- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-06
- Bylos Nr.
- eA-458-662/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01556-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. S. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja B. S. (toliau – ir pareiškėja) skunde prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2022 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. RE-304 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino nepratęsimo“, kuriuo nuspręsta nepratęsti 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo termino (toliau – ir Sprendimas) ir perduoti atsakovui klausimą nagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypai ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamosios teritorijos 0,3000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), 10,8100 ha žemės miškų ūkio paskirties sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuos sklypus su namų valda pareiškėja įsigijo 2005 m. birželio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Nors namų valda-gyvenamosios teritorijos sklypas buvo apibrėžtos stačiakampio formos 30 arų sklypu, tačiau realiai namų valda buvo ženklai didesnė, ką patvirtina kadastro žemėlapio ištrauka, iš kurios matyti namų valdos išsidėstymas. Dalis statinių buvo išsidėstę ir miško paskirties žemės sklype, kuriame daugiau nei 2 ha yra kitos paskirties žemės. Pagal viešojo registro duomenis 10,81 ha miško ūkio paskirties sklype yra 2,2900 ha žemės ūkio naudmenų, pievų ir ganyklų plotas. Taigi, nebūdama matininke ir neturėdama specialių žinių, pareiškėja net nežinojo natūroje tikslių namų valdos ribų ir nuo 2005 m. iki 2018 m. palaipsniui vykdė sodybos pastatų renovaciją. Susiklostė tokia situacija, kad dalis renovuotų ir pastatytų statinių atsidūrė miško paskirties žemėje. Todėl pareiškėjai, kaip turto savininkei ir statytojai, yra surašyti ir pareiškėja yra gavusi privalomuosius nurodymus, tarp jų ir 2019 m. lapkričio 28 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus dėl miško ūkio paskirties žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, miško žemės plote pastatytų: trinkelių dangos tako 2 – kitos paskirties inžinerinis statinys; stoginės 4 – kitos paskirties inžinerinis statinys; trinkelių dangos tako 23 – kitos paskirties inžinerinis statinys; žemės ūkio naudmenų plote pastatytų: stoginės 1 – kitos paskirties inžinerinis statinys; stoginės 7 – kitos paskirties inžinerinis statinys; stoginės 11 – kitos paskirties inžinerinis statinys; aikštelės 13 – kitos paskirties inžinerinis statinys; baseino 14 – kitos paskirties inžinerinis statinys; tualeto su baseino įrangos valdymo patalpa 15 – pagalbinio ūkio paskirties pastatas; stoginės 16 – kitos paskirties inžinerinis statinys; trinkelių dangos tako 17 – kitos paskirties inžinerinis statinys; stoginės 20 – kitos paskirties inžinerinis statinys; tiltelio 26 – kitos paskirties inžinerinis statinys.
2.2. Siekiant įvykdyti privalomuosius nurodymus, t. y. įteisinti savavališką statybą bei pašalinti pažeidimus, pareiškėja atliko daug veiksmų, tačiau dėl susiklosčiusios situacijos dėl Covid-19 bei kitų objektyvių priežasčių nespėjo įvykdyti privalomųjų nurodymų nustatytais terminais, todėl kreipėsi tiek į atsakovą, tiek į teismą dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminų pratęsimo. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-247-505/2021 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-504-624/2022 buvo nuspręsta pratęsti pareiškėjai privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą iki 2022 m. spalio 30 d., tačiau bylos dalis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo buvo nutraukta, teismams konstatavus, kad privalomojo nurodymo, surašyto Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas priskirtas Inspekcijos, o ne administracinio teismo kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos teismo nutarties išaiškinimus, 2022 m. gegužės mėn. pareiškėja kreipėsi į Inspekciją, prašydama pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2023 m. gruodžio 31 d. ar kitam maksimaliam terminui. Tačiau Inspekcija 2022 m. birželio 29 d. priėmė Sprendimą nepratęsti termino, motyvuojant tuo, kad terminas buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 27 d., o teisės aktai nenumato galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino antrą kartą. Inspekcijos Sprendimas yra neteisėtas, nepagristas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant teisės aktus bei neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl naikintinas ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo.
2.3. Siekiant įteisinti tame pačiame žemės sklype nustatytą savavališką statybą, buvo atlikta ir yra atliekama daug procedūrų, kuriomis pareiškėja aktyviai siekia pertvarkyti namų valdos ir miško žemės sklypo ribas suformuojant ženkliai didesnį namų valdos žemės sklypą, į kurį patektų visa žemės dalis, kurioje yra Privalomajame nurodyme pažymėti statiniai. Patvirtinus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą (kurio tikslas – pertvarkyti žemės sklypus (keisti gretimų žemės sklypų ribas, neatsižvelgiant į pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – prijungiant sklypų paskirtį atitinkančias žemės naudmenas)), Privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus nustatytų statinių, kurių statybai net nereikalingas projektas ar leidimas, statyba būtų taip pat galima ir nepažeistų jokių teisės aktų. Taigi, tiek savavališkos statybos padarinių šalinimas, įteisinant savavališką statybą, tiek nurodymo pašalinti pažeidimus, nenugriaunant statinių, įvykdymas yra objektyviai įmanomas ir galimas pertvarkius žemės sklypus, kas šiuo metu yra atliekama.
2.4. Nepagrįstas ginčijamo Sprendimo argumentas, kad Inspekcija terminą gali pratęsti tik vieną kartą. Tokia Inspekcijos pozicija prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Priežiūros įstatymo 11 straipsnyje nurodyta vieno karto pratęsimo galimybė Inspekcijai sietina su statiniais, kuriems reikalingi leidimai ar projektai, bet ne su tokiais statiniais, kuriems nereikalingas nei leidimas, nei projektas ir yra galimybė juos įteisinti.
2.5. Sprendžiant ginčijamo Sprendimo teisėtumo klausimą, prejudicinę reikšmę turi įsiteisėjęs Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimas, kuriame konstatuotos bylai reikšmingos aplinkybės. Teismas minėtais sprendimu ir nutartimi, įvertindamas pareiškėjos aktyvius veiksmus pertvarkyti žemės sklypus bei atliekamas žemės sklypų pertvarkymo procedūras, pratęsė savavališkos statybos, t. y. statinių, kuriems reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, padarinių šalinimo terminą iki 2022 m. spalio 30 d., todėl atsakovui tokio termino nepratęsiant nurodymui pašalinti pažeidimus, kuriame yra fiksuoti statiniai, kuriems jokių statybos leidimų nereikia, yra neteisinga.
2.6. Pareiškėja yra atlikusi daug veiksmų, siekiant įvykdyti privalomus nurodymus, įteisinti statinius: jau buvo kelis kartus parengtas ir teiktas derinti žemės sklypų formavimo-pertvarkymo projektas, kuriuo siekiama pakeisti namų valdos ribas, kad pastatai patektų į namų valdos žemės sklypą, tačiau vis atsiranda trukdžių, dėl ko projektas iki galo nepatvirtinamas. Kadangi projektas nebuvo patvirtintas dėl iškeltų naujų reikalavimų, 2022 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta nauja sutartis su projekto rengėja A. V., kuri parengė naujai žemės sklypų formavimo-pertvarkymo projektą, šiuo metu pateiktas projektas suderintas su Varėnos miesto savivaldybe ir yra derinamas. Taigi, tikėtina, kad parengus projektą, Privalomame nurodyme įvardinti statiniai bus įteisinti. Taip pat patvirtinus pateiktą projektą, bus rengiamas kitas projektas dėl miško naudmenų pakeitimo, dėl ko yra reikalingas ilgesnis laikas. Be to, pareiškėjos sveikatos būklė nėra gera, o tai dar labiau apsunkina pareiškėjos galimybes sutvarkyti dokumentus.
2.7. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Šiuo atveju, nors statiniai dėl jų paprastumo nebuvo pripažinti savavališka statyba, kadangi jų statybai nebuvo reikalingas statyba leidžiantis dokumentas, tačiau, atsižvelgiant į proporcingumo principo esmę bei kasacinio teismo išaiškinimus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, t. y. taikant analogiją, yra akivaizdu, jog, esant galimybei įteisinti savavališką statybą, turėtų būti suteikta galimybė leisti nenugriauti paprastesnių statinių, kurie, atlikus žemės sklypų pertvarkymo procedūras, savaime nepažeis jokių teisės aktų. Statinių įteisinimo klausimu yra suformuota teismų nuosekli praktika, kurios atsakovas, priimant ginčijamą Sprendimą, nesilaikė (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. nutarimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008).
Atsiliepimas
3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus ir privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius savo pobūdžiu yra skirtingi privalomieji nurodymai, kurių įvykdymo termino pratęsimui taikoma nevienoda tvarka. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog užbaigus statybos patikrinimą, surašomas statybos patikrinimo aktas. Jeigu statybos patikrinimo metu nustatoma teisės aktų ar statinio projekto sprendinių (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nurodytus atvejus) pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, per privalomajame nurodyme nustatytą, bet ne ilgesnį negu 6 mėnesių terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus, ar nugriauti statinį ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, pašalinti kitus pažeidimus. Privalomasis nurodymas pareiškėjai buvo surašytas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, kaip neteisėtos statybos, kuri nelaikoma savavališka statyba, pasekmė.
4.2. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą. Taigi, įstatymų leidėjas specialiajame teisės akte, t. y. Priežiūros įstatyme, nustatė tikslią ir aiškią privalomųjų nurodymų, nurodytų Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įvykdymo termino pratęsimo tvarką, kad Inspekcija gali ne daugiau kaip vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ne ilgesniam laikui negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Nagrinėjamu atveju Inspekcijos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. RE-160 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ (toliau – ir 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas) Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas vieną kartą jau buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėja prašo panaikinti Sprendimą ir klausimą perduoti nagrinėti iš naujo, tačiau tai pažeidžia materialinės teisės normas, įtvirtintas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte nurodytą įstatymo viršenybės principą.
4.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose taip pat yra nurodęs, jog „Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad Inspekcija šiuo atveju neturėjo pagrindo vadovautis minėta TPSVPĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostata, jog privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą. Minėta nuostata yra imperatyvi ir Inspekcija, pagrįstai nustačiusi, kad Privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus įvykdymo terminai jau buvo kartą pratęsti, šia nuostata vadovaudamasi, pagrįstai atsisakė pratęsti Privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus įvykdymo terminus dar kartą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-602/2022).
4.4. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis aiškiai, nedviprasmiškai numato ir tai, kad, jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Nagrinėjamu atveju terminas pareiškėjai įvykdyti Privalomąjį nurodymą suėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d., o su prašymu antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į Inspekciją pareiškėja kreipėsi 2022 m. birželio 2 d.
4.5. Pareiškėjos skunde nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų ir jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti Sprendimą. Taip pat pareiškėja nenurodė ir neįrodė, kad Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos B. S. skundą atmetė.
6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:
Šalies argumentai
6.2. Pareiškėja Inspekcijai 2020 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą maksimaliai galimam terminui. Pagal statytojos prašymą Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. RE-160 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ pareiškėjai pratęsė nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminą iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.
6.3. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2020 m. liepos 16 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2021 m. birželio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-247-505/2021 pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies, t. y. <...> bylos dalį dėl Inspekcijos 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo termino pratęsimo nutraukė <...>. Pareiškėja nesutiko su minėtu sprendimu, todėl apeliacinį skundą pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-504-624/2022 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimą pakeitė; pratęsė pareiškėjai Inspekcijos <...> 2019 m. lapkričio 7 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-191107-00119, <...> įvykdymo terminus iki 2022 m. spalio 30 d.; kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
6.4. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2022 m. birželio 2 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydama Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti iki 2023 m. gruodžio 31 d. ar kitam maksimaliam terminui, tačiau jos prašymas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 punkto nuostatomis, šioje byloje ginčijamu Sprendimu buvo netenkintas, nurodant, kad nėra teisinio pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą, todėl Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęsiamas.
6.5. 2019 m. lapkričio 28 d. Privalomasis nurodymas priimtas, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai pažeidimų pašalinimo terminas suėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d., o su prašymu antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į Inspekciją pareiškėja kreipėsi 2022 m. birželio 2 d., t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Teismas taip pat pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Nr. eI3-247-505/2022 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-504-624/2022 yra tik nurodytos pareiškėjos teisės, nustatytos Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje. Toks išaiškinimas negali būti laikomas teisinių santykių nustatymu, kuriuo turėtų vadovautis kitą bylą nagrinėjantis teismas ar viešojo administravimo subjektas, nagrinėjantis prašymą pagal minėtą teisės normą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjos atstovė pateikė teismui prašymą sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kol Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose bus išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eI3-1007-428/2023 ir Nr. eI3-4015-402/2023, kadangi didžioji dalis statinių, nurodytų Privalomajame nurodyme, padidėjus namų valdos žemės sklypui, yra įteisinti, todėl pirmiausiai turėtų būti išspręstas klausimas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir tik vėliau turėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl įvykdymo termino pratęsimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nei Priežiūros įstatymas, nei kiti įstatymai šiuo atveju nenustato Inspekcijai galimybės pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą, teismas vertino, kad nėra tikslinga stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtos minėtos administracinės bylos.
III.
11. Pareiškėja B. S. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos Sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, ir klausimą perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo; 2) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas atlikti Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių teisės normų teisėtumo tyrimą; 3) arba, teismui vertinant, kad šioje byloje taikytina norma neatitinka norminio administracinio teisės akto požymių, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nagrinėjamos bylos kontekste iš Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių kylantis ribojimas institucijai daugiau nei vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus terminą ir tik tokiam laikui, kuris buvo nustatytas privalomuoju nurodymu, kai to paties įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje statytojui suteikta galimybė pratęsti privalomojo nurodymo terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius, netaikant jokių apribojimų nei termino pratęsimų kiekiui nei termino pratęsimo trukmei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams; 4) tenkinus apeliacinio skundo antrą arba trečią reikalavimą, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas arba Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą.
12. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Skundžiamu teismo sprendimu buvo pažeistos ABTĮ 100 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios nagrinėjamos bylos sustabdymą, o tuo pačiu pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai atsisakė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus priimti kiti procesiniai sprendimai kitose bylose, kurios yra tiesiogiai susijusios su Privalomuoju nurodymu. Iš teismui pateiktų duomenų ir paaiškinimų matyti, kad Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-107-308/2023 pagal ieškovės B. S. ieškinį atsakovei Inspekcijai, kuriuo be kitų reikalavimų, prašoma panaikinti Privalomąjį nurodymą; teismui nepanaikinus Privalomojo nurodymo, prašoma leisti B. S. pašalinti nurodyme nurodytus pažeidimus, įteisinant statybą per dvejų metų terminą, skaičiuojant nuo to momento, kada bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje civilinėje byloje. Prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą buvo grindžiamas ne tik dėl teismo sprendime minimų administracinių bylų, o pagrinde dėl civilinės bylos, kurioje sprendžiamas klausimas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo. Teismas netyrė Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-107-308/2023 ir administracinių bylų tarpusavio ryšio, prašymą atmetė be jokių motyvų. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus ir nugriauti statinius yra neatsiejamai susijęs su šia byla, nes bendrosios kompetencijos teismui panaikinus Privalomąjį nurodymą arba leidus įteisinti Privalomajame nurodyme numatytus pažeidimus, išnyktų pagrindas šiam administraciniam ginčui, jis taptų beprasmis, ekonomiškai nenaudingas, nes pripažinus administracinį aktą negaliojančiu, nebūtų prasmės ir tikslo spręsti dėl jo įvykdymo termino pratęsimo. Teismui, nepagrįstai atsisakius sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, buvo sukurta pareiškėjos interesus ir jos nuosavybės teises pažeidžianti situacija, t. y. nepratęsus Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, pareiškėja turėtų nugriauti statinius, nors didžioji jų dalis šiai dienai jau yra įteisinti bei yra kuriamos sąlygos įteisinti ir likusius tris takelius, o galiausiai, tikėtina, kad minėtoje civilinėje byloje bus panaikintas Privalomasis nurodymas, kaip neteisėtas. Todėl ginčijamu teismo sprendimu iš esmės buvo sukurtos prielaidos naujiems teisminiams ginčams dėl žalos atlyginimo.
12.2. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad Inspekcija Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjos 2022 m. birželio 2 d. prašymą, nes nei Priežiūros įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato galimybės ir teisės Inspekcijai pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą, padarė neišsamiai įvertinęs bylos medžiagą ir netinkamai aiškinęs teisės normas, t. y. atsisakęs atlikti teisės normos teisėtumo tyrimą. Iš pareiškėjos skundo turinio, teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės pateiktų paaiškinimų matyti, kad esminis nagrinėjamos bylos aspektas buvo teisės normos aiškinimo ir jos teisėtumo tyrimo klausimas, t. y. pareiškėja prašė teismo ištirti Inspekcijos priimto Sprendimo teisėtumą tuo aspektu, kad susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalimis nustatytas ribojimas Inspekcijai antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus terminą neatitinka pamatinių proporcingumo, teisingumo, protingumo principų, kurie kildinami iš konstitucinio teisinės valstybės principo, juo labiau, kad pareiškėjai buvo pratęsti terminai dėl kitų privalomųjų nurodymų, kurie susiję su savavališkos statybos padarinių pašalinimu. Tačiau teismas ginčijamos teisės normos tyrimo neatliko, neatskleidė bylos esmės ir jos tinkamai neišnagrinėjo.
12.3. Pagal Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalis, privalomajam nurodymui pašalinti pažeidimus (kuris surašomas paprastų statinių, kurių statybai nereikalingi leidimai) suteikta galimybė tik vieną kartą pratęsti terminą ir tik tokiam terminui, kuris buvo numatytas privalomajame nurodyme pašalinti pažeidimus, nors Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse statytojui suteikta galimybė pratęsti privalomojo nurodymo terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius netaikant jokių apribojimų nei termino pratęsimų kiekiui, nei termino pratęsimo trukmei. Toks teisinis reguliavimas yra visiškai neproporcingas skirtingų pažeidimų sunkumui ir juo taikomoms poveikio priemonėms (pratęsimo aspektu) bei asmens teisėtiems lūkesčiams. Tokio teisinio reguliavimo neteisėtumą ir ydingumą patvirtina konkrečiai šios bylos situacija, kuomet pareiškėjai įsiteisėjusiais teismų sprendimais pratęsti terminai įteisinti didesnį gėrį pažeidžiančius savavališkos statybos padarinius, kuriems reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, konstatavus aktyvias pareiškėjos pastangas ir rūpestingumą įteisinti savavališką statybą, tačiau atsisakoma pratęsti terminą dėl tame pačiame sklype esančių itin paprastų statinių (faktiškai likusių neįteisintų tik takelių). Egzistuojant galimybei įteisinti ir likusius neįteisintus Privalomajame nurodyme minimus takelius, termino nepratęsimas įgalins pareiškėjai taikyti kraštutinę priemonę – statinių nugriovimą, o tai būtų neproporcinga pareiškėjos lūkesčiams ir jos dedamoms pastangoms įteisinti statinius.
12.4. Pirmosios instancijos teismui turėjo kilti abejonė, ar nagrinėjamos bylos kontekste Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas dėl institucijos ribojimo privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti daugiau nei vieną kartą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Teismui vertinant, kad šioje byloje taikytina norma neatitinka norminio administracinio akto požymių, teismas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pagal ABTĮ 12 straipsnio, 56 straipsnio 4 dalies, 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo, todėl teismui kilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų dėl neteisėtos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (-ų) aiškinimo ir tyrimo.
12.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Privalomasis nurodymas yra akivaizdžiai neteisėtas. Nors nagrinėjamos bylos dalykas nėra paties Privalomojo nurodymo teisėtumo vertinimas, tačiau, siekiant įvertinti atsakovo atliekamų neteisėtų, neteisingų ir neskaidrių veiksmų mastą, pareiškėjai tokiais veiksmais sukuriamų neigiamų pasekmių esmę, yra daug priežasčių Privalomąjį nurodymą vertinti kaip neteisėtą. Pareiškėja nurodo argumentus dėl Privalomojo nurodymo neteisėtumo.
12.6. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjos praleisto termino pateikti prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra neteisinga ir neatitinka teisinio reguliavimo. Iš byloje esančių dokumentų bei teismų informacinėje sistemoje užfiksuotų duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su prašymu dėl privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius ir privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo 2020 m. liepos 16 d. (t. y. iki Inspekcijos pratęsto termino pabaigos – 2020 m. rugpjūčio 27 d.). Pagal minėtą prašymą buvo priimtas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-247-505/2021 ir iš dalies jį keičianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-504-624/2022. Tik po šių teismų procesinių sprendimų priėmimo ir įsiteisėjimo bei teismo išaiškinimo, kad privalomojo nurodymo, surašyto Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas priskirtas Inspekcijos, o ne administracinio teismo kompetencijai, pareiškėjai buvo išaiškinta skirtinga termino atnaujinimo tvarka. Kaip minėta, Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-107-308/2023 dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo patikrinimo. Atsižvelgiant į Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ Statybos techninio reglamento STR 1.05.01.2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir STR 1.05.01:2017) 147 punkto nuostatas, teisminio ginčo dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo atveju nustatytas terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo (nepanaikinti nurodymo arba nepratęsti termino) įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nesivadovavo materialinėmis ir procesinėmis teisės normomis, o tiesiog sprendime pakartojo Inspekcijos argumentus be jokių išsamesnių motyvų.
Šalies argumentai
12.7. Pareiškėja teismui teikia Nekilnojamojo turto registro išrašą bei prašo jį prijungti prie bylos. Teismui teikiamas išrašas patvirtina skunde nurodytas aplinkybes, kad didžioji dalis statinių, nurodytų Privalomajame nurodyme, yra įteisinti ir registruoti viešame registre. Šių dokumentų pareiškėja į bylą negalėjo pateikti ankščiau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes statiniai viešame registre buvo registruoti tik 2023 m. kovo 6 d.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
14.1. Pareiškėja, nesutikdama su jai nepalankiu teismo faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės normų aiškinimu, apeliaciniame skunde siekia tiesiog pakartotinio bylos nagrinėjimo ir bylos nagrinėjimo pratęsimo bei remiasi išimtinai subjektyviu įrodymų vertinimu ir teisės aktų aiškinimu. Įstatymų leidėjas specialiame teisės akte, t. y. Priežiūros įstatyme, nustatė tikslią ir aiškią privalomųjų nurodymų, nurodytų Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, įvykdymo termino pratęsimo tvarką, kad Inspekcija gali ne daugiau kaip vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ne ilgesniam laikui negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Nagrinėjamu atveju Inspekcijos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai, pagrįstai ir motyvuotai, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos skundą, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Šalies argumentai
14.2. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo „sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas arba Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą“, tačiau šis prašymas apeliacinės instancijos teismui pateikti ne laiku, išeina už bylos nagrinėjimo ribų bei pareikštas pareiškėjai piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tokie reikalavimai nebuvo keliami, teismas, priimdamas sprendimą, tokių reikalavimų netyrė ir dėl jų teisėtumo nepasisakė. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju nekyla abejonių dėl pareiškėjos kvestionuojamų Priežiūros įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymas netenkintinas.
14.3. Atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, vadovaujantis ABTĮ 100 straipsnio nuostatomis. Pareiškėja formaliai paprašė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-107-308/2023. Priešingai nei pareiškėja nurodo apeliaciniame skunde, jos atstovė civilinės bylos Nr. e2-107-308/2023 nagrinėjimo metu teismo paprašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir Alytaus apylinkės teismas 2023 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje nutarė „sustabdyti bylą iki bus priimtas sprendimas Regionų apygardos administracinio teismo nagrinėjamojoje administracinėje byloje Nr.eI3-1007-428/2023, o B. S. skundo padavimo atveju dėl atsakovo 2023-01-12 rašto Nr. 2D-717 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus neįvykdymo ((duomenys neskelbtini))“ panaikinimo iki bus išnagrinėtas šis skundas ir įsiteisės teismo sprendimas“. Todėl pagrįstai manytina, kad pareiškėja siekia ne teisingumo ar tariamai pažeistų teisių apgynimo, o galimybės išvengti atsakomybės už Inspekcijos surašyto Privalomojo nurodymo nevykdymą, žinodama, kad pagal Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 9 dalį Inspekcija nenaikina įvykdyto ar iš dalies įvykdyto privalomojo nurodymo.
14.4. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad „teismui teikia Nekilnojamojo turto registrų išrašą bei prašo jį prijungti prie bylos“, tačiau pateikė tik žyminio mokesčio kvito kopiją. Be to, nėra pagrindo prašomus duomenis pridėti prie šios bylos, jie nelaikytini įrodymais, reikšmingais šiai bylai, t. y. galinčiais patvirtinti ar paneigti kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2022 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. RE-304, kuriuo nepratęstas 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo bei perdavimo šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba atsakovui iš naujo.
16. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu B. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas 2022 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. RE-304 pagrįstai atsisakė pratęsti 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo terminą dar kartą, kadangi 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. RE-160 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo terminas jau buvo vieną kartą pratęstas.
17. Pareiškėja su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui arba atsakovui nagrinėti iš naujo bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti ar nagrinėjamos bylos kontekste iš Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių, kylantis ribojimas Institucijai daugiau nei vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus terminą ir tik tokiam laikui, kuris buvo nustatytas privalomuoju nurodymu, kai to paties įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje statytojui suteikta galimybė pratęsti privalomojo nurodymo terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius netaikant jokių apribojimų nei termino pratęsimų kiekiui, nei termino pratęsimo trukmei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Teigia, kad teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, priimtas visiškai formaliai, neįsigilinus į esminius kilusio ginčo teisinius ir faktinius aspektus, susiklosčiusios situacijos išskirtinumą.
18. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo prie bylos pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė tik žyminio mokesčio kvito kopiją, t. y. minėto išrašo nepridėjo, todėl šis klausimas teisėjų kolegijos nesvarstytinas.
20. Byloje nustatyta ir, be kita ko, šios aplinkybės neginčijamos, jog B. S. 2020 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į Inspekciją, kuriuo prašė pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą maksimaliai galimam terminui. Įvertinusi statytojos prašymą Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. RE-160 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ pareiškėjai pratęsė nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminą iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.
21. Dėl minėto privalomojo nurodymo pratęsimo ilgesniam laikui pareiškėja 2020 m. liepos 16 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, kuris 2021 m. birželio 1 d. sprendimu šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu. Aptariamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nepakeistą paliko ir apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2022 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-504-624/2022).
22. Pareiškėja 2022 m. birželio 2 d. Inspekcijai pateikė naują prašymą, kuriuo prašė 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo terminą pratęsti iki 2023 m. gruodžio 31 d. ar kitam maksimaliam terminui. Šioje byloje ginčijamu 2022 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. RE-304 atsakovas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, atsisakė prašymą tenkinti, kadangi nėra teisinio pagrindo pratęsti nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą.
23. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (ginčo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą. Taigi minėta nuostata riboja privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo trukmę ir skaičių.
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal minėtą Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalį privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą, minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi. Todėl Inspekcija, nustačiusi, kad Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo terminas jau buvo vieną kartą pratęstas, vadovaudamasi šia nuostata pagrįstai atsisakė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą dar kartą (žr., pvz., 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1759-789/2021, 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1043-602/2022, 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-476-442/2023).
25. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2022 m. birželio 2 d. prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą.
26. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Inspekcija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pratęsti pareiškėjai terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui, šis sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstytos faktinės atsisakymo pratęsti terminą aplinkybės (pareiškėja dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi antrą kartą ir teisės aktai nenustato galimybės jį pratęsti), nurodytas teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių neturėtų būtų vadovaujamasi minėtomis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose, t. y. nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos.
27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
28. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatytas ribojimas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą daugiau nei vieną kartą, yra neteisėtas ir neteisingas, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principų, statytojui suteikto lūkesčio ir galimybės įteisinti neteisėtą statybą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir anksčiau minėtą nuoseklią teismų praktiką, kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad teismas šiuo atveju privalėjo dar kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, nepaisant to, kad įstatymas tokios galimybės nenumato. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėja prašo formuoti naują precedentą, ne tik neatitinkantį nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, bet ir prieštaraujantį Įstatymui (lot. contra legem), jo 11 straipsnio 8 daliai.
29. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai pasisakė dėl šios bylos nagrinėjimo sustabdymo. Be to, pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Minėtu aspektu teisėjų kolegija pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir plačiau šiame sprendime jo nebeanalizuoja.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.
31. Konstatavus, kad 2019 m. lapkričio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083-(15.2) įvykdymo terminas antrą kartą negali būti pratęstas, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos B. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. kovo 21 d. sprendimą palikti neapkeistą.
Nutartis neskundžiama.