Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Delamode Baltics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balndžio 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ratonas“ ieškinį atsakovui UAB „Delamode Baltics“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – ERGO Insurance SE Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Teismas netinkamai aiškino ieškovo atsakomybės už prarastą krovinį įtaką bylos nagrinėjimo dalykui. Teismas nepagrįstai atsakovo atsikirtimų nevertino, remdamasis aplinkybe, kad atsakovas įvykdyto pervežimo prasme nėra nei gavėjas, nei krovinio siuntėjas, o tik krovinį perėmęs kitas vežėjas. Atsakovas įsipareigojo būti krovinio vežėju (nors faktinį pervežimą atliko ne jis pats, o ieškovas) ir taip prisiėmė prievolę atlyginti atsiradusius nuostolius pagal gavėjo reikalavimą, todėl ieškovo atsakomybės klausimas šiuo atveju pateisina prievolės vykdymo sustabdymą kaip savigynos formą, kuria atsakovas pasinaudojo, siekdamas užsitikrinti patirtų nuostolių išsireikalavimą iš ieškovo. Vežėjo veiksmai yra prilyginami tyčiniams, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis), todėl įprastų atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtą vežamo krovinio užvaldymą, reiškia vežėjo neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams (LAT 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2012). Kadangi ieškovas krovinį paliko nesaugomoje aikštelėje, tokie vežėjo veiksmai laikomi elementarių saugumo taisyklių nepaisymu pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį. Todėl atsakovas turi teisę laikinai sustabdyti savo pareigos atsiskaityti su ieškovu už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas vykdymą iki tol, kol suinteresuotiems asmenims pasibaigs CMR konvencijoje numatytas 3 metų senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, praradus dalį krovinį apelianto atžvilgiu. Teismo išvada, kad ieškovo atsakomybės už prarastą krovinį klausimas nevertintinas, yra nepagrįsta, nes atsakovui pripažinus kaltę dėl dalies krovinio praradimo ir patenkintus galimus suinteresuotų asmenų reikalavimus, atsakovas patirtų nuostolių galėtų reikalauti būtent iš ieškovo. Šios aplinkybės pagrindžia teisėtą priešpriešinės prievolės, t. y. pareigos visiškai atsiskaityti už suteiktas paslaugas, vykdymo sustabdymą.

2) Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas prievolės vykdymo sustabdymu pasinaudojo neteisėtai. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovas nevykdo savo prievolių bei įstatymo nustatyta tvarka nereiškia teisinių reikalavimų, todėl toks elgesys nelaikytinas teisėtu prievolių vykdymo sustabdymu. Sustabdymo teisė nėra dispozityvioji teisė, kuri galioja sutarties šalims tik dėl jo susitarus rašytinėje sutartyje. Atsakovas pagrįstai pasinaudojo CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta teise sustabdyti savo prievolės įvykdymą iki bus gauta atitinkama informacija, ar krovinio praradimu padaryta žala bendrovei „Reiss“ yra atlyginta, kas ją atlygino. Tai kad, ieškovas nugabeno krovinį pagal atsakovo užsakymą, nereiškia, jog tinkamai ir pilnai buvo įvykdytas šalių susitarimas, kadangi dėl dalies krovinio vagystės, dėl kurios kaltę pripažino ir pats ieškovas, pranešdamas apie tai draudimo bendrovei, atsakovas gali patirti nuostolių dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Atsakovas nesiekia išvengti prievolės ieškovui įvykdymo, nes prievolės įvykdymo sustabdymu naudojasi laikinai, t. y. iki tol, kol suinteresuotiems asmenims pasibaigs CMR konvencijoje numatytas senaties terminas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl dalies krovinio praradimo arba iki tol, kol bus gautas krovinio gavėjo bendrovės „Reiss“ patvirtinimas, kad visa patirta žala yra atlyginta atsakovas pagrįstai pasinaudojo teise sustabdyti savo prievolės įvykdymą iki bus gauta atitinkama informacija, ar krovinio praradimu padaryta žala yra atlyginta ir atsakovui nekils pareiga patenkinti pretenzinius bendrovės „Reiss“ reikalavimus. Teismas nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-138-567/2015), todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo remtis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi. Atsakovo nurodomos išlaidos nėra hipotetinės. Atsakovas sustabdymo teisę realizavo ieškovui praradus dalį krovinio dėl krovinio vagystės, kuri įvyko ieškovui pažeidus elementarius atidumo ir saugumo reikalavimus, nepaliekant krovinio saugomoje aikštelėje. Tokiu būdu šalių prievolės yra priešpriešinės ir atsakovas įgyvendino savo teises ne didesne, nei ieškovo sukelta žala, apimtimi. Ieškovas niekaip nereagavo į atsakovo pirminę pretenziją bei prievolės vykdymo sustabdymą ir nepateikė adekvataus savo prievolės vykdymo užtikrinimo, todėl laikytina, kad nagrinėjamu atveju teise sustabdyti prievolės vykdymą atsakovas pasinaudojo sąžiningai, proporcingai priešingos šalies neįvykdytai prievolei. Teismas nepagrįstai nevertino galimos ieškovo pareigos atlyginti potencialius atsakovo nuostolius, remdamasis civilines atsakomybes draudimo sutarties sudarymo faktu tarp ieškovo ir trečiojo asmens ERGO Insurance SE Lietuvos filialo.

3) Teismas visiškai nevertino atsakovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių kvalifikavimo. Ieškovo pateiktos PVM sąskaitose-faktūrose, kuriomis grindžiamas reikalavimas atsakovui už ieškovo suteiktas pervežimo paslaugas yra nepagrįstos jokiu šalių susitarimu dėl konkretaus užmokesčio už suteiktas pervežimo paslaugas. Nepaisant to, kad ieškovas vienašališkai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras grindžia neva tarp šalių susiklosčiusia praktika ir reisų analizėmis (detalizacijomis), atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp šalių jokios vienareikšmės ir aiškios tarpusavio bendradarbiavimo bei atsiskaitymo praktikos nebuvo, nes šalys kartu dirbo vos pora mėnesių, o ieškovo pateiktos reisų analizės yra nepatvirtintos atsakovo, jose nėra aiški atsiskaitymo tvarka, sumos, apmokėjimo terminai, kokiu laikotarpiu atlikti pervežimai ir kt. Pagal suformuotą teismų praktiką, vien PVM sąskaitos-faktūros išrašymo neužtenka įrodyti sutartinių santykių egzistavimą ar pagrįsti sutarties turinį. Teisiniu požiūriu PVM sąskaita-faktūra kaip dokumentas negali būti savaime prilyginama vežimo sutarčiai ir negali šalių įpareigoti kaip sutartis, t. y. šalims ji neturi įstatymo galios (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Ieškovo pateikti kiti dokumentai taip pat negali būti laikomi tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu šalių santykių pobūdį ir turinį, įskaitant mokėjimo ir atsiskaitymo už suteiktas paslaugas terminus ir kitas sąlygas. Eksporto lydimuosiuose dokumentuose nėra nustatyta jokių tarpusavio atsiskaitymo sąlygų, todėl šie dokumentai įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi. CMR važtaraščiai taip pat negali būti prilyginti krovinio vežimo sutarčiai, juose nėra jokių sąlygų dėl paslaugų kainų ar atsiskaitymo tvarkos. CMR konvencijos, kuri taikoma šalių tarpusavio santykiams, 4 straipsnyje nustatyta, kad važtaraštis yra krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas, o važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Taigi jau vien iš lingvistinio CMR konvencijos 4 straipsnio aiškinimo aiškiai matyti, kad CMR važtaraštis negali būti tapatinamas su krovinio vežimo sutartimi, atitinkamai ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu šalių tarpusavio atsiskaitymo sąlygas. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog CMR važtaraščius įteikė atsakovui ir taip sudarė atsakovui sąlygas spręsti, ar visi vežimai buvo įvykdyti tinkamai ir ar apskritai buvo įvykdyti. CMR važtaraščių pateikimas transporto rinkos praktikoje yra esminė sąlyga vežėjui, siekiant ne tik gauti užmokestį už vežimą, bet ir įrodyti tinkamą vežimo sutarties įvykdymą. Ieškovas į bylą sąmoningai nepateikė visų savo dispozicijoje turimų CMR važtaraščių, įrodančių netinkamą vežimo sutarties įvykdymą, tokiu būdu elgdamasis nesąžiningai ir užmokesčio reikalaudamas net už žinomai netinkamai įvykdytus vežimus.

4) Teismas, priteisdamas ieškovui 6 procentų metines palūkanas, netinkamai taikė CMR koncencijos nuostatas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ne tik ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežimo sutarties kitos šalies – vežėjo ieškiniams, iš jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą, nes sutarties šalims vienodai taikytinos CMR konvencijos nuostatos (tie patys ieškinio senaties terminai, ta pati ieškinio pareiškimo tvarka, nuostatos dėl baudų ir delspinigių ir kt.). Taigi, jeigu vienai pusei yra taikoma 5 procentų dydžio palūkanų norma (CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalis), tai ir kitai sutarties pusei turi būti taikoma ta pati palūkanų norma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje yra kilęs ginčas dėl užsakovo pareigos sumokėti vežėjui už krovinio gabenimą, prievolės netinkamo įvykdymo įtakos užsakovo prievolėms bei teisės taikyti prievolės sustabdymą.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo-spalio mėnesiais pagal atsakovo pateiktus užsakymus ieškovas atliko krovinių pervežimus iš Lietuvos į Angliją ir iš Anglijos į Lietuvą, o atsakovas turėjo sumokėti ieškovui pagal jam pateiktas PVM sąskaitas-faktūras ir reisų analizes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Ieškovas, įrodinėdamas vežimo sutartinių santykių tarp jo ir atsakovo egzistavimą, pateikė teismui atsakovui išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, CMR važtaraščius bei reisų analizes. Iš dalies sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pagal teismų praktiką PVM sąskaitos-faktūros

tik patvirtina sutartinių santykių egsitavimą, tačiau siekiant nustatyti atsiskaitymo už prekes tvarką ir kitas šalių sutarties turinį parvirtinčias aplinkybes, PVM sąskaitų-faktūrų neužtenka (LAT 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005). Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo pateikęs ne tik PVM sąskaitas-faktūras, bet ir CMR važtaraščius, pagal kuriuos vykdė krovinių vežimą. Pagal CK 6.808 straipsnio 2 dalį vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu ar kitokiu dokumentu. Pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 4 straipsnį krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pateiktų dokumentų visuma patvirtina, kad ieškovas sudarydavo atsakovui kiekvieno reiso, kurio metu buvo gabenamos prekės, analizę, nurodydamas krovinio gabenimo maršrutą, prekių pakrovimo ir iškrovimo vietas, transporto priemonės numerį ir nuvažiuotą atstumą, ir pagal šią analizę išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodydavo reiso numerį ir mokėtiną sumą. Tarp šalių susiklosčiusius vežimo teisinius santykius patvirtina ir ieškovo pateikti CMR važtaraščiai. Pats atsakovas savnoriškai sumokėjo 6.245,94 Lt pagal vieną PVM sąskaitą-faktūrą, taigi pripažino, jog tarp šalių yra sudaryta prekių vežimo sutartis, taip pat pripažino, kad už suteiktas paslaugas reikalaujama sumokėti suma yra pagrįsta. Sutiktina, jog nurodyti dokumentai neatskleidžia, kokie buvo šalių numatyti atsiskaitymo už vežimo paslaugas terminai bei kitos sutarties vykdymo ar atsakomybės už netinkamą įvykdymą sąlygos, tačiau byloje dėl jų ginčo nebuvo. Ieškovas 2014 m. lapkričio 20 d. raštu pareikalavo, jog atsakovas apmokėtų šešias 2014 m. spalio 10-23 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras per 7 dienas nuo reikalavimo pateikimo dienos, o atsakovui per nurodytą terminą nesumokėjus reikalaujamos sumos, 2014 m. gruodžio 16 d. pateikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo. Todėl pripažintina, kad atsakovas ieškinio pateikimo dieną turėjo pareigą sumokėti ieškovui 13.995,10 € už prekių pervežimą. Atsiskaitymo už krovinio pervežimą teisinius santykius reguliuoja CK nuostatos. Pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi, paminėta teisės norma nustato, kad krovinio pervežimo sutartis yra atlygintinė sutartis, t.y. už krovinio pervežimą vežėjui turi būti sumokėta sutartyje numatytas užmokestis. Atsakovas nurodo, jog tik vieno pervežimo metu buvo prarasta dalis prekių, tuo tarpu ieškovas reikalauja sumokėti iš viso už šešis pervežimus, tai yra bent jau penki pervežimai buvo atlikti tinkamai ir laiku, todėl atsakovas privalo vykdyti įstatyme numatytą pareigą apmokėti už krovinio pervežimą. Aplinkybė, kad atsakovas negavo CMR važtaraščio, neatleidžia jo nuo pareigos sumokėti už krovinio pervežimą, nes pagal CMR konvencijos 4 straipsnį važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Atsakovas taip pat nepateikė jokių duomenų bei savo skaičiavimų, patvirtinančių, kokio dydžio turėtų būti ieškovui mokamas užmokestis už atliktus pervežimus. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, teisingai kvalifikavo šalių sutartinius teisinius santykius bei jų įsipareigojimus vienas kitam.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovas savo atsisakymą mokėti ieškovui už įvykdytus prekių vežimus grindžia CK 6.207 straipsnyje įtvirtinta sutarties vykdymo sustabdymo teise ir remiasi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-138-567/2015 pateiktu išaiškinimu. Tačiau pastarojoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas (vežėjas) sistemingai, tai yra net du kartus, netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl krovinys buvo prarastas, byloje buvo duomenys apie atliktus tyrimus dėl vežėjo netinkamo pareigų atlikimo bei dalies krovinio praradimo aplinkybių. Atsakovui užsakovas buvo pareiškęs pretenzijas dėl krovinio praradimu padarytos žalos atlyginimo ir savo ruožtu atsakovas buvo pateikęs atitinkamas pretenzijas ieškovui, taip pat ieškovo draudikas buvo atmetęs pretenziją dėl žalos atlyginimo ir atsisakė bendradarbiauti su sutarties šalimis. Šalys buvo sudarę sutartį, kurios sąlygose buvo numatyta vežėjo pareiga atlyginti ekspeditoriui visus nuostolius, nepriklausomai nuo to, ar šią sumą atlygina draudimo kompanija. Be to minėtoje byloje atsakovas pripažino savo prievolę ir bylos nagrinėjimo metu sumokėjo pagrindinę skolą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog krovinio gavėjas, UAB „Reiss“, ar krovinio siuntėjas, UAB „3GK dizainas“, būtų pareiškęs pretenziją atsakovui dėl tiksliai apskaičiuotos žalos atlyginimo, atsakovas taip pat nepareiškė pretenzijos ir ieškovui. Byloje nėra pateikta duomenų apie galimai ieškovo padaryto sutarties pažeidimo tyrimą. Atsakovas pateikė tik susirašinėjimo su krovinio gavėju elektroninius laiškus, kuriuose nurodyta, jog buvo įvykdyta prekių vagystė iš transporto priemonės, vairuotojui esant kabinoje, bei nurodyti įvykį tiriančio pareigūno duomenys. Taip pat ieškovo draudikas nagrinėjamoje byloje nepateikė atsisakymo sumokėti draudimo išmoką, tačiau bylos nagrinėjimo metu teiravosi detalesnės informacijos apie įvykį. Todėl pripažintina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas dar neturėjo aiškios neginčytinos priešpriešinės prievolės atsakovui dėl prarasto krovinio padarytų nuostolių atlyginimo, taigi nebuvo ir visų CK 6.207 straipsnyje, numatančiame sutarties vykdymo sustabdymo galimybę, nustatytų sąlygų. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-138-567/2015. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas, būdamas vežėju, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl kito vežėjo (ieškovo) prarasto krovinio dalies (467 vienetų gabentų drabužių), jis patyrė realių išlaidų, todėl remtis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalies nuostata atsakovas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Tai, kad ieškovas galimai netinkamai vykdė savo pareigas krovinio gavėjui, neatleidžia atsakovo nuo jo prievolės atsiskaityti su ieškovu už jam suteiktas pervežimo paslaugas vykdymo.

Pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį 5 procentų palūkanos yra mokamos nuo sumos, skirtos kompensacijai už krovinio praradimą ar sugadinimą. Tuo tarpu procesinių palūkanų mokėjimo pagrindų ir jų dydžio CMR konvencija nereglamentuoja, todėl, sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų, taikytina nacionalinė teisė (LAT 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011). Atsakovas yra juridinis asmuo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 2 dalį priteisė ieškovui iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.