Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (suinteresuoto asmens) J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal pareiškėjo D. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (tėvystės) nustatymo, suinteresuoti asmenys V. Š., J. F..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Tėvystės (motinystės) nustatymas, mirus spėjamam vaiko tėvui, sugyventinių, faktinio įvaikinimo faktai nustatomi vadovaujantis CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Tai reiškia, kad šioje byloje, kai pareiškėjas D. Š., kuris yra pilnametis ((duomenys neskelbtini) gimimo), kreipėsi į teismą dėl giminystės nustatymo su mirusiu J. F. jo turto paveldėjimo tikslu, netaikoma Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis. Minėtas teisės aktas yra skirtas vaikų teisių apsaugai (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 1 straipsnis). 1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso (ratifikuota 1995 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519) buvo priimta siekiant sumažinti skirtumus tarp nesantuokinių ir santuokinių vaikų teisinio statuso, bet ne paveldėjimo teisiniams santykiams sureguliuoti. Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. F. yra D. Š. biologinis tėvas. Nurodė, kad juridinę reikšmę turintį faktą prašo nustatyti paveldėjimo tikslu, tai yra kad pareiškėjas galėtų paveldėti savo tėvo J. F., mirusio (duomenys neskelbtini) (e.b. T.I. b.l. 21), turtą. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą tenkino. Su sprendimu nesutinka suinteresuotas asmuo mirusio J. F. brolis J. F., motyvuodamas tuo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, liudytojų parodymus, bei materialinės teisės normas.

Dėl pareiškėjo gimimo įrašo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. Š. gimė (duomenys neskelbtini) (e.b. T.I. b.l. 14, 25), kurio gimimas buvo įregistruotas Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) gimimo įrašu Nr. (duomenys neskelbtini) (e.b. T.I. b.l. 25). Iš byloje esančio D. Š. gimimo įrašo nustatyta, jog pareiškėjo motina yra V. Š., gimusi (duomenys neskelbtini) Grafoje „duomenys apie tėvą“ nurodyta „J. Š.“, asmens kodas nenurodytas. Pareiškėjas yra įgijęs visišką veiksnumą.Kai vaikas yra gimęs laikotarpiu nuo 1968 m. spalio 1 d. iki 2001 m. liepos 1 d., teismas turi vadovautis tuo metu galiojusiu Santuokos ir šeimos kodekso 56 straipsniu. Teismas privalo atsižvelgti į nurodyto kodekso 55 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo bendrą gyvenimą, bendrą ūkio tvarkymą iki vaiko gimimo arba bendrą vaiko auklėjimą arba išlaikymą, arba į įrodymus, patikimai patvirtinančius, kad asmuo pripažino tėvystę (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2001).Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.Taigi J. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), todėl dėl prašomo nustatyti juridinio fakto teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms turi būti taikomas CK III skyrius, reglamentuojantis paveldėjimo teisnius santykius.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas teismui pateikė savo gimimo įrašą, kuriame pareiškėjo tėvu nurodytas kitas asmuo J. Š., asmens kodas nenurodytas. Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai šį dokumentą vertino kaip patvirtinantį pareiškėjo ir J. F. tėvystės sąsajas. Nurodo, jog šis dokumentas patvirtina, kad pareiškėjo tėvas yra ne J. F. o J. Š.. Nurodo, jog pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad tokio asmens nėra. Suinteresuotas asmuo pateikė teismui duomenis iš viešai prieinamų interneto paieškų sistemų ir teigia, kad bet kuris šiose sistemose esantis asmuo galėtų būti pareiškėjo tėvas. Vaikų, kurie gimę prieš įsigaliojant 2000 m. CK, gimimo liudijimuose gali būti įrašų apie tėvą, kurio tėvystė iš tikrųjų nenustatyta, arba asmenį, kurio apskritai nėra ir nebuvo. Tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 61 straipsnis ir iki 2001 m. liepos 11 d. galiojusių Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų taisyklių 20.2. punkte buvo nustatyta, kad vaikui gimus iš nesančios santuokoje motinos, kai nėra bendro tėvų pareiškimo ir teismo sprendimo nustatyti tėvystę, vaiko tėvas gimimo įrašų knygoje įrašomas pagal motinos pavardę, o vardas – motinos nurodymu. Todėl siekiant nustatyti kilmę iš gimimo liudijimų, išduotų remiantis gimimo įrašais iki 2001 m. liepos 11 d., ir kilus abejonių dėl patvirtinimo, ar kaip vaiko tėvas įrašytas asmuo toks ir yra, civilinės metrikacijos skyriuje, įregistravusiame gimimą, reikia pasitikrinti žinių apie tėvą įrašymo pagrindą. Galiojusios gimimo įrašo formos skiltyje „Žinių apie tėvą įrašymo pagrindas“ buvo nurodoma, kuo remiantis – santuokos liudijimu, bendru tėvo ar vienišos motinos pareiškimu – įrašomos žinios apie tėvą (iki 2001 m. liepos 11 d. galiojusių Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų taisyklių 13–22, 27 punktai). Jeigu tėvas nurodytas vienišos motinos pareiškimu, tai reiškia, kad konkretus asmuo kaip vaiko tėvas į vaiko gimimo įrašą nėra įtrauktas ir įrašytiems duomenims sutampant su konkretaus fizinio asmens duomenimis teisinių padarinių neatsiranda. Pirmos instancijos teisme V. Š. paaiškino, kad ji viena be vaiko tėvo nuvyko įregistruoti sūnų į civilinės metrikacijos skyrių ir pagal tuo metu galiojusią tvarką duomenys apie tėvą buvo įrašyti jai nurodžius vaiko tėvo vardą – J., o pavardė nurodyta vaiko motinos pavardė – Š.. Ši aplinkybė nurodyta ir D. Š. (duomenys neskelbtini) gimimo išrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pastabose. Duomenys apie D. Š. tėvą įrašyti vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso 61 straipsniu, t. y. vaiko, gimusio iš nesančios santuokoje motinos – vienišos motinos, tėvo pavardė įrašyta pagal motinos pavardę, tėvo vardas ir tautybė – motinos nurodymu (e.b. T.I. b.l. 25).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vertindamas pareiškėjo pateiktame gimimo įraše esančius duomenis pirmos instancijos teismas rėmėsi ne tik pareiškėjo pareiškime nurodytais argumentais bei suinteresuoto asmens V. Š. paaiškinimais dėl gimimo įraše esančių duomenų, tačiau atsižvelgė ir į tuometinę teisės aktuose nurodytą tokių įrašų darymo tvarką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.Apeliantas nurodė, kad Google ir Facebook paieškų sistemoje galima surasti daugybę žmonių, kurių vardas ir pavardė yra J. Š., todėl pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, jog gimimo liudijime yra ne jo tėvo įrašai. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad dar mažiau tikėtina, jog pareiškėjo motinos ir jo gimimo liudijime nurodyto asmens kaip tėvo, pavardės sutaptų (CPK 185 straipsnis).

Dėl atsisakymo atlikti ekspertizę

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė skirti DNR ekspertizę biologinės giminystės (dėdės/sūnėno) ryšiui nustatyti (e.b. T.I. b.l. 141-142), tačiau suinteresuotas asmuo J. F. nesutiko su bet kokios ekspertizės byloje skyrimu ir atlikimu, kategoriškai atsisakė pateikti savo kraujo mėginius. Pareiškėjas taip pat prašė byloje skirti ekspertizę, išskiriant DNR iš mirusiojo kaulinio audinio (e.b. T.I. b.l. 191-192). Pagal Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalį palaidotus žmogaus palaikus galima ekshumuoti nesibaigus kapo ramybės laikotarpiui, kai yra palaidoto žmogaus artimųjų giminaičių prašymas ir Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka gautas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro leidimas arba prokuroro nurodymu. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-662 patvirtintų taisyklių dėl leidimo ekshumuoti žmogaus palaikus išdavimo 15 punktas nustato, kad pareiškėjui nepateikus visų Taisyklių 7 punkte nurodytų dokumentų Nacionalinis visuomenės sveikatos centras priima sprendimą neišduoti leidimo. Bylos nagrinėjimo metu mirusiojo J. F. artimas giminaitis suinteresuotas asmuo J. F. su prašymu nesutiko, todėl teismas atsisakė skirti byloje ekspertizę, išskiriant DNR iš mirusiojo kaulinio audinio (e.b. T.II. b.l. 66-67). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 21d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-607/2004 buvo suvienodinta teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kuri buvo toliau plėtojama ir kitose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-425/2006). Minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, jog CK 3.148 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata – atsisakymas ekspertizės, teismo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas – taikytina tik atsakovui spėjamam vaiko tėvui. Tuo atveju, kai ekspertizės tėvystei nustatyti atsisako spėjamo vaiko tėvo artimieji giminaičiai: tėvai, vaikai, broliai, seserys (CK 3.135 straipsnis), CK 3.148 straipsnio 2 dalis netaikoma. Toks CK 3.148 straipsnio 2 dalies aiškinimas grindžiamas tuo, kad artimieji spėjamo vaiko tėvo giminaičiai nėra tėvystės teisinių santykių dalyviai, tik spėjamas vaiko tėvas gali būti šių santykių dalyvis. Įstatyme įtvirtinta nuostata – atsisakymas ekspertizės, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali būti įvertintas kaip tėvystės įrodymas – atsakovas (spėjamo vaiko tėvas) skatinamas atlikti ekspertizę ir nevengti pagrindinio įrodymo (mokslinio tyrimo) tėvystei patvirtinti ar paneigti gavimo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat laiko, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė, kiek tai įmanoma žinoti savo tėvus, šios Konvencijos 3 straipsnis, įtvirtinantis geriausių vaiko interesų prioritetą, CK 3.3 straipsnis, įtvirtinantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principus, bei CK 3.146-3.148, 3.150 straipsniai, numatantys, jog tėvystės nustatymo ir nuginčijimo klausimai sprendžiami vaiko interesais, negali lemti priverstinio spėjamo vaiko tėvo artimųjų (tėvų, vaikų, brolių, seserų) ekspertizės atlikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Dėl to priverstinės ekspertizės atlikimas šios kategorijos bylose negalimas spėjamo vaiko tėvo, juolab spėjamo vaiko tėvo artimųjų atžvilgiu. Šių asmenų atsisakymo atlikti ekspertizę negalima laikyti tėvystę patvirtinančiu įrodymu, nes įstatymas - CK 3.148 straipsnio 2 dalis – nenumato tokios procesinės pasekmės spėjamo vaiko tėvo artimiesiems giminaičiams.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas apelianto J. F. prieštaravimus dėl ekspertizės atlikimo, vertino J. F. nenaudai ir priėmė J. F. nepalankų sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kad suinteresuoto asmens J. F. prieštaravimas dėl DNR ekspertizės biologinės giminystės (dėdės/sūnėno) ryšiui nustatyti, taip pat prieštaravimas dėl ekspertizės atlikimo išskiriant DNR iš mirusiojo kaulinio audinio, vadovaujantis CK 3.148 straipsnio 2 dalimi, vertinamas kaip tėvystės įrodymas. Pirmos instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad suinteresuoto asmens J. F. prieštaravimus dėl ekspertizės byloje atlikimo vertina kaip pareiškėjo galimybių įrodinėti apribojimą, todėl byloje vertino kitus įrodymus, kurie galėtų patvirtinti tėvystę. Iš vykusio pirmos instancijos teismo proceso matyti, jog teismas byloje vertino įrodymų visumą (liudytojų parodymus, fotonuotraukas) ir jais remdamasis priėmė sprendimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas tėvystės įrodymu pripažino suinteresuoto asmens prieštaravimus dėl ekspertizės atlikimo.

Dėl įrodymų vertinimo

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2007).Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas į bylą pateikė septynias fotonuotraukas, kuriuose galima atpažinti jauną apelianto brolį, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad kartu su J. F. nuotraukose užfiksuotas vaikas yra J. F. sūnus. Nurodo, kad iš pateiktų nuotraukų nėra aišku ar nuotraukose užfiksuotas vaikas yra berniukas ar mergaitė. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino pareiškėjo, suinteresuoto asmens V. Š. paaiškinimus, liudytojų L. Š., R. M., A. A. ir A. S. parodymus. Nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė J. F. draugų R. V., O. K., G. R., L. I., kurie ilgą laiką artimai bendravo su J. F. iki pat jo mirties, parodymus, patvirtinančius jog J. F. vaikų neturėjo ir pareiškėjas negali būti J. F. sūnus. Tiek galiojusio CPK 256¹⁸ straipsnio, 271 straipsnio 3 dalies nuostatos, skirtos Santuokos ir šeimos kodekso normų įgyvendinimui dėl tėvystės nustatymo, numatė, jog šios kategorijos bylose yra reikšmingi moksliniai įrodymai (ekspertizė). Apeliantas atsisakė šio metodo, palikęs galimybę byloje įrodinėti giminystės faktą nuotraukomis, liudytojų parodymais. Pareiškėjas pateikė tokius įrodymus, kuriuos turi. Tuo tarpu nuo apelianto valios priklausė, ar jis suteiks galimybę pasiremti labiau patikimais, t.y. moksliniais įrodymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodymus teikia šalis, kuri juos turi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Nagrinėjamoje byloje apeliantas nebendradarbiavo, todėl konstatuojama, jog pareiškėjas negali būti įpareigojamas pateikti įrodymus, kurių neturi, kad įrodytų giminystės faktą. Tai reikštų pareiškėjo įpareigojimą padaryti tai, kas neįmanoma, o tai prieštarautų protingumo principui, kuriuo teismai privalo vadovautis aiškindami ir taikydami įstatymus (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, laikyti nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimą teismas galėjo tenkinti tik tuo atveju, jei jis būtų pateikęs tiesioginius įrodymus, patvirtinančius, kad nuotraukose užfiksuotas vaikas kartu su apeliantu yra pareiškėjas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė ir vadovavosi pareiškėjo gimimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normomis dėl vaiko kilmės nustatymo, kai nėra bendro tėvų, nesančių tarpusavyje santuokoje, pareiškimo, nurodė, kokios aplinkybės buvo numatytos įstatyme ir įrodinėtinos. Pažymėtina, kad CK 3.148 straipsnio nuostatos analogiškos Santuokos ir šeimos kodekso 55 straipsnio 2 dalyje nurodytoms nuostatoms. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; kt.). Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 494/2013).Apeliaciniame skunde nurodoma, jog suinteresuotas asmuo V. Š., taip pat liudytoja L. Š. – pareiškėjo močiutė kaip ir pareiškėjas yra tiesiogiai suinteresuotos pareiškimo patenkinimu, todėl jų parodymus teismas turėjo atmesti. Tokie apelianto teiginiai vertintini kritiškai, apeliantas yra mirusiojo J. F. brolis, todėl taip pat yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pirmos instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, liudytojų parodymus, nustatė, jog spėjamas vaiko tėvas kartu su pareiškėjo mama bendrai gyveno, tam tikrą laiką auklėjo vaiką. Vaiko auklėjimas, kaip įrodomasis faktas, patvirtinantis tėvystę, reiškiasi tuo, kad spėjamas vaiko tėvas rūpinasi vaiku kaip savu, su juo bendrauja, priima sprendimus dėl vaikui rūpimų dalykų, tėviškai rūpinasi jo fiziniu ir dvasišku vystymusi ir kt. Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti duomenys, kad pareiškėjo mama V. Š., tam tikrą laiko tarpą gyveno su spėjamu vaiko tėvu, su juo vedė bendrą ūkį, šias aplinkybes įrodinėjo pareiškėjas, patvirtino V. Š., L. Š.. Suinteresuotas asmuo J. F. pirmos instancijos teisme šių aplinkybių taip pat nepaneigė. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos duomenų (pareiškėjo D. Š., suinteresuoto asmens V. Š., liudytojos L. Š. paaiškinimų) matyti, kad spėjamas vaiko tėvas J. F. iki pareiškėjo gimimo gyveno su V. Š., rūpinosi ja ir jos sūnumi, leisdavo kartu laisvalaikį, nupirko vėžimėlį, kitų reikalingų daiktų. Iš pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų, pirmos instancijos teismas nustatė, kad J. F. pasiėmė V. Š. su sūnumi iš ligoninės, kad jis leido laiką su vaiku, teismas nustatė, jog netgi J. F. motina N. F. bendravo su V. Š. ir jos sūnumi. Byloje pateiktos fotonuotraukos (e.b. T.I. b.l. 4-11) ir jose esanti vaizdinė medžiaga leido teismui spręsti, jog J. F. tam tikrą laiką rūpinosi V. Š. ir sūnumi, vedė bendrą ūkį. Teismas nurodė, jog liudytojai R. V., O. K., G. R., L. I. bei suinteresuotas asmuo J. F. teismo posėdyje išsamiai paaiškino aplinkybes dėl bendravimo su J. F., iš kurių matyti, kad jie buvo artimi J. F. draugai, jį pažinojo, tačiau teismas nustatė, kad R. V. su J. F. pradėjo bendrauti tik nuo 2001 metų. G. R. su Jurijumi pradėjo dirbti nuo 1992 metų ir dirbo jo porininku apie 10 metų. O. K. nurodė, kad Jurijaus šeimą – jį, jo brolį ir motiną pažįsta nuo 1994 metų. Teismo posėdžio metu šie liudytojai visi paliudijo, kad iki teismo posėdžio nebuvo matę ar girdėję apie pareiškėją, nurodė, jog J. F. jiems niekada neminėjo turėjęs vaiką (sūnų su V. Š.). Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog J. F. šiems liudytojams nepasakojo, kad turėjo sūnų, nėra neginčijama išvada, kad sūnaus J. F. neturėjo. Minėti liudytojai teismui paliudijo tik aplinkybę, kad jiems J. F. apie jokį sūnų nepasakojo. Teismas sprendė, jog šie liudytojai laikotarpiu, kai gimė D. Š. ir iki jo gimimo, J. F. nepažinojo, todėl jie negali nei paliudyti, nei paneigti aplinkybių, kad J. F. iki D. Š. gimimo gyveno ar negyveno su V. Š., rūpinosi vaiku ir jį laikė sūnumi.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl liudytojų parodymų ir pareiškėjo ir suinteresuoto asmens paaiškinimų vertinimo ir jų nekartoja. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus, nurodė, kuriuos liudytojų parodymus laiko objektyviais ir patikimais, o kurie nėra pakankami. Pirmos instancijos teismo sprendime liudytojų parodymai aptarti ir įvertinti išsamiai, liudytojų parodymai palyginti, pasisakyta dėl nenuoseklių parodymų ir jų vertinimo. Minėta, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai, kad J. F. nepristatinėjo pareiškėjo kaip sūnaus, gali reikšti tik jo paties apsisprendimą ir individualų socialinio gyvenimo suvokimą, bet nepaneigia paties fakto, jog bendraujant priešingos lyties atstovams gali gimti vaikas. Kaip minėta, apeliantas nepaneigė artimų santykių ir gyvenimo kartu fakto, sugyvenant J. F. ir V. Š. (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybė, kad V. Š. nesiekė 30 metų nustatyti vaiko tėvystės ir neprašė išlaikymo, nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes tai yra jos apsisprendimo teisė. Pareiškėjas, tapęs veiksnus, gali savarankiškai įgyvendinti teises pagal turimus teisėtus interesus. Iš nustatytų bylos aplinkybių spręstina, kad pareiškėjo ir spėjamo pareiškėjo tėvo J. F. santykiai atitiko Santuokos ir šeimos kodekso 55 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą. Skundžiamas teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, sprendimas paliekamas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus apelianto apeliacinį skundą, tenkintinas pareiškėjo prašymas atstovės pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 900 Eur (e.b. T.II. b.l. 168), pateikus tai patvirtinančius įrodymus (e.b. T.II. b.l. 169) (CPK 98 straipsnis). Išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos maksimalios sumos (1,3), kas sudarytų 1090,31 Eur (838,7 Eur x 1,3).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

suinteresuoto asmens J. F. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto suinteresuoto asmens J. F., gimusio (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pareiškėjo D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.