Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d., atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytoje baudos izoliatoriaus 13 kameroje ir 4, 7, 16, 8 būriuose, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose:

laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. kovo 7 d. buvo paskirtas į 13 kamerų tipo patalpą, kurios plotas 16,46 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 4,11 kv. m;

laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas į 4 būrio 10 miegamąją patalpą, kurios plotas 51,53 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,22 kv. m;

laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d. buvo paskirtas į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,36 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,12 kv. m;

laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. buvo paskirtas į 16 būrio, 17.1 gyvenamąją patalpą (17 būrio patalpa), kurios plotas 62,73 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,13 kv. m;

laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. vasario 6 d. buvo paskirtas į 8 būrį, būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 77,25 kv. m, joje įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,21 kv. m, 2 gyvenamosios patalpos plotas 76,20 kv. m, joje įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 3,17 kv. m;

laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. birželio 14 d. buvo paskirtas į 9 būrį, tačiau gyvenamojo ploto trūkumo, kalėdamas 9 būryje, pareiškėjas neginčijo, todėl teismas neanalizuoja šio laikotarpio;

laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2019 m. sausio 30 d. buvo paskirtas į 20 būrio (drausmės grupė) 4 kamerą, kurios plotas 24,16 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tekęs mažiausias gyvenamasis plotas buvo 4,02 kv. m. (b. l. 29-30).

Pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo paskyrimą į būrius, miegamųjų patalpų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., buvo paskirtas į 4 būrio 10 gyvenamąją patalpą, kurioje gyveno labai trumpai, kadangi patalpa buvo perpildyta.

Pareiškėjas nurodo, jog gyvenamosios patalpos buvo blogos būklės, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, neveikė ventiliacija, patalpose kaupėsi drėgmė, pelėsis, buvo gausu buitinių parazitų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (HN 134:2015 16 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).

Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, tai atitinka Higienos normos 134:2015 17 punktą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais ar kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos buvo apleistos, netvarkingos ir pan., todėl šie pareiškėjo argumentai laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų būklė bloga, nubyrėjęs tinkas, nuo sienų ir lubų nusilupę dažai ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktų matyti, kad asmenys Marijampolės PN yra laikomi tik gyvenamosiose patalpose. Marijampolės PN pateikti avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų 2016 m. vasario 26 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugpjūčio 29 d. aktai (b. l. 85-88) patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad įstaigos patalpos, iš jų ir baudos izoliatoriaus 13 kamera, 8 būrio sanitarinis mazgas ir gyvenamosios patalpos, remontuojamos pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas netvarkingose, neremontuotose patalpose. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų nuotraukos paneigia pareiškėjo argumentus dėl nubyrėjusio tinko, atsilupusių dažų, netvarkingos elektros instaliacijos (b. l. 89-123). Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra, o teismui nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas savo pareigą apgyvendinti pareiškėją techniškai tvarkingose patalpose vykdo tinkamai. Teismas pažymi, kad bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų būklės atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, ir pateikia duomenis, jog tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 67-76), pagal kurią paslaugų teikėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. bei 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktų (b. l. 79-81, 82-84) matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų, apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai laikomi deklaratyviais ir atmetami.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namų 13 kamerų tipo patalpoje buvo prastas natūralus bei dirbtinis apšvietimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nurodytoje normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmestinos kaip nepagrįstos. Nors byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat byloje esančioje pažymoje dėl nuteistojo R. D. sveikatos būklės (b. l. 43) nurodyta, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl sveikatos sutrikimų, kurie galėjo kilti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, konkrečiu atveju – apie pareiškėjo nurodomus susirgimus, kilusius dėl netinkamo apšvietimo (įvairūs regėjimo sutrikimai). Be to, LVAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pažymėjo, kad būrių sanitariniai mazgai įrengti taip, jog neužtikrino privatumo, unitazai atskirti pertvaromis, tačiau nėra durelių, pisuarai neatskirti pertvaromis.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad unitazai atskirti dalinėmis pertvaromis, o tai atsiliepime patvirtina ir atsakovo atstovas (b. l. 12-28). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, dėl kurių esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų tarp pisuarų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas. 5, 6 ir 7 būriams buvo įrengti tik du sanitariniai mazgai, kurių kiekviename buvo po 3 klozetus, 3 pisuarus bei 1 ilgą praustuvę su 4 vandens čiaupais. 8 būryje įrengtas vienas sanitarinis mazgas, kuriame 3 - unitazai, 1 pisuaras bei 1 ilga praustuvė, juo naudojosi apie 50 nuteistųjų. Minėtus pareiškėjo argumentus dėl būrių sanitarinių įrenginių skaičiaus patvirtina Marijampolės PN 2019 m. kovo 6 d. pažyma dėl nuteistųjų skaičiaus 5-7 būriuose (b. l. 31), atsakovo atsiliepimas (b. l. 12-28) bei pateiktos fotonuotraukos (b. l. 95-97, 103-106, 117-118).

Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupimas) arba pisuarą penkiolikai asmenų.

Atsižvelgdamas į 5, 6 ir 7 būrių sanitariniuose mazguose įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būriuose (b. l. 31), teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose neatitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjas, atlikdamas bausmę 7 būryje laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neįrengto pareigūnų iškvietimo mygtuko 20 būrio 4 kameroje. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, 13.10 punkte įtvirtinta nuostata, kad drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Marijampolės PN 20 būryje (drausmės grupė) yra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, tačiau nuteistieji piktybiškai ir sistemingai šiuos iškvietimo mygtukus gadina. Nors atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, kad ginčo kameroje buvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, tačiau pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai jam pasireiškė pažeidimai dėl neturėjimo galimybės išsikviesti pareigūnus, o bendro pobūdžio faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, jog dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Pareiškėjas nepateikė argumentų dėl konkrečiu atveju jam padarytos žalos, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti (LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. spalio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2069-525/2018).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę 9 būryje, buvo stebimas pareigūnių moterų pro duryse esančius langelius, todėl patyrė daug streso.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.