Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės, Andrutės Kalinauskienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės I. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovams G. S. P., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo VĮ Registrų centras, dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Į teismą apeliantė kreipėsi dėl to, kad negali įregistruoti nuosavybės teisių į jai priklausantį sklypą, nes neaiški jo riba, skirianti ieškovės ir atsakovės G. S. P. žemės sklypus. Teismas sprendimu turėjo išspręsti šalių ginčą, t. y. išdėstyti sklypus taip, kad apeliantė galėtų realizuoti turimą nuosavybės teisę į jai priklausantį 0,15 ha, bet ne mažesnio, žemės sklypo plotą. Atmetus ieškinį, klausimas, kokiu būdu apeliantei Nekilnojamojo turto registre įregistruoti UAB „Geoteka“ atliktus sklypo kadastrinius matavimus ir tuo pačiu nuosavybės teisę į sklypą, liko neišspręstas. Taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos žemės sklypų ribų nustatymo bylose (CK 4.45 straipsnis).

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, rėmėsi dviem įrodymais: atsakovės G. S. P. užsakymu UAB „Traksalis“ parengtu 2014 m. kovo 17 d. raštu Nr. J-21 ir paties teismo atlikta ginčo šalių žemės sklypo apžiūra. Teismas neatsižvelgė į kitus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes: 2010 m. gegužės 5 d. UAB „Geoteka“ matininkės S. S. paaiškinimą su planu, kuris paaiškina, kodėl apeliantės sklypas negali būti projektuojamas taip, kad jis ribotųsi su ūkinio privažiavimo keliu; 2006 m. spalio 24 d. atsakovės G. S. P. pranešimą-įspėjimą, iš kurio matyti, kad pati atsakovė G. S. P. pripažino, kad vaiskrūmius pasodino apeliantė, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima nustatyti, kas naudojasi ginčo žemės sklypo dalimi; 2014 m. kovo 17 d. raštą Nr. J-21, iš kurio matyti, kad tas pats asmuo parengė šį raštą bei 2006 m. gegužės 23 d. ginčijamą atsakovės žemės sklypo kadastrinių matavimų geodezinį planą, todėl teismas neatkreipė dėmesio į galimą vyr. specialisto H. K. suinteresuotumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose.

Šioje byloje apeliantė ieškinio reikalavimą ieškovės ir atsakovės G. S. P. žemės sklypus Nr. 19 ir Nr. 17 skiriančią ribą nustatyti pagal jos pateiktus ir UAB „Geoteka“ atliktus žemės sklypo Nr. 19 kadastrinius matavimus iš esmės grindė tuo, kad žemės sklypus skirianti riba nėra aiški; pagal atsakovės žemės sklypo Nr. 17 atliktus kadastrinius matavimus, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre, nustatyta riba neatitinka ilgalaikio faktinio žemės sklypų naudojimo ir patraukta į žemės sklypo Nr. 19 pusę, dėl to apeliantei priklausantys vaiskrūmiai atsidūrė atsakovės žemės sklype ir tapo neįmanoma racionaliai bei efektyviai naudoti žemės sklypą Nr. 19; taip pažeidžiama apeliantės teisė į nuosavybę.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendė, kad: šalių žemės sklypus skirianti riba yra aiški; nustatyti faktinio naudotojo žemės sklypo riboje esančiais vaiskrūmiais nėra galimybės; nėra pagrindo nustatyti žemės sklypus skiriančią ribą apeliantės nurodomu būdu; ieškovės žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti sklypą matuojant kitomis, negu nustatyta pirminiuose dokumentuose, ribomis ir su esminiais trūkumais, kurie nepripažintini formaliais; šalių žemės sklypus skirianti riba, nustatyta pagal atsakovės žemės sklypo G. S. P. kadastrinius matavimus, atitinka abiejų šalių teisėtus interesus ir nepažeidžia jų nuosavybės teisės.

Apeliantė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad jos padarytos pažeidžiant CK 4.45 straipsnį, nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, nesuderinus abiejų žemės sklypų savininkų teisėtų interesų.

Žemės sklypo ribų nustatymą reglamentuoja CK 4.45 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas žemės sklypų ribų nustatymas teismine tvarka tais atvejais, kai kyla žemės sklypų savininkų ginčas dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitų aplinkybių, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, nustatyti žemės sklypus skiriančių ribų vietą ir jos konfigūraciją yra teismui įstatymo suteikta kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-443-701/2015).

Pažymėtina, kad sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Sklypų ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatinėjamos iš naujo, kai pagal dokumentuose nustatytas ribas sklypai neatitinka savininkų įsigytų sklypų plotų, o pagal faktinį naudojimą tokių neatitikčių nėra; kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje „persidengia“; kai pagal dokumentuose nustatytas ribas labai pasunkėja naudojimasis žemės sklypu pagal jo paskirtį (pvz., nelieka įvažos) ar jame esančiais statiniais ar daugiamečiais sodiniais (jie visi ar dalis atsiduria svetimame sklype), o faktinės sklypo ribos tokių kliūčių nesukelia, ir panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. R. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-195/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. A. A. P., bylos Nr. 3K-3-475/2010). Taigi teismas, nagrinėdamas kaimyninių sklypų savininkų ginčą dėl sklypų ribų, pirmiausia turi atsakyti į klausimą, ar šios ribos iš tiesų yra neaiškios. Tik teigiamai atsakęs į šį klausimą, teismas turi nustatyti sklypų ribas, vadovaudamasis CK 4.45 straipsnyje nustatytais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. D. v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-542/2013). Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylos šalių žemės sklypus skirianti riba (ieškovės žemės sklypo ribos) yra aiški, šią išvadą motyvavo tuo, kad: šalių žemės sklypus skirianti riba nustatyta 60 metrų linija; ieškovės sklypas yra 0,1500 ha, o atsakovės sklypas yra 0,1616 ha ploto; sklypų plotas, ribos ir konfigūracijos nurodytas Senųjų Trakų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto Nr. 10 patvirtinimo plane M 1:5000, VĮ Vilniaus žemėtvarkos instituto inžinieriaus P. Ž. plane; ieškovė pirko žemės sklypą pagal minėtą planą; ant sklypo pradiniai dokumentai rodo aiškią ribą, skiriančią abu sklypus, – 60 metrų liniją, o atsakovė su šiais matavimais sutiko, savo valią išreikšdama parašu, ir tik po 5 m. savo parašą atšaukdama. Byloje teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypus skirianti riba, nustatyta atlikus atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, nesutampa su riba, nustatyta pagal apeliantės žemės sklypo atliktus kadastrinius matavimus, tačiau sprendė, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina Nekilnojamojo turto registre įregistruotus atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų pagrįstumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių, tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padarė išvadas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismo išvada dėl apeliantės reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą jos pageidaujamu būdu nepagrįstumo padaryta įvertinus ginčo šalių žemės sklypų faktinio naudojimo ir šių sklypų pirkimo–pardavimo dokumentuose nustatytus dydžius (plotus), tiek apeliantės, tiek atsakovės žemės sklypų kadastrinius matavimus ir jų atlikimo aplinkybes, sklypų ribų patikrinimo vietoje planu bei jį sudariusio specialisto paaškinimais, kad ieškovės žemės sklypo riba dirbtinai yra atitraukta nuo iš kitos pusės greta esančio žemės sklypo, t. y. nuo sklypo Nr. 21, šalių galimybes racionaliai naudotis žemės sklypais, į teismo vietos apžiūros protokolą, taip pat į kitas apeliantės reikalavimo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes dėl ginčo šalių žemės sklypus skiriančios ribos. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikė H. K. suinteresuotumą pagrindžiančių įrodymų ar jo atliktų matavimų neteisėtumą, o vien tai, kad tas pats asmuo surašė 2014 m. kovo 17 d. raštą Nr. J-21 bei sudarė 2006 m. gegužės 23 d. ginčijamą atsakovės žemės sklypo kadastrinių matavimų geodezinį planą, neįrodo, matininko šališkumo, juolab nustačius, kad teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, rėmėsi ir kitais šioje byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo padarytos išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į šalių žemės sklypų faktines ribas ir ilgametį jų naudojimą, taip pat į tai, kad, žemės sklypų ribą nustačius pagal atsakovės žemės sklypo kadastrinius matavimus, apeliantei priklausantys vaiskrūmiai atsiduria atsakovės žemės sklype. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, jog dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija, taip iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Vis dėlto, pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką, faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje A. V. v. P. V., bylos Nr. 3K-3-453/2010; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. ir kt. v R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-443-701/2015). Teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretutinių žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009; 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v A. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2014). Taigi faktiškai nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra vienintelis ir absoliutus kriterijus žemės sklypus skiriančiai ribai nustatyti.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tobulėjant žemės matavimo prietaisams dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimų žemės sklypų sanklotų, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės, jeigu jie įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypą; sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. Č. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2005; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. P. A. T., bylos Nr. 3K-3-6/2010).

Šioje byloje teismas nustatė, kad atsakovė įregistravo žemės 0,1616 ha sklypo plotą, o apeliantė naudojasi 0,15 ha žemės sklypo plotu, tačiau ne pagal jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribas ir konfigūraciją. Apeliantės nuomone, atsakovė G. S. P. neteisėtai įregistravo 0,0116 ha didesnį žemės sklypo plotą, todėl jos valdomas plotas sumažėjo. Šie apeliantės argumentai laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė pagrįstai atkūrė nuosavybės teises į laisvą 0,0116 ha valstybinės žemės sklypo dalį. Be to, apeliantė apeliaciniame skunde nebeginčija 2006 m. gegužės 29 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 2.3-5115-79 „Dėl namų valdos žemės sklypo pardavimo pilietei G. S. P.“ teisėtumo, kuriuo buvo nustatytas 0,1616 ha žemės sklypo plotas. Aplinkybė, kad asmuo faktiškai užvaldė kaimyninio žemės sklypo dalį, negali būti laikoma tinkamu patvirtinimu, jog vienas asmuo kitam perleido dalį nuosavybės, nes nuosavybė iš vieno asmens kitam gali būti perleista tik įstatymui neprieštaraujančiu pagrindu ir būdu (CK 4.47 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-443-701/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kuri šalis faktiškai naudojasi vaiskrūmiais, pasodintais ginčo plote, nėra teisiškai svarbi. Šiuo atveju byloje nenustatyta įgyjamosios senaties, nekilnojamojo turto perleidimo sutarties ar kito juridinio fakto, kuris būtų pagrindas apeliantei įgyti nuosavybės teisę į atsakovei pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo dalį. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog vaiskrūmius ginčo plote pasodino apeliantė, žinojo ir atsakovė, taip pat savaime nesukuria jokių teisinių padarinių savininkui, t. y. atsakovei. Be to, remiantis CK 4.93 straipsnyje įtvirtinta savininko teisių apsauga, niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prieš jo valią išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju atsakovė neišreiškė sutikimo, kad apeliantė savo žemės sklypą pasididintų jos sklypo sąskaita. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovės žemės sklype atsiduria, anot ieškovės, apeliantei priklausantys vaiskrūmiai, nesuteikia apeliantei pagrindo naudotis didesne negu jai priklauso žemės sklypo dalimi, o reikalavimo nustatyti žemės sklypų ribą jos pageidaujamu būdu atmetimas nereiškia jos nuosavybės teisės į šį turtą ribojimo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kam priklauso vaiskrūmiai, todėl apeliantė turi teisę, jei tarp šalių nėra ginčo dėl jų savininko, perkelti nurodytą turtą į savo žemės sklypą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje reiškiamo reikalavimo apeliantė negrindė tuo, jog, nustačius žemės sklypų ribą pagal atsakovės žemės sklypo kadastrinius matavimus, ji netenka galimybės naudotis savo žemės sklypu ar jame esančiais statiniais (pastatu) pagal paskirtį, juos eksploatuoti; tokių aplinkybių ji neįrodinėjo. Vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis pirmiau nurodytomis materialiosios teisės normomis ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimtais procesiniais sprendimais nepažeidžiama apeliantės nuosavybės teisė į jos turimą žemės sklypą ir (ar) kitą turtą.

Įvertinus kadastrinių matavimų duomenis bei jais nustatytą žemės sklypų ribą visų byloje surinktų faktinių duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad jie nėra nuginčyti, šalių žemės sklypų riba yra tinkamai nustatyta pagal atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CK 4.45 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė patyrė 300 € išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Kadangi jos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tai jos priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei G. S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 € (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.