Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Justo Vilio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 284 straipsnį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant V. P. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 5 dalies 8, 5 ir 10 punktai).

T. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš V. P. priteista 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

J. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jai iš V. P. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

V. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš V. P. priteista 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

V. P. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: jis 2020 m. sausio 1 d., apie 21.20 val., būdamas viešoje vietoje – daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), laiptinėje, matant kitiems asmenims, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,58 promilės girtumas), įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tai yra, stovėdamas prie nukentėjusiojo T. S. buto (duomenys neskelbtini), durų be aiškios priežasties dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė T. S. į nosį ir laiptinėje stumdėsi su nukentėjusiuoju T. S., tuo padarydamas jam 2020 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. G 152/2020 (01) nustatytą odos nubrozdinimą nosies kairėje šnervėje, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą; po ko, būdamas laiptinės pirmame aukšte, kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai J. S. į kaktos sritį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą ir, praradusi pusiausvyrą, dešinės rankos alkūne atsirėmė į laiptinės sieną ar laiptus, tuo padarydamas jai 2020 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. G151/2020 (01) nustatytą odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, susikibo su nukentėjusiuoju T. S. už atlapų ir rankų bei įkando T. S. į kairės rankos dilbio vidinę pusę arčiau riešo, tuo pagal 2020 m. sausio 15 d. specialisto išvadą Nr. G 152/2020 (01) padarydamas odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, taip nukentėjusiajam T. S. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą; po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam V. Š. išeinant iš laiptinės, iššoko pro pirmo aukšto langą ir be aiškios priežasties paėmė nukentėjusįjį V. Š. už atlapų, pastūmė į šalia buvusias lauko duris, po ko, jiems besigrumiant, nukrito ant žemės ir paėmęs nukentėjusiojo V. Š. dešinę ranką, ją bandė užlaužti, sukti, tuo padarydamas V. Š. 2020 m. vasario 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 561/2020 (01) nustatytus sužalojimus: dešinės rankos plaštakos penkto piršto pamatinio pirštikaulio lūžį ir plaštakos nubrozdinimą, taip nukentėjusiajam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes pirštikaulio lūžio gijimas ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas J. Vilys prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: 1) dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį epizode, kuriame jis kaltinamas dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavęs T. S. į kairės pusės nosies galą, taip padarydamas odos nubrozdinimą nosies kairėje šnervėje, išteisinti, neįrodžius, kad būtent V. P. T. S. padarė šį sužalojimą; 2) dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį epizode, kuriame jis kaltinamas įkandęs T. S. į kairės rankos dilbio vidinė pusę aršiau riešo, taip padarydamas T. S. odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, išteisinti dėl būtinosios ginties, kuri laikoma aplinkybe, šalinančia baudžiamąją atsakomybę; 3) dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį epizode, kuriame jis kaltinamas kumščiu sudavęs vieną smūgį J. S. į kaktos sritį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, prarado pusiausvyrą ir dešinės rankos alkūne atsirėmė į laiptinės sieną ar laiptus, taip padarydamas J. S. odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, išteisinti, neįrodžius, kad buvo padaryta nusikalstama veika; 4) dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą epizode, kuriame jis kaltinamas paėmęs V. Š. dešinę ranką ją bandė užlaužti, sukti, taip padarydamas V. Š. dešinės rankos plaštakos penkto piršto pamatinio pirštkaulio lūžį ir plaštakos nubrozdinimą, išteisinti, neįrodžius, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.11. Specialisto išvada Nr. G 42/2020 (01) patvirtina, kad nuteistąjį sužalojo T. S. ir V. Š.. Išvadoje nurodyti įvairūs V. P. padaryti sužalojimai, iš viso – 24 trauminiai smūgiai. Sužalojimai padaryti vienas po kito per trumpą laiko tarpą, jie nėra būdingi savęs žalojimui ir vienkartiniam griuvimui. Išvada surašyta 2020 m. sausio 7 d., nurodyta, kad nuteistajam sužalojimai padaryti greičiausiai 2020 m. sausio 1 d. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad būtent V. P. buvo užpultas, sumuštas bei smaugiamas T. S., o smaugimo metu nuteistasis įkando į T. S. ranką, kad išsilaisvintų. Taip pat nėra nustatyta, kad V. Š. pirštas lūžo jį sukant, nors bylos nagrinėjime V. Š. teigė, jog V. P. kažkaip jam suko ranką, pirštą ir tokiu būdu lūžo jo pirštas. Kadangi nenustatyta sukimo, narinimo požymių, tikėtina, jog pirštas lūžo nuo smūgio, t. y. V. Š. pirštą susilaužė kumščiu mušdamas V. P.. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų, liudytojų parodymuose atsiskleidžia daug sekos netikslumų, tačiau jų visų parodymai yra identiški, dėl ko kyla pagrįstų abejonių dėl parodymų patikimumo.

1.12. Nuteistojo veiksmai turi būti vertinami būtinosios ginties kontekste. V. P. kaimynų prašė patildyti garsią ir trankią muziką, tačiau vėliau tų pačių kaimynų, t. y. T. S. buvo užpultas ir sumuštas, dėl ko V. P. turėjo gintis, T. S. smaugė nuteistąjį, taip pat T. S. ir V. Š. spardė ir daužė V. P. motinos buto duris, taigi, nuteistasis, siekdamas apsaugoti turtą, buvo priverstas iššokti pro langą ir nukreipti T. S. bei V. Š. dėmesį nuo mamos buto durų, tačiau tada jį dar kartą lauke užpuolė V. Š. ir nuteistasis vėl turėjo gintis nuo jam suduotų smūgių. Atkreiptinas dėmesys, kad baigiamųjų kalbų metu buvo prašoma pripažinti nuteistojo atliktus veiksmus esant būtinosios ginties sąlygomis, tačiau teismas nuosprendyje dėl būtinosios ginties taikymo V. P. nepasisakė.

1.13. Taip pat turi būti netenkinami nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, nes V. P. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš V. P. gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, V. P. veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ginčija nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų patikimumą.

Dėl V. P. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

V. P. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu dėl to, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Kaip matyti iš kaltinimo turinio, jį sudaro keturi epizodai, t. y. V. P.: 1) prie nukentėjusiojo T. S. buto durų be aiškios priežasties dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į kairės pusės nosies galą ir stumdėsi su nukentėjusiuoju, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 284 straipsnis); 2) laiptinės pirmame aukšte kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai J. S. į kaktos sritį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, prarado pusiausvyrą ir dešinės rankos alkūnę atsirėmė į laiptinės sieną arba laiptus, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 284 straipsnis); 3) laiptinės pirmame aukšte susikibo su nukentėjusiuoju T. S. už atlapų ir rankų bei įkando nukentėjusiajam į kairės rankos dilbio vidinę pusę arčiau riešo, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 284 straipsnis); 4) nukentėjusiajam V. Š. išeinant iš laiptinės, iššoko pro pirmo aukšto langą ir be aiškios priežasties paėmė nukentėjusįjį už atlapų, pastūmė į šalia buvusias lauko duris, jiems besigrumiant, nukrito ant žemės ir paėmęs nukentėjusiojo dešinę ranką bandė ją užlaužti, sukti, tuo padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 284 straipsnis, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Įvertinusi byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo argumentus, proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. veiksmai (visuose keturiuose epizoduose) atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymius, todėl jis pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir vieni kitus papildančiais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina ir liudytojų, išskyrus liudytoją A. P. (nuteistojo motina), parodymai ir kita byloje surinkta rašytinė medžiaga. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų parodymų nuoseklumas ir atitikimas vieni kitiems, sudaro pagrindą jais vadovautis, o ne atmesti, kaip duotus iš anksto susitarus. Šiame kontekste pažymėta, kad nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje nėra vieninteliai parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamame konflikte, nepaisant jame tiesiogiai dalyvavusių asmenų skaičiaus, išskiriamos dvi konfliktuojančios pusės. Esant tokiai situacijai, kai nuteistojo versiją patvirtina jo motina, o nukentėjusiųjų versiją – jų pačių parodymai ir nukentėjusiojo V. Š. sutuoktinės J. R.-Š. parodymai, didelę reikšmę vertinant šių asmenų subjektyvius ir prieštaringus parodymus turi jų (ne)atitikimas byloje surinktiems objektyviems įrodymams. Šiuo atveju tokiais laikytini liudytojų G. D. (kaimynės) ir A. K. (policijos pareigūnės) parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga (specialisto išvados ir kt.).

J. S. pareiškime nurodyta, kad jos sutuoktiniui T. S. atidarius buto duris V. P. pastarajam trenkė į veidą, o jai nuėjus pas V. P. motiną prasidėjo naujas konfliktas tarp jos sutuoktinio bei V. P. (1 t., b. l. 1). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu T. S. taip pat parodė, kad atidarius buto duris V. P. jam trenkė į nosį, dėl ko jie laiptinėje susistumdė (1 t., b. l. 40). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek V. P., tiek jo motina A. P. parodė, jog V. P. tik nuėjo pas kaimynų paprašyti patildyti muziką ir grįžo namo (1 t., b. l. 62, 116, 126). Atkreiptinas dėmesys, kad J. S. ir T. S. nurodytas aplinkybes patvirtina tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, jog prie T. S. ir J. S. buto durų atėjo V. P., jis pradėjo daužyti buto duris, o jas atidarius V. P. trenkė T. S. į veidą (1 t., b. l. 34). Viena vertus, šios aplinkybės tarnybiniame pranešime nurodytos iš pačių nukentėjusiųjų žodžių. Kita vertus, liudytoja G. D. (kaimynė) parodė, kad pro durų akutę matė kaip T. S. atidarius buto duris V. P. nei iš šio, nei iš to trenkė T. S. į veido sritį, J. S. įtraukė savo vyrą atgal į butą (1 t., b. l. 74). Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeninės simpatijos ar antipatijos negali būti veiksniu, lemiančiu G. D. parodymų nepatikimumą. Liudytoja G. D. jau ikiteisminio tyrimo metu buvo supažindinta su galima baudžiamąja atsakomybe už melagingų parodymų davimą (1 t., b. l. 73), taip pat įspėta dėl atsakomybės už minėtą veiką pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, G. D. prisiekė teismui, pasirašė priesaiką (2 t., b. l. 103). Be to, G. D. duoti parodymai pasižymi sąsajumu, t. y. atitinka kitų proceso dalyvių parodymus ir byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius V. P. kaltę. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjos prašymu prie šios bylos medžiagos buvo pridėtas teisiamojo posėdžio protokolas iš kitos baudžiamosios bylos Nr. 1A-166-1057/2021 dėl to paties konflikto, tik joje kaltinimai pareikšti nukentėjusiesiems, o nukentėjusiuoju pripažintas nuteistasis. Šiame protokole užfiksuoti nuteistojo sutuoktinės D. P. parodymai, kurie buvo pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nors nuteistojo gynėja akcentavo tik šios liudytojos, kuri prieš prasidedant konfliktui buvo nukentėjusiųjų S. bute, parodymus, kad jos vyras atėjo pas kaimynus dėl per garsiai leidžiamos muzikos, ši liudytoja taip pat patvirtino, jog iš balso suprato, kad atėjo jos vyras, duris atidarė T. S., įvyko incidentas, girdėjo keiksmažodžius, suprato, jog buvo kontaktas, J. S. įtraukė savo vyrą į butą.

Iš išdėstytų aplinkybių taip pat matyti, kad V. P. inicijavo konfliktą, pasirinko moraliai nepriimtiną elgesį, savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. P. ir A. P. pateiktos konflikto versijos yra įtikimos bei išdėstoma šių proceso dalyvių pateikta įvykių eiga (skundo 2.5 punktas), tačiau objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šiuos apelianto teiginius, nėra. Tai, kad dar iki nagrinėjamo konflikto V. P. ir kaimynų tarpusavio santykiai jau buvo priešiški, neturi teisinės reikšmės. Svarbu tai, kad V. P., bendraudamas su kaimynais dėl jo nuomone per garsiai leidžiamos muzikos, pasirinko necivilizuotą situacijos sprendimo būdą. Pažymėtina, kad smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys Nr. 2K-19-511/2020, 2K-101-489/2021).

T. S. parodė, kad praėjus kelioms minutėms po konflikto J. S. nuėjo pas V. P. motiną, tačiau T. S. išgirdo barnį ir dėl to nusileido į pirmą aukštą. V. P., pamatęs T. S., trenkė jo sutuoktinei į kaktą ir jis su T. S. vėl susikibo už atlapų, tačiau šįkart V. P. įkando į T. S. kairę ranką (1 t., b. l. 40). Tas pačias aplinkybes trumpai nurodė ir T. S. sutuoktinė minėtame pareiškime (1 t., b. l. 1). Taip pat J. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po smūgio ji prarado pusiausvyrą ir nusibrozdino alkūnę (1 t., b. l. 48). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad V. P. pareikštame kaltinime nežymus sveikatos sutrikdymas J. S. grindžiamas jai padarytu nubrozdinimu dešinėje alkūnėje atsirėmus į laiptinės sieną ar laiptus, o ne smūgiu į kaktą. Smūgiu į kaktą nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas, todėl argumentas, kad J. S. sužalojimų kaktos srityje nenustatyta, neturi reikšmės. Be to, nukentėjusioji jau ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad žymių ant kaktos neliko (1 t., b. l. 48). Būtent alkūnės sužalojimas užfiksuotas specialisto išvadoje Nr. 151/2020 (01) (1 t., b. l. 82).

Taip pat apeliaciniame skunde ne kartą nurodoma, kad šiame epizode T. S. smaugė V. P., ir pabrėžiama, jog būtent dėl to V. P. įkando į T. S. ranką, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje T. S. neneigė, kad paėmė V. P. už kaklo. Jis parodė, kad taip elgėsi dėl to, nes siekė išsilaisvinti nuo V. P., kuris buvo įsikandęs jo ranką (2 t., b. l. 41). Apeliacinio skundo teiginiai dėl V. P. smaugimo grindžiami T. S. ir jo sutuoktinės nurodomų aplinkybių nelogiškumu. Apeliantas nurodo, kad T. S. ir J. S. parodymai yra suderinti tarpusavyje ir jais siekiama apkalbėti nuteistąjį, teigia, jog nelogiška, kad V. P. iš karto ėmė kąsti T. S.. Šie argumentai yra vėlgi nepagrįsti, neparemti byloje esančiais įrodymais ir yra deklaratyvaus pobūdžio, nes V. P. parodymus pagrindžia tik jo mamos A. P. parodymai (2 t., b. l. 99). Atsižvelgus į specialisto išvadą Nr. G 42/2020 (01) matyti, kad nors V. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kraujosruvų ar kitų sužalojimų ant kaklo, smaugimo žymių V. P. apžiūrėjęs specialistas nenustatė (2 t., b. l. 78). Be to, V. P. ir A. P. pripažino, kad V. P. įkando T. S. (2 t., b. l. 39–40, 99).

V. P. padaryti sužalojimai J. S. ir T. S. parodo tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai bei aplinkiniams (ypač pabrėžiant V. P. siekį besitęsiant konfliktui sužaloti T. S., dėl ko buvo sužalota ir T. S. sutuoktinė, stovėjusi šalia V. P.). Pažymėtina, kad šiuo atveju nevertinama V. P. asmenybė (skundo 2.8 punkte akcentuojama, kad kaltininkas neteistas, nebaustas administracine tvarka), o atsižvelgiama į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, kuri pagrindžia, kad V. P. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš pareigūnės A. K. parodymų turinio matyti, kad V. P. buvo nusiteikęs agresyviai, norėjo muštis, dėl ko buvo laikinai sulaikytas (1 t., b. l. 36, 132; 2 t., b. l. 98). Šie parodymai patvirtinti ir kitų proceso dalyvių. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai išklausė konfliktuojančias puses, surinko pirminę informaciją, taigi, tinkamai atliko savo pareigas ir priėmė atitinkamus sprendimus, t. y. nusprendė sulaikyti V. P.. Tai, kad nukentėjusieji, remiantis jų parodymais, buvo pavartoję alkoholio, nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl V. P. kaltės. Nusikalstama veika padaryta 2020 m. sausio 1 d., t. y. po Naujųjų metų, nedarbo dieną, todėl suprantama, kad nukentėjusieji galėjo būti pavartoję alkoholio. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, kaip asmenys elgiasi esant neblaivumo būsenai. V. P. buvo nustatyta 1,58 promilės etilo alkoholio koncentracija, nukentėjusieji galimai buvo neblaivūs, tačiau būtent V. P. pasirinko elgesio modelį, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę. Tai pagrindžia ir V. P. sprendimas iššokti pro buto langą, o ne elgtis kitu būdu, padėsiančiu užbaigti konfliktą.

T. S. ir J. S. taip pat parodė, kad dėl kilusio konflikto su V. P. J. S. paskambino V. Š., kuris su sutuoktine atvyko pas juos. Kadangi policija buvo iškviesta, jie keturiese nusprendė išeiti į lauką ir laukti policijos. Tačiau iš V. Š., T. S., J. R.-Š. ir J. S. duotų parodymų taip pat matyti, kad jiems esant lauke V. P. iššoko pro langą, paėmė V. Š. už atlapų, pastarieji pradėjo grumtis, dėl ko nuvirto ant žemės (1 t., b. l. 40, 48, 55, 66; 2 t., b. l. 41, 43–44, 101–102). Akivaizdu, kad tokie V. P. veiksmai neabejotinai buvo įžūlūs. Be to, V. P. pats ne kartą skambino V. Š., kuris negyvena jo kaimynystėje (1 t., b. l. 101, 116; 2 t., b. l. 39), o pastarajam atvykus, jį akiplėšiškai užpuolė viešoje vietoje, matant kitiems asmenims. Tokiu būdu V. P. nesiekė elgtis civilizuotai, o pasinaudojo buvusiomis konfliktinėmis situacijomis kaip pretekstu elgtis chuliganiškai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojos G. D. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje skyrėsi, nes teismo posėdyje, priešingai nei atliekant ikiteisminį tyrimą, liudytoja parodė, kad nematė, kas mušasi lauke. Šis apelianto teiginys yra klaidingas. Perklausius teismo posėdžio garso įrašą ir išanalizavus baudžiamojoje byloje esantį 2021 m. gegužės 26 d. teisiamojo posėdžio protokolą, matyti, kad liudytoja nurodė, jog pažiūrėjusi pro langą matė, kad Vytas ir Vitalijus grūmėsi (2 t., b. l. 104; 2021 m. gegužės 26 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 35:05-35:14). Dėl liudytojos G. D. parodymų patikimumo apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė, todėl motyvų nekartoja, bet tuo pačiu pažymi, kad grumtynių fakto neneigia nei V. P., nei kiti proceso dalyviai, todėl net nustačius, kad G. D. nematė grumtynių, faktas, jog muštynės vyko tarp V. P. ir V. Š., nebūtų paneigtas. Vis dėlto, teismas sutinka su apeliantu, kad V. P. nepadarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintos nusikalstamos veikos.

Aptariant muštynių tarp V. P. ir V. Š. turinį BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad proceso dalyviai vieningai parodė, jog muštynių lauke metu buvo tamsu, taigi, tiek šalia muštynes stebėję nukentėjusieji ir liudytojai, tiek muštynes pro langą pastebėjusi liudytoja G. D. nematė, kokius smurtinius veiksmus V. P. ir V. Š. atliko vienas kito atžvilgiu. Byloje be V. Š. ir jo sutuoktinės J. R.-Š. parodymų nėra kitų proceso dalyvių parodymų, kurie pagrįstų, kad būtent dėl V. P. veiksmų V. Š. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. Š. ir V. P. pateikia skirtingas versijas dėl kiekvieno iš jų atliktų veiksmų sekos, pobūdžio, laikosi skirtingų pozicijų. J. R.-Š.parodė, kad V. Š. jai sakė, jog V. P. suko jo ranką, tačiau tuo pačiu parodė, kad tiksliai nematė kaip mušėsi V. P. ir V. Š., nes buvo tamsu (1 t., b. l. 66). Taigi, J. R.-Š.tik perpasakojo V. Š. nurodytą aplinkybę, dėl ko jos parodymai nagrinėjamo epizodo kontekste negali būti laikomi savarankišku įrodymu, kadangi gauti iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo V. Š.). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal specialisto išvadą Nr. G 561/2020 (01), ar sužalojimai padaryti pačiam V. Š. plaštaka suduodant į kietą buką daiktą, ar tokiu daiktu suduodant per plaštaką, pagal esamus medicininius duomenis nustatyti negalima; ar sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, ar daugiau nei vienu pagal esamus medicininius duomenis nustatyti negalima; vienu ar keliais daiktais ir kokiais konkrečiai sužalojimai padaryti, nustatyti negalima (1 t., b. l. 87–88). Kaip matyti, išvada nėra konkreti, kelianti abejones. Tokį teiginį dar labiau pagrindžia išvadą surašiusio specialisto Jono Mindaugo Paliulio ikiteisminio tyrimo metu pateikti paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad pagal esamus medicininius duomenis negalima nustatyti kokiu būdu buvo padarytas dešinės plaštakos 5-o piršto pirmojo (pamatinio) pirštakaulio lūžis: ar plaštakos penktu pirštu atsimušant į kietą buką daiktą, ar šį pirštą ir visą plaštaką lenkiant, sukant (1 t., b. l. 91). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas J. M. Paliulis papildomai parodė, kad sukant pirštą lūžis turėtų būti kitoks – spiralinis, o šiuo atveju to akcentuoti specialistas negalėjo. Taip pat parodė, kad negalima kategoriškai atmesti, jog lūžis buvo padarytas sukant pirštą, tačiau tikimybė labai nedidelė. Labiau tikėtina, kad buvo tiesioginis kontaktas su žalojančiu daiktu, smūginis kontaktas. Sukant pirštą galimybė mažesnė (2021 m. lapkričio 29 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo 11:23-11:42, 16:55-17:01, 17:20-17:31).

Analizuojant V. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą klausimą pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-97-895/2019, 2K-157-495/2021). Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes matyti, kad įrodymai, galintys pagrįsti nukentėjusiajam V. Š. padarytą nesunkų sužalojimą ir atitinkamai – V. P. kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo, yra specialisto išvada Nr. G 561/2020 (01), specialisto pateikti paaiškinimai, apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialisto duoti paaiškinimai bei paties V. Š. parodymai. Šie įrodymai nesudaro pagrindo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje daryti kategorišką išvadą, kad būtent V. P. padarė nukentėjusiajam V. Š. nesunkų sužalojimą, t. y. sulaužė pirštą sukdamas jam ranką. Specialistas nėra užtikrintas, kad pirštas galėjo būti sulaužytas sukant ranką. Jis pateikia ir kitus galimus variantus, pavyzdžiui, kad pirštas galėjo lūžti dėl smūginio kontakto. Nurodyti įrodymai pasižymi dviprasmiškumu, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių ir prieštaravimų dėl nukentėjusiajam V. Š. nustatytų sužalojimų, laikytina, kad V. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Minėta, kad BK 284 straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl nepasitvirtinus kaltinime nurodytų sužalojimų mastui V. P. veiksmai atskirai nebekvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes byloje neįrodyta, kad nukentėjusysis konflikto metu patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą būtent dėl V. P. veiksmų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. P. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Būtinoji gintis – tai situacija, kai baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įvertinus nagrinėjamą įvykį teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. veiksmuose nėra būtinosios ginties požymių. Pirma, kaip minėta, tarp tų pačių asmenų su nedideliu laiko intervalu vyko keli konfliktai. Nustatyta, kad pirmo konflikto iniciatoriumi buvo V. P.. Pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių pagrindu taip pat darytina išvada, kad V. P. aktyviai dalyvavo konflikto tęsinyje, t. y. laiptinėje be jokios priežasties trenkė J. S., įkando jos sutuoktiniui T. S., taip pat iššoko pro langą ir puolė V. Š.. Antra, iš nurodyto pirmojo argumento seka išvada, kad V. P. nekilo tiesioginis pavojus. Būtent jis be jokio pagrindo atliko aktyvius smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Būtinosios ginties situacija galima tik tuo atveju, jeigu atremiamas minėtas pavojingas kėsinimasis jam dar nepasibaigus. Šiuo atveju pavojingas kėsinimasis neegzistavo, V. P. pradėjo smurtauti pirmas. V. P. fizinio smurto panaudojimo metu jokio tiesioginio pavojaus jam nebuvo, tokiu būdu V. P. panaudoto smurto metu nukentėjusiųjų veiksmai neatitiko nei kėsinimosi pavojingumo, nei akivaizdumo. Atsižvelgus į tai, V. P. smurtas vertinamas kaip panaudotas ne gynybos, o puolimo tikslais, todėl susiklosčiusioje situacijoje V. P. nekilo teisė į būtinąjį gintį.

Apeliantas skunde nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą taip pat sieja su aplinkybe, susijusia su D. P. dalyvavimu (nedalyvavimu) konfliktinėse situacijose (2.9 punktas), tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiuose proceso dalyvių duotų parodymų turinį, parodymus susiejo į vientisą grandinę, dėl ko buvo atskleistos aptartų konfliktinių situacijų sekos, atlikti smurtiniai veiksmai; duoti parodymai patvirtina bei papildo vieni kitus. Taigi, apelianto nurodyta aplinkybė nėra esminė, ji nepatvirtina, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog D. P. atsisakė duoti parodymus teisme galimai nenorėdama sunkinti sutuoktinio V. P. padėties, nes jeigu V. P. būtų nekaltas, šiai liudytojai nebūtų sunku tai patvirtinti teisme. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai garantijai, kuri reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Teisės neliudyti prieš šeimos narį ar artimąjį giminaitį subjektas yra parodymus duodantis asmuo, o ne asmuo, apie kurio galimai padarytą nusikalstamą veiką yra apklausiamas jo šeimos narys ar artimasis giminaitis. D. P. yra V. P. sutuoktinė, taigi, jo šeimos narė, todėl ji turėjo teisę pasinaudoti aptariama privilegija. Šio D. P. pasirinkimo jokiu būdu negalima laikyti veiksniu, įrodančiu V. P. kaltę. Tai nesuderinama tiek su Lietuvos Respublikos Konstitucija, tiek su kitais teisės aktais.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad V. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, skundžiamas nuosprendis keistinas – iš nuosprendžio aprašomosios dalies (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių) šalintina aplinkybė, kad V. P. paėmė nukentėjusiojo V. Š. ranką, ją bandė užlaužti, sukti, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. Š. 2020 m. vasario 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 561/2020 (01) nustatytus sužalojimus: dešinės rankos plaštakos penkto piršto pamatinio pirštikaulio lūžį ir plaštakos nubrozdinimą, t. y. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes pirštikaulio lūžio gijimas ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, ir V. P. išteisintinas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Be to, naikintina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria subendrintos bausmės, paskirtos už BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas.

Dėl bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšį ir parenkant jos dydį, konstatuoja, kad V. P. paskirta bausmė už BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir nustatytas jos dydis, bausmės vykdymą atidedant ir paskiriant atitinkamus įpareigojimus, yra proporcinga ir nėra per griežta. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Dėl nukentėjusiojo V. Š. civilinio ieškinio

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-50-1073/2019).

Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytos neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pati neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Iš nukentėjusiojo V. Š. civilinio ieškinio matyti, kad jis patirtos neturtinės žalos atlyginimą iš esmės grindė tuo, jog V. P. sulaužė jo dešinės rankos mažąjį pirštą (2 t., b. l. 30–31). Pripažinus, kad V. P. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, V. Š. patirtos neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Pagrindo atmesti šį civilinį ieškinį nėra, kadangi nukentėjusysis patytė neturtinės žalos dėl kitų V. P. veiksmų, šiam iššokus pro langą, be jokios priežasties pastūmus iš laiptinės išeinantį V. Š., paėmus jį už atlapų ir pastūmus į šalia buvusias lauko duris bei besigrumiant su juo. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad V. Š. patyrė pažeminimą ir nepatogumus. Su tokiu nukentėjusiojo teiginiu nėra pagrindo nesutikti. Nustatyta, kad V. P., iššokęs pro langą, puolė V. Š. kitų asmenų akivaizdoje, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą ne tik aplinkiniams, bet ir V. Š.. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad V. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, teisėjų kolegijai konstatavus, jog V. P. veiksmuose yra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiai, V. Š. naudai iš V. P. priteisiama 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nukentėjusiųjų atstovas pateikė prašymą atlyginti nukentėjusiesiems bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jo atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikti dokumentai, patvirtinantys 500 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal V. P. gynėjo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas tik iš dalies, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusieji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiųjų proceso išlaidas sudaro jų atstovavimas apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, nagrinėjant baudžiamąją bylą vyko du teisiamieji posėdžiai, kuriuose dalyvavo ir nukentėjusiųjų atstovas, į tai, kad V. P. gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliami analogiški klausimai, kurie buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, bei tai, kad nukentėjusiųjų atstovas jų interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, o baudžiamoji byla nėra didelės apimties, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 400 Eur. Iš pateikto kvito nėra galimybės nustatyti, kuriomis dalimis nukentėjusieji sumokėti advokatui 500 Eur sumą. Kadangi bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos solidariai, būtina nustatyti tikslias kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dalis. Atsižvelgiant į tai, kad keičiama tik skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su nukentėjusiuoju V. Š., iš nuteistojo nukentėjusiesiems T. S. ir J. S. priteistina po 150 Eur jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, o nukentėjusiajam V. Š. – 100 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. P. gynėjo advokato Justo Vilio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį:

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio aprašomosios dalies (įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių) aplinkybę, kad V. P. paėmė nukentėjusiojo V. Š. ranką, ją bandė užlaužti, sukti, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. Š. 2020 m. vasario 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 561/2020 (01) nustatytus sužalojimus: dešinės rankos plaštakos penkto piršto pamatinio pirštikaulio lūžį ir plaštakos nubrozdinimą, taip nukentėjusiajam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes pirštikaulio lūžio gijimas ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – V. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria subendrintos bausmės.

Sumažinti iš V. P. nukentėjusiajam V. Š. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 300 (trijų šimtų) Eur.

Palikti nepakeistą kitą nuosprendžio dalį.

Priteisti iš V. P. nukentėjusiajam T. S. 150 Eur, J. S. – 150 Eur ir V. Š. 100 Eur išlaidų, partirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.