- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- A-2239-520/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00303-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 9 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. kovo 8 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas) baudos izoliatoriuje, 13 kamerų tipo patalpoje, netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje buvo laikomi 4 asmenys, todėl jam nebuvo užtikrinta minimali, vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Patalpoje nebuvo ventiliacijos, grynas oras patekdavo tik pro orlaidę, todėl jam skaudėdavo galvą, buvo drėgna, veisėsi pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, buvo gausu buitinių parazitų. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas dėl priešais langą esančios sienos, dirbtinis apšvietimas taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl nusilpo jo regėjimas. Nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2018 m. vasario mėnesio jis buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose 4, 7, 16 ir 8 būriuose. Šiose patalpose nebuvo vėdinimo, jas vėdinti buvo galima tik per atidarytus langus, o tai sukeldavo sunkumų atšalus orams. 8 ir 16 būrių patalpose langas įrengtas 2 m aukštyje, todėl neįmanoma buvo jo pasiekti norint išvėdinti patalpas. 5, 6 ir 7 būriams buvo įrengti tik 2 sanitariniai mazgai, kurių kiekviename buvo po 3 klozetus, 3 pisuarus bei vieną ilgą praustuvę su 4 vandens čiaupais. 8 būryje įrengtas vienas sanitarinis mazgas, kuriame 3 unitazai, 1 pisuaras bei 1 ilga praustuvė, juo naudojosi apie 50 nuteistųjų. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo tekdavo laukti eilėse.
3. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo patalpose neužtikrinamas privatumas, nes sanitariniai įrenginiai atitverti tik pertvaromis be durelių. Kalint 9 būryje pareiškėjas buvo nuolat stebimas pareigūnių moterų pro duryse esančius langelius, dėl to jis patyrė daug streso ir neigiamų išgyvenimų.
4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 14 d. buvo paskirtas į drausmės grupę 20 būryje, 4 kamerų tipo patalpą, kurioje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, patalpoje buvo 6 lovos, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas dar labiau mažino bendrą kameros plotą. Kamera labai prastos būklės, čia nebuvo šviestuvo, kyšojo elektros laidai, nuo lubų byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai. Kameroje nėra pareigūnų iškvietimo mygtuko, nėra ventiliacijos, patalpą galima vėdinti tik pro atdarą langą, kurį sunku atidaryti dėl įrengtų grotų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo paskirtas į 4 būrio 10 sekciją, tačiau joje gyveno labai trumpai, nes ji buvo perpildyta. Buvo priverstas eiti miegoti į kitą būrį, todėl susirado miegamąją vietą 5 būrio 2 sekcijoje. Būrių sanitariniuose mazguose neužtikrinamas privatumas, pisuarai neatskirti pertvara. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė nepatogumus, orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
5. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, visą pareiškėjo skundžiamą laikotarpį. Pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. kovo 7 d. atliko bausmę 13 kameroje, nusiskundimų neturėjo. Marijampolės PN patalpos vėdinamos pro langus, baudos izoliatoriaus kamerose sanitariniai mazgai vėdinami pro oro ištraukimo sistemą, įrengta vėdinimo ventiliacija. Marijampolės PN buitinių parazitų nėra, kadangi ropojančių (tarakonai, skruzdėlės) ir skraidančių (musės, kandys, uodai ir kt.) vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų (pelės ir žiurkės) kontrolė ir naikinimas (deratizacija) vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“.
7. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas atliko bausmę 4 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje. 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 unitazai ir 3 pisuarai, unitazai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis. Pareiškėjas dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus ir privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge į Marijampolės PN administraciją ar būrio specialistą nėra kreipęsis. Nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje. Institucijos, tikrinančios Marijampolės PN patalpų atitiktį teisės aktams, higienos normoms, patikrinimus atlieka, gavusios nuteistųjų skundus ar prašymus, tačiau skundžiamu laikotarpiu nei pareiškėjas, nei kiti nuteistieji dėl patikrinimo nesikreipė. Marijampolės PN nuolat tinkamai prižiūri ir prireikus savarankiškai atlieka patalpų remonto darbus, tačiau skundžiamu laikotarpiu nereikėjo atlikti jokio einamojo remonto. 5, 6 ir 7 būrių nuteistieji naudojosi sanitariniais mazgais, kuriuose įrengti 6 unitazai, 6 pisuarai, 2 praustuvės po 7 vandens čiaupus, iš viso būriuose buvo nuo 171 iki 176 nuteistųjų. Pareiškėjas nėra kreipęsis į Marijampolės PN Psichologinę ir Sveikatos priežiūros tarnybas dėl privatumo neužtikrinimo.
8. Atsakovo atstovo teigimu, nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 16 būryje, gyvenamojoje patalpoje 17.1 (17 būrio patalpa). Sanitariniais mazgais naudojosi 16–17 būrių nuteistieji (iki 80 nuteistųjų), juose įrengti 5 unitazai, 4 pisuarai, 5 vandens čiaupai. Nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. vasario 6 d. pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko 8 būryje. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra išlikusių duomenų apie paskirtą pareiškėjo gyvenamąją vietą 8 būryje, kuriame yra 2 gyvenamosios patalpos, jose buvo nuo 1 iki 24 nuteistųjų. 13 būrio patalpose (šiuo metu 8 būrys) buvo atlikti šie remonto darbai: sutvarkyta būrio elektros instaliacija, ventiliacija, perdažytos sienos ir kt. Pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimą, nesikreipė nei dėl pablogėjusios sveikatos, nei dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos. Nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2019 m. sausio 30 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 20 būrio 4 kameroje. Marijampolės PN 20 būryje (drausmės grupė) yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ir sistemingai šiuos iškvietimo mygtukus gadina, į Marijampolės PN administraciją dėl mygtuko nebuvimo pareiškėjas nėra kreipęsis. Atsakovo atstovas neturi duomenų apie pareiškėjo išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos Marijampolės PN.
II.
9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
10. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo laikymu perpildytoje baudos izoliatoriaus 13 kameroje ir 4, 7, 16, 8 būriuose, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas pažymėjo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas rėmėsi bylos duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2019 m. sausio 30 d.) atliko bausmę bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose, nurodė, jog pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo paskyrimą į būrius, miegamųjų patalpų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo. Teismas vertino, jog nors pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas į 4 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurioje gyveno labai trumpai, kadangi patalpa buvo perpildyta, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo paskirtas į būrį, kuriame nebuvo jam skirtos gyvenamosios vietos, taip pat nėra duomenų, kad 4 būrio 10 miegamojoje patalpoje buvo įrengta daugiau nei 6 miegamosios vietos ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų, ar kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde ginčijo 4 būrio gyvenamosios patalpos plotą, nes bylos duomenimis buvo paskirtas į 4 būrį, todėl 5 būrio gyvenamojo ploto bei savavališko apsigyvenimo jame teismas nevertino. Teismas konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.
12. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje pažymėta, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teismas analizavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu ir nurodė, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.
13. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, jog gyvenamosios patalpos buvo blogos būklės, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, neveikė ventiliacija, patalpose kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo gausu buitinių parazitų, aptarė Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimų, kurie yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), 12, 16, 17, 39 punktus, nustatė, kad procesiniuose dokumentuose atsakovo atstovas nurodė, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, todėl sprendė, jog tai atitinka HN 134:2015 17 punktą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais ar kad būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai dėl patiriamų sunkumų, atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismas pažymėjo, jog patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos buvo apleistos, netvarkingos ir pan., todėl šiuos pareiškėjo argumentus laikė deklaratyviais ir atmetė.
14. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo dėl gyvenamųjų patalpų blogos būklės, nubyrėjusio tinko nuo sienų ir lubų, nusilupusių dažų nepakanka deklaratyviai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad asmenys Marijampolės PN yra laikomi tik gyvenamosiose patalpose. Marijampolės PN pateikti avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai patvirtino atsakovo atstovo argumentus, kad patalpos, iš jų ir baudos izoliatoriaus 13 kamera, 8 būrio sanitarinis mazgas ir gyvenamosios patalpos, remontuojamos pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas netvarkingose, neremontuotose patalpose. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl nubyrėjusio tinko, atsilupusių dažų, netvarkingos elektros instaliacijos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN administracijai, taip pat tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimosi į Marijampolės PN administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra, o teismui nekilo abejonių, kad atsakovo atstovas savo pareigą apgyvendinti pareiškėją techniškai tvarkingose patalpose vykdė tinkamai. Teismas vertino, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamos patalpų būklės atmetė.
15. Teismas nurodė, kad pagal HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, ir pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje. Teismas nenustatė, jog Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, byloje iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN administracijai, taip pat ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų, apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimosi į Marijampolės PN administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismas pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo atmetė.
16. Teismas aptarė HN 134:2015 14 punktą ir pažymėjo, kad aptartoje normoje nėra nustatyta reikalavimų natūraliai apšvietai, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl sveikatos sutrikimų, kurie galėjo kilti dėl netinkamo apšvietimo (įvairūs regėjimo sutrikimai). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.
17. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, netinkamu būrių sanitarinių mazgų įrengimu, unitazų atskirtų pertvaromis, tačiau nesant durelių, pertvaromis neatskirtų pisuarų, teismas vadovavosi EŽTT praktika privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo aspektu ir nurodė, jog aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog unitazai atskirti dalinėmis pertvaromis, tai atsiliepime į skundą patvirtino ir atsakovo atstovas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Teismas, įvertinęs tai, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui nustatyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų tarp pisuarų.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas, 5–7 būriams buvo įrengti tik 2 sanitariniai mazgai, kurių kiekviename buvo po 3 klozetus, 3 pisuarus bei 1 ilgą praustuvę su 4 vandens čiaupais. 8 būryje įrengtas 1 sanitarinis mazgas, kuriame 3 unitazai, 1 pisuaras bei 1 ilga praustuvė, juo naudojosi apie 50 nuteistųjų. Teismas nustatė, kad minėtus pareiškėjo argumentus dėl būrių sanitarinių įrenginių skaičiaus patvirtina byloje esantys duomenys dėl nuteistųjų skaičiaus 5–7 būriuose, atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą bei fotonuotraukos. Teismas analizavo iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nuostatas, atsižvelgė į 8 būrio sanitariniame mazge įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būryje ir pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių skaičiaus 8 būryje atmetė. Teismas, įvertinęs 5–7 būrių sanitariniuose mazguose įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būriuose, sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjas, atlikdamas bausmę 7 būryje nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.
19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko 20 būrio 4 kameroje, nes pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai jam pasireiškė pažeidimai dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo.
20. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę 9 būryje, buvo stebimas pareigūnių moterų pro duryse esančius langelius, todėl patyrė daug streso, teismas aptarė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 14.2 punktą, ir pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie Marijampolės PN veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
21. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo (nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio atliekant laisvės atėmimo bausmę 7 būryje nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d.) pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė, nesant duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl apsiribojo jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
22. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą, vadovautis pareiškėjo teismui pateiktu skundu ir atsikirtimu į atsakovo atstovo atsiliepimą, išreikalauti iš atsakovo papildomą informaciją, kurios prašė atsikirtime, ir šią bylą išnagrinėti objektyviai ir iš esmės bei priteisti neturtinei žalai atlyginti 9 500 Eur iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.
23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, buvo neobjektyvus ir šališkas, vadovavosi tik atsakovo atstovo atsiliepimu į skundą, nors Marijampolės PN pateiktose fotonuotraukose pažeidimai matomi akivaizdžiai. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą atsikirtimą, prie kurio pridėjo rašto kopiją dėl psichologės veiksmų bei tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjui neužtikrintos miegamosios vietos. Pareiškėjas pabrėžia, jog atsikirtime teismo prašė papildomai iš atsakovo atstovo išreikalauti fotonuotraukų, kurių Marijampolės PN sąmoningai nepateikė.
Šalies argumentai
24. Pareiškėjas nurodo, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, jam yra uždrausta turėti fotoaparatą, telefoną, kuriuo būtų galima daryti vaizdo ir foto medžiagą, todėl jis negali pateikti jokių įrodymų. Pareiškėjas akcentuoja, kad Marijampolės PN pateiktos nuotraukos darytos taip, jog būtų matoma kuo mažiau pažeidimų. Pareiškėjas nurodo, jog kreipėsi į Marijampolės PN su prašymu pateikti kameroje esančių baldų matmenis, nes jie užima didžiąją kameros ploto dalį, tačiau atsakovo atstovas šį prašymą tenkinti atsisakė (prie apeliacinio skundo pridėtos raštų kopijos).
25. Pareiškėjas teigia, kad fotonuotraukose matyti akivaizdūs pažeidimai 16–17 būrių tualetuose, 8 būrio tualete, 4 ir 7 būrių tualete, 16 ir 8 būrių sekcijos langas 2 m aukštyje.
Atsiliepimas
26. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.
27. Atsakovo atstovas nurodo, kad Marijampolės PN byloje yra pateikęs atsiliepimą, išsamiai ir detaliai atsakęs į pareiškėjo skundo teiginius, taip pat pateikęs teismui visus reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus, todėl, atsakovo atstovo nuomone, teikti kitus tikslinančius ar papildančius dokumentus nėra tikslinga. Marijampolės PN vertinimu, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažinta, kad pareiškėjo R. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas buvo pažeista, o skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas, pagrįstumas ir teisėtumas.
29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio atliekant laisvės atėmimo bausmę 7 būryje nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., patyrė nepatogumus (neturtinę žalą). Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas ir jam priteistas 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik atsakovo atsiliepimu į skundą, atsakovo byloje pateiktose nuotraukose akivaizdžiai matomi pažeidimai, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo nuotraukų, kurias pareiškėjas prašė išreikalauti iš atsakovo.
31. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo jo prašomos papildomos informacijos, ir prašo išreikalauti iš atsakovo papildomą informaciją, kurią jis prašė išreikalauti atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą.
32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo jo prašomų nuotraukų, taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomą informaciją, kurią jis prašė išreikalauti atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
33. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją).
34. Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Galstyan prieš Armėniją). Tačiau teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, jei pareiškėjas aiškiai nurodo, kokių tiksliai įrodymų jis siekia gauti ir kodėl jie yra tiesiogiai susiję su jo skundu bei jo noru lemti teismų sprendimus, taip pat jei konkrečioje proceso stadijoje dar nėra aišku, ar įrodymai būtini vertinant pareiškėjo skundą, teismų atsisakymas pareiškėjui gauti įrodymus ir pateikti juos vertinti, ar nepakankamas motyvavimas, kodėl tai nėra būtina, gali atimti iš pareiškėjo galimybę pagrįsti savo bylą (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą).
35. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų išreikalavimo, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).
36. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovo atstovą buvo įpareigojęs pateikti visus turimus su ginčo dalyku susijusius dokumentus ir atsakovas pateikė turimus įrodymus. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą prašė išreikalauti iš atsakovo atstovo baldų, kurie yra naudojami baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13, išmatavimus; standartinių lovų išmatavimus, iš kurių bus akivaizdžiai matoma, jog jam nebuvo užtikrinti 3,1 kv. m bei nebuvo laisvo judėjimo; išreikalauti 4 būrio sanitarinio mazgo bendro vaizdo nuotrauką, kurioje būtų matomi tualetai ir pisuarai, ir 7 būrio sanitarinio mazgo bendro vaizdo nuotrauką, kurioje matytųsi dešinėje pusėje 3 tualetai, kairėje pusėje – 3 pisuarai ir priekyje – langas, nes tai įrodys jog buvo pažeistos jo teisės į privatumą; išreikalauti 17.1 patalpos bendro vaizdo nuotraukas; išreikalauti psichiatrės paskyrimą pas psichologę, psichologės išvadą, kuri yra jo ligos istorijoje, psichiatrės medikamentų paskyrimus nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d.; drausmės grupėje 4 kameroje esančių baldų matmenis, iš kurių bus aiškiai matyti, jog jam nebuvo priklausančių 3,7 kv. m laisvai judėti, ir 20 būrio 4 kameros nuotrauką, iš kurios bendro vaizdo bus aiškiai matyti baldų išdėstymas ir kad nėra ten visiškai laisvo judėjimo, išreikalauti gydytojos Š., kuri dirba Kauno universitetinėje klinikoje, surašytą ligos išvadą.
37. Iš pareiškėjo skundo argumentų ir suformuluoto prašymo išreikalauti papildomus įrodymus galima daryti išvadą, kad pareiškėjas prašė išreikalauti šiuos įrodymus dėl to, kad norėjo įrodyti, jog jam nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m plotas bendrabučio tipo patalpose ir 3,7 kv. m kameroje (pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jam tekęs gyvenamasis plotas turėjo būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto); kad tualetų ir pisuarų įrengimas pažeidė jo teisę į privatumą. Pareiškėjo reikalavimas išreikalauti gydytojos Š., kuri dirba Kauno universitetinėje klinikoje, surašytą ligos išvadą yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjas serga sunkia (duomenys neskelbtini) forma ir jam labai svarbu, jog būtų kameroje iškvietimo mygtukas. Pareiškėjas reikalavimą išreikalauti psichiatrės paskyrimą pas psichologę, psichologės išvadą, kuri yra jo ligos istorijoje, psichiatrės medikamentų paskyrimus nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. siejo su tuo, kad jis jaučia išgyvenimus dėl netikėto pareigūnų stebėjimo.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, laikydamasis pozicijos, kad minėtas jo prašymas turi būti tenkinamas ir apeliacinės instancijos teismas turi išreikalauti šiuos įrodymus, šio reikalavimo visiškai nesusieja su pirmosios instancijos teismo nustatytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis, nenurodo, kaip ir kokiu būdu šie išreikalauti įrodymai nulemtų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) ir jo patirtos neturtinės žalos dėl šių veiksmų (neveikimo), t. y. nepagrindžia prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumo (įrodymų turinio loginio ryšio su šios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, patvirtina aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos šioje byloje).
39. Akcentuotina ir tai, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo konkrečių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos neteisingomis.
41. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad jis buvo laikomas perpildytoje baudos izoliatoriaus 13 kameroje ir 4, 7, 16, 8 būriuose, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktais, nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog į kameroje esantį sanitarinį mazgą ir kitus įrenginius, esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; kt.).
42. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
43. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, nepripažintina pagrįsta pareiškėjo pozicija, kad jam laisvo ploto be baldų turėjo tekti 3,1 kv. m (bendrabučio tipo patalpose) ir 3,7 kv. m (kameroje). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo teisės aktų, kurie pagrįstų pareiškėjo poziciją, kad minimali patalpų ploto norma jam turėjo būti apskaičiuojama iš bendro kameros ploto atimant esančių baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą.
44. Įvertinus byloje pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose kalėjo pareiškėjas plotus ir ten kalėjusius asmenis, nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. kovo 7 d. 13 kamerų tipo patalpoje teko 4,11 kv. m; nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. 4 būrio 10 miegamojoje patalpoje teko 3,22 kv. m; nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d. 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje teko 3,12 kv. m; nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. 16 būrio 17.1 gyvenamojoje patalpoje (17 būrio patalpa) teko 3,13 kv. m; nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. vasario 6 d. 8 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje teko 3,21 kv. m, o 2 gyvenamojoje patalpoje teko 3,17 kv. m; nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2019 m. sausio 30 d. 20 būrio (drausmės grupė) 4 kameroje teko 4,02 kv. m. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į būrį, kuriame nebuvo jam skirtos gyvenamosios vietos, taip pat nėra duomenų, kad 4 būrio 10 miegamojoje patalpoje buvo įrengta daugiau nei 6 miegamosios vietos ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų, ar kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos (miegojo ant grindų). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo paskirtas į 4 būrį, todėl 5 būrio gyvenamojo ploto bei savavališko apsigyvenimo jame nevertino.
45. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjui buvo užtikrina minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, jog atsakovo atstovo pateikti baldų išmatavimai pakeistų pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jam užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, todėl akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo reikalauti iš atsakovo atstovo bei atsakovo atstovas privalėjo teikti pareiškėjui duomenis apie baldų išmatavimus.
46. Vertinant pareiškėjo reikalavimus išreikalauti papildomus įrodymus apie unitazų ir pisuarų įrengimą (nuotraukas), nustatyta, kad byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad šie sanitariniai mazgai nėra įrengti taip, jog būtų visiškai izoliuoti, todėl nėra jokio pagrindo reikalauti nuotraukų apie šių įrenginių padėtį ir įrengimą.
47. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad unitazai atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, ir dėl to konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui naudotis tualetu nebuvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.
48. Šios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, nes Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas, numatantis sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimus (tarp jų ir reikalavimą įrengti ne žemesnę kaip 1,5 m aukščio pertvarą), reglamentuoja būtent kamerų tipo patalpų įrengimą, o ne, kaip šiuo atveju, pataisos namų gyvenamųjų patalpų, kuriose nėra įrengiama sanitarinio mazgo zona, įrengimą. Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams pataisos namuose vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018; kt.).
49. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko 20 būrio 4 kameroje, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, jog ginčo kameroje buvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau dėl to nebuvo konstatuotas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su minėtu pažeidimu, padarė išvadą, jog pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai jam pasireiškė pažeidimai dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą, tačiau pareiškėjas nepateikė argumentų dėl konkrečiu atveju jam padarytos žalos.
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija aptartų pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių atvejų, kada jam dėl jo sveikatos būklės (dėl jam nustatytos ligos (duomenys neskelbtini) reikėjo išsikviesti pagalbą, tačiau to padaryti negalėjo. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčijama, jog pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog nagrinėjant aplinkybes, susijusias su iškvietimo mygtuko nebuvimo, nėra reikalinga išreikalauti gydytojos Š., kuri dirba Kauno universitetinėje klinikoje, surašytą ligos išvadą.
51. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog tai, kad pareiškėjas, kai jis atliko laisvės atėmimo bausmę 9 būryje, buvo stebimas pareigūnių moterų pro duryse esančius langelius, nėra pareiškėjo teisių pažeidimas, o atsakovo atstovas veikė, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, nes pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.
52. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.2 punktą, viršutinėje durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Per kameros duryse esančias stebėjimo akutes priežiūros posto pareigūnai užtikrina laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
53. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
54. Kadangi nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo stebėjimo, todėl nėra pagrindo aiškintis ir tirti aplinkybes, ar pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad atsakovo atstovas, vykdydamas teisės aktų reikalavimus, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Dėl šių priežasčių nėra faktinio ir teisinio pagrindo išreikalauti psichiatrės paskyrimą pas psichologę, psichologės išvadą, kuri yra jo ligos istorijoje, psichiatrės medikamentų paskyrimus nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d.
55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo atstovo pateiktose fotonuotraukose matosi pažeidimai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek pareiškėjo skundo argumentus, teiktus rašytinius ir žodinius paaiškinimus, tiek atsakovo atsikirtimus, įvertino įrodymų (iš jų ir fotonuotraukas) visumą ir padarė motyvuotas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, dėl kokių teisinių argumentų turėtų būti nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra neteisingas.
56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
57. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
58. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo jam priteisti 9 500 neturtinės žalos atlyginimą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jo teisių gynimo būdu.
59. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.
60. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.
61. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
62. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
63. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).
64. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus), kad Marijampolės PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
66. Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra nurodęs prašymą suteikti galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime, t. y. darytina išvada, kad pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
67. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
68. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
69. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų dėl būtinumo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Dėl to pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.