Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-12-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-366/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2021-07-27Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-10Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-10
Bylos Nr.
1A-179-366/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14136-2020-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Sigitas Bagdonavičius
Nuteistasis
T. J.
Nukentėjusysis
S. Š., Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros, D. Š.
Advokatai
Kristina Rutkauskienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-366/2021Proceso Nr. 1-01-1-14136-2020-2Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.4.6.1; 2.4.6.4.4.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant Donatai Petraško,dalyvaujant prokurorei Kristinai Ulienei,nuteistajam T. J.,gynėjai advokatei Kristinai Rutkauskienei,nukentėjusiajam S. Š.,liudytojams G. E. V. ir S. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J., nukentėjusiojo S. Š. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje (veika prieš D. Š.) ir jam skirta 52 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 a punktu, 2 dalimi, prie Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu skirtos galutinės 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir nustatyta 2 (dvejų) metų 40 (keturiasdešimt) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Žemesnės instancijos teismas

T. J. išteisintas pagal BK 284 straipsnį (veika prieš S. Š.) ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius nusikalstamų veikų.

Iš T. J. priteista 700 (septyni šimtai) eurų nukentėjusiajam D. Š. neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo S. Š. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. J. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. balandžio 10 d. apie 19.40 val. Panevėžyje, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) daugiabučio kieme įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nepilnametį nukentėjusįjį D. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, kai pasinaudodamas pagrįstai nukentėjusiojo išsakytu nepasitenkinimu dėl jo (T. J.) nepageidaujamo priekabiavimo, tai yra menkaverte dingstimi, naudojo fizinį smurtą prieš D. Š., nepaisydamas viešos vietos ir aplinkinių asmenų, o būtent: atsakydamas į nukentėjusiojo D. Š. žodžiu išsakytą nepasitenkinimą jo elgesiu, kumščiu trenkė ant suoliuko sėdinčiam nukentėjusiajam į kairę akį, o šiam po smūgio atsistojus, kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam, taip sukeldamas fizinį skausmą, ir dėl mažiausiai vienu trauminiu poveikiu padarytos paviršinės žaizdos kairės akies viršutiniame voke nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

2. T. J. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnį tuo, kad jis 2020 m. balandžio 10 d., apie 20.20 val. Panevėžyje, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) daugiabučio kieme įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš S. Š., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, kai atsakydamas į pagrįstai nukentėjusiojo išsakytą nepasitenkinimą dėl jo (T. J.) smurtinių veiksmų prieš nepilnametį nukentėjusiojo sūnų D. Š., naudojo fizinį smurtą prieš S. Š., nepaisydamas viešos vietos ir aplinkinių asmenų, tai yra dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veido kairę pusę, padarydamas S. Š. muštinę žaizdą burnos ertmės kairio skruosto gleivinėje ir taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Po to, apie 20.40 val., jis tęsdamas savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, tai yra, būdamas su tyrimo metu nenustatytų asmenų grupe prie daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), ragino grupę asmenų smurtauti prieš pokalbį su juo bandžiusiu pratęsti nukentėjusįjį S. Š., ir ne mažiau kaip 2 kartus spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, taip sukeldamas fizinį skausmą bei paskatindamas kitus asmenis smurtauti prieš nukentėjusįjį;

3. T. J. buvo kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, o būtent: ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir aplinkybėmis įgijęs narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), kurių masė yra 0,539 g (?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 2,9 %), 2020 m. balandžio 10 d. laikė šią medžiagą su savimi iki jo sulaikymo 20.55 val. dėl įtarimų padarius nusikalstamą veiką viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) daugiabučio kieme, ir vėliau specialiajame policijos automobilyje "VW Transporter" laikino sulaikymo patalpoje, kol 2020 m. balandžio 10 d., apie 21.10 val. pareigūnai, pristatę T. J. į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatą, adresu Senamiesčio g. 100, Panevėžys, apžiūrėję specialųjį policijos automobilį, rado ir paėmė T. J. priklausančią narkotinę medžiagą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Nuteistasis T. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį, šalinant aplinkybę, kad T. J. „kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam“; taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas) bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atidedant paskirtos 2 metų 40 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymą; D. Š. priteistą 700 eurų neturtinę žalą prašo mažinti iki 300 eurų.

4.1. Vertindamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis po pirmo kaltinamojo suduoto smūgio įsitraukė į konfliktą ir abu pradėjo muštis t.y. nukentėjęs ne gynėsi nuo smurtinių veiksmų, bet veikė kaip muštynių dalyvis, tačiau nepašalino kaltinime nurodytos aplinkybės, jog T. J. „kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam“.

4.2. Aplinkybę, kad T. J. sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius, spardė nukentėjusįjį, teismas nuosprendyje grindė paties D. Š. parodymais, liudytojų G. E. V. ir S. J. parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir šių asmenų parodymai turi būti vertinami ypač atidžiai. Be to G. E. V. ir S. |J. parodymai yra prieštaringi: G. E. V. nurodė, kad T. J. neva nukentėjusiajam spyrė į nugarą, tuo tarpu S. J. nurodo, kad spardė į pilvą; G. E. V. nurodė, kad po smūgio koja viskas baigėsi, tuo tarpu įvykį stebėjusi pašalinė liudyta B. K. nurodė, kad būtent nukentėjusysis, kai juos išskirdavo, vėl norėdavo aiškintis, pulti; jie buvo susikibę, tačiau pavienių, atskirų smūgių liudytoja nematė; nukentėjusysis buvo susinervinęs ir liudytojai atrodė, kad jam sunku, ir norėjo kovoti iš nevilties. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad nors ši liudytoja stebėjo ne visą konfliktą, tačiau matė iki to momento, kai nukentėjęs ir T. J. išsiskyrė, o pagal G. E. V. parodymus, konfliktas būtent ir baigėsi po to, kai nuteistasis spyrė nukentėjusiajam, tačiau liudytoja B. K. smūgių koja nenurodė, atvirkščiai - nurodė, kad nukentėjęs rodė iniciatyvą tęsti muštynes, ką nuosprendyje konstatavo ir teismas. Kad D. Š. būtų buvęs spardomas kojomis, nepatvirtina ir rašytiniai bylos duomenys: Panevėžio Respublikinės ligoninės pažymoje ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. G 393/2020 (05) yra aptartas tik vienas sužalojimas, atsiradęs mažiausiai 1 trauminio poveikio pasėkoje - paviršinė žaizda kairės akies viršutiniame voke.

4.3. Pašalinus kaip neįrodytą šią aplinkybę, atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad jis gailisi dėl veikos padarymo matyti ir iš liudytojų S. J. bei G. E. V. parodymų apie tai, kad norėdamas grąžinti nukentėjusiajam išmestą telefoną, ėjo jo ieškoti, prašė liudytojų padėti telefoną surasti, atsiprašė, kad per klaidą paėmė.

4.4. Teismas teisingai parinko bausmės rūšį – areštą, tačiau nepagrįstai atsisakė taikyti bausmės vykdymo atidėjimą BK 75 straipsnyje numatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas vertino tik ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, tačiau nevertino padarytos veikos pavojingumo ir teigiamai T. J. charakterizuojančių aplinkybių, jo socialinius ryšius.

4.5. T. J. yra jauno amžiaus, mokosi Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre, registruotas užimtumo tarnyboje, kai nesimokė – dirbo. Nors anksčiau ir yra teistas, tačiau už visai kito pobūdžio nusikaltimų padarymą ir visi ankstesni nuosprendžiai priimti dėl veikų, kurias padarė būdamas nepilnametis. Padarytas nusikaltimas nesunkus, prisipažino jį padaręs ir gailisi, neteisėti veiksmai nesukėlė sunkių padarinių. Nors T. J. buvo baustas administracine tvarka, paskirtas nuobaudas sumokėjo (įrodymai pridėti). Išvardinti duomenys daro prielaidas išvadai, kad jo (T. J.) resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius pataisomąjį poveikį.

4.6. D. Š. teismas priteisė 700 eurų neturtinei žalai atlyginti. Sutinka, jog jo (T. J.) neteisėtais veiksmais buvo padaryta neturtinė žala nukentėjusiajam, tačiau mano, kad teismo priteista 700 eurų suma yra per didelė. Nurodo, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, jokių ilgalaikių sveikatos problemų nesukėlė. Vertindamas sveikatos sužalojimo padarinius, teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo - tėvo žodiniais paaiškinimais, tačiau byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog nukentėjęs dėl patirto streso būtų vartojęs vaistus, ar jam būtų reikėję papildomo gydymo, negalėtų dalyvauti pamokose ar pan., todėl įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, teismų praktiką analogiškose bylose, teismo priteista neturtinė žala, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Pagal pastaruoju metu besiformuojančią teismų praktiką matyti, kad bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos atvejį, neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 144 Eur (kasacinė nutartis Nr. 2K-92/2014 (priteista 579 Eur), 2K-270/2014 (priteista 144 EUR), 2K-453/2014 ( priteista 289 Eur), 2K-299-648/2015( priteista 144 Eur). Pažymėtina, jog viešosios tvarkos pažeidimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra patvirtinęs kaip pagrįstai paskirtus neturtinės žalos dydžius, kurie svyruoja nuo 202,73 Eur iki 1737,72 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-170-699/2016, 2K-605/2011, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-452/2014, 2K-473/2013). Pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad atsižvelgė į teismų praktiką formuojamą analogiškose bylose, tačiau ja nesivadovavo.

5. Nukentėjusysis S. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. J. išteisintas dėl jo sumušimo ir šioje dalyje pripažinti T. J. kaltu bei tenkinti jo civilinį ieškinį.

5.1. Nurodo, kad teismas nepilnai įsigilino į bylos aplinkybes. Teigia, kad T. J. sudavė kumščiu jam į kairį žandą, ko pasėkoje buvo išmuštas keturių dantų tiltelis, todėl turi gydytis. T. J. smūgį galėjo matyti ir girdėti netoliese buvusi G. E. V., kuri buvo apklausiama kitą dieną po įvykio. Kadangi jis (S. Š.) jau buvo davęs parodymus, aptarė, kad G. E. V. liudijimas nebėra toks svarbus ir kad užteks jo (S. Š.) pasakojimo. Todėl teismas padarė neteisingas išvadas dėl jos parodymų teisme.

6. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Ulienė apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį dalyje dėl išteisinimo iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (veika prieš S. Š.), panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. J. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį (veika prieš D. Š.) ir skirti jam 60 parų arešto bausmę;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, pridėti dalį (30 parų) šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį skirtos bausmės ir T. J. skirti 90 parų arešto bausmę;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 a punktu, 2 dalimi, prie 2018 m. liepos 13 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos galutinės 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį (60 parų) šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės ir T. J. skirti galutinę 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

bausmės pradžią skaičiuoti nuo T. J. atvykimo į bausmės atlikimo vietą (ar sulaikymo) vykdant teismo nuosprendį dienos;

Šalies argumentai

į bausmės laiką įskaityti šioje byloje T. J. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020-04-10 20.55 val. iki 2020-04-12 11.14 val. (2 dienas); taip pat įskaityti T. J. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-04-24 nuosprendžiu įskaitytą į bausmę laikinojo sulaikymo laikotarpį nuo 2017-09-27 00.01 val. iki 2017-09-28 16.35 val. bei nuo 2018-01-20 05.10 val. iki 2018-01-21 13.30 val. (4 dienas);

tenkinti nukentėjusiojo S. Š. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

6.1. Teismo išvados dėl T. J. išteisinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, yra nepagrįstos ir neteisingos, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nepagrįstai didelę reikšmę suteikė teisiamojo posėdžio metu paaiškėjusioms aplinkybėms dėl liudytojos G. E. V. parodymų, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl T. J. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme.

6.2. Nėra jokio pagrindo nepripažinti nukentėjusiojo parodymų nuosekliais dėl to, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis skirtingai nurodė konflikto su T. J. aplinkybes. Nuosprendyje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu du kartus apklaustas S. Š. patvirtino, kad 2020 m. balandžio 10 d. savo bute su sūnumi D. Š. ir liudytojais G. E. V. bei S. J. aptaręs įvykį, į lauką ((duomenys neskelbtini) daugiabučio kiemą) išėjo kartu su G. E. V., kuri parodė į konflikto kaltininką - pilkai apsirengusį jaunuolį. Jaunuolis, paklaustas S. Š. dėl dingusio telefono, dešine ranka smogė jam į kairės pusės veido sritį ir pabėgo link (duomenys neskelbtini) esančio stadiono. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo parodymuose kito tik viena aplinkybė dėl G. E. V. buvimo nukentėjusiojo akivaizdoje tuo metu, kai prieš jį buvo panaudotas smurtas. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tuomet kai jis priėjo prie G. E. V. parodyto jaunuolio, ši grįžo į jo butą, o teisme nukentėjusysis paaiškino, kad parodžiusi jam jaunuolį (T. J.), G. E. V. stovėjo 5 metrų atstumu ir jis ją matė. Šiuos netikslumus nukentėjusiojo parodymuose teismas nepagrįstai sureikšmino pripažindamas nenuosekliais ir neobjektyviais, neįvertinęs netikslumų atsiradimo priežasčių.

6.3. Pirmiausiai, teismas neatsižvelgė į tai, kad iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo parodymų buvo galima daryti tik prielaidą, kad smūgio sudavimo metu G. E. V. jo akivaizdoje nebuvo. Iš nuosprendyje aptartų nukentėjusiojo parodymų yra aišku, kad G. E. V. parodžius jam pilkai apsirengusį jaunuolį, jis pasakė G. E. V., kad ši grįžtu į jo butą. Logiška, kad dėmesį į smurtautoją sukoncentravusiam nukentėjusiajam nebuvo svarbi aplinkybė ar G. E. V. iš tikrųjų grįžo į butą, kaip toli ji atsitraukė nuo jo ir ar matė jo ir T. J. fizinį kontaktą. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo ir liudytojų G. E. V. bei S. J. parodymų nustatyta, kad parodžiusi T. J. S. Š., liudytoja ėjo nuo jų ir tai nulėmė ne kiek nukentėjusiojo patarimas išeiti, kiek S. J. skambutis, kuriuo pranešė, kad pavyko susisiekti su asmeniu, radusiu D. Š. prarastą telefoną. Aplinkybės, kad liudytoja dar galėjo matyti jo ir T. J. fizinį kontaktą, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, tačiau, palyginus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, yra aišku, kad eidama link laiptinės, liudytoja G. E. V. galėjo matyti nukentėjusiojo ir T. J. fizinį kontaktą. Šią aplinkybę nukentėjusysis nurodė teisme po to, kai pati liudytoja G. E. V. teismui papasakojo, kad tuomet, kai D. tėtis (S. Š.) priėjo prie T. J. ir klausė kur D. telefonas, ji išgirdo garsą panašų į smūgį. Teismas nepagrįstai pripažino nenuosekliais nukentėjusiojo parodymus teisme, kad G. E. V. pasiliko ir stovėjo 5 metrų atstumu nuo jo. Iš parodymų analizės seka, kad nukentėjusysis niekada neteigė, jog liudytoja matė jam suduotą smūgį. Vertinant nukentėjusiojo ir liudytojų G. E. V. bei S. J. parodymus, akivaizdu, kad S. Š. po jam suduoto smūgio vėl susitiko su G. E. V. ir S. J. tuomet, kai atgavę D. Š. telefoną grįžo prie S. Š. namų.

6.4. Gyvenimiškai paaiškinama situacija, kad nukentėjusysis su sūnaus draugais aptarė įvykį, todėl teismas nepagrįstai tokį pokalbį įvardijo kaip susitarimą dėl parodymų. S. Š. teismui patvirtino, kad po pokalbio su G. E. V. jie nutarė sakyti, jog jos (G. E. V.) suduodant smūgį nebuvo. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paaiškinami noru apsaugoti tiesiogiai smūgio nemačiusią G. E. V. nuo pareigos kaltinti T. J.. Liudytojos parodymai, kad smūgio ji nematė, neatkreipė dėmesio į S. Š., nes telefonu kalbėjo su S. J. apie atsiradusį D. Š. telefoną, tik patvirtina, kad esmines aplinkybes dėl smūgio sudavimo objektyviai tik nukentėjusysis ir gali patvirtinti. Bylos duomenimis, tiek smūgio sudavimo metu, tiek ir po jo veidu į T. J. stovėjusio nukentėjusiojo akivaizdoje G. E. V. nebuvo, todėl logiška, kad G. E. V. nebuvo minima, kaip tiesiogiai smūgį mačiusi liudytoja. Išvadas apie S. Š. ir G. E. V. susitarimą dėl liudijimo teismas padarė neapklausęs pačios liudytojos G. E. V.. Teismo posėdžio metu atsakant į T. J. gynėjos klausimą, liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, tačiau teismui nekilo abejonių dėl nesutapimų parodymuose, o jau nuosprendyje pripažino nesutapimus esminiais ir lemiančiais vertinant tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek liudytojos parodymus. Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, kad parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės.

6.5. G. E. V. parodymai teismui sukėlė abejones dar ir dėl to, kad jie nesutampa su liudytojo S. J. parodymais, kuris nurodė nebuvęs kartu su liudytoja S. Š. ir T. J. konflikto metu. Tačiau teismas neatsižvelgė į įvykių po D. Š. sumušimo seką ir liudytojų parodymų visetą. Iš bylos duomenų matyti, kad iš S. Š. buto S. Š. ir liudytojai išėjo praėjus labai trumpam laiko tarpui, pirminis kiekvieno iš jų tikslas kito priklausomai nuo naujai paaiškėjusių aplinkybių. Buvo susidariusi situacija, kai vienu metu ir vienoje vietoje vyko keli reikšmingi įvykiai, galėję nulemti kiekvieno iš jų parodymus. Yra nustatyta, kad iš buto pirmi išėję S. Š. ir G. E. V. ketino ieškoti dingusio telefono, tačiau tik išėjus į kiemą, situacija pasikeitė - buvo atpažintas T. J. ir tuo pačiu metu tapo žinoma telefono buvimo vieta. Iš liudytojų parodymų matyti, kad G. E. V. parodžius į T. J., jai paskambino S. J.. Pokalbio metu ji ėjo link namo laiptinės, iš kurios išėjo S. J., ir abu ketino eiti pasiimti telefono. Kadangi viskas vyko vienu metu, teismas nepagrįstai akcentavo atskirus liudytojų pasisakymus dėl vieno ar kito asmens buvimo šalia. Kaip liudytojos G. E. V. parodymus, paneigiančius liudytojo S. J. parodymus, kad jis nebuvo prie G. E. V., teismas vertino neatsižvelgęs, į tai, kad šio liudytojo parodymuose yra netikslumų dėl įvykių sekos ir jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

6.6. Esant prieštaravimams parodymuose, teismas privalėjo įvertinti ir įvykio situaciją – vietą, laiko trukmę, stebinčio asmens emocinę būklę, laiko tarpą, kuriam praėjus buvo duoti parodymai, kitas aplinkybes ir tik tada daryti išvadas dėl vieno ar kito asmens parodymų patikimumo. Šiuo atveju teismas akcentavo tik abejones dėl atskirų aplinkybių, bylos duomenis analizavo bei vertino atsietai vieną nuo kito, neatliko visų įrodymų analizės jų tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu. Toks netinkamas įrodymų vertinimas lėmė, kad nuosprendyje buvo padarytos faktinių aplinkybių neatitinkančios išvados.

6.7. Teismas nepagrįstai rėmėsi D. R. parodymais, kaip sutampančiais su T. J. nurodytomis aplinkybėmis. Teismo teigimu, D. R. parodymai patvirtina T. J. paaiškinimus, kad nukentėjusiajam S. Š. jis nesudavė nei vieno smūgio, pats išvengė nukentėjusiojo smūgio kai prie jo pribėgęs nukentėjusysis bandė jį sučiupti ir užsimojo suduoti. Tačiau palyginus D. R. ir T. J. parodymus, matyti, kad jais remtis negalima. Kitaip, nei nurodo teismas, D. R. parodymai, kad T. J. iš karto bėgo nuo link jų pradėjusio bėgti vyro (S. Š.), paneigia paties T. J. pasakojimas apie S. Š. bandymą suduoti.

6.8. Nepagrįstos teismo išvados dėl netikslumų nukentėjusiojo parodymuose apie įvykį prie daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), kai nukentėjusysis antrą kartą tą patį vakarą sutiko T. J. su grupe asmenų. Kritiškai vertindamas nukentėjusiojo parodymus, teismas rėmėsi neatitikimais dėl kiekvieno iš grupėje buvusių asmenų veiksmų jo atžvilgiu, kurie negali būti laikomi esminiais. Nukentėjusysis parodė, kad vienas iš grupėje buvusių asmenų papurškė į jį ašarinių dujų, o T. J. paragino grupę asmenų jį pulti ir pats kelis kartus spyrė į krūtinės sritį. Tai, kad T. J. prieš jį atliktų veiksmų nukentėjęs detaliai nenurodė pirminės apklausos metu yra paaiškinama smurtavusių asmenų skaičiumi, panaudotu dujiniu užtaisu.

6.9. Nukentėjusiojo S. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra teisingi. Netikėti šio asmens parodymais vien dėl to, kad teisme paaiškėjo nutylėtos ir kaltinimui dėl smūgio sudavimo reikšmės neturinčios aplinkybės, nėra pagrindo.

6.10. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). 2017 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2017 Šaltinis: (https://www.infolex.lt/tp/1499439) [2021-08-16]. Šiuo atveju teismas turėjo grįsti išvadas tesime duotais liudytojos G. E. V. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus.

6.11. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, žmonėms nebuvo sukeltas didelis išgąstis ar pan. Liudytoja G. E. V. buvo įžūlaus T. J. elgesio liudytoja. Nekyla abejonių, jog T. J. kaltinime nurodytu metu ir vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, kai pasinaudodamas pagrįstai nukentėjusiojo išsakytu nepasitenkinimu dėl jo (T. J.) elgesio sūnaus atžvilgiu, naudojo fizinį smurtą prieš jį, nepaisydamas, kad tai daro viešoje vietoje ir aplinkinių asmenų akivaizdoje. T. J. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs fizinį skausmą. Aptartomis aplinkybėmis darytina išvada, kad išteisindamas T. J. pagal BK 284 straipsnį (veika prieš S. Š.), teismas nevertino įrodymų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

6.12. Skunde atkreipiamas dėmesys į nuosprendžio prieštaringumą, nes pripažindamas T. J. kaltu dėl veiksmų D. Š. atžvilgiu, teismas nekonstatavo nutraukto žmonių poilsio ar darbo, žmonėms sukelto didelio išgąsčio ar pan., tačiau teismas pateikdamas motyvus dėl analogiškos veikos S. Š. atžvilgiu, padarė išvadą, kad tokios pasekmės yra reikšmingos.

7. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusysis prašė jo ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė jos ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo, nukentėjusiojo ir prokurorės apeliaciniai skundai netenkinami.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniuose skunduose neginčijama pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl T. J. išteisinimo iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis nenagrinėjama.

Dėl nuteistojo T. J. apeliacinio skundo

10. Nuteistasis T. J. neneigia padaręs nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 284 straipsnį, tačiau nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis „kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam“. Pašalinus šią aplinkybę, prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas) bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas atidedant paskirtos 2 metų 40 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taip pat prašo D. Š. priteistą 700 eurų neturtinę žalą mažinti iki 300 eurų.

11. Kaip minėta, T. J. nuteistas už tai, kad jis daugiabučio namo kieme įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš nepilnametį nukentėjusįjį D. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, kai pasinaudodamas pagrįstai nukentėjusiojo išsakytu nepasitenkinimu dėl jo (T. J.) nepageidaujamo priekabiavimo, tai yra menkaverte dingstimi, naudojo fizinį smurtą prieš D. Š., nepaisydamas viešos vietos ir aplinkinių asmenų, o būtent: atsakydamas į nukentėjusiojo D. Š. žodžiu išsakytą nepasitenkinimą jo elgesiu, kumščiu trenkė ant suoliuko sėdinčiam nukentėjusiajam į kairę akį, o šiam po smūgio atsistojus, kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam, taip sukeldamas fizinį skausmą, ir dėl mažiausiai vienu trauminiu poveikiu padarytos paviršinės žaizdos kairės akies viršutiniame voke nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

12. Tai, kad nuteistasis T. J. daugiabučio namo kieme dėl menkavertės priežasties pirmas kumščiu trenkė nukentėjusiajam D. Š. į kairę akį, ginčo nėra – ši aplinkybė įrodyta nukentėjusiojo D. Š., liudytojų G. E. V. bei S. J. parodymais, nukentėjusiojo 2020 m. balandžio 10 d. apžiūros protokolu (1 t., b. l. 38-43), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. specialisto išvada Nr. G 393/2020 (05) (1 t., b. l. 48), šią aplinkybę pripažįsta ir pats T. J.. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia vėliau sekusius veiksmus, t. y. neigia sudavęs ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam. Pirmosios instancijos teismas šiuos ginčijamus nuteistojo smurtinius veiksmus nustatė byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad po smūgio į kairę akį atsistojus, jaunuolis dešine ranka trenkė jam apie aštuonis smūgius į įvairias kūno dalis, todėl gynėsi ir, stengdamasis išvengti smūgių, trenkė jaunuoliui atgal, nepamena nei kuria ranka, nei kiek kartų, nei į kurias kūno vietas (1 t., b. l. 93-96); nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad po pirmo smūgio pradėjo gintis, nes galvojo, kad kažką padarys jam ar jo draugams, mušėsi abu (3 t. b. l. 153-160); liudytojos G. E. V. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, kad po smūgio D. į kairę akį, jie abu pradėjo muštis stovėdami, paskui voliojosi ant žemės, bandė apraminti, bet vaikinai jos neklausė (1 t., b. l. 125-129), šios liudytojos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kad po smūgio į akį D. supyko ir puolė kaltinamąjį gindamasis, mušdamiesi jie nuėjo į kitą vietą, abu nugriuvo ir vartėsi ant žemės (3 t., b. l. 179-183); liudytojo S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad jaunuoliui trenkus D. Š. į kairę veido pusę, D. nukrito nuo suoliuko nugara ant žemės, tačiau jaunuoliui artėjant, D. Š. atsistojo, o jaunuolis pradėjo daužyti D. Š., t. y. rankomis ir kojomis smūgiavo į galvą ir apatinę pilvo dalį, buvo daugiau nei 10 smūgių, tuo metu D. Š. buvo gynybos pozicijoje - buvo susilenkęs, laikė rankas priešais veidą, galvą nuleidęs į apačią. Tada, jaunuolis dešiniu keliu sudavė 3-4 kartus D. Š. į pilvą ir šis nugriuvo. Gulinčiam D. Š. jaunuolis spyrė 3-4 kartus. G. E. V. priėjo prie jaunuolio ir sakė, kad ramintųsi. Kai jaunuolis kalbėjo su G., D. nemušė, tada D. atsistojo ir ėjo ginti G. E. V., nes iš jaunuolio žodžių ir kūno kalbos buvo galima suprasti, kad jis gali trenkti G. E. V.. Kai D. Š. atsistojo tarp jaunuolio ir G. E. V. ir pradėjo stumti jaunuolį tolyn nuo jos, jie abu vėl susikabino (1 t., b. l. 148-152). Teismo posėdžio metu S. J. parodė, kad po smūgio D. į veidą, jaunuolis artėjo link D., tuo metu D. atsistojo ir pradėjo gintis. Kiek matė, D. jaunuolį laikė už striukės kapišono, o jaunuolis jį mušė. Negali pasakyti, kiek buvo suduota smūgių. Kai D. buvo nugriuvęs, jaunuolis spardė į pilvo sritį. Kiek kartų spyrė, negali pasakyti (3 t. b. l. 153-160).

13. Nuteistojo T. J. apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. E. V. ir S. J. parodymai yra prieštaringi: G. E. V. nurodė, kad T. J. neva nukentėjusiajam spyrė į nugarą, tuo tarpu S. J. nurodo, kad spardė į pilvą; G. E. V. nurodė, kad po smūgio koja viskas baigėsi, tuo tarpu įvykį stebėjusi pašalinė liudyta B. K. nurodė, kad būtent nukentėjusysis, kai juos išskirdavo, vėl norėdavo aiškintis, pulti; jie buvo susikibę. Iš tikrųjų nagrinėjamoje byloje yra susidariusi situacija, kai tiesiogiai įvykį matę ir byloje apklausti asmenys pasisakė skirtingai tiek dėl smūgių sudavimo aplinkybių, tiek dėl jų lokalizacijos bei skaičiaus. Vis tik byloje yra pakankamai įrodymų, kad T. J. smurtiniai veiksmai po pirmojo smūgio nesibaigė, to negali paneigti apeliaciniame skunde minimi nesutapimai nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose – tokie nesutapimai paaiškinami tuo, kad spontaniškai dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų kilęs konfliktas buvo labai dinamiškas, veiksmai sekė vienas paskui kitą, o jame dalyvavę jaunuoliai bei juos stebėję asmenys buvo susijaudinę, nukentėjusysis ir liudytojai buvo šokiruoti ir, nenuostabu, kad tokio įvykio metu kiekvienam iš jų atmintyje įstrigo skirtingos įvykio detalės, o praėjus laiko tarpui, galėjo skirtingai prisiminti smūgių seką, jų lokalizaciją, kitas įvykio aplinkybes. Tačiau įrodymų visuma suformavo teismo vidinį įsitikinimą, kad po T. J. smūgio nukentėjusiajam į kairę akį, nukentėjusysis bandė apsiginti atlikdamas nenustatytą skaičių smūgių, tačiau T. J. smūgių neišvengė, kuris tęsdamas smurtinius veiksmus, kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną, o šiam pargriuvus, spyrė keletą kartų ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ši kaltinimo dalis grįsta neobjektyviais tik nukentėjusiojo D. Š. bei jo draugų parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tačiau tai, kad po pirmojo smūgio smurto veiksmai tęsėsi, paliudijo ir nuteistojo T. J. draugas D. R., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė pirmojo smūgio nematė, tačiau atsisukęs atgal, pamatė kaip kartu su juo ėjęs T. J. guli šalia suoliuko susikibęs su vienu iš ant suoliuko sėdėjusių jaunuolių (1 t., b. l. 173-176). Kaip jau minėta, besistumdančius vaikinus pro langą stebėjo ir liudytoja B. K., kuri pagrasino šiems iškviesti policiją, po jos pasakytų žodžių jaunuoliai stumdėsi dar kelias minutes, po to išsiskirstė.

15. Skunde teigiama, kad rašytiniai bylos duomenys taip pat nepatvirtina, jog D. Š. būtų buvęs spardomas kojomis: Panevėžio Respublikinės ligoninės pažymoje ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. specialisto išvadoje Nr. G 393/2020 (05) yra aptartas tik vienas sužalojimas, atsiradęs mažiausiai 1 trauminio poveikio pasėkoje - paviršinė žaizda kairės akies viršutiniame voke. Tačiau, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis Panevėžio Respublikinės ligoninės priėmimo skyriuje skundėsi tik akies sužalojimu, dėl kitų sužalojimų niekur nesikreipė, dėl papildomų sužalojimų nesiskundė ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialistui, dėl to 2020 m. balandžio 16 d. išvadoje Nr. G 393/2020 (05) yra aptartas tik vienas sužalojimas, atsiradęs mažiausiai 1 trauminio poveikio pasėkoje.

16. Apibendrinant tai kas išdėstyta, atmestinas skundo prašymas pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad :“T. J. kumščiu sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kūną. Po to, nukentėjusiajam bandant išvengti smurtinių veiksmų, jis tęsė savo įžūlius veiksmus ir smūgiavo keletą kartų koja grumtynių metu ant žemės pargriautam nukentėjusiajam“.

17. Nuteistasis skunde prašo pripažinti jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė konstatuotina nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Šiuo atveju T. J. viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmų pavojingumą: sakė, kad turėjo pretekstą užpulti D. Š., nes buvo apipiltas vandeniu ir pastumtas jo, be to nuteistasis siekė, kad būtų sumažinta jam inkriminuotų veiksmų apimtis. Tačiau jo pateiktos versijos dėl konflikto priežasties ir jo atliktų smūgių skaičiaus buvo motyvuotai paneigtos, todėl prašymas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę atmestinas.

18. Nuteistasis sutinka su teismo parinkta bausmės rūšimi – areštu, neginčija bausmių bendrinimo ir paskirtos galutinės 2 (dvejų) metų 40 (keturiasdešimt) dienų laisvės atėmimo bausmės, tačiau mano, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomas BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, tačiau nevertino padarytos veikos pavojingumo ir teigiamai T. J. charakterizuojančių aplinkybių, jo socialinius ryšius.

19. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau BK 75 straipsnio 4 dalyje yra numatyta privaloma sąlyga minėtos nuostatos taikymui, t. y. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Remiantis tuo, teismas privalo ne tik atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus (nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį), bet ir įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, tai, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti pagrindą išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo.

20. Pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto, pateikdamas išsamius tokio sprendimo motyvus. Teismas nurodė, kad kaltinamasis baudžiamojon atsakomybėn patraukiamas nebe pirmą kartą, jo atžvilgiu jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu T. J. padarė šiame nuosprendyje aptariamą veiką. Be to, šią bylą jau nagrinėjant teisme (teisme byla gauta 2020-10-26), 2021-05-09 T. J. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 422 straipsnio 5 dalyje, 45 straipsnio 4 dalyje, 417 straipsnio 1 dalyje. Paminėtų nuteistąjį ypač neigiamai charakterizuojančių aplinkybių nenusveria skundo argumentai, kad T. J. jauno amžiaus, mokosi Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre, registruotas užimtumo tarnyboje, kai nesimokė – dirbo, teistas būdamas nepilnamečiu už visai kito pobūdžio nusikaltimų padarymą, neteisėti veiksmai nesukėlė sunkių padarinių, administracine tvarka paskirtas nuobaudas sumokėjo. T. J. sistemingai daromi teisės pažeidimai, kurių nesiliovė daryti net bausmės vykdymo atidėjimo metu, lėmė teismo išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik ją realiai atlikus. Tokiam apylinkės teismo sprendimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

21. Nuteistasis T. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam D. Š. priteista 700 eurų neturtine žala ir prašo mažinti iki 300 eurų. Nurodo, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, jokių ilgalaikių sveikatos problemų nesukėlė. Vertindamas sveikatos sužalojimo padarinius, teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo - tėvo žodiniais paaiškinimais, tačiau byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog nukentėjęs dėl patirto streso būtų vartojęs vaistus, ar jam būtų reikėję papildomo gydymo, negalėtų dalyvauti pamokose ar pan., todėl įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, teismų praktiką analogiškose bylose, teismo priteista neturtinė žala, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.

22. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. 2 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

23. Neturtinės žalos faktas ir dydis pirmosios instancijos teismo nustatytas įvertinus nukentėjusiojo parodymus apie dėl nuteistojo nusikalstamos veikos jo patirtą dvasinę skriaudą – stresą, sumušto kūno skausmą, gėdą dėl savo išvaizdos (buvo nemalonu prieš klasės draugus nuotolinio mokymosi metu), patirtus nepatogumus, žalą padariusio asmens kaltę, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiajam priteistas 700 Eur neturtinės žalos dydis nepagrįstai didelis atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką bylose dėl BK 284 straipsnio, kuriose už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas mažesnis. Skunde pateikiama kasacinio teismo praktika, kurioje viešosios tvarkos pažeidimo bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra patvirtinęs kaip pagrįstai paskirtus neturtinės žalos dydžius, kurie svyruoja nuo 202,73 Eur iki 1737,72 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-170-699/2016, 2K-605/2011, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-452/2014, 2K-473/2013). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo įvykio metu patirtą stresą, fizinį skausmą, nepatogumus dėl išvaizdos ir kt., daro išvadą, kad priteista neturtinės žalos suma - 700 eurų nėra per didelė, be to minėta suma visiškai atitinka skunde pateiktai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Dėl nukentėjusiojo S. Š. ir prokurorės apeliacinių skundų

24. Nukentėjusysis S. Š. ir prokurorė apeliaciniais skundais prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį dalyje dėl T. J. išteisinimo iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje (veika prieš S. Š.), panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį.

25. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pažymėtina, kad kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.

26. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi ar byloje surinkti įrodymai patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes, kad T. J. 2020 m. balandžio 10 d., apie 20.20 val. Panevėžyje, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini)daugiabučio kieme įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš S. Š., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, kai, atsakydamas į pagrįstai nukentėjusiojo išsakytą nepasitenkinimą dėl jo (T. J.) smurtinių veiksmų prieš nepilnametį nukentėjusiojo sūnų D. Š., naudojo fizinį smurtą prieš S. Š., nepaisydamas viešos vietos ir aplinkinių asmenų, tai yra dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veido kairę pusę, padarydamas S. Š. muštinę žaizdą burnos ertmės kairio skruosto gleivinėje ir taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą. Po to, apie 20.40 val., jis tęsė savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, tai yra, būdamas su tyrimo metu nenustatytų asmenų grupe prie daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), ragino grupę asmenų smurtauti prieš pokalbį su juo bandžiusiu pratęsti nukentėjusiuoju S. Š. ir ne mažiau kaip 2 kartus spyrė nukentėjusiajam į krūtinę taip sukeldamas fizinį skausmą bei paskatindamas kitus asmenis smurtauti prieš nukentėjusįjį.

27. Kaip minėta, kaltinamasis T. J. kaltės nepripažino ir viso proceso metu teigė, kad jis su draugu D. R. buvo nuėjęs prie Saulėtekio mokyklos susitikti su draugu, kuris nepasirodė. Grįždamas ėjo pro tą vietą, kur buvo išmetęs D. Š. telefoną, nes norėjo grąžinti savininkui. Einant atgal susitiko vieną iš tų jaunuolių, kuris pasakė, kad telefoną rado. Tuo tarpu atbėgo D. Š. tėvas rėkdamas: "kur mano telefonas", bandė jam smogti, įspirti, bet smūgių išvengė. Stumtelėjęs S. Š., pabėgo link buvusios mokyklos pro stadioną link parko. Teigė, kad S. Š. konfliktavo visai su kitais jaunuoliais, kurių nepažįsta, šioje kompanijoje jo nebuvo. Tai matė šalia buvęs D. R.. Liudytojas D. R. patvirtino T. J. nurodytas aplinkybes.

28. S. Š. pirmosios apklausos metu nurodė, kad jis išėjo į lauką kartu su G. E. V. ir ji kieme parodė pilkai apsirengusį jaunuolį, kuris sumušė jo sūnų. Liepė G. E. V. grįžti į jo butą. Kai jis priėjo prie minėto jaunuolio (T. J.) ir paklausė, kur jo sūnaus telefonas, jis dešine ranka smogė į kairės pusės veido sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, ir pabėgo link (duomenys neskelbtini)esančio stadiono. Pasakodamas apie antrą epizodą, nurodė, kad lydėdamas namo G. E. V. ir S. J., kurie buvo paėmę sūnaus telefoną iš jį suradusio žmogaus, (duomenys neskelbtini)pastebėjo apie 10 jaunuolių apie 18-20 metų amžiaus, jis pasakė G. E. V. ir S. J., kad nebijotų ir eitų tiesiai link jo namų greitesniu žingsniu. Jis vienas priėjo prie minėto būrio jaunuolių ir staiga vienas iš jų į jį papurškė galimai pipirinių dujų ir tada jis pradėjo bėgti, fizinio skausmo nepajuto.

29. Antrosios apklausos metu S. Š. patvirtino tas pačias aplinkybes ir papildė, kad grupė jaunuolių vartojo jo atžvilgiu smurtą: pilkai apsirengęs jaunuolis kelis kartus spyrė į krūtinės sritį, kiti jaunuoliai, stovintys už nugaros, spardė nugarą, sėdmenis, fizinio smurto naudojimas jo atžvilgiu truko apie 10 min.

30. Taigi, pagal pirmosios ir antrosios apklausos metu S. Š. duotus parodymus G. E. V. ir S. J. nematė nei vieno smurto epizodo.

31. Tačiau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodymus pakeitė, nurodydamas, kad G. E. V. įvykio metu buvo šalia, ji stovėjo priešais, 5 m atstumu;

32. Analogiškai kito ir liudytojos G. E. V. parodymai. Pirmosios apklausos metu G. E. V. teigė, kad nematė nei pirmojo T. J. galimai suduoto smūgio, nei galimo 10 jaunuolių grupės smurto nukentėjusiojo S. Š. atžvilgiu. Pagal jos pirminius parodymus šių abiejų įvykių metu ji šalia S. Š. nebuvo. Tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su S. J. ji buvo šalia S. Š. ir kalbėjosi. Jiems kalbantis, išgirdo smūgio garsą, atsisuko ir pamatė bėgantį kaltinamąjį, o D. tėtis buvo susiėmęs už žando.

33. Beje, liudytojo S. J. parodymai taip pat atitinkamai keitėsi. Pagal ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jis nematė nei pirmo, nei antro galimo smurto S. Š. atžvilgiu epizodo, o teismo posėdžio metu teigė, kad matė, kaip kaltinamasis užpuolė D. Š. tėvą, trenkė jam ties krūtine kumščiu. Teismui pagarsinus S. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka, S. J. paaiškino, kad viską prisiminė geriau ikiteisminio tyrimo metu. Nematė S. Š. kontakto su jokiu žmogumi. To, ką pasakojo teisme, nematė. Praėjo daug laiko ir jo atmintis taip viską sudėliojo. Girdėjo pasakojimus apie S. Š. konfliktą su kaltinamuoju (3 t., b. l. 153-160).

34. Pirmos instancijos teismas įvertinęs surinktus ir teisme ištirtus įrodymus padarė išvadą, jog T. J. pareikšti kaltinimai dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nepasitvirtino ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nusprendė kaltinamąjį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

35. Siekiant pašalinti bet kokias abejones ir prieštaravimus byloje, G. E. V., S. Š. ir S. J. buvo papildomai apklausti apeliacinės instancijos teisme.

36. G. E. V. apeliaciniame teisme negalėjo nuosekliai papasakoti to vakaro įvykių, tačiau pagalba jai užduodamų klausimų dėliojasi tokia įvykių eiga: liudytoja nurodė, kad paskambinus į D. Š. telefoną, atsiliepė vyras, kuris pasakė, kad jį rado ir susitarė susitikti su juo (duomenys neskelbtini)gatvėje. Iš D. Š. namų ji išėjo su S. J. paimti telefono. Prieš tai D. tėtis buvo išėjęs ieškoti kaltinamojo jos nurodyta kryptimi. Eidami su S. link (duomenys neskelbtini)., sutiko kaltinamąjį, su kuriuo įvyko pokalbis dėl telefono. D. tėtis, stovėjęs tuo metu (duomenys neskelbtini)prie kito namo laiptinės, priėjo ir paklausė ar čia jis. Nuo D. tėčio buvo 10 žingsnių atstumu. D. tėtis užkalbino kaltinamąjį, o jiedu su Simu, nenorėdami į tai veltis, judėjo link (duomenys neskelbtini) g. Einant išgirdo garsą ir pamatė, kad D. tėtis susiėmęs už žando. Jam trenkęs kaltinamasis, nubėgo. Su S. paėmę telefoną, po 10 minučių ėjo namo. Juos pasitiko S. Š., nors susitikti nesitarė. Eidami visi trys link namų, pamatė grupę jaunuolių, D. tėtis nuėjo link jų, o jiedu ėjo namo, į konfliktą nesivėlė. Sekančią dieną po įvykio tarėsi, kad neduos parodymų, nes nenorėjo į tai veltis. Teisme nurodė liudyti kaip buvo, nes S. Š. buvo problemos su dantimis, tai ir pagalvojo, kad reikia pasakyti, kad jam kompensuotų žalą.

37. S. Š. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad kai išėjo į lauką, pamatė jaunuolius (duomenys neskelbtini), galvojo, kad gal jų ten šaika. Stovėjo, laukė, paskui atėjo G., jos paprašė atnešti telefoną. Ji nuėjo namo, atnešė telefoną ir parodė jam kaltinamąjį T. J.. Priėjo prie T. J. bei paklausė kur telefonas. Kaltinamasis jam trenkė ir nubėgo. G. viską matė, ji buvo 10 metrų nuo jo, o S. šalia nebuvo (vėliau į teisėjo klausimą atsakė, kad galbūt jo nematė). Nusivijo T. J. link stadiono. Grįžtant atgal, paskambino S. ir G., kurie pasakė, kad išėjo paimti telefoną į (duomenys neskelbtini)g. Susitarė susitikti prie „maksimėlės“. Susitikę visi trys, ėjo atgal ir pamatė grupę jaunuolių, kurių tarpe buvo T. J.. Tas purškimas dujomis ir muštynės kieme vyko apie 20 min., tačiau pirmuose parodymuose tyrėja sakė nebepasakoti, kad galės vėliau papasakoti. Sekančios apklausos metu papasakojo apie purškimą dujomis.

38. S. J. apeliacinės instancijos teismui papasakojo, kad sužinojęs, jog atsirado telefonas, išėjo iš laiptinės, susitiko G. Kartu ėjo pasiimti telefono ir susitiko S. Eidami pamatė kaltinamąjį ir S. nuėjo prie jo. Tuo metu paskambino telefoną radęs žmogus susitikimo vietos patikslinimui. Žino, kad įvykio metu buvo sužalotas S, bet pats to nematė.

39. Atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimus, S. J. paaiškino, kad su T. J. kalbėjo, jis sakė, kad paėmė telefoną ir išmetė bei prašė padėti surasti jį. Atsakė jam, kad ieškoti nebereikia. Tuo metu jis (S. J.) su kaltinamuoju buvo vienas ir apie 40 metrų nuo laiptinės, iš kurios išėjo, o G. su S. buvo nuo laiptinės apie 60-70 metrų. Pakalbėjęs su kaltinamuoju, ėjo link G. ir S. Tuo momentu G. dar nežinojo, kad atsirado telefonas ir kai susitiko, pasakė. Dar kartą paskambino dėl telefono, o S. nuėjo prie kaltinamojo. Telefono ėjo pasiimti su G. Grįždami atgal vėl sutiko S., pamatė didesnį žmonių būrį ir S. nuėjo prie jų. Abu su G. nuėjo namo. Grįžęs S. pasakė, kad užpuolė jį, nupurškė dujomis.

40. Vertinant nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų visumą tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, peršasi išvada, kad parodymai tarp šių proceso dalyvių buvo nuolat derinami. S. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė smūgių nematęs, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad neva matė smūgius suduotus S. Š., kad matė spyrį į krūtinę, paskui į prokuroro klausimą atsakė, kad to smūgio nematė, jis visų įvykių nematė, o tik galimai iš pokalbių girdėjo. Apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad įvykio metu buvo su G., bet T. J. suduoto smūgio S. Š. nematė. G. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad smurto S. Š. atžvilgiu nematė, teisme keitė, sakydama, kad ji smūgį girdėjo, o atsisukusi, pamatė bėgantį T. J. ir S. Š., susiėmusį žandą. Visgi, S. J. aiškiai prisipažinus teisme, kad jis nematė nei pirmo, nei antro galimo smurto S. Š. atžvilgiu, kritiškai vertinami G. E. V. duoti parodymai, kad besikalbant su S. J., išgirdo smūgio garsą, atsisuko ir pamatė bėgantį kaltinamąjį, o D. tėtis buvo susiėmęs už žando. Beje, G. E. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje, o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė, kad nebuvo smurto liudytoja, davė teisingesnius parodymus. G. E. V. ir S. J. parodymais, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo teisingesni, tiki ir apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių proceso dalyvių negebėjimą nuosekliai ir išsamiai papasakoti įvykio aplinkybes, o jų pasakojimai kiekvieną kartą papildomi naujomis detalėmis, kuriomis artėjama prie vieningo įvykio aprašymo.

41. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutiko su teismo argumentais ir padarytomis išvadomis dėl liudytojų parodymų patikimumo, pateikdama savo S. Š., G. E. V. ir S. J. parodymų interpretaciją. Parodymų skirtumą grindė susidariusia situacija, kai vienu metu ir vienoje vietoje vyko keli reikšmingi įvykiai, galėję nulemti kiekvieno iš jų parodymus. Pritartina prokurorės argumentams, kad intensyvi įvykių dinamika galėjo nulemti dalyvių ir liudytojų gebėjimą skirtingai užfiksuoti tam tikras aplinkybes, tačiau net ir tokiose situacijose asmens kaltė negali būti preziumuojama, o surinktų įrodymų visuma neturi kelti teismui abejonių dėl įrodymų teisingumo ir kaltinamojo kaltės. Šiuo atveju, akivaizdu, kad aptartais nenuosekliais ir prieštaringais S. Š., G. E. V. ir S. J. parodymais pripažinti T. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, nėra pagrindo. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai dėl šio epizodo T. J. išteisino.

42. Vis tik apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje netinkamai nurodytas išteisinimo pagrindas. Kaip jau minėta, pirmos instancijos teismas T. J. iš šio kaltinimo išteisino vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Byloje esančiais objektyviais įrodymais – specialisto išvada (T 1, b. l. 54) nustatyta, kad S. Š. padaryta muštinė žaizda burnos ertmės kairio skruosto gleivinėje. Žaizda padaryta kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Toks sužalojimas sukėlė nukentėjusiam skausmą ir vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Šie objektyvūs įrodymai leidžia daryti išvadą, jog sužalojimas tikrai buvo padarytas byloje nagrinėjamų konfliktų, vykusių 2020-04-10 nuo 20:20 val. iki 20:40 val. laikotarpiu. Todėl pirmos instancijos nurodytas išteisinimo pagrindas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių yra nepagrįstas. Darytina išvada, kad veika, turinti nusikaltimo požymių, buvo padaryta, tačiau įvertinus nukentėjusiojo bei liudytojų nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, išnaudojus visas galimybes nurodytiems prieštaravimams pašalinti, nėra galimybės objektyviai nustatyti kada sužalojimas S. Š. buvo padarytas: ar 20:20 val. kontakto su T. J. metu, ar 20:40 val. konflikto su grupe jaunuolių metu. Taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tą sužalojimą padarė būtent T. J.. Todėl išteisinimo pagrindas keičiamas, nurodant, kad T. J. išteisinamas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

43. Kadangi T. J. išteisinamas iš kaltinimo dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, sutinkamai su BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, civilinis ieškinys turi būti atmetamas. Būtent tokį sprendimą dėl civilinio ieškinio ir yra priėmęs pirmos instancijos teismas. Todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J., nukentėjusiojo S. Š. ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Ulienės apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl T. J. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnį pagrindą, nurodant:

T. J., kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį (S. Š. sužalojimo epizodas) išteisinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusAlgirdas GaputisValdas Petras Meidus