Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-132-334/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-01
Bylos Nr.: 1A-132-334/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-15504-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
Nuteistasis: S. G.
Advokatai: Romanas Bareika

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-132-334/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15504-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 1 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujantprokurorei Gražinai Petrulytei,nuteistajai S. G. bei jos gynėjui advokatui Romanui Bareikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. G. gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 284 straipsnį ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu: be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti bendrauti su U. G., atlyginti U. G. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą – 50,00 eurų.

Priteista iš S. G. U. G. 50,00 eurų turtinei ir 300,00 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų turtinės ir neturtinės žalos sumų, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. S. G. nuteista už tai, kad ji, 2019-04-16 apie 7.00 val. viešoje vietoje, mokykliniame autobuse ,,R. T.", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame adresu (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, rodydama aiškų žmogaus negerbimą, priėjusi prie autobuse sėdinčios U. G., vartodama jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, be jokios priežasties smogė jai delnu į dešinį žandą ir nosies sritį, taip nukentėjusiajai sukeldama fizinį skausmą bei savo įžūliu elgesiu demonstruodama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenės rimtį bei tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba, jeigu apygardos teismas visgi manytų, kad S. G. pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnį pagrįstai, prašo baudžiamąją bylą nutraukti dėl mažareikšmiškumo. Taip pat prašo U. G. civilinį ieškinį, kaip nepagrįstą, atmesti.

3. Teigia, kad teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų, nes neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę suteikiant suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios U. G., jos globėjos J. K., liudytojo R. D., kurį sieja svainystės ryšiai su V. M. ir giminystės ryšiai su L. K., bei (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus R. Ž. ir D. V. parodymams, kurių patikimumas kelia rimtų abejonių dėl jų įtemptų tarpusavio santykių su nuteistąją S. G..

4. Skunde detalizuojamos įvykio aplinkybės ir nurodoma, kad nagrinėjamo įvykio užuomazga buvo pradėta vieną dieną prieš įvykį, t. y. 2019-04-15, kai L. V. su V. M. vaikais T. ir N. S., U. G. akivaizdoje pargriovė ir puolė S. G. sūnų M. K., o pastarasis besigindamas netyčia koja pataikė nepilnamečiui T. S. į pilvą, dėl ko U. G. apkaltinusi M. K., tuoj pat paskambinusi pranešė apie tai T. S. motinai V. M.. Po to, V. M., necenzūriniais žodžiais ir gąsdinimais, paauklėjo M. K. kitų vaikų ir R. D. akivaizdoje. Visgi, pasikalbėjusios V. M. ir S. G. nutarė, jog dėl nuolatinio jų kiršinimo, kalta pati U. G., todėl S. G. nusprendė pakalbėti su U. G., kad ši liautųsi kiršinti vaikus. Tądien U. G. sėdėdama autobuse nekreipė į S. G. dėmesio, todėl S. G., dėl U. G. provokuojančių veiksmų, jos demonstratyvaus nereagavimo ir nepagarbos, buvo priversta kelti balsą, pabaksnojant į pasmakrę, pavadino ją „žiurkyte“ kurstančia nesantaiką tarp jos ir V. M. vaikų, tačiau keiksmažodžių jos atžvilgiu nevartojo, juolab smurto prieš ją nenaudojo.

5. Skunde teigiama, kad teismo nuosprendyje nenurodyti S. G. inkriminuoto kaltinimo pagrįsti motyvai, apsiribojant vien tik faktinių aplinkybių ir duomenų išvardinimu, todėl pats S. G. kaltės klausimas pateikiamas kaip savaime suprantamas, nors nepašalinti prieštaravimai apie faktines bylos aplinkybes tarp proceso dalyvių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nurodo, kad remtis liudytojų R. D., D. V., V. M. bei nepilnamečio L. V., parodymais, kurie yra prieštaringi bei nepatikimi, negalima. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad R. D. ir V. M. sieja svainystės ryšiai, be to jie priešiškai nusiteikę S. G. atžvilgiu dėl jos pilietinės pozicijos kaimo bendruomenėje. Liudytoja D. V. pykosi su S. G., o L. V. sesuo yra U. G. draugė, todėl jie visi buvo priešiškai nusiteikę S. G. atžvilgiu ir buvo suinteresuoti atkeršyti S. G., todėl davė U. G. palankius parodymus. Anot gynėjo, abejotina, kad L. V., sėdėdamas autobuso trečioje eilėje, galėjo matyti S. G. ir U. G. veiksmus jų tarpusavio konflikto metu, nes gynėjo teigimu, L. V. sėdėjo nematomoje zonoje ir smūgio kumščiu U. G. į petį ir į nosį matyti negalėjo, kadangi U. G. buvo pasilenkusi ir žaidė telefonu. Teismas neatkreipė dėmesio, kad nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti praėjus 6 mėnesiams. Liudytojo L. V. parodymų patikrinimas vietoje, atkreipiant dėmesį į jo sėdėjimo vietą, nebuvo atliktas, todėl L. V. parodymai yra daugiau išgalvoti. Gynėjo manymu, nepatikimi yra ir liudytojo R. D. parodymai, kadangi pirminiuose paaiškinimuose nieko nesakęs apie keiksmažodžius ir S. G. veiksmus, dėl kurių jis buvo šokiruotas, vėliau parodė, kad S. G. U. G. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, o S. G. elgesys jį šokiravo, jis buvo streso būsenoje. Gynėjas pažymi, kad pagal KET 14 punkto reikalavimų prasmę, vairuotojas būdamas „šokiruotas“, „streso“ būsenoje, vairuoti negali, tačiau iš liudytojo R. D. parodymų matyti, kad patirta būsena jam netrukdė toliau vairuoti autobuso su vaikais. Teismas neanalizuodamas ir neįsigilindamas į šių sąvokų tikrąją prasmę, vertino juos kaip neginčijamą tiesą ir rėmėsi nuosprendyje.

6. Skunde teigiama, kad teismas taip pat nenustatė kokius konkrečius keiksmažodžius S. G. vartojo autobuse. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas kategoriškai teigė, kad S. G. vartojo keiksmažodžius, remdamasis tik R. D. parodymais, tačiau tai yra nonsensas, nes pati U. G. šį teismo ir R. D. teiginį paneigė, kuomet apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją ji, kaip ir liudytojas L. V., negalėjo prisiminti, kad S. G. tuo metu be žodžio „žiurkytė“ būtų vartojusi kokius nors keiksmažodžius. U. G. teismui parodė, kad žodį iš k...raidės jai neva pasakė S. G. atsiimant iš jos telefoną, t. y. būnant tolėliau nuo autobuso, kai jų tarpusavio pokalbio niekas negirdėjo. Todėl liudytojo R. D. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog S. G. pavadino U. G. „k...“ yra faktinių aplinkybių iškraipymas, nes paskesnėje apklausoje, R. D. vengė šį žodį vartoti, o šis jo parodymų prieštaravimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pašalintas ir tik teismo klausimų priremtas, jis patvirtino šiuos neatitinkančius tikrovės žodžius, nors remiantis U. G. parodymais, jie yra melagingi.

7. Taip pat teigia, kad teismas vertindamas S. G. tyčios klausimą neatsižvelgė į visas jai inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, kiekvieno iš jų elgesį įvykio metu. Nurodo, kad S. G. tyčios konfliktuoti su U. G. neturėjo, tačiau dėl pačios U. G. įžūlaus ir provokuojančio elgesio, S. G. susijaudinusi veikė spontaniškai kilusia neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, nes negalėjo numatyti U. G. reakcijos jos atžvilgiu ir negalėjo konkretizuoti kokį poveikį autobuse sėdintiems vaikams turės jos veiksmai. Atsižvelgiant į konflikto kilimo priežastis, liudytojų reakciją, S. G. veiksmų paskatas, pobūdį, jų trukmę bei intensyvumą ir kitas aplinkybes, S. G. inkriminuota nusikalstama veika nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kuris būdingas BK 284 straipsnio dispozicijai. Gynėjo manymu, dėl to, kad veiksmas vyko trumpai, S. G. būnant šalia pravertų priekinių autobuso durų, už aukštų sėdinių atlošų sėdintys vaikai negalėjo matyti jos veiksmų U. G. atžvilgiu, todėl tik galimai bendrais bruožais ji galėjo numatyti, kad viešoji tvarka bus pažeista, o tai yra ne nusikaltimo, o galimai administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

8. Skunde pažymima, kad fizinis skausmas teismų praktikoje apibūdinamas kaip nemalonus jausmas, įprastinės būsenos pokytis, sukeliantis negatyvią organizmo reakciją, nebūdingus pojūčius, kančią. Gynėjo manymu, tokių reakcijų ir požymių po įvykio niekas iš bendravusių su nukentėjusiąją U. G. nepastebėjo ir apklausiami teisme to nepatvirtino. Nukentėjusiosios nusiskundimų, tuoj po įvykio, nepatvirtino, nei autobuso vairuotojas R. D., nei direktorius R. Ž., nei pedagogė O. S., nei S. L., nes gynėjo manymu, S. G. dešinės rankos pirštų galų prisilietimas prie U. G. pasmakrės, buvo minimalus ir momentinis, todėl sukelti jokio skausmo ir negalėjo. To nepatvirtino ir VTMT specialistas savo akto išvadoje. Gynėjo manymu, nors S. G. veika formaliai atitinka nusikaltimo sudėties požymius, bet iš esmės nepadaro žalos įstatymo saugomoms vertybėms ir nesukelia pavojaus žalai atsirasti ir kuri nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusižengimą traukti baudžiamojon atsakomybėn, tokiu atveju S. G. veika turėtų būti pripažinta mažareikšmiu nusikaltimu.

9. Teismo posėdyje nuteistoji S. G. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

11. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta S. G. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymo, t. y. kad ji kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, rodydama aiškų žmogaus negerbimą elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: priėjusi prie autobuse sėdinčios U. G., vartodama jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, be jokios priežasties smogė jai delnu į dešinį žandą ir nosies sritį, taip sukeldama jai fizinį skausmą.

12. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, S. G. su jos nuteisimu nesutinka ir teigia, kad byloje nenustatyta, jog ji tyčia siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Pasak nuteistosios, jos veiksmai nebuvo skirti parodyti nepagarbą aplinkiniams, ji tik norėjo pasikalbėti su U. G. dėl 2019-04-15 įvykusio konflikto tarp jos sūnaus M. K. ir T. S.. Nuteistosios S. G. teigimu, tyčios konfliktuoti su U. G. ji neturėjo. Tuo tarpu U. G. reakcija ir elgesys, kuomet ji visiškai nereagavo į jai sakomus žodžius, sąlygojo nuteistosios balso tono pakėlimą, gestikuliavimą, baksnojimą po smakru. Tačiau, S. G. teigimu, ji smūgio nukentėjusiajai U. G. nesudavė ir jokio fizinio smurto prieš ją nenaudojo.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios S. G. gynėjo advokato Romano Bareikos apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi baudžiamąją bylą bei dar kartą įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, jog Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl S. G. kaltės pažeidus viešąją tvarką pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra.

Žemesnės instancijos teismas

14. Priešingai nuteistosios S. G. teiginiams, teismas teisingai jos veiksmus kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, tokia išvada padaryta remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl kilusio konflikto ir jo eigos, kurių nuteistoji iš esmės neginčija (t. y. pripažįsta, kad priėjo prie nukentėjusios ir išsakė savo priekaištus dėl vaikų kiršinimo, kalbėjo pakeltu balso tonu, gestikuliavo, baksnojo, pavadino ją „žiurkyte“), tačiau nesutinka su jos veiksmų kvalifikavimu kaip viešosios tvarkos pažeidimu, tvirtindama, kad tyčios pažeisti viešąją tvarką neturėjo, jos veiksmuose, siekiant pasikalbėti su vaikus kiršinusia nukentėjusiąją U. G., necenzūrinių žodžių nevartojo. Todėl, nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs jos veiksmus pagal BK 284 straipsnį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių – padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo) ir tiesioginės tyčios (tikslo sukelti minėtus padarinius) bei neatsižvelgė į jos elgesio motyvus ir priežastis.

15. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu teismų praktikoje paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018).

16. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-467-976/2015, 2K-28-976/2018). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas savo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384-788/2018). Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006, 2K-117-303/2016).

17. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, S. G. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą kvalifikuojant jos veiksmus pagal BK 284 straipsnį ginčija keliais aspektais, t. y. nurodo, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nenustatyti įstatyme numatyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, jos tyčia pažeisti viešąją tvarką, kita vertus, nuteistosios teigimu, padaryta veika atitinka ne BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo, o ANK 481 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo požymius, todėl baudžiamoji byla jai turi būti nutraukta arba priimtas sprendimas nutraukti bylą dėl veikos mažareikšmiškumo. Visgi, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai yra nepagrįsti.

18. Byloje nustatyta, kad įvykis tarp S. G. ir nukentėjusiosios U. G. įvyko po to, kai nuteistoji, priėjusi prie nukentėjusiosios U. G., sėdinčios mokyklinio autobuso priekinėje keleivio vietoje, paklausė, „ar negana dar kiršinti vaikus?, vartojo necenzūrinius ir kitus įžeidžiančius žodžius, baksnojo ją, taip siekdama atkreipti nukentėjusiosios dėmesį, kuri tuo metu susirašinėjo telefonu ir nekreipė dėmesio į nuteistąją. Šių byloje nustatytų aplinkybių nuteistoji S. G. apeliaciniame skunde neginčija, tačiau tvirtina, kad pačios nukentėjusiosios provokuojantys veiksmai, iššaukė tokią jos reakciją ir veiksmus, bet S. G. teigimu, ji nukentėjusiosios atžvilgiu keiksmažodžių nevartojo ir tyčia jokio smūgio nukentėjusiajai nesudavė. Tokius S. G. teiginius paneigia objektyvus byloje esantys įrodymai – nukentėjusiosios U. G., liudytojų J. K., R. D., D. V., R. Ž., O. S., S. L., V. M. bei mažamečio L. V., apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymai.

19. Nukentėjusioji U. G. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad S. G. atidariusi mokyklinio autobuso duris, pradėjo ją įžeidinėti, sakydama, kad ji žiurkytė, kad ją išrūkys iš mokyklos, taip pat vadino ir kitokiais žodžiais. Jai nieko neatsakius, S. G. trenkė delnu jai per veidą (dešinėn pusėn į nosies sritį) ir atėmė telefoną. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad jai skaudėjo, tą vietą perštėjo, vėliau buvo paraudusi, o kitą rytą sunku buvo kvėpuoti, nes nosis buvo užsikimšusi ( 1t., b. l. 20, 86-88). Tai, kad S. G. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo necenzūrinius ir kitus įžeidžiančius žodžius bei sudavė smūgius, patvirtina tiesiogiai įvykį matęs liudytojas R. D.. Ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas R. D. parodė, kad S. G. pradarė duris ir nieko nesakiusi, dešinės rankos delnu trenkė U. į veido sritį, atėmė iš jos mobiliojo ryšio telefoną ir pradėjo ant jos rėkti necenzūriniais žodžiais „X, Tu žiurke, aš tave iš mokyklos išmesiu“ girdint ir matant automobilyje esantiems 5 vaikams. Po tokių S. G. veiksmų, jis S. G. garsiai pasakė „nesmurtaukit ir uždarykit duris“ ir S. G. uždariusi duris atsitraukė nuo automobilio (1 t., b. l. 34-35). Apklausiamas teisiamajame posėdyje, liudytojas R. D. tvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apie įvykusį konfliktą su U. G., ir parodė, kad S. G. atidariusi duris pradėjo įžeidinėti U. G., matė, kur sudavė U. G., tik nežino ar vieną ar du kartus. U. G. išsigando, jis ir pats pasimetė, kai be jokios priežasties S. G. trenkė U. G. per skruostą. Nors apeliaciniame skunde siekiama sumenkinti liudytojo R. D. parodymų patikimumą, teigiant, kad liudytojas R. D. pirminiuose paaiškinimuose nieko nesakęs apie keiksmažodžius, vėliau, įtakotas svainystės ryšių su liudytoja V. M., kuri yra priešiškai nusiteikusi S. G. atžvilgiu, parodė, kad S. G. U. G. atžvilgiu vartojo žodį „k...“, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad S. G. viso proceso metu tvirtino, jog su liudytoja V. M. sutaria gerai (tarp vaikų kilusius konfliktus jos išsiaiškino, tarp jų taika), todėl nėra pagrindo manyti, kad liudytoja V. M. yra priešiškai nusiteikusi ir stengiasi ją apkalbėti. Antra, vien tai, kad liudytojas R. D. savo paaiškinime, surašytame mokyklos direktoriui prašant, nurodė tik pagrindines įvyko aplinkybes, nepaminėdamas tam tikrų įvykio detalių, nesudaro pagrindo abejoti liudytojo R. D. parodymų pagrįstumu bei patikimu. Apklausiamas pas tyrėją įvykio dieną (2019-04-16), liudytojas R. D. nurodė visas įvykio aplinkybes įvardinant ir S. G. vartotus keiksmažodžius bei kitus įžeidžiančius žodžius, o apklausiamas teisiamajame posėdyje bei įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.), liudytojas R. D. savo parodymus tvirtino, nurodydamas, kad viskas buvo taip, kaip parašyta. Pažymėtina ir tai, kad nors nukentėjusioji nepatvirtino, jog S. G. autobuse jos atžvilgiu vartojo žodį „k...“, tačiau tai nepaneigia liudytojo R. D. parodymų apie keiksmažodžių vartojimą. Nukentėjusioji apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad S. G. ją vadino „žiurkyte“ (to neneigia ir pati nuteistoji S. G.), vartojo ir kitus įžeidžiančius žodžius. Šiuo atveju, įvertinus nukentėjusiosios nepilnametystę, psichinę būseną įvykio metu (pasimetusi, išsigandusi), visiškai suprantama, kad nukentėjusioji neužfiksavo visų jai sakomų necenzūrinių žodžių, įvardindama kaip kiti įžeidžiantys žodžiai, kas neprieštarauja liudytojo R. D. parodymams.

20. Be kita ko, tai, kad nuteistoji S. G. smogė nukentėjusiajai U. G. į veidą, patvirtina ir liudytojo L. V., apklausto pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymai, kuriuose jis parodė, jog jam sėdint mokykliniame autobuse, M. K. mama S. G. atidariusi duris šaukė ant U. G., tada S. G. vieną kartą nestipriai dešiniu kumščiu trenkė U. G. į petį, o po to delnu trenkė U. G. į veidą, pataikydama į nosį (1 t., b. l. 89-92). Čia reikia pažymėti, kad mokyklinio amžiaus vaikai yra fiziškai aktyvūs, smalsūs, judrus ir nenustygstantys vietoje, todėl priešingai apeliacinio skundo teiginiams, susijusiems su liudytojo L. V., įvykio metu sėdėjusio autobuso trečioje eilėje, galimybės matyti S. G. suduotus smūgius, apeliacinės instancijos teismas laiko logiška, kad liudytojas L. V., konflikto tarp S. G. ir U. G. metu, galėjo ir nesėdėti savo vietoje, o smalsumo vedimas, stovėti ir stebėti įvykio aplinkybes. Kad liudytojas L. V. matė S. G. suduodamus smūgius U. G., patvirtina ir apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaizdo įrašas, kuriame liudytojas L. V. ne pažodžiui, bet detaliai nurodė matęs S. G. suduotus smūgius U. G. į petį, į veido sritį. Vaizdo įraše taip pat matyti, kaip liudytojas L. V. atkartodamas S. G. veiksmus, pademonstruoja kuria ranka į kurią kūno vietą U. G. buvo suduota. Kad S. G. suduotas smūgis U. G. į veidą, buvo stiprus, o ne kaip teigia nuteistoji S. G., prisilietimas pirštų galiukais į pasmakrę, patvirtina liudytojo L. V. parodymai apie tai, kad jis ne tik matė kaip S. G. trenkė U. G., bet ir girdėjo pliaukštelėjimą, po ko, mažametė S. S., sėdėjusi autobuse aiktelėjo - „ai“. Nors, nuteistosios teigimu, remtis liudytojo L. V. parodymais negalima, kadangi jis buvo apklaustas praėjus 6 mėnesiams po įvykio, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojas L. V. iki jo apklausos teisme būtų bendravęs su kitais proceso dalyviais apie įvykio aplinkybes ir išsigalvoja. Apklausos metu jis patvirtino, kad apie tai, ką jam reiks sakyti teisme, niekas nieko nepatarė, tik mama D. V. nurodė, sakyti tiesą. Liudytojo L. V. parodymuose esminių prieštaravimų nėra, jie sutampa ne tik su nukentėjusiosios U. G. bei liudytojo R. D. parodymais, bet juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, todėl apygardos teismas neturi pagrindo jais abejoti ar jais nesiremti.

21. Maža to, kad nukentėjusiosios U. G. atžvilgiu buvo vartoti necenzūriniai žodžiai bei naudotas fizinis smurtas, matyti ir iš toliau sekusių įvykių eigos. Liudytoja O. S., (duomenys neskelbtini) mokytoja parodė, kad nukentėjusioji U. G., prieš pietus, pertraukos metu pasakė jai, jog S. S. daugiau nepasiims ir nebenuves prie autobusiuko, nors V. M. buvo prašiusi U. G. prižiūrėti jos mažamečius vaikus mokykloje. Liudytoja O. S. taip pat parodė, kad jai paklausus kas nutiko, nukentėjusioji apsiverkė ir verkdama papasakojo, kad mokykliniame autobuse nuteistoji jai trenkė į veidą, atėmė iš jos telefoną, vartojo necenzūrinius žodžius, paskui telefoną grąžino. Liudytoja S. L. parodė, kad sutikusi mokytoją O. S., pastaroji papasakojo apie įvykusį incidentą, todėl ji kaip spec. pedagogė, nutarė pati pasikalbėti su U. G.. Liudytoja S. L. parodė, kad U. G. jai papasakojo, jog S. G. priėjusi prie autobusiuko, nieko nesakiusi trenkė jai per veidą, išvadino visokiais necenzūriniais žodžiais, tačiau ji nereagavo, tada S. G. paėmė jos telefoną, bet vėliau atidavė. Liudytojas R. Ž., (duomenys neskelbtini) direktorius parodė, kad sužinojęs iš mokytojų O. S. bei S. L. apie autobuse įvykusį įvykį, kad S. G. smogė mergaitei ranka per veidą, pasikvietė U. G. į savo kabinetą ir ji patvirtino, kad tai tiesa, todėl jis informavo policiją. Liudytoja V. M. parodė, kad vaikai (T., N. ir S.ė) grįžę iš mokyklos jai pasakė, kad M. K. mama (S. G.) mušė U. G.. Sakė, kad ranka trenkė per veidą ir atėmė iš jos telefoną. Liudytoja D. V. parodė, kad jos sūnus L. V. grįžęs iš mokyklos papasakojo, kad nuteistoji atidarė mokyklinio autobuso duris ir keikė U. G., ji turėjo rankose telefoną ir nereagavo į nuteistąją, tada nuteistoji trenkė U. G. ir atėmė telefoną. Nukentėjusiosios U. G. močiutė J. K. parodė, kad anūkė grįžusi iš mokyklos jai papasakojo, kad ryte S. G. atidarė autobuso duris ir ją keikė, atėmė telefoną. Sakė, kad jai vieną kartą trenkė, tačiau nepataikė, tada trenkė antrą kartą ir pataikė.

22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus nukentėjusiosios U. G. parodymus, liudytojų R. D., L. V., J. K., D. V., R. Ž., O. S., S. L., V. M. parodymus, konstatuoja, kad šie duomenys pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio pagrindu, šių proceso dalyvių parodymai neprieštarauja vieni kitiems, tarpusavyje sutampa ir papildo vienas kitą, tokiu būdu sudaro loginę visumą. Todėl, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nėra pagrindo abejoti jų patikimu ir pagrįstumu.

23. Tai, kad dėl šių nuteistosios S. G. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik aplinkybė, kad prieš nukentėjusiąją buvo pavartotas fizinis smurtas, necenzūriniai žodžiai, bet ir tai, kad buvo kreiptasi į policiją (1 t., b. l. 7) ir šios pareiškime nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su aukščiau išdėstytų liudytojų parodymais. Nuteistosios viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus matė pašaliniai asmenys - vairuotojas ir autobuse sėdėję mažamečiai vaikai. Liudytojas L. V. dėl tokių S. G. veiksmų buvo nustebęs. Pasak liudytojos V. M., jos vaikai jautėsi pažeminti, nuo to įvykio buvo šoke, nes grįžę namo pasakojo išpūtę akis. Liudytojas R. D. buvo pasimetęs, mano, kad tuo metu vaikai buvo išsigandę. Konflikto chuliganišką pobūdį patvirtina byloje nustatyti faktai, kad iki įvykio nukentėjusioji su nuteistąją nebuvo pažįstamos (matėsi vos keletą kartų), o smurtą prieš nukentėjusiąją ji pavartojo dėl be jokios realios ar dėl jos įsivaizduojamos priežasties - neva U. G. kiršina jos sūnų su mažamečiais V. M. vaikais. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistosios iškelta versija dėl kiršinimo yra paneigta, kadangi pati liudytoja V. M. patvirtino prašiusi U. G. pasaugoti jos vaikus mokykloje, todėl U. G. 2019-04-15 mokykloje pamačiusi, kad S. G. sūnus M. K. įspyrė T., pranešė apie tai V. M.. Nagrinėjamu atveju, konflikto pobūdis, necenzūrinių žodžių bei fizinio smurto pavartojimas viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje, pašalinių asmenų reakcija - nustebę, šokiruoti, pasimetę, ją perspėjo, kad nesmurtautų, - patvirtina, kad nuteistoji suprato, jog tuo bus sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad nuteistoji turėjo galimybę su nukentėjusiaja pakalbėti atskirai, negirdint pašaliniams asmenims, tačiau jos veiksmai rodo, jog ji tendencingai pasirinko aplinkybių aiškinimuisi viešą vietą- mokyklinį autobusiuką, jog girdėtų ir matytų ir kiti vaikai ir turėtų pasimokyti jos bijoti, nesiskųsti ar pan. Pažymėtina, jog nuteistoji U. G. atžvilgiu sekančią dieną po įvykio, t.y. balandžio 17 d. per elektroninį dienyną išplatino laišką tėvams apie (duomenys neskelbtini) mokinę U. G., kurio turinys užgaulus ir žeminantis nepilnametę nukentėjusiąją (1 t. b.l.22). Ši aplinkybė dar labiau sustiprina išvadas dėl nuteistosios tyčinės veikos kryptingumo viešai tvarkai ir moralės normoms.

24. Tai, kad nukentėjusioji U. G. į medikus nesikreipė, o specialisto išvadoje nėra nurodyta šalutinių požymių (pažymėtina, kad smurtaujant ne visada asmuo būna sužalojamas), aukštesniojo teismo vertinimu, nepaneigia fakto, kad fizinis smurtas buvo pavartotas ir mergaitei nuo suduoto smūgio į veidą tikrai skaudėjo. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamoje byloje būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos. Nukentėjusioji U. G. dėl suduoto smūgio jautė skausmą, buvo paraudę, negalėjo prakvėpuoti, nes užsikimšo nosis. Pasak liudytojo L. V., U. G. mokykloje skundėsi nosies „užgulimu“, o pastarajai išsipūtus nosį, lygtai bėgo kraujas. Liudytoja J. K. taip pat patvirtino, kad U. G. skaudėjo nosį, buvo užgulta. Taigi, apygardos teismas, atsižvelgęs į pavartotą fizinį smurtą bei jo stiprumą (liudytojas L. V. girdėjo pliaukštelėjimą), neturi pagrindo abejoti, kad U. G. dėl jai suduoto smūgio patyrė fizinį skausmą.

25. Nuteistosios pasiteisinimas, neva ji tik norėjo pasikalbėti su nukentėjusiąją ir perspėti, kad daugiau taip nesielgtų (nekiršintų vaikų), S. G. atsakomybės nešalina. Pažymėtina tai, kad nukentėjusioji U. G. į S. G. pastabas nieko neatsakė, jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, todėl šioje situacijoje S. G.veiksmai prieš U. G.– be jokios priežasties šaukė ant jos, vartojo necenzūrinius žodžius, po to, nukentėjusiajai nereaguojant, baksnojo ją, galiausiai sudavė delnu per veidą, matant aplinkiniams buvo neadekvatūs ir vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, t. y. įžūlūs veiksmai. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog S. G.viešoje vietoje – atidariusi autobuso duris, vadindama U. G. „žiurkyte“ bei kitais įžeidžiančiais žodžiais, bei pavartodama fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – baksnodama, po to suduodama delnu per veidą, tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino ne tik nukentėjusiąją, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tokiais savo įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl S. G.kaltės viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką, bei tyčia smurtiniais veiksmais sukėlus nukentėjusiajai fizinį skausmą. Todėl tokie nuteistosios S. G.veiksmai pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

Dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo

26. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra nustatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Visgi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju S. G. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas negali būti vertinamas kaip nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas pagal ANK 481 straipsnį. Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tarpusavyje atskiriamos pagal kaltininko atliktų veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ANK 481 straipsnio dispozicija nenumato padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent: necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Tuo tarpu BK 284 straipsnis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir numato padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015,2K-170-699/2016). Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Byloje nustatyti S. G. veiksmai – necenzūrinių ir kitų įžeidžiančių žodžių vartojimas girdint 5 mažamečiams vaikais, taip pat fizinio smurto prieš nukentėjusiąją pavartojimas, sukeliant jai fizinį skausmą, – atitinka įžūlų elgesį, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015, 2K-229-976/2018), t. y. vieną iš alternatyvių BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdų, kuris ANK 481 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas. Tai yra, aukščiau minėti veiksmai nenumatyti ANK 481 straipsnio dispozicijoje ir savo pavojingumu negali būti prilyginti šiame straipsnyje numatytai veikai. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl S. G. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (dėl suduoto smūgio nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą; autobuse sėdėję vaikai buvo išsigandę; viena mergaitė, sėdėjusi autobuse, po suduoto smūgio aiktelėjo; autobuso vairuotojas matė įžūlius smurtinius S. G. veiksmus ir reagavo - bandė juos nutraukti, sakydamas „mano autobuse niekas nemuš vaikų, prašom uždaryti duris“), o ANK 481 straipsnis gali būti taikomas, kai dėl viešosios tvarkos pažeidimo tokių padarinių nekyla. Taigi S. G. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ją kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Be kita ko, nuteistosios gynėjo advokato teiginiai, kad S. G. veiksmai truko trumpai ir buvo matomi tik šalia nukentėjusiosios U. G. sėdėjusiam vairuotojui R. D. ir galimai V. M. vaikams (T., N., S.) nepaneigia išvados, kad nuteistoji S. G. savo neteisėtais veiksmais demonstravo nepagarbą nusistovėjusioms moralės normoms ir pažeidė viešąją tvarką bei žmonių rimtį.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

27. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, susijęs su bylos nutraukimu dėl veikos mažareikšmiškumo, motyvuojant tuo, kad S. G. veika nors formaliai ir atitinka nusikaltimo sudėties požymius, bet iš esmės nepadarė žalos įstatymo saugomoms vertybėms ir nesukėlė pavojaus žalai atsirasti ir, kuri nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga S. G. už padarytą nusižengimą traukti baudžiamojon atsakomybėn.

28. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio nuostatų taikymą, yra pažymėjęs, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje), įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).

29. Pagal BK 37 straipsnio nuostatas, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumo veika pripažįstama mažareikšme. Tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos, jų iš esmės nenurodoma ir apeliaciniame skunde, kuriame nuteistoji kaip vieną iš alternatyvių prašymų nurodo prašymą nutraukti bylą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, tačiau nenurodant nė vieno argumento, remiantis kuriuo jos veika galėtų būti pripažinta mažareikšme. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nei pagal objektyviuosius kriterijus (pvz., nepadaryta reikšminga žala įstatymo saugomoms vertybėms), nei pagal subjektyviuosius (atsižvelgiant į kaltininko tyčios kryptingumą, motyvus ir pan.) sąlygų pripažinti S. G. veiką mažareikšme (BK 37 straipsnis) nėra. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-413-895/2016, 2K-230-697/2017).

30. Nagrinėjamu atveju S. G. veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinka BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ji buvo nukreipta į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta prieš nepilnametę. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Esminę reikšmę šiuo atveju turi ne nukentėjusiosios veiksmų pobūdis (nereagavimas į jai sakomus žodžius), bet S. G. veika, šios veikos padarymo būdas (viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, įžeidinėjo vaiką, tyčia sudavė delnu jai per veidą) bei sukelti padariniai (mergaitė išsigando, jai skaudėjo, patyrė fizinį skausmą, kiti asmenys, tarp jų ir mažamečiai vaikai, matę įvykį, jautėsi pažeminti, išsigandę, pasimetę). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje atkreipiamas ypatingas dėmesys į tai, kai nusikalstamų veiksmų atlikimo vietoje buvo pažeidžiamiausia visuomenės grupė- mažamečiai vaikai, kurie, kaip patvirtina bylos medžiaga, patyrė neigiamas emocijas, buvo sutrikdyti ir įbauginti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-382-1073/2017). Todėl atleisti S. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

31. Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens saugumas, moralinių – kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistosios S. G. bendravimo viešoje vietoje būdas neatitiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomų visuomenės lūkesčių, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos ir tolerancijos principais. Tokioje situacijoje valstybės reakcija ir teisinės atsakomybės taikymas yra visiškai pagrįstas ir būtinas, siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

Dėl civilinio ieškinio pagrįstumo

32. Kaip matyti, apeliaciniame skunde prašoma atmesti nukentėjusiosios U. G. civilinį ieškinį, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su priteistu civilinio ieškinio dydžiu. Iš bylos duomenų matyti, kad byloje buvo pareikštas ir nuosprendžiu priteistas civilinis ieškinys - nukentėjusiajai U. G. 50 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų turtinės ir neturtinės žalos sumų, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

33. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalo išspręsti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys dėl turtinės žalos ir neturtinės žalos tenkintas pagrįstai.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. G. nusikalstamais veiksmais nukentėjusioji U. G. patyrė fizinį skausmą, todėl akivaizdu, kad ji dėl nuteistosios nusikalstamų veiksmų patyrė tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Turtinės žalos dydį – 50 Eur sudarė išlaidos, susijusios su kelione iš Utenos rajono į Vilnių (pas teismo medicinos specialistą). Apeliacinės instancijos teismas pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams, sprendžia, kad ši suma buvo priteista visiškai pagrįstai. Pagrįstai priteista U. G. ir neturtinė žala.

35. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai pinigais kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visi šie įstatymo leidėjo įtvirtinti kriterijai yra vertinamieji ir juos įvertina teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį.

36. Kaip matyti, nukentėjusioji U. G. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 950 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, nukentėjusiosios U. G. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies, ir jai iš nuteistosios priteisė 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (BPK 109, 113, 115 straipsniai; CK 6.250 straipsnis) ir pagrįstai priteisė nukentėjusiajai U. G. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis, adekvatus nuteistosios padarytiems tyčiniams nusikalstamiems veiksmams, dėl kurių nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams ir toks neturtinės žalos dydis atitinka suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2014). Be to, nukentėjusioji buvo pateikusi prašymą priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistų turtinės ir neturtinės žalos sumų, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsniu, visiškai pagrįstai šias palūkanas priteisė iš nuteistosios S. G..

37. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nuosprendį nuteistosios S. G. gynėjo advokato R. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios S. G. gynėjo advokato R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Donatas JatužisDanutė ŠvitinienėDaina Vaidachavičienė