- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- 1A-225-557/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35881-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- Ž. Č.
- Kategorijos
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 1.2.18.2Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 str.)
- 1.2.18.3Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas (BK 215 str.)
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.6.14Kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 2 d.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Č. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Č. nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir Ž. Č. paskirta subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. Č. paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ž. Č. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, o būtent: Ž. Č. 2020-09-05 apie 2.00 val. Palangoje, paplūdimyje, apie 400 m nuo Palangos tilto, į pietų pusę, iš S. S. piniginės, pagrobdamas AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“, Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – S. S. mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“ Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Be to, Ž. Č. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir atliko finansines operacijas, o būtent: Ž. Č. 2020-09-05 degalinėje „Circle K Palanga“, Kretingos g. 56, Palangoje, prie banko mokėjimo kortelių skaitytuvo pridėjęs AB „Swedbank“ banko S. S. vardu išduotą mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2.15 val. už prekes sumokėjo 6,40 Eur, 2.16 val. už prekes sumokėjo 10 Eur. Tokiu būdu Ž. Č. neteisėtai du kartus inicijavo finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – S. S. mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“ Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, Ž. Č., tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, degalinėje „Orlen Baltics Retail“, esančioje Vilimiškės k., Kretingos r., prie banko mokėjimo kortelių skaitytuvo pridėjęs AB „Swedbank“ banko S. S. vardu išduotą mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“ Nr. (duomenys neskelbtini), 4.12 val. ir du kartus 4.13 val. ketino atsiskaityti už prekes 7,20 Eur, paskutinį kartą – 3,80 Eur, tačiau nepavyko, nes mokėjimo kortelė buvo užblokuota. Taigi Ž. Č. neteisėtai tris kartus inicijavo finansines operacijas neteisėtai panaudodamas vieną svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – S. S. mokėjimo kortelę „Bekontaktė Debit MC“ Nr. (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. Č. prašo nuosprendį pakeisti ir skirti jam švelnesnes bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu.
3.1. Apelianto teigimu, teisėja be reikiamo pagrindo netaikė jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, taip pat BK 59 straipsnio 2 dalies – teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tokia aplinkybe, apelianto nuomone, galėjo būti pripažinta sunki sveikatos būklė.
3.2. Teismo nuosprendyje pažymėta: „Kaltinamasis Ž. Č. bylą nagrinėjant teisme prisipažino dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė.“ Be to, teisėja nurodė: „Ž. Č. nuoširdus gailėjimasis kelia abejonių.“ Ž. Č. nuomone, šios teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir teismų praktikai dėl BK 59 straipsnio taikymo.
3.3. Lietuvos A. T. (toliau – LAT) nustatyta, kad: „Baudžiamojo kodekso 59 straipsnyje 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.“ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88-942/2015).
3.4. Ž. Č. pažymi, kad, priešingai nei nurodė teisėja, jis nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiosios, norėjo atlyginti žalą, tačiau dėl jo ligos ir sunkių materialinių šeimos aplinkybių negalėjo to padaryti. Pažymėtina, kad šioje byloje nukentėjusioji civilinio ieškinio nereiškė.
3.5. Teismo posėdžio metu buvo prašyta (gynėjo) taikyti ir BK 59 straipsnio 2 dalį dėl jo, Ž. Č., ligos ir sunkios sveikatos būklės – jam diagnozuota vidutinio sunkumo depresija (tai patvirtina bylos medžiagoje esantys dokumentai).
3.6. BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos švelnesnės bausmės rūšys, tačiau teismas jų netaikė dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ir dėl to, kad jis anksčiau buvo teistas.
3.7. Teisėja skyrė jam laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei numato BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijų vidurkiai. Tačiau, apelianto nuomone, pagrįstai taikius BK 59 straipsnio nuostatas ir pripažinus, kad jo sveikatos būklė yra sunki (kaip minėta, jam diagnozuota vidutinio sunkumo depresija), ir įvertinus kitas aplinkybes, t. y. kad jis yra bedarbis, registruojasi Užimtumo tarnyboje, gydosi nuo depresijos, vartoja medikamentus, yra pagrindas skirti jam švelnesnes bausmes, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijose, nesusijusias su laisvės atėmimu.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Apeliacinis skundas atmestinas.
3. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog Ž. Č. neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, savo kaltės ir veikų kvalifikacijos, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje BK 215 straipsnio 1 dalyje, skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
4. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).
5. BK 214 straipsnio 1 dalis, inter alia (be kita ko), numato, jog tas, kas neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK 215 straipsnio 1 dalis, inter alia, numato, jog tas, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Apylinkės teismas už šių nusikalstamų veikų padarymą Ž. Č. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas Ž. Č. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje, padarymą mažesnes nei sankcijų vidurkis laisvės atėmimo bausmes – po vienerius metus laisvės atėmimo, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti 2 apysunkiai tyčiniai nusikaltimai finansų sistemai), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų stadiją (baigtinės veikos), į nustatytą Ž. Č. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą (teismo vertinimu, nors jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau dėl savo veiksmų nuoširdžiai nesigailėjo, kritiško požiūrio į juos neišreiškė, be to, nukentėjusiosios atsiprašė tik formaliai, negana to, net nesistengė jai atlyginti padarytą žalą). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis turi šeimą, šiuo metu nedirba, registruojasi Užimtumo tarnyboje, charakterizuojamas neigiamai, kaip sistemingai nusikalsti linkusi asmenybė, nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, taigi yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Be to, jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, o iš pažymos apie ankstesnius Ž. Č. teistumus ir paskirtas bausmes matyti, kad baudos, arešto, laisvės atėmimo bausmių tikslai nebuvo pasiekti, nes jis toliau sistemingai daro naujas nusikalstamas veikas. Be to, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenimis, nustatyta, kad Ž. Č. Plungės apylinkės teismo 2021-06-08 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už 5 nusikalstamas veikas vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme; Plungės apylinkės teismo nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį. Šie duomenys patvirtina, kad Ž. Č. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, nusikalstamos veikos padarytos ne atsitiktinai dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, bet yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo padarinys. Atsižvelgęs į visas anksčiau išvardytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek Ž. Č., tiek jo įvykdytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas padarė išvadą, kad tik laisvės atėmimo bausmė padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
6. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam Ž. Č. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų Ž. Č. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant konkretų bausmės dydį nuteistajam.
7. Pažymėtina, kad nuteistojo Ž. Č. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės ir savanaudiškos. Inkriminuotus nusikaltimus jis padarė būdamas praeityje ne kartą teistas už turtinio pobūdžio ir kt. nusikalstamas veikas ir tuo metu, kai Plungės apylinkės teisme buvo nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje 2020-10-14 nuosprendžiu jis buvo nuteistas taip pat dėl savanaudiško nusikaltimo padarymo (pagal BK 178 straipsnio 2 dalį), o šiuo metu įsiteisėjo Plungės apylinkės teismo 2021-06-08 nuosprendis, kuriame jis nuteistas taip pat už turtinio pobūdžio 5 nusikaltimus nuosavybei (BK 178 straipsnio 1 dalis) galutine subendrinta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šiuo metu Plungės apylinkės teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje Ž. Č. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį dėl svetimo turto sugadinimo, padarant bendrą 4 946,30 Eur turtinę žalą (LITEKO duomenys). Taigi akivaizdu, kad nei ankstesni teistumai, nei dar vienos baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme nesulaikė Ž. Č. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Be to, jis praeityje ne kartą buvo baustas administracine tvarka, duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, niekur nedirbo (registruojasi Užimtumo tarnyboje). Šie duomenys rodo, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, tai dėsningas jo pasirinkto gyvenimo būdo padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad Ž. Č. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam, ne kartą teistam asmeniui švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Todėl, atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, jam pagrįstai buvo paskirtos straipsnių sankcijose numatytos griežčiausios bausmės rūšys – laisvės atėmimas, o jų dydis nustatytas mažesnis nei šios bausmės rūšies sankcijos vidurkis.
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. Č. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
9. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šios bylos kontekste aktualus vienas iš alternatyvių BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų atsakomybę lengvinančių pagrindų –kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.
10. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K-139/2015 ir kt.). Taigi nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014, 2K-49-693/2019).
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nors Ž. Č. bylos nagrinėjimo teisme metu prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę neigė, be to, teismas nenustatė kitos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms taikyti būtinos aplinkybės – nuoširdaus nuteistojo gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, pažymėdamas, kad bylos nagrinėjimo teisme metu jis savo elgesio kritiškai nevertino, sakydamas paskutinį žodį nukentėjusiosios atsiprašė tik formaliai, be to, net nesistengė jai atlyginti padarytą žalą. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis ne tik bando pateisinti savo padarytas nusikalstamas veikas teisėto pajamų šaltinio neturėjimu ir sveikatos būkle, bet ir neišreiškia tvirto nusistatymo ateityje nebeužsiimti panašia veikla ir nenusikalsti, savo neteisėtos veiklos aiškiai nepasmerkia. Dėl to apylinkės teismas, nenustatydamas nuteistojo Ž. Č. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.
12. Akivaizdu, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis gailisi nusikaltęs, nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusios, norėjo atlyginti žalą, tačiau dėl jo ligos (gydosi nuo depresijos, vartoja medikamentus) ir sunkių materialinių šeimos aplinkybių (yra bedarbis, registruojasi Užimtumo tarnyboje) negalėjo to padaryti, vertintinos kaip deklaratyvus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Kaip minėta, Ž. Č. nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, byloje nėra duomenų apie jo darbinę veiklą, o padaryti pasikartojantys savanaudiški nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai, be kita ko, susiję su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais (t. 1, b. l. 144–150), leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis jokių išvadų dėl savo nusikalstamo ir priešingo teisei elgesio nedaro. Kaip pripažįsta pats Ž. Č. savo apeliaciniame skunde, padarytos žalos nukentėjusiajai jis neatlygino, nors, kaip pats nurodė 2021-06-08 teisiamojo posėdžio metu, galėtų ją atlyginti (t. 2, b. l. 50), o pastarojo pasiteisinimas, kad negalėjo to padaryti dėl ligos ir sunkių materialinių šeimos aplinkybių, vertintinas kaip deklaratyvus siekis deklaruoti savo gerus ketinimus. Dėl apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad šioje byloje nukentėjusioji civilinio ieškinio šioje byloje nereiškė, pažymėtina, jog, kaip matyti iš S. S. apygardos teismui pateikto atsiliepimo į Ž. Č. apeliacinį skundą, civilinio ieškinio ji nereiškė, nes suvokia, kad šis asmuo jai niekada neatlygins savo nusikalstamais veiksmais jai padarytos tiek materialinės, tiek moralinės žalos (t. 2, b. l. 70–71).
13. Dėl apelianto prašymo skirti jam kuo mažesnę bausmę, remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Akivaizdu, kad nuteistojo skunde akcentuojama aplinkybė, kad jis gydosi nuo depresijos (vartoja medikamentus), kas, pasak apelianto, neva patvirtina sunkią jo sveikatos būklę, nekliudo apeliantui sistemingai daryti įvairaus sunkumo nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, todėl pripažinti šią aplinkybę lengvinančia nuteistojo atsakomybę nėra jokio teisinio pagrindo. Iš byloje esančios teismo psichiatrės specialisto išvados (t. 1, b. l. 163) taip pat matyti, jog byloje nenustatyta, kad nuteistajam diagnozuoti psichinės sveikatos sutrikimai būtų turėję įtakos skundžiamame nuosprendyje aptartų nusikaltimų padarymui, iš ko seka, jog šie sveikatos sutrikimai niekaip negali lengvinti nuteistojo atsakomybės BK 59 str. 2 d. numatytu aspektu. Kita vertus, kaip jau aptarta aukščiau, į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, tame tarpe ir į nuteistojo sveikatos būklę teismas pakankamai atsižvelgė, už abu nusikaltimus paskirdamas jam ženkliai mažesnes už sankcijų vidurkį bausmes, net ir nenustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
14. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam Ž. Č. už padarytas tyčines nusikalstamas veikas bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Be to, skundžiamu nuosprendžiu už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų paskirtos bausmės, kurios, kaip matyti, yra artimesnės sankcijų minimumui, buvo subendrintos Ž. Č. palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo – būdu, o paskirta galutinė subendrinta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus į tai, jog nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo teisme pripažino ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.
15. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus, tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ž. Č. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, tad švelninti ją nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Taigi keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo Ž. Č. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. Č. apeliacinį skundą atmesti.