Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios J. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. V. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata kitam žmogui, o būtent: 2015-09-28 apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) , važiuodamas pagrindiniu keliu - (duomenys neskelbtini) gatve, vairuodamas automobilį “Audi A6 Avant”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į vietovės reljefą, nepasirinko tokio saugaus važiavimo greičio, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto kelio vingiu į dešinę, nepalikdamas pakankamo kelio pločio jo vairuojamajai transporto priemonei iš kairės prasilenkimui su priešinga kryptimi atvažiuojančia transporto priemone ir kelio vingyje susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu “Toyota Rav 4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo sužalota automobilio „Toyota Rav 4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja, J. D., kuriai dėl girnelės lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais M. V. buvo kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 119 p. (Vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, procesinio sprendimo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus ir motyvus, sprendžia, kad prokurorės skundo argumentai, kuriais ji grindžia nesutikimą su apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija.

M. V. buvo kaltinamas bet išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį dėl eismo įvykio, kurio metu kelio vingyje jo vairuojamas automobilis “Audi A6 Avant” susidūrė su priešpriešais atvažiavusiu nukentėjusiosios J. D. vairuojamu automobiliu “Toyota Rav 4”, o eismo įvykio metu J. D. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šią normą būtina nustatyti pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius, priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių ir kaltę. Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už KET pažeidžiančius veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas KET pažeidimas, lemia padarinių atsiradimą.

Kaltinant M. V. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, jam buvo inkriminuotas įvykio metu galiojusių KET 119 p., numačiusio, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pažeidimas. Išteisindamas M. V., pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad eismo įvykio kilimą lėmė ne M. V., o J. D. veiksmai. Prokurorė, nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, jog analizuojant surinktus įrodymus, neįvertinta jų visuma, tarpusavio sąsajos. Kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais negali sutikti, kadangi priimant sprendimą dėl M. V. kaltės, šiuo atveju ir buvo vertinama būtent teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Iš nuosprendžio matyti, kad Kretingos rajono apylinkės teismas išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiosios, eksperto parodymus, eksperto ir specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl apygardos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK numatytų įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimo.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad automobiliai susidūrė judėdami priešingomis kryptimis, suartėjimo metu nesant tarp transporto priemonių saugų eismą galinčio užtikrinti prasilenkiant šoninio tarpo, taip pat konstatuota, jog techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu turėjo abiejų vairuotojų veiksmai – abu nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, atitinkamai artėjant prie kelio vingio bei kelio vingiu nepaliko pakankamo kelio pločio prasilenkimui su atvažiuojančia transporto priemone (b. l. 22-25, t. 1). Eismo įvykio bylose svarbu tai, kad ekspertizėse (specialistų tyrimuose) eismo įvykis, eismo dalyvių veiksmai yra vertinami techniniu požiūriu. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, jo įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų (ekspertų) kompetencija, nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama ekspertų tyrimuose. Taigi rėmimasis vien tik specialisto (eksperto) išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, todėl specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinį aplinkybių vertinimą atlieka teismas pagal tas pačias taisykles kaip ir vertinant kitus įrodymus, o tai ir buvo padaryta nagrinėjamoje byloje.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje M. V. parodė, kad iki posūkio jis važiavo ne didesniu nei 50 km/h greičiu, prieš posūkį dar sulėtino, įvažiuodamas į posūkį važiavo kiek įmanoma arčiau dešinio kelio krašto, kiek tai buvo įmanoma pagal eismo sąlygas, išvažiavęs iš posūkio, staiga pamatė priešais atvažiuojantį automobilį „Toyota Rav 4“, kurio kairės pusės dalis važiavo arčiau kairės judėjimo kryptimi, taip užtverdamas faktinę galimybę saugiai prasilenkti. Analogiškas aplinkybes nuosekliai nurodė ir kartu su M. V. važiavęs ikiteisminio tyrimo metu ir apylinkės teisme apklaustas liudytojas R. S.. Nukentėjusioji J. D., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nebuvo tokia nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad važiavo apie 40 km/h greičiu, dešine kelio puse, priešais apie 100 metrų atstumu pamatė dideliu greičiu atvažiuojantį „Audi A6 Avant“, posūkį matė labai gerai, o priešais važiavusiam vairuotojui ties posūkiu buvo krūmas, kuris užstojo posūkį, posūkyje „Audi A6 Avant“ vairuotojas išvažiavo į priešingą pusę, todėl automobiliai susidūrė. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad prieš posūkį sulėtino, nes priešais pamatė ne savo puse atlekiantį kitą automobilį, stabdė ir truputį pasuko vairą dešinėn, tačiau arčiau dešinės pusės nepasuko, nes viskas vyko labai staiga. J. D. apylinkės teismo posėdyje taip pat paminėjo, jog „kažkiek“ važiavo kelio viduriu, nes norėjo išvengti kelyje buvusių duobių. Taigi nukentėjusioji pasakoja kiek prieštaringas įvykio aplinkybes, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ji teigė gerai mačiusi posūkį, atvažiuojantį automobilį, tačiau apylinkės teisme jau nurodė, kad pasukti į dešinį kelkraštį jau nebegalėjo, nes viskas įvyko staiga. Be to, jei ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė mačiusi priešais artėjantį automobilį apie 100 metrų atstumu, neaišku, kodėl ji nepasuko savo vairuojamo automobilio dešiniau, o vengdama kelio duobių važiavo arčiau kelio vidurio. Taigi nukentėjusiosios parodymų prieštaringumas mažina jų patikimumą.

Vaizdų ekspertizę atlikęs ekspertas nustatė, jog prieš susidūrimą „Audi“ važiavo apytiksliai 2,81 m nuo dešiniojo kelio krašto žymens iki kairio rato vidinės dalies, o „Toyota“ apie 3,15 m nuo dešiniojo kelio gruntinės dalies iki kairiojo rato vidinės dalies (b. l. 50-54, t. 2). Eksperto išvados neprieštarauja ir ikiteisminio tyrimo metu gautai specialisto išvadai, kurioje buvo pažymėta, jog „Audi A6“ pėdsakai buvo arčiau savo važiuojamosios krypties dešiniojo krašto nei „Toyota Rav 4“ pėdsakai. Taigi pagal ekspertų išvadas matyti, jog M. V., vairuodamas savo automobilį, atitinkamai važiavo arčiau savo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, nei J. D.. Be to, pagal bylos duomenis būtent M. V. važiuojamosios dalies dešinės pusės kelkraštis apaugęs aukštais krūmais, kurie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai ne tik apsunkino matomumą, tačiau ir trukdė važiuoti kuo arčiau dešiniojo kelio krašto, tačiau nepaisant to, M. V., kuris kaip teigė, šiuo keliu važiavo pirmą kartą, reikalavimo laikytis kuo arčiau dešiniojo kelkraščio, laikėsi labiau nei daug metų (apie 30 metų) šiuo keliu važinėjanti ir visus jo ypatumus, posūkius bei pavojus žinojusi J. D..

Nors apeliaciniame skunde užsimenama, jog vien aplinkybė, kad dešinysis kelkraštis buvo apaugęs krūmais ir trukdė matomumui, nesuteikė teisės M. V. važiuoti pažeidžiant KET 119 punkto (vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto) reikalavimus, nes KET 128 punkte įtvirtintas įpareigojimas automobilio vairuotojui atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, sulėtinti greitį, ar net visiškai sustabdyti transporto priemonę ar ją saugiai apvažiuoti, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, tačiau šis KET pažeidimas išteisintajam nebuvo inkriminuotas, kita vertus, kaip nuosekliai nurodė M. V., jis neviršijo 50 km/h greičio, prieš posūkį dar sulėtino, pagal sąlygas važiavo kiek įmanoma arčiau dešinio krašto, o J. D. automobilį pastebėjo išvažiavęs iš už posūkio. Taigi įžvelgti M. V. dar ir KET 128 p. pažeidimą nėra pakankamo pagrindo. J. D. neneigia važiavusi arčiau kelio vidurio, nes norėjo apvažiuoti kelyje buvusias duobes, posūkį gerai matė ir pastebėjo, jos teigimu greitai atvažiuojantį kitą automobilį, nebespėjo sustabdyti ir pasuko vairą dešinėn. Taigi galima manyti, jog nukentėjusioji, paisydama KET 128 p. reikalavimų, turėjo geresnes sąlygas pastebėti keliu artėjančią kliūtį ir imtis priemonių, kad jos išvengtų.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog eismo įvykis įvyko dėl to, jog abu vairuotojai nesilaikė KET 119 p. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs ekspertizės išvadas bei kitus surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad, jeigu „Toyota Rav 4“ vairuotoja būtų važiavusi arčiau dešiniojo krašto, išorine posūkio dalimi, o ne vidine, kaip matyti iš ekspertizės akto, automobiliai būtų prasilenkę ir nesusidūrę. Be to, kaip matyti iš Autoavarijos vietos apžiūros protokolo priedo, pažymėta galima automobilių susidūrimo vieta yra labiau toje kelio pusėje, kuria važiavo M. V., o ne J. D., kuri netgi parodė iki susidūrimo dar ir truputį pasukusi vairą į dešinę (susidūrimo vieta pažymėta 2,6 m atstumu nuo dešiniojo kelkraščio, žiūrint J. D. vairuoto automobilio kryptimi). Taigi įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad išteisintojo veika nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, todėl nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog eismo įvykį lėmė ne M. V. veiksmai.

BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėties konstatavimui be minėtų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamu atveju J. D. buvo padaryti plačios lokalizacijos sužalojimai: kraujosruva kaktoje, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimas ir odos nubrozdinimas, kairės girnelės skeveldrinis lūžis bei dešinės pėdos sumušimas. Aprašydamas sužalojimų atsiradimo mechanizmą, ekspertas nurodė, kad sužalojimai atsirado nuo sumušimo – atsitrenkimo į automobilio kėbulo (salono) vidaus įrangos dalis, o girnelės lūžis tikriausiai atsirado atsitrenkus keliu į prietaisų panelę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino, jog sužalojimai J. D. atsirado, kadangi ji nesegėjo saugos diržo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokia teismo išvada paremta spėjimais ir prielaidomis, taip pat užsimenama, kad, kadangi ne saugos diržų (ne)prisisegimas ar saugos pagalvių techninė būklė sąlygojo eismo įvykio kilimą, tai tirta nebuvo. Taigi iš apeliacinio skundo galima suprasti, jog tyrime nebuvo stengiamasi nustatyti, ar J. D. vairuodama buvo prisisegusi saugos diržą. Nors, kaip matyti iš jos apklausos ikiteisminiame tyrime, nukentėjusioji teigė, jog saugos diržą buvo prisisegusi, tačiau specialisto išvada, kurioje konstatuoti jos plačiai ant kūno išsidėstę sužalojimai (kaktoje, krūtinėje, kelyje, pėdoje) bei atitinkamas jų atsiradimo mechanizmas iš tikrųjų leidžia manyti, jog J. D. vairuodama nebuvo prisisegusi saugos diržo, dėl ko susidūrus automobiliams, trenkėsi į automobilio salono įrangos dalis. Be kita ko, apie tai, kad moteris nesegėjo saugos diržo, teisiamajame posėdyje užsiminė ir liudytojas R. S., nurodęs, kad po susidūrimo jie išlipo iš savo automobilio, priėjo prie „Toyota Rav“, vairuotoja dejavo, buvo susižalojusi koją, jos automobilyje nebuvo suveikusios oro pagalvės, kiek pamena, ji nesegėjo diržo. Nors prokurorė apeliaciniame skunde ir teisi, jog ne diržo prisisegimas sąlygoja eismo įvykį, tačiau ši aplinkybė baudžiamojoje byloje yra reikšminga įvairiais aspektais, pvz. civiliniam ieškiniui, ir netgi vertinant kaltinamo vairuotojo veiksmus, todėl jos išsiaiškinimui, priešingai nei šiame ikiteisminiame tyrime, turėjo būti skiriama pakankamai dėmesio. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, jog J. D. nustatyto masto sužalojimus galėjo patirti dėl to, jog nebuvo prisisegusi saugos diržo, taigi nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios sužalojimus lėmė ne M. V. veiksmai. Todėl, atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, M. V. veiksmuose negalima nustatyti BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.