- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-18
- Bylos Nr.
- 1A-186/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00241-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Viktoras Kažys (pran.), Rūta Mickevičienė
- Kaltinamasis
- I. J.
- Kategorijos
- 1.2.7.1.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio (pranešėjo),
išteisintajam I. J.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
I. J. (I. J.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 149 straipsnio 4 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Pabradės vaikų globos namų civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. birželio 10 d., apie 15.30 val., šalia Pabradės vaikų globos namų tvoros, adresu Mokyklos g. 5, Pabradėje, Švenčionių r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas mažametės I. Ž., gimusios 2001 m. balandžio 23 d. bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir neįgalumo ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei veikdamas prieš pastarosios valią, lytiškai santykiavo su mažamete I. Ž., t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendžiu I. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra neabejotinų kaltinamojo I. J. kaltės įrodymų. Teismas pažymėjo, kad iš specialistų išvadų seka, jog nukentėjusiosios I. Ž. mergystės plėvė nepažeista, jokių smurto pėdsakų ant jos kūno nėra, taip pat nėra jokių kaltinamojo I. J. biologinių pėdsakų ant I. Ž. kūno ir drabužių; nors ant I. Ž. kelnaičių buvo rasti spermino skysčio pėdsakai, tačiau nėra duomenų, kad jie priklauso kaltinamajam I. J.. Vertinant įrodymų visumą, bei lyginant juos tarpusavyje, teismas konstatavo, jog darytina išvada, kad I. J. pirminiai parodymai, esantys byloje, kelia pagrįstas abejones, nes įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiosios I. Ž. parodymai dėl jos psichinės negalios taip pat negali būti laikomi patikimais, liudytojų R. M. ir V. M. parodymai prieštarauja kitiems objektyviems įrodymams, esantiems byloje - specialistų išvadoms, o be to, jie įvykį stebėjo iš tam tikro atstumo ir, anot jų, matė tik kaltinamojo judesius, o ne pati lytinį aktą, todėl jų parodymai negali būti laikomi neginčytinu įrodymu byloje, kitų įrodymų byloje nėra, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose; iš I. J. Pabradės vaikų globos namams priteisti 15000 Lt neturtinei žalai atlyginti.?
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nebuvo įvertinti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliantė skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. J. pirminiai parodymai kelia pagrįstas abejones, nes įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs. Pasak prokurorės, iš byloje surinktų duomenų matyti, jog I. J. girtumas buvo tikrinamas įvykio dieną, o jo apklausa atlikta kitą dieną, todėl pirmosios instancijos teismo abejojimas I. J. pirminiais parodymais, kurie duoti praėjus 18 valandų po įvykio, vien todėl, kad jis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nėra pagrįstas. Prokurorės teigimu, I. J. pirminės apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, savo kaltę dėl pareikšto įtarimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį pripažino pilnai. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo I. J. painiojosi, ėmė neigti lytinį kontaktą su I. Ž., tačiau, išsamiai susipažinus su ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos protokolu, matyti, kad I. J. ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją neneigė lytinio kontakto su I. Ž..
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino I. J. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu. Prokurorė pažymi, kad parodymų patikrinimo vietoje metu I. J. ne neigė lytinį kontaktą su I. Ž., bet nurodė, kad neatsimena, ar buvo apsinuoginęs ir, ar rodė mergaitei savo lytinį organą, taip pat neatsimena, ar lietė mergaitę ir, ar mergaitė buvo nusirengusi. Todėl, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas I. J. parodymų patikrinimo vietoje protokole išvardintų jo veiksmų mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu neatsiminimą nepagrįstai vertino ir prilygino absoliučiam tokių veiksmų neigimui.
Pasak apeliantės, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, vertintina, jog liudytojų R. M. ir V. M. parodymai iš esmės patvirtina tiek paties I. J. pirminėje apklausoje, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, taip pat nukentėjusiosios parodymus, ekspertizės akto Nr. 103MS-153/2012 išvadas, specialisto išvadoje Nr. S-222/12(01) pateiktas išvadas.
Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios I. Ž. parodymus, iš esmės pasisakė tik dėl I. J. teisinančių bylos įrodymų, tačiau visiškai nepasisakė ir neaptarė kitų – jį kaltinančių įrodymų, t. y. nukentėjusiosios parodymų toje dalyje, kurie patvirtina jos atžvilgiu I. J. atliktus neteisėtus veiksmus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesigilino, kokiu būdu ant globos namuose augančios ir nuolat auklėtojų priežiūroje būnančios 12 metų mergaitės apatinių kelnaičių galėjo atsirasti sperminio skysčio pėdsakai.
Atsiliepimas
Išteisintasis I. J. atsiliepimu į Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo nuosprendį, kuris yra objektyvus ir teisėtas, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, jog prokurorė savo apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų įrodymų ar dokumentų, patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis I. J. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
I. J. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis 2012 m. birželio 10 d., apie 15.30 val., šalia Pabradės vaikų globos namų tvoros, adresu Mokyklos g. 5, Pabradėje, Švenčionių r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas mažametės I. Ž., gimusios 2001 m. balandžio 23 d., bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir neįgalumo ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei veikdamas prieš pastarosios valią, lytiškai santykiavo su mažamete I. Ž., t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra neabejotinų I. J. kaltės įrodymų, todėl I. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą.
Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada bei nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nebuvo įvertinti visi byloje surinkti įrodymai.
Apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas šioje baudžiamojoje byloje – nustatyti, ar I. J. atliko seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę I. Ž., jei taip – tai kokius, ar suvokė mažametės amžių, kaip išteisintojo veiksmai turėtų būti kvalifikuoti ir kokios rūšies bei dydžio bausmė paskirta.
Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.
Iš subjektyviosios pusės išžaginimas padaroma tik tiesiogine tyčia. Lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Taigi, lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie požymiai Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis.
Seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna ir svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra nukentėjusiųjų mažamečių parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir pan.) ir kiti įrodymai, numatyti Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, tame tarpe ir paties kaltinamojo (įtariamojo) parodymai.
Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji mažametė I. Ž. iš esmės neigė lytinį aktą su I. J., į klausimą, ar miške vyras lietė jai makštį (parodant ant paveiksliuko), mergaitė atsakė, kad ne, taip pat pasakė, kad nematė sutikto girto (tai suprato iš sklindančio nuo jo kvapo) vyro lytinio organo bei nurodė, jog vyras lietė jos ranką bei koją, taip pat parodė, kad ji pati buvo nusirengusi, t. y. nusimovusi kelnes ir kelnaites (29-37 b. l., 1 t.). Vertinant nukentėjusiosios parodymus, būtina atsižvelgti ne tik į I. Ž. amžių, bet ir į jos psichinę būseną (protinį atsilikimą). Nukentėjusioji I. Ž. yra mažametė, gimusi 2001 m. balandžio 23 d., jai konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas (esantis nuo mažens) ir mišrus elgesio bei emocijų sutrikimas (diagnozuotas 2011 m.). I. Ž. protinio išsivystymo lygis, pažintinės veiklos ypatumai atitinka vidutinį protinį atsilikimą, kalbos raida sutrikusi; atminties procesai sutrikę, dėmesio išlaikymas trumpalaikis; padidinto polinkio fantazuoti negalima nustatyti dėl riboto žodinio kontakto; jai būdingas padidintas polinkis į įtaigumą; socialinis supratingumas labai menkas; negali apibūdinti įvykių aplinkybių nuosekliai, atsakyti į klausimus, kurie reikalauja prisiminti įvykių detales (teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės aktas, 84 - 87 b. l., 1 t.). Pabradės vaikų globos namų darbuotoja, nukentėjusiosios atstovė D. M., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiąją I. Ž. charakterizavo kaip sunkų vaiką, reikalaujantį nuolatinės individualios priežiūros, nurodė, kad nukentėjusioji labai dažnai gydoma psichiatrijos ligoninėje, jai būna agresyvaus elgesio sutrikimai, priepuoliai, būna labai nerami. Pabradės vaikų globos namuose socialine darbuotoja dirbanti R. P., apklausta liudytoja pirmosios instancijos teisme, taip pat parodė, jog nukentėjusioji I. Ž. turi psichikos negalią, labai nerami, linkusi fantazuoti, meluoti. Apeliacinės instancijos teisme minėta liudytoja nurodė, jog I. Ž. gali apibūdinti kaip mergaitę su sutrikusiu intelektu. Nukentėjusiosios I. Ž. parodymai vertinami atsižvelgiant ne tik į jos amžių, bet ir į jos gebėjimą suvokti ir atpasakoti patirtus įvykius. Bylos aplinkybės turėtų būti nustatomos vertinant bylos įrodymų visetą, analizuojant šioje byloje esančių liudytojų parodymus, kitus, tame tarpe, ir išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie išteisinamajam inkriminuotą veiką.
Kaip minėta, seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos tiesioginių liudytojų nebūna. Tačiau šios bylos ypatybė ta, jog nagrinėjamu atveju yra tiesioginiai įvykio liudytojai – R. M. ir jos sūnus V. M.. Liudytoja R. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 1996 metų, jis yra jų kaimynas – tylus, bet mėgėjas išgerti žmogus, niekada nesibarė, nesipyko, jų santykiai normalūs. Liudytoja nurodė, jog 2012 m. birželio 10 d., sekmadienį, apie pietus, būdama darže, pasisukusi veidu į kelią iš 10-15 metrų atstumo pamatė globos namų mergaitę, kuri stovėjo keturpėsčia, o kaimynas I. J. atlikinėjo lytinį aktą, t. y. ji matė tik lytinio akto judesius. Liudytojos teigimu, jos sūnui V. M. pradėjus šaukti „Igori, ką tu darai“, I. J. pradėjo mautis kelnes, o mergaitė – kelnaites. Liudytoja taip pat nurodė, kad I. J. jos sūnui pasakė, jog „tu, Volodia, niekam nesakyk, ką matei, tegu pasilieka tarp mūsų“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išteisintojo kaimynas liudytojas V. M. parodė, jog 2012 m. birželio 10 d., sekmadienį, apie 15 val., būdamas pas mamą ir jos pašauktas, išbėgo į lauką, ten pamatė mergaitę ir kaimyną I. J.. Eidamas link jų, jis pastebėjo, kad pastarieji stovėjo ir tvarkėsi – I. J. užsiseginėjo kelnes, mergaitė taip pat tvarkėsi. Liudytojo teigimu, I. J. iš karto pradėjo teisintis, sakydamas, kad jis nekaltas, mergaitė pati norėjo, taip pat I. J. pasakė, jog daugiau taip nedarys, paprašė niekam nesakyti. Atsakydamas į klausimus, užduodamus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas V. M. parodė, kad apie 40 metrų atstumu, tarp medžių, jis matė atliekamus lytinio akto judesius - buvo matyti, kad mergaitė buvo keturpėsčia, o I. J. buvo jai už nugaros. Liudytojo teigimu, I. J. nebuvo visiškai nuogas, bet buvo nusimovęs kelnes, o mergaitė buvo keturpėsčia, apatinės jos kūno dalies jis nematė, matė tik viršutinę jos kūno dalį – ji buvo su marškinėliais. Tai, kad buvo atliekamas lytinis aktas, jis suprato iš judesių ir jo pokalbio su I. J., bet paties lytinio akto jis nematė.
Išteisintasis I. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neigė atlikęs kokius nors seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę I. Ž.. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, po inkriminuojamo įvykio praėjus keturiasdešimčiai dienų, I. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. I. J. parodė, kad įvykio dieną buvo labai girtas, gerai neprisimena įvykio aplinkybių, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjui davė teisingus parodymus. I. J. parodė, kad mergina, kuriai, jo manymu, galėjo būti 18 – 20 metų, pati buvo nusimovusi kelnes , stovėjo keturpėsčia, sakė, jog ,,duos“. Jis ,,padarė“ du kartus, kol tai pamačiusi kaimynė (R. M.) pradėjo šaukti. I. J. teigimu, jis gerai neprisimena, ar buvo įkišęs savo lytinį organą į merginos lytinius organus, tačiau nurodė, kad dėl girtumo jo lytinis organas nebuvo sustandėjęs, jis net nesilietė prie merginos lytinių organų, teigė, jog gal tik prie nukentėjusiosios kojos prilietė savo lytinį organą (105 – 107, b. l. 1 t.). Vėliau, viso bylos proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, išteisintasis I. J., pagal pateiktą jam kaltinimą kaltu neprisipažino, neigė turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja, parodė, kad jam, praeinant pro gyvenamuosius namus, esančius netoli Pabradės vaikų globos namų, prie vartelių, prie jo pribėgo mergina ir paprašė pavaišinti cigarete. Pavaišinęs ją cigarete, pats nuėjo link namų, o mergina nusekė jam iš paskos, jis sudavė merginai per užpakalį ir tuo metu išgirdo kaimynės R. M. riksmą „ką tu ten darai“. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme, I. J. nurodė, jog nusikaltimo nėra padaręs, neigė, kad yra sakęs, jog bandė atlikti lytinį aktą, bet dėl girtumo to padaryti nesugebėjo. Išteisintasis teigė, kad jis pats save apkalbėjo, nes Švenčionyse pareigūnai jam grasino ir norėjo mušti. Iš bylos duomenų matyti, kad I. J. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant prokurorui, gynėjai, vertėjai, posėdžių sekretorei. Daugiau jokie kiti asmenys šioje apklausoje nedalyvavo ir niekas jokio neteisėto spaudimo I. J. negalėjo daryti. Be to, ir pats I. J. negalėjo nurodyti, koks konkrečiai neteisėtas spaudimas jam buvo daromas, taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių I. J. galėtų save apkalbėti. I. J. įtariamojo apklausos, atliktos 2012 m. birželio 11 d., metu visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuria jis buvo įtariamas (96 - 97 b. l., 1 t.). Įtariamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai, įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymui patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno kitą dieną po įvykio, I. J. parodė, kad 2012 m. birželio 10 d., apie 15.20 val. prie Pabradės vaikų globos namų jis sutiko nepažįstamą mergaitę, kuri jam pasiūlė atlikti lytinį aktą už cigaretę. Mergaitė pati nusimovė kelnes ir atsisuko nugara, jis atsisegė kelnes ir į mergaitės makštį įkišo savo lytinį organą, tada išgirdo šaukiančią kaimynę Rają (R. M.) ir ištraukė savo lytinį organą iš mergaitės makšties. Jam pasirodė, kad mergaitė yra kokių penkiolikos metų, dėl girtumo tiksliai neįvertino mergaitės amžiaus. I. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui bei 2012 m. birželio 11 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjui, atitinka liudytojų R. M. ir V. M. nuoseklius parodymus. Minėti liudytojai parodė, jog 2012 m. birželio 10 d. apie 15 val. matė atliekamus lytinio akto judesius - buvo matyti, kad mergaitė buvo keturpėsčia, o I. J. buvo jai už nugaros.
Be asmeninių įrodymų – liudytojų R. M., V. M. parodymų, paties išteisintojo I. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, šioje byloje svarbią įrodomąją reikšmę turintys faktiniai duomenys yra ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2012 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadoje Nr. S 222/12(01). Specialisto tyrimo metu ant I. Ž. kelnaičių buvo rasti sperminio skysčio pėdsakai (53 - 54 b. l., 1 t.). Apeliacinės instancijos teisme specialisto išvadai detalizuoti apklausta DNR tyrimą atlikusi ekspertė D. B. papildomai nurodė, kad rastas sperminis skystis, rodo, kad ant kelnaičių buvo vyro sperma. Taip pat ekspertė paaiškino, jog nurodant, kad „rasti sperminio skysčio pėdsakai“ reiškia, jog buvo rastas labai mažas jo kiekis, tai negali būti mergaitės išskyros, kadangi buvo rasti vyro spermos pėdsakai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vertindamas įrodymų visumą, bei lygindamas juos tarpusavyje, nusprendė, jog I. J. pirminiai parodymai, esantys byloje, kelia pagrįstas abejones, nes įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiosios I. Ž. parodymai dėl jos psichinės negalios taip pat negali būti laikomi patikimais, liudytojų R. M. ir V. M. parodymai prieštarauja kitiems objektyviems įrodymams, esantiems byloje - specialistų išvadoms, o be to, jie įvykį stebėjo iš tam tikro atstumo ir, anot jų, matė tik kaltinamojo judesius, o ne patį lytinį aktą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių I. J. kaltės įrodymų, iš specialistų išvadų matyti, jog nukentėjusiosios I. Ž. mergystės plėvė nepažeista, jokių smurto pėdsakų ant jos kūno nerasta, taip pat nėra jokių I. J. biologinių pėdsakų. Ši pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad liudytojai R. M. ir V. M. būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieš išteisintąjį I. J.. Kaip minėta, šių liudytojų parodymai nėra prieštaringi, viso bylos proceso metu liudytojai nurodė, kad viską stebėjo iš palyginti nedidelio atstumo, R. M. – iš 10 metrų, V. M. – iš 40 metrų, viską matė labai aiškiai, nurodė tikslias detales, jog matė nusmauktas I. J. kelnes, numautas nukentėjusiosios kelnaites. Nors šie liudytojai ir nurodė, kad pačių lytinių organų nematė, tačiau tvirtino matę atliekamus lytinio akto judesius. Tarp I. Ž. ir I. J. kūnų buvo glaudus kontaktas, viršutinės jų drabužių dalys nebuvo nuvilktos, jos iš dalies dengė ir lytinių organų sritį, todėl liudytojai ir nematė lytinių organų. Nėra teisinga ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojų R. M. ir V. M. parodymai prieštarauja kitiems objektyviems įrodymams, esantiems byloje – specialistų išvadoms. Kaip minėta, iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2012 m. gruodžio 31 d. specialisto išvados Nr. S 222/12(01) matyti, kad atlikus tyrimą, ant I. Ž. kelnaičių rasti sperminio skysčio pėdsakai. Ši aplinkybė patvirtina, kad nukentėjusioji I. Ž. turėjo fizinį kontaktą su vyru. Liudytoja apklausta Pabradės vaikų globos socialinė darbuotoja G. S. parodė, kad globos namuose kelnaitės vaikams turi būti keičiamos kasdien, nusiprausus, prieš miegą. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja R. P., parodė, jog globos namuose vaikams kelnaitės turi būti keičiamos kiekvieną dieną ir taip yra daroma bei nurodė, jog negali paaiškinti, kaip spermos pėdsakai galėjo atsirasti ant I. Ž. kelnaičių. Liudytojos teigimu, ant I. Ž. kelnaičių spermos pėdsakai, globos namuose mergaitei kontaktuojant su kitais auklėtiniais ar kitais asmenimis, negalėjo atsirasti. Liudytoja R. P. nurodė, kad 2012 m. birželio 10 d. apie 15 val. pastebėjo, kad globos namų teritorijoje nėra I. Ž., mergaitės nebuvo tik apie 15-20 minučių. Vertinant pačios nukentėjusiosios I. Ž. parodymus apie tai, kad išėjusi iš globos namų teritorijos ji buvo tik su I. J., kartu su globos namų darbuotojų parodymais, darytina išvada, jog sperminio skysčio pėdsakai ant I. Ž. kelnaičių atsirado, būtent, 2012 m. birželio 10 d. per tą sąlyginai trumpą laikotarpį, kai nukentėjusioji buvo išėjusi iš globos namų teritorijos. Nors specialisto tyrimo metu ant I. J. varpos nebuvo rasta I. Ž. biologinių pėdsakų (53 – 54 b. l., 1 t.), taip pat nebuvo rasta spermos I. Ž. lytiniuose organuos (45 – 46 b. l., 1 t.), tačiau šie faktiniai duomenys neįrodantys, jog I. J. žagino I. Ž., tuo pačiu ir nepaneigia, kad I. J. atliko seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę I. Ž.. Apeliacinės instancijos teisme specialistė D. B. paaiškino, kad ant varpos dažniausiai lieka tik dominuojantys to paties asmens pėdsakai, kurie užblokuoja kito asmens (moters) daleles.
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl I. J. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 2 punktas). Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad I. J. 2012 m. birželio 10 d., apie 15.30 val. šalia Pabradės vaikų globos namų tvoros, adresu Mokyklos g. 5, Pabradėje, Švenčionių r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas mažametės I. Ž., gimusios 2001 m. balandžio 23 d., bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir neįgalumo ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, bei veikdamas prieš nukentėjusiosios valią, pasikėsino lytiškai santykiauti su mažamete I. Ž., bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes negalėjo atlikti lytinio akto dėl girtumo ir nepakankamo susijaudinimo, be to, sutrukdė įvykį pastebėję liudytojai R. M. ir V. M..
I. J. padaryto nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai nustatyti šiame nuosprendyje jau aptartais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, esančiais paties I. J. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų R. M., V. M., G. S., R. P. parodymuose, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2012 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadoje Nr. S 222/12(01).
Veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnį tik tais atvejais, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą.
Ikiteisminio tyrimo metu I. J. buvo įtariamas ir atiduotas teismui jį kaltinant baigtu mažametės išžaginimu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį. Išanalizavus surinktus įrodymus, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog I. J. būtų atlikęs lytinį aktą su mažamete I. Ž., t. y. būtų mažametei į makštį įkišęs savo varpą. Tik pirminės apklausos metu, apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo, I. J. parodė, kad buvo įkišęs varpą į I. Ž. makštį, tačiau, kaip minėta, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, šie parodymai svarbūs tik kitų byloje surinktų įrodymų teisingumui patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu leistinuose Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme, pilnaverčiuose įrodymuose (įrodymų šaltiniuose) nėra patikimų faktinių duomenų, kad I. J. būtų įkišęs savo varpą į mažametės I. Ž. makštį, t. y. pradėjęs atlikti lytinį aktą. I. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad nežino, ar įkišo savo lytinį organą į I. Ž. makštį, gal tik prie merginos kojos prisilietė, jo lytinis organas nebuvo sustandėjęs dėl girtumo. Liudytojai R. M. ir V. M. taip pat nematė, ar lytinis aktas realiai buvo pradėtas ar tik buvo atliekami lytiniam aktui būdingi judesiai. Iš liudytojų R. M. ir V. M. parodymų matyti, kad I. J. lytiniam aktui pradėti turėjo labai mažai laiko, nes visą įvykį stebėjusi R. M. ir karto pradėjo šaukti. Teismo medicinos specialistų tyrimų metu I. Ž. išorinių kūno sužalojimų nenustatyta; mergystės plėvės pažeidimo nenustatyta; analinis raukas uždaras, nesužalotas; tampone su nuoplova nuo išangės spermos nerasta (45 – 46 b. l., 1 t.); atlikus DNR tyrimą, nuoplovoje nuo I. J. varpos gautas tik vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su I. J. DNR profiliu; ant I. Ž. kelnaičių rasti sperminio skysčio pėdsakai; atlikus DNR tyrimą, gautas tik moteriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su I. Ž. DNR profiliu; ant I. Ž. sportinių kelnių spermos nerasta; nuoplovose nuo I. Ž. makšties prieangio ir nuo analinio rauko spermos nerasta (53 – 54 b. l., 1 t.).
Byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas daryti neginčytiną ir neabejotiną išvadą, kad I. J. su mažamete nukentėjusiąja I. Ž. atliko lytinį aktą, t. y. buvo įkišęs savo varpą į mažametės nukentėjusiosios makštį, o visi neaiškumai ir abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami kaltininko naudai.
Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad I. J. kėsinosi išžaginti mažametę I. Ž., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes dėl girtumo nebuvo pakankamai susijaudinęs, be to, įvykį mačiusi R. M. ir jos pakviestas V. M. pradėjo šaukti ir nutraukė I. J. veiksmus.
Kvalifikuojant veiką kaip nusikaltimą, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Lytinis santykiavimas su asmeniu, nesulaukusiu 14 metų amžiaus, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai kaltininkas suvokė, jog nukentėjusysis yra mažametis asmuo arba kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, bet pagal bylos aplinkybes, nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo. Kaltininko suvokimas, kiek nukentėjusiajam metų, yra subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis ir lengviausiai gali būti nustatomas remiantis paties kaltininko parodymais. Tačiau nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai nustatinėjami ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Subjektyvieji požymiai, kaip ir visi kiti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nustatinėjami įvertinus bylos įrodymų visetą, sugretinus kaltinamojo (nuteistojo/išteisintojo) parodymus su faktiniais duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Šioje baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų apie nukentėjusiosios I. Ž. išvaizdą veikos padarymo metu, jos elgesį, fizinį bei socialinį išsivystymą. Pats I. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė, kad manė, jog mergina (I. Ž.) yra 18 – 20 metų amžiaus. Ikiteisminio tyrimo tyrėjui I. J. buvo nurodęs nukentėjusiosios amžių - 15 metų. Tačiau objektyviai I. Ž. įvykio metu buvo 11 metų amžiaus. Liudytoja R. P., Pabradės vaikų globos namų socialinė darbuotoja, parodė, kad tuo metu I. Ž. pagal išvaizdą atrodė kaip 10 – 11 metų amžiaus vaikas. Liudytojai R. M. ir V. M. įvykio metu taip pat suvokė, kad I. J. atlieka seksualinės prievartos veiksmus su vaiku. Šie faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad I. J., įvykio metu būdamas 45 metų amžiaus vyras, kėsindamasis lytiškai santykiauti su 11 metų vaiku – I. Ž., pagal įvykio aplinkybes, nukentėjusiosios išvaizdą suvokė, jog I. Ž. neturi 14 metų amžiaus, t. y., kad I. Ž. yra mažametė. I. J. veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį, kaip pasikėsinimas išžaginti mažametę.
Žemesnės instancijos teismas
I. J. buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, baigto nusikaltimo – išžaginimo padarymu I. J. buvo kaltinamas ir atidavus baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu teismui, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus bei atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad I. J. tik pasikėsino išžaginti mažametę I. Ž., tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes negalėjo atlikti lytinio akto dėl girtumo ir nepakankamo susijaudinimo, be to, sutrukdė įvykį pastebėję liudytojai R. M. ir V. M. bei šią I. J. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį.
Inkriminuojamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai specialiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnyje, 256 straipsnyje, išdėstytuose Baudžiamojo proceso kodekso XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas.
Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 1 dalyj nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496 redakcija).
Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnis numato:
1. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija)
2. Prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.
4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija).
Pagal baudžiamosios teisės teoriją lengvesniu iš dviejų laikomas veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikina toks įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikaltimo sudėties arba susiaurina nusikaltimo sudėtį, numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. Bausmę sušvelnina toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują alternatyvią švelnesnę bausmės rūšį, pašalina griežtesnę bausmės rūšį. Veiką padariusio asmens teisinę padėtį kitokiu būdu palengvina įstatymas, kuris pašalina veiką iš sunkių nusikaltimų sąrašo, išplečia galimybes atleisti veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės arba atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, sutrumpina senaties, teistumo terminus ir pan. Pagal teismų praktiką inkriminuojamos veikos kvalifikavimas keičiamas pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kai pritaikomas Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnis (jo dalis, punktas), kurio sankcijoje nustatyta švelnesnė bausmė arba pritaikomas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnis (jo dalis), lengvinantis kaltininko teisinę padėtį (pavyzdžiui, inkriminuojama baigta nusikalstama veika perkvalifikuojama į pasikėsinimą ją padaryti). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.
Rezoliucinė dalis
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarė:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija; 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad teismas savo iniciatyva kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes gali pakeisti iš esmės skirtingomis, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 1 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje neribojamas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas apeliacinės instancijos teisme iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad Baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies (Žin., 2002, Nr. 37-1341) tiek, kiek joje baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto tiek, kiek jame apeliacinės instancijos teismui nesuteikiami įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, kai, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškėja naujos faktinės aplinkybės, tačiau apeliaciniuose skunduose nėra prašoma pakeisti faktines bylos aplinkybes, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šiame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas pažymėjo, jog teismo taikomo baudžiamojo įstatymo, numatančio lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ir įstatymo, nurodyto kaltinamajame akte, santykis gali būti dvejopas: 1) teismo taikomo baudžiamojo įstatymo nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis; 2) teismo taikomame baudžiamajame įstatyme nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Tesimo minėtame nutarime nurodyta, jog tuo atveju, kai kaltinamasis nuteisiamas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, kaltinamasis žino, kuo yra kaltinamas, turi galimybę gintis nuo kaltinimo (ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus teisinius požymius, tiek jų visumą), tačiau jis neprivalo numatyti, kad atskiri baudžiamajame įstatyme nustatyti nusikalstamos veikos požymiai gali būti pakeisti kitokiais arba, kad gali būti nustatyti nauji požymiai. Žinodamas tokią galimybę, kaltinamasis galėtų kitaip organizuoti savo gynybą. Vadinasi, apie tai, kad kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, teisiamajame posėdyje jam turi būti iš anksto pranešta. Šioje situacijoje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nedraudžiama nuteisti kaltinamojo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešama, sudaromos prielaidos neužtikrinti kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, negarantuoti pakankamų procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo, neužtikrinti galimybės jomis pasinaudoti, varžyti kaltinamojo teisę į gynybą, pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą. Tuo tarpu situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Nėra pagrindo teigti, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta.
Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismui, perkvalifikavus I. J. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalies į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, t. y. kaltinamajame akte I. J. inkriminuotą baigtą nusikalstamą veiką perkvalifikavus į pasikėsinimą padaryti tą pačią nusikalstamą veiką, kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai arba kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytais kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, nebuvo inkriminuoti, buvo tik susiaurinta nusikaltimo apimtis, inkriminuota mažiau veiksmų, negu nurodyta kaltinamajame akte – nebuvo inkriminuotas realus lytinio akto atlikimas, t. y. nebuvo inkriminuota, kad I. J. įkišo savo varpą į mažametės I. Ž. makštį. Remiantis anksčiau aptartomis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei galiojančių baudžiamųjų įstatymų nuostatomis, apie tokio I. J. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę nuteistajam apeliacinės instancijos teismo posėdyje nėra privaloma iš anksto pranešti. Tokiu būdu susiaurinus nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos apimtį, apie tai I. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš anksto nepranešus, nepažeidžiama I. J. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nebuvo apribota I. J. galimybė procesinėmis priemonėmis gintis nuo pareikšto kaltinimo ar kitaip suvaržyta jo teisė į gynybą, tuo pačiu nebuvo pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
Pirmosios instancijos teismui, nepagrįstai I. J. išteisinus pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą, o apeliacinės instancijos teisme nustačius I. J. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymius bei kvalifikavus I. J. veiksmus kaip pasikėsinimą išžaginti nukentėjusiąją, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas.
Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.
I. J. pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Baudžiamasis įstatymas už šią padarytą nusikalstamą veiką numato itin griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui įstatymas nenumato. Bausmės griežtumą iš esmės nulemia šio nusikaltimo objektas - mažamečio seksualinė neliečiamybė. Tuo pačiu bausmė siejama su mažamečiui nukentėjusiajam padaryta žala – fizine, psichine, psichologine, kuri šios rūšies nusikaltimuose dažniausiai būna labai didelė, padariniai sunkūs. Šioje baudžiamojoje byloje nors padarytas labai sunkus nusikaltimas, tačiau rūšiniai nusikaltimo padariniai nėra itin sunkūs, I. J. prieš mažametę nukentėjusiąją smurto nevartojo, jo veika truko labai trumpą laiko tarpą, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nebuvo užbaigtas, nenustatyta, kad I. J. su mažamete nukentėjusiąja I. Ž. būtų pradėjęs lytinį aktą. Fiziniai sužalojimai ir kitokia fizinė žala nukentėjusiajai nebuvo padaryta, nenustatytas ir I. J. veiksmų neigiamas poveikis I. Ž. psichinei būklei (84 – 87 b. l., 1 t.). Skiriant bausmę, būtina įvertinti ir paties I. J. asmenybę, jo sveikatos būklę. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios metu nors ir nustatyta, kad I. J. yra pakaltinamas, t. y. veikos padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau I. J. yra itin žemo intelekto (bendras intelekto lygis atitinka ribinį lygį tarp žemo normalaus ir defektinio intelekto, kai kurie intelektiniai gebėjimai siekia lengvo defekto ribas), asmenybė primityvi, ribotų interesų, I. J. nustatytas invalidumas, diagnozuota trauminė galvos smegenų liga, padariniai po galvos smegenų traumos: klasteriniai galvos skausmai, hemisindromas kairėje, potrauminis sindromas. I. J. asmenybės ypatumai: I. J. - itin žemo intelekto, primityvi, ribota, turinti sveikatos problemų asmenybė, padaryto nusikaltimo padariniai (I. J. nevartojo fizinio smurto, veika truko labai trumpą laiko tarpą, nebuvo baigta) – nukentėjusiajai realiai nepadaryta nei fizinė, nei itin didelė psichinė, psichologinė žala, leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas I. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, skiriant I. J. bausmę, taikomos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Įstatymų leidėjas nepateikia jokių minėtų kriterijų aiškinimo bei taikymo taisyklių, nekonstruoja jų hierarchinės piramidės, nepaaiškina vaidmens kompensacijos dydžio suradimo procese, palikdamas tai laisvai teismo nuožiūrai.
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteistais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.
Byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad I. J. pažeidė mažametės I. Ž. seksualinę neliečiamybę, pasikėsino išžaginti, atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su nukentėjusiąja mažamete I. Ž., tačiau neteisėtais I. J. veiksmais mažametei nebuvo padaryta fizinė žala, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji patyrė itin didelius psichologinius, psichinius išgyvenimus, kurie turėtų įtakos tolimesniam mažametės vystymuisi, nusikalstami I. J. veiksmai nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Įvertinus šių aplinkybių visumą bei atsižvelgiant ir į paties nuteistojo I. J. asmenybę (niekur nedirbantis, žemo intelekto, silpnos sveikatos), kaip aplinkybę, leidžiančią konstatuoti, kad nerealaus dydžio neturtinės žalos priteisimas šiuo atveju pažeistų ne tik nuteistojo, bet, tuo pačiu, ir nukentėjusiosios teisėtus interesus, kadangi nukentėjusiajai nebūtų realios galimybės gauti neturtinės žalos atlyginimą, nukentėjusiajai I. Ž. iš nuteistojo I. J. priteisiama 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
I. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Į paskirtąją bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2013 m. liepos 30 d.
Priteisti iš I. J. I. Ž., atstovaujamai Pabradės vaikų globos namų, 10000 (dešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.
Dvi nuoplovas nuo I. Ž. makšties prieangio, nuoplovą nuo I. Ž. analinio rauko, I. Ž. sportines kelnės, kelnaites - sunaikinti, I. J. džinsines kelnes, kelnaites ir marškinėlius, po Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Serologijos ir DNR laboratorijos tyrimo perduotus į centrinę daiktinių įrodymų saugyklą, esančią Buivydiškių g. 20, Vilniuje, - grąžinti jam.