tapatybė ir paties kliento nurodytais kontaktiniais duomenis išsiunčiami prisijungimai prie jo asmeninės vartotojo paskyros, kad asmuo galėtų internetu (nuotoliniu būdu) teikti paraišką kreditui gauti. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas 0,01 EUR registracijos mokesčiu tik patvirtino savo asmens tapatybę ir nurodytais kontaktiniais duomenimis gavo prisijungimus prie savo asmeninės vartotojo paskyros. Gavęs prisijungimus, atsakovas, kaip matyti iš bylos medžiagos, prisijungė prie savo asmeninės vartotojo paskyros, nurodė norimo kredito dydį ir terminą, tuomet turėjo susipažinti su pateiktomis Vartojimo kredito sutarties bendrosiomis ir specialiosiomis sąlygomis ir pažymėti, jog su sutarties sąlygomis susipažino ir tik pažymėjęs, jog susipažino su pateiktomis Vartojimo kredito sutarties sąlygomis, galėjo pateikti paraišką kreditui gauti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui, nesutinkant su Vartojimo kredito sutarties sąlygomis, atsakovas jokiu būdu nebūtų teikęs paraiškos kreditui gauti, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad paraiška buvo pateikta, kas reiškia, jog atsakovui tiko Vartojimo kredito sutartyje numatytos sąlygos. Atskiro pranešimo, jog atsakovas nori atšaukti paraišką kreditui gauti nebuvo. Taigi, atsakovas pateikęs paraišką kreditui gauti, kartu patvirtino vartojimo kredito sutarties Bendrąsias ir Specialiąsias sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovas turėjo galimybę susipažinti su vartojimo kredito sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko. Atsakovą tenkino vartojimo kredito sąlygos, jis jų nekeitė ir neginčijo, o po sutarties sudarymo atsakovas netgi mokėjo ieškovui pagal grafiką nustatyto dydžio įmokas ( bylos duomenimis, atsakovas L. J. ieškovu yra sumokėjęs iš viso trylika kredito įmokų), kas tik patvirtina apelianto sutikimą gauti vartojimo kreditą, t. y. kredito sutarties sudarymo faktą. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos. Kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgys, kokias – praras, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo, kaip raštingo ir išprususio asmens, sutarties pasirašymas gali būti vertintinas tik kaip sąmoningas galimų neigiamų pasekmių prisiėmimas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas aktyviais veiksmais (t. y. patvirtindamas savo asmens tapatybę, pervesdamas registracijos mokestį ir pateikdamas paraišką kreditui gauti) išreiškė valią gauti kreditą, apelianto teiginiai, jog 0,01 EUR registracijos mokestis nėra įrodymas, patvirtinantis atsakovo sutikimą gauti kreditą, o kredito išmokėjimas į atsakovo banko sąskaitą nėra įrodymas apie Vartojimo kredito sutarties sudarymą, kadangi atsakovo netenkino Vartojimo kredito sutarties sąlygos, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

25. Dėl apelianto teiginio, jog jis atsisakė sudaryti Vartojimo kredito sutartį, kadangi atsakovui netiko Sutartyje numatytų palūkanų dydis, apeliacinės instancijos teismas papildomai norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pagal Vartojimo kredito įstatymą ir Sutarties bendrąsias sąlygas atsakovas turėjo teisę atsisakyti šios sutarties per apsisprendimo laikotarpį, kuris prasideda nuo lėšų pagal sudarytą sutartį kredito gavėjui išmokėjimo dienos ir baigiasi po dviejų kalendorinių dienų. Naudodamasis šia teise kredito gavėjas apie tai turi pranešti paskolos davėjui ir grąžinti visą suteiktą paskolą nesumokėdamas jokių palūkanų, išlaidų ar kompensacijų. Pranešime kredito gavėjas neprivalo nurodyti sutarties atsisakymo priežasčių (Bendrųjų sutarties sąlygų 6.1. punktas ir Vartojimo kredito įstatymo 14 (1) straipsnis). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, apie suteiktą 1.600,00 EUR kreditą atsakovas buvo informuotas SMS žinute (telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kurį apeliantas nurodė registracijos metu), taip pat ir elektroniniu laišku (duomenys neskelbtini), kuris taip pat buvo nurodytas registracijos metu). Ieškovės į bylą pateikti sistemos išrašai taip pat patvirtina, jog atsakovui elektroniniu paštu buvo išsiųstos ir Vartojimo kredito bendrosios ir specialiosios sąlygos. Taigi atsakovą informavus apie suteiktą kreditą tiek SMS žinute, tiek elektroniniu laišku, jis turėjo teisę grąžinti kreditą vadovaujantis Kredito sutarties 6.1 punkte nustatyta tvarka, tačiau tokia teise nesinaudojo, nors kaip kad teigia apeliaciniame skunde, jis vartojimo kredito nenorėjo, o priešingai, laiku sumokėjo pirmąją įmoką, kas tik patvirtina apelianto valios gauti vartojimo kreditą buvimą. Be to, ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2019 m. liepos 1 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymas, jog 2019 m. liepos 1 d. atsakovas sumokėjo ieškovei UAB ,,LSV Intergroup" apelianto skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą 1.568,81 EUR sumą (t. y. pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 1.008,36 EUR vartojimo kredito sumą, 334,43 EUR vartojimo kredito kainą, 132,14 EUR palūkanas, 58,88 EUR delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018-12-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 35,00 EUR žyminį mokestį) papildomai tik patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visetą ir padarė pagrįstą išvadą, kad 2016-12-14 Vartojimo kredito sutartis Nr. 61254 buvo sudaryta.

26. Apeliacinės instancijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės, vertinant jas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, suteikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas šioje byloje reikšdamas reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Tuo tarpu atsakovas, remdamasis valios gauti vartojimo kreditą nebuvimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamai neįvykdė ir nurodytos aplinkybės, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos, neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktų duomenų visumą taip pat atkreipia dėmesį, jog atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantas visiškai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik ieškovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti atsakovo skundo argumentai (dėl atsakovo valios gauti vartojimo kreditą nebuvimo, bei dėl 2016-12-14 Vartojimo kredito sutarties Nr. 61254 nesudarymo) nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu.

29. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavęs faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

32. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

33. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas UAB „LSV Intergroup“ turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Tačiau ieškovas UAB „LSV Intergroup“ įrodymų, pagrindžiančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

34. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.