- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-16
- Bylos Nr.
- e2A-307-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16731-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- UAB „Mitrada“
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Mitrada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ filialą, ieškinį atsakovui UAB „Mitrada“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7 690,64 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovo darbuotojas J. J. kaltas dėl 2009 m. lapkričio 26 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu vairavo transporto priemonę Mercedes Benz 2544, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kadangi šio eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas, draudimo bendrovė išmokėjo 7 690,64 Eur. Transporto priemonės Mercedes Benz 2544, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta ADB „Reso Europa“ (teisių perėmėjas AAS „Gjensidige Baltic“) (draudimo sutartis Nr. 11/0392540), todėl draudimo bendrovė atlygino atsakovo padarytą žalą. Kadangi eismo įvykio metu draudimo įmoka už draudimo sutartį Nr. 11/0392540 nebuvo sumokėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalimi, 22 straipsniu, atsakovas privalo grąžinti draudimo bendrovės išmokėtą sumą – 7 690,64 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 6 dalį Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjęs išmoką už vieną iš savo narių, turi teisę susigrąžinti iš šio draudiko išmokėtas sumas. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalį, ieškovas nukentėjusiam asmeniui privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos. Ieškovas prie ieškinio pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 2014 m. vasario 5 d. Pretenziją 30 610,96 Lt (8 865,55 Eur) sumai, kurią ieškovas patenkino tik 2014 m. gegužės 14 d., t. y. po 3 mėn. ir 9 dienų, pažeisdamas TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų pretenzijos apmokėjimo terminą, kuris buvo 2014 m. kovo 7 d., todėl baigėsi atsakovo prievolė atsakyti pagal draudimo sutartis suėjus senaties terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: iš atsakovo ieškovui priteista 7690,64 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 173 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2A-513-345/2014 Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, kad eismo įvykio metu draudimo įmoka nebuvo sumokėta, tačiau, kadangi įmokos nesumokėjimas nesietinas su draudimo sutarties galiojimu, tarp AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB „Mitrada“ 2009 m. sausio 30 d. sudaryta sutartis eismo įvykio metu galiojo, t. y. galiojo draudimo apsauga. Kadangi draudimo įmoka eismo įvykio metu nebuvo sumokėta, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 punktą priteisti iš atsakovo 7 690,64 Eur žalos atlyginimą yra pagrįstas. Kadangi šioje byloje ieškovas reiškia atsakovui regresinį reikalavimą, taikytina ne CK 1.127 straipsnio 2 dalis, tačiau būtent speciali konkrečiai šiems santykiams (regreso) reglamentuoti skirta minėto straipsnio 4 dalis. Remiantis šia įstatymo nuostata, ieškovas nepraleido senaties termino ieškiniui pareikšti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
7. Nurodė, kad iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad atsakovas neginčijamai buvo sumokėjęs pusę draudimo įmokos, pagal 2009 m. sausio 30 d. Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 11/0392540. Kadangi atsakovas nesumokėjo tik pusės privalomos sumokėti draudimo įmokos, tai ieškovui grąžinamos sumos dydis ieškovui turėtų būti pusė ieškovo reikalaujamos sumos dėl padarytos žalos išmokėtų sumų grąžinimo. Ieškovo reikalavimo senaties termino eigos pradžia reikalavimams pareikšti nustatytina remiantis objektyviu kriterijumi, t.y. LR Transporto priemonių draudikų biurui 2011 m. rugpjūčio 1 d. sumokėjus 6727,36 GBP draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, todėl reikšti reikalavimus atsakovui ieškinio senatis yra suėjusi 2012 m. rugpjūčio 1 d., kurią ieškovas yra praleidęs, o pirmos instancijos teismo nustatyta senaties termino eigos pradžia nuo tada, kai ieškovas grąžino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui už jį sumokėtą draudimo išmoką (2014-05-14), yra neteisinga.
Atsiliepimas
8. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas ieškovui nebuvo sumokėjęs visos draudimo įmokos, todėl teismas, teisingai taikė TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. ir priteisė ieškovui iš atsakovo visą jo reikalaujamą sumą. Atsakovas nepagrįstai prašo taikyti ieškinio senatį. Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl draudimo išmokos priteisimo regreso tvarka, todėl turi būti taikoma CK 1.127 str. 4 d. nuostata ir pagal ją ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
9. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
11. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
12. Apeliaciniame skunde atsakovas kelia klausimus dėl draudimo įmokos sumokėjimo, priteistos sumos dydžio bei senaties termino. Visus šiuo klausimus apeliacinės instancijos teismas aptars atskirai.
Dėl nesumokėtos įmokos
13. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. ir 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 64 str. numato, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Taigi, teisės aktuose yra numatyta, kad draudikas turi regreso teisę į asmenį, kuris laiku nesumoka draudimo įmokos. Civilinėje byloje Nr. 2A-513-345/2014 Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, kad eismo įvykio metu atsakovas draudimo įmokos sumokėjęs nebuvo, šios aplinkybės neginčijo ir pats atsakovas, todėl yra visos sąlygos taikyti TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.
Dėl priteistinos sumos
14. Atsakovas teigia, kad ieškovui priteistina suma turėtų būti mažinama, tačiau nei atsiliepime į ieškinį nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų kodėl ir kokiais teisės aktais remiantis ši suma turėtų būti mažinama, taip pat kokia konkrečia suma. Atsakovas nurodo, kad ieškovas turėtų reikalauti sumos proporcingos nesumokėtai draudimo įmokos sumai. Toks atsakovo teiginys yra nepagrįstas. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numato, kad reikalaudamas išmokėtų sumų kai laiku nėra sumokama draudimo įmoka, „<...> draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas“. Iš šios teisės normos analizės darytina išvada, jog draudikas turi teisę reikalauti visos išmokėtos sumos. Nei šioje, nei kitose TPVCAPDĮ nuostatose, nėra nurodyta, kad tuo atveju, kai sumokėta ne visa draudimo įmoka, draudikas iš draudėjo turi reikalauti tik dalies draudiko tretiesiems asmenims sumokėtos sumos.
15. Civilinėje byloje Nr. 2A-513-345/2014 Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, kad eismo įvykio metu atsakovas draudimo įmokos nebuvo sumokėjęs. C.b. 2A-513-345/2014 yra nustatytas prejudicinis faktas, kad draudimo įmoka už šiai bylai aktualų polisą sumokėta nebuvo, todėl tolimesnis šios aplinkybės nagrinėjimas neturi reikšmės šiai bylai, nes priešingu atveju atsirastų galimybė, kad galiotų du iš esmės vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai dėl tos pačios faktinės aplinkybės.
16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškovas pareiškė atsakovui reikalavimą dėl 7 690,64 Eur žalos atlyginimo tokia apimtimi, kokia jis atlygino Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui išmokėtą draudimo išmoką, t. y. iš esmės nurodė tokį žalos dydį, kuris, jo vertinimu, priteistinas iš atsakovo, todėl atsakovui, teigiant, kad žalos dydis turėtų būti sumažintas, jis turėjo teismui pateikti savo paskaičiavimus dėl priteistinos žalos dydžio, t. y. įrodinėti aplinkybes dėl kurių nesutinka, o ne perkelti šią įrodinėjimo pareigą išimtinai ieškovui (draudikui). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas abiems šalims suteikė galimybę pasisakyti dėl ieškinio sumos dydžio. Taigi, ne tik ieškovui, bet ir atsakovui buvo suteikta teisė pateikti savo įrodymus ir samprotavimus dėl apimties, kuria turėtų būti mažinama priteistina suma. Atsakovas tokia teismo jam suteikta teise nepasinaudojo.
Dėl ieškinio senaties
17. Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra nepagrįsti. CK 1.127 str. 4 d. yra nurodyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Šioje byloje ieškovas būtent regreso tvarka reikalauja priteisti iš atsakovo sumokėtą draudimo išmoką, todėl ši teisės norma ir turi būti taikoma.
18. CK 1.127 str. 4 d. nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į to paties straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją taisyklę, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tik 2014 m. sausio 3 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo jos priėmimo dieną, iš esmės buvo konstatuota, kad atsakovo civilinė atsakomybė, valdant transporto priemonę Mercedes Benz 2544, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju draudimu, todėl tik nuo tos dienos atsirado ieškovo prievolė grąžinti draudimo išmoką. Ieškovas šią prievolę Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui įvykdė 2014 m. gegužės 15 d. o su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 12 d. Taigi, ieškovas kreipėsi į teismą nepraleidęs CK 1.125 str. 7 d. numatyto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino.
19. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, CK normas reglamentuojančias ieškinio senatį bei TPVCAPDĮ normas, reglamentuojančias išmokėtų draudimo išmokų grąžinimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir dėl to jis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.