- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- eA-1759-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00090-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- VALSTYBINĖ TERITORIJŲ PLANAVIMO IR STATYBOS INSPEKCIJA
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. RE-371-(15.2) dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) nepratęsė termino įvykdyti 2018 m. balandžio 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-446-(15.2) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) motyvuodamas tuo, jog Privalomasis nurodymas gali būti pratęsiamas tik vieną kartą. Pareiškėjo teigimu, iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kodėl prašymas pratęsti terminą yra atmestas ir kokias teisines pasekmes sukelia Sprendimas. Pareiškėjo įsitikinimu, tiriant jo skundą, turėjo būti patikrinti skunde nurodomi konkretūs faktai ir nurodyta nustatytų duomenų atitiktis (neatitiktis) konkretiems teisės aktų reikalavimams ir padarytos išvados dėl pareiškėjo teisių pažeidimų buvimo (nebuvimo) bei priemonių pareiškėjo teisėms apginti taikymo. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turinčias užtikrinti jo objektyvumą ir pagrįstumą, todėl Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo rėmėsi viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą. Individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo. Teigė, jog, konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo suformuojant du įsiterpusius valstybinės žemės sklypus ir sujungiant juos su pareiškėjo ir M. S. sklypais. Jeigu bus patenkintas apeliacinis skundas, Privalomajame nurodyme nurodyti veiksmai praras reikšmę ir bus pertekliniai, bus padaryta žala ne tik turtui, bet ir asmeniui. Teigė, kad dar 2017 m. spalio mėn. įvyko vagystė, todėl buvo pastatyti vartai ne tik namui, bet ir kiemo teritorijai saugoti, įjungiant perimetro režimą.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad, 2018 m. kovo 12 d. gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus (toliau – ir NŽT Kauno skyrius) raštą Nr. 7SD-1650-(14.7.104.) „Dėl informacijos pateikimo pagal bendradarbiavimo susitarimą“ apie neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriems statyti nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento, Inspekcijos specialistas 2018 m. balandžio 9 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-734-(15.2) (toliau – ir Aktas), kuriame nurodė, kad valstybinėje žemėje neteisėtai įrengta apie 158,00 kv. m betoninių trinkelių aikštelė, įrengti apie 1,30 m aukščio ir apie 5,00 m ilgio dveji metaliniai vartai su varteliais. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija 2018 m. balandžio 12 d. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus iki 2018 m. spalio 12 d.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, tačiau 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. RE-419-(15.2) Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nebuvo pratęstas. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinė byla Nr. eI-2347-422/2019) ir jo skundas buvo patenkintas iš dalies. Inspekcija, vykdydama 2019 m. balandžio 24 d. teismo sprendimą, pareiškėjui pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d., o 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas pakartotinai su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Inspekcijos Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį ir motyvus, atsižvelgdamas į tai, kad Inspekcijos Departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jau vieną kartą buvo pratęstas Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatomis, numatančiomis, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Inspekcijos sprendimu gali būti pratęstas tik vieną kartą, skundžiamu Sprendimu 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. RE-371-(15.2) nusprendė nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui buvo žinomas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatų imperatyvus reglamentavimas, numatantis, kad, esant pagrindui, Inspekcija turi teisę tik vieną kartą priimti sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teigė, jog pareiškėjas dar vieno teisminio ginčo inicijavimu siekia sudaryti galimybę nepagrįstai ilgai vilkinti neteisėtos statybos padarinių šalinimą. Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, surašiusi Privalomąjį nurodymą pareiškėjui, įgijo teisėtą bei pagrįstą lūkestį, jog neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti per kuo trumpesnį terminą. Pareiškėjui jau buvo suteiktas maksimalus teisės aktų leidžiamas terminas Privalomajam nurodymui įvykdyti.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno rajono skyriaus 2018 m. kovo 12 d. raštu Nr. 7SD-1650-(14.7.104.) „Dėl informacijos pateikimo pagal bendradarbiavimo susitarimą“ Inspekcija buvo informuota apie neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriems statyti nereikia gauti statybą leidžiančio dokumento, šalia žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Šio rašto pagrindu Inspekcijos Kauno departamento vyriausiasis specialistas 2018 m. balandžio 9 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje ir surašė Aktą, kuriame nustatė, kad valstybinėje žemėje šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neteisėtai įrengta apie 158,00 kv. m betoninių trinkelių aikštelė, kuri iš dviejų pusių apribota apie 1,30 m aukščio ir apie 5,00 m ilgio dvejais metaliniais vartais su varteliais, kurių ilgis – apie 1,00 m, aukštis – apie 1,30 m.
12. Pareiškėjui nepateikus valstybinės žemės patikėtinio (NŽT) sutikimo, susitarimo statyti aikštelę ir vartus su varteliais valstybinėje žemėje, Inspekcijos Kauno departamentas 2018 m. balandžio 12 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo iš statytojo M. M. pareikalavo iki 2018 m. spalio 12 d. atlaisvinti bendrojo naudojimo pravažiavimą, išardant apie 5,00 m ilgio dvejus vartus su greta esančiais varteliais vakarinėje ir rytinėje bendrojo naudojimo pravažiavimo dalyje, išardyti aikštelę, pašalinant valstybinėje žemėje esančias trinkeles prie žemės sklypo ir sutvarkyti statybvietę.
Šalies argumentai
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 10 d. su prašymu kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, prašydamas jį pratęsti iki 2019 m. sausio 12 d., tačiau Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. RE-419-(15.2) netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pagal pareiškėjo 2018 m. gruodžio 7 d. skundą dėl Inspekcijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose buvo iškelta administracinė byla, kurioje teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu panaikino Inspekcijos 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir įpareigojo Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 10 d. prašymą iš naujo. Inspekcija, vykdydama teismo sprendimą, 2019 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. RE-162-(15.2) pratęsė pareiškėjui Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 25 d. su prašymu (reg. 2019 m. lapkričio 26 d. Nr. PRIE-272) pakartotinai kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Inspekcijos Departamento Sprendimu nuspręsta nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas, remdamasis VAĮ, Statybos įstatymo bei Priežiūros įstatymo ginčui aktualiomis normomis, nurodė, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu Inspekcijos Sprendimu buvo nuspręsta nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, jo nepratęsimo teisiniu pagrindu nurodant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalį. Teismas konstatavo, kad skundžiamame Sprendime faktiniu atsisakymo pratęsti terminą pagrindu nurodytos aplinkybės, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu jau vieną kartą buvo pratęstas iki 2019 m. lapkričio 27 d.
16. Teismas sprendė, kad skundžiamo Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas yra pakankamai išsamus, t. y. pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjui paaiškinant, jog Inspekcijos Departamentas 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d., nurodant Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies teisinį reglamentavimą bei atkreipiant pareiškėjo dėmesį į tai, kad Inspekcija turi teisę tik vieną kartą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Teismo vertinimu, skundžiamo Sprendimo išvada yra konkreti, Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka.
17. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija galėtų pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą antrą kartą, jei tokia teisė jai būtų suteikta įstatymais. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad Inspekcija įvertino pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymo turinį ir motyvus, kad Inspekcijos Departamento 2019 m. birželio 12 d. sprendimu Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas vieną kartą buvo pratęstas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, teismas konstatavo, jog Inspekcija skundžiamu Sprendimu pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą.
18. Teismas sprendė, kad Sprendimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iš naujo.
III.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Nurodo, kad Inspekcijos Sprendime nurodytas prašymo nepratęsimo teisinis ir faktinis pagrindas – Privalomas nurodymas gali būti pratęsiamas tik vieną kartą. Iš Sprendimo nėra aišku, kodėl prašymas pratęsti terminą yra atmestas, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui.
21. Pareiškėjas teigia, kad, nagrinėjant jo skundą, turėjo būti patikrinti jo skunde nurodomi konkretūs faktai ir nurodyta nustatytų duomenų atitiktis (neatitiktis) konkretiems teisės aktų reikalavimams, padarytos išvados dėl jo teisių pažeidimų buvimo (nebuvimo) bei priemonių pareiškėjo teisėms apginti taikymo. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turinčias užtikrinti jo objektyvumą ir pagrįstumą, todėl jis negali būti pripažintas teisėtu.
22. Pareiškėjas nurodė, kad dar 2017 m. spalio mėn. įvykdyta jo turto vagystė, buvo padaryta virš 100 000 Eur žala. Būtent vagystė privertė jį pastatyti vartus ir saugoti ne tik namą, bet ir kiemo teritoriją, įjungiant perimetro rėžimą. Kai nebuvo vartų, į teritoriją galėjo patekti įvairūs pašaliniai asmenys, tą aplinkybę įrodo pridedamas apkaltinamasis teismo nuosprendis.
Atsiliepimas
23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
24. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines aplinkybes ir teigia, kad ginčijamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant materialiosios teisės normas, nepažeidžiant proceso teisės normų, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.
25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde turi pagrįsti, jog teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų, kurias teismas netinkamai taikė, ir kurios sudaro teisinį pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
26. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas yra pakankamai išsamus, t. y. pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais. Teismas pagrįstai atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad Inspekcija turi teisę priimti sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą tik vieną kartą.
28. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, pareiškėjui buvo žinomas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas imperatyvus reglamentavimus, numatantis, jog, esant pagrindui, Inspekcija turi teisę tik vieną kartą priimti sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Taigi teismas skundžiamu sprendimu tinkamai taikė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies imperatyvias teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai nesuteikia Inspekcijai teisės antrą kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
29. Teismas pagrįstai sprendė, kad Inspekcijos Sprendimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neįrodė ABTĮ 91 straipsnyje įtvirtintų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Atsakovas teigia, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. RE-371-(15.2), kuriuo Inspekcija atsisakė pratęsti pareiškėjui nustatytą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, teisėtumo.
31. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Inspekcija negali pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino antrą kartą, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iš naujo.
32. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde teigia, jog Inspekcijos Sprendime nurodyta tik tai, kad Privalomasis nurodymas gali būti pratęsiamas tik vieną kartą. Iš Sprendimo nėra aišku, kodėl jo prašymas pratęsti terminą yra atmestas, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui.
33. Byloje nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Inspekcija nusprendė nepratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo termino, motyvuodama tuo, kad šį terminą ji gali pratęsti tik vieną kartą.
34. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d.) 11 straipsnio 8 dalį, Inspekcija, įvertinusi prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą.
35. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad Inspekcija 2019 m. birželio 12 d. sprendimu pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 27 d. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspekcija Sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. lapkričio 25 d. prašymą pratęsti Privalomojo įvykdymo terminą antrą kartą.
36. Dėl apelianto argumento, jog Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, padaryta išvada (Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęsiamas), nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
37. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų, teisingai taikė šiai bylai aktualias materialiosios teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.