Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 243 straipsnį, nesant veikoje šio baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.6. Trečia, kritikuotina ir skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nuosprendžio išvada, kad Ž. J. nebuvo suinteresuotas nesibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui daryti Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) pažeidimus, kadangi naujų nusižengimų padarymas Ž. J. galėjo užkirsti galimybę atgauti teisę vairuoti transporto priemones. Priešingai, Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugsėjo 27 d. vairavo transporto priemones ne tik, kad neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių (nepersilaikęs vairuotojo pažymėjimo), tačiau šis vairavimas buvo susijęs ir su grubiausiais kelių eismo taisyklių pažeidimais, o toks Ž. J. elgesys parodo, kad Ž. J. nesivadovauja priimtinomis elgesio normomis, patvirtina cinišką jo požiūrį į įstatymus ir didina Ž. J. elgesio pavojingumą. Tokie Ž. J. veiksmai – elgesys niekaip negali būti vertinami su jo siekiu atgauti teisę vairuoti transporto priemones ir siekiu laikytis įstatymų ir baudžiamojo poveikio priemonės sąlygų.

2.8. Penkta, teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Kriterijai, apibūdinantys šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, jos piktybiškumas (piktavališkumas), rodantys aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą. Vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų suponuoti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022). Ž. J. veiksmai negali būti pripažinti kaip vienkartiniai, smulkūs ir neesminiai. Ž. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad transporto priemones Lietuvoje vairavo dažnai, o būtent: „vairuoti automobilį pradėjau 2021 metų vasarą, važinėjau kelis kartus, užsienyje nevairavau“, tokie jo parodymai patvirtina, kad Ž. J., žinodamas apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir 2021 metų vasarą iš užsienio grįžęs į Lietuvos Respubliką, tyčia teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ignoravo, pažeidinėdamas ir dažnai (sistemiškai) nuo 2021 metų vasaros vairuodamas transporto priemones, du atvejai buvo fiksuoti policijos pareigūnų. Tokie Ž. J. veiksmai gali būti įvertinti kaip sistemingi ir galintys Ž. J. užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį.

2.9. Ž. J. veiksmuose būtų ir kitas nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, pavojingumą apibūdinantis požymis – piktybiškumas (piktavališkumas). Teismų praktikoje šis požymis – piktybiškumas (piktavališkumas) iki šiol nėra pakankamai išanalizuotas (apibrėžtas), tačiau įvertinus tai, kad Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugsėjo 27 d. transporto priemones vairavo ne tik neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių (vairuotojo pažymėjimo), tačiau ir darydamas grubiausius kelių eismo taisyklių pažeidimus (dideliu greičiu, chuliganiškai, naudodamasis mobilaus ryšio priemonėmis ir pan.), už kuriuos Ž. J. nebuvo nubaustas administracine tvarka, transporto priemonių vairavimo priežastys nepateisinamos, nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių Ž. J. nebūtų galėjęs laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl tokie Ž. J. veiksmai gali būti įvertinti kaip piktybiški (piktavališki) ir galintys Ž. J. užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį. Visi aukščiau nurodyti duomenys patvirtina Ž. J. piktybišką (piktavališką), neatsitiktinį baudžiamojo poveikio priemonės sąlygų pažeidimo pobūdį, netinkamą Ž. J. požiūrį į viešąją tvarką, transporto eismo saugumą, kuriais buvo pažeistas BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – teisingumas, kurio sudėtinė dalis yra tinkamas teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas. Toks Ž. J. elgesys negali būti ignoruojamas, o padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas Ž. J. atsakomybei pagal BK 243 straipsnį kilti.

3.1. Apibendrinti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neteisingai ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, detaliai neaptarė bylai reikšmingų įrodymų, dėl ko priėmė nepakankamai įtikinantį ir motyvuotą bei keliantį abejonių nuosprendį, yra subjektyvaus pobūdžio ir neatitinka paties apelianto nurodytų BPK 328 straipsnio 3 dalies nuosprendžio panaikinimo pagrindų. BPK principų taikymo ir logikos požiūriu tik apkaltinamasis nuosprendis turi būti neabejotinas, o išteisinamasis nuosprendis gali palikti tam tikrų abejonių, kurios turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas neprivalo įtikinti kiekvieno proceso dalyvio savo priimamo sprendimo teisingumu, pakanka, kad spręsdamas kaltės klausimą, teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje nustatytos įrodymų pripažinimo ir vertinimo tvarkos taisyklių.

3.2. Teismas nuosprendžio 5 ir 6 puslapiuose detaliai nurodė tiek teismų praktikos išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, tiek teorinio BK 243 straipsnio sudėties elementų vertinimo aspektus ir jais vadovavosi, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Teismas nepamiršo ir išsamiai įvertino tiek paties išteisintojo, tiek liudytojų G. L., A. G., P. B. parodymus, tiek kitą byloje esančią medžiagą ir byloje ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, jog negalima pripažinti, kad Ž. J. tyčia vengė vykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. teisės vairuoti transporto priemones sustabdymą 2019 m. birželio 20 d., tačiau galėjo sąmoningai klysti dėl šios priemonės trukmės, manydamas, kad jos terminas yra 2 metai. Teismas tokį išvados padarymą motyvavo taip: Ž. J. galimai nedalyvavo nuosprendžio paskelbime, todėl neišgirdo baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmės, nes jau buvo išvykęs gyventi ir dirbti į Norvegiją, ten deklaravęs savo gyvenamąją vietą, o į Lietuvą tik reguliariai atvykdavo; G. L. neprisiminė bendravimo su kaltinamuoju ir paaiškino, kad paprastai bendravimas trunka apie 15 min.; nors Ž. J. Probacijos tarnyboje pasirašė baudžiamojo poveikio priemonių plane, tačiau šis planas jam nebuvo išsiųstas, o jam pačiam, jo teigimu, telefonu nepavyko prisiskambinti į Probacijos tarnybą; iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad Ž. J. daugiau kaip 2 metus, skaičiuojant nuo teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo 2019 m. birželio 20 d., nebuvo baustas už KET pažeidimus, kas duoda pagrindą manyti, jog šiuo laikotarpiu nevairavo transporto priemonių; kaltinamojo veiksmai – 2021 m. gegužės 27 d. gavo sveikatos patikrinimo med. pažymą, 2021 m. birželio 4 d. deklaravo Lietuvoje savo gyvenamąją vietą patvirtina jo teiginius, kad Ž. J., manydamas, jog teisės vairuoti transporto priemones sustabdymas baigiasi po 2 metų, t. y. 2021 m. birželio 20 d., ruošėsi gauti naują vairuotojo pažymėjimą, todėl nebuvo suinteresuotas daryti KET pažeidimų, vairuodamas automobilį, nepasibaigus uždraudimo vairuoti terminui; kaltinamojo 2021 m. rugpjūčio 21 d. ir 2021m. rugsėjo 27 d. užfiksuoti KET pažeidimai, susiję su vairavimu, buvo padaryti, jau praėjus 2 metų terminui nuo teisės vairuoti sustabdymo, kas netiesiogiai patvirtina klaidingą, bet ne piktybinį Ž. J. įsitikinimą, kad teisė vairuoti jam buvo atimta būtent 2 metų laikotarpiui; šiuos kaltinamojo teiginius netiesiogiai patvirtino duomenų apie Ž. J. padarytus KET pažeidimus tikrinimas policijos duomenų bazėse ir jį atlikę šios bylos liudytojai policijos pareigūnai A. G. ir P. B., kurie sustabdę Ž. J. dėl KET padarytų pažeidimų, tikrino įvairiose policijos duomenų bazėse, tačiau nerado jokių duomenų, kad Ž. J. būtų atimta teisė vairuoti transporto priemones 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui, todėl tik žodžiu jį įspėjo dėl pasibaigusio vairuotojo pažymėjimo galiojimo termino.

3.3. Kiti apeliacinio skundo motyvai: 1) Ž. J. susisiekus su VĮ „Regitra“, jam buvo paaiškintas tebegaliojančios baudžiamojo poveikio priemonės terminas (2021 m. gruodžio 20 d.); 2) jis 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir 2021 m. rugsėjo 27 d. vairavo automobilį su grubiausiais KET pažeidimais; 3) baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas yra pačių nuteistųjų pareiga; 4) jis pats teisme prisipažino, kad 2021 m. vasarą Lietuvoje vairavo transporto priemones yra visiškai nepagrįsti ir atmestini, nes: 1) byloje nėra duomenų, ką Ž. J. paaiškino VĮ „Regitra“ dėl baudžiamojo poveikio priemonės galiojimo laiko; 2) apeliaciniame skunde nurodytų Ž. J. galimai padarytų kitų KET pažeidimų pobūdis ir jų padarymo motyvai neįeina į jam inkriminuoto BK 243 straipsnio sudėtį, todėl nuosprendžio priėmimo teisėtumui jokios reikšmės neturi; 3) skundo teiginys, kad baudžiamojo poveikio priemonių vykdymas yra pačių nuteistųjų pareiga, yra teisingas, bet jis niekaip nepaneigia teismo išvadų dėl Ž. J. veikos subjektyvinės pusės ir kaltės nebuvimo; 4) teismų praktikoje neteko pamatyti baudžiamosios bylos, kurioje nuosprendis būtų buvęs pagrįstas paties kaltinamojo savęs apkalbėjimu, tuo labiau, kad Ž. J. žodžiai dėl jo automobilio vairavimo 2021 m. vasarą nebuvo nei tikslinami, nei konkretizuoti laiko ir vietos atžvilgiu, todėl laikytini niekiniais įrodymais.

2. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teisme apklaustas Ž. J. paaiškino, kad sutinka atsakyti į klausimus. Nežinojo, kad reikės perlaikyti vairuotojo pažymėjimą, bet jam daug kas sakė, jog yra tokia praktika, kai yra atimtas pažymėjimas 2 metams, tada reikės perlaikyti. 2021 m. balandžio mėnesį baigėsi vairuotojo pažymėjimas. Pasiskambino į „Regitrą“ apie gegužės mėnesį, kai buvo pasibaigęs vairuotojo pažymėjimo galiojimas, jie jam išdėstė, kad Lietuvoje turi būti deklaruotas ir pragyvenęs joje 6 mėnesius, tai tada galės išsilaikyti ir pasiimti pažymėjimą. Galvojo, kad 2 metams buvo atimta teisė vairuoti ir pažymėjimas bus tiesiog pasibaigęs. „Regitrai“ pasakė, kad baigėsi pažymėjimo galiojimas, atsakė, kad reikia išsilaikyti pažymą ir pragyventi pusę metų Lietuvoje. Jis buvo pasiskaičiavęs, kada turėjo sueiti tie 2 metai. „Regitroje“ apie terminą nieko nesakė. Kai paklausė, ar gali pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, jie atsakė, kad gali ir nurodė, ką daryti. Kai jį sustabdė pareigūnas, jo paklausė, ar gali vairuoti, nes pasibaigęs pažymėjimo galiojimo terminas, jis sakė, kad gali. Į Lietuvą nuo birželio mėnesio grįždavo kartą per mėnesį. Buvo įsitikinęs, kad jam buvo atimta teisė vairuoti 2 metams, o ne 2 metams ir 6 mėnesiams. Pareigūnas, pažiūrėjęs duomenų bazėje, pasakė, kad viskas tvarkoje, tik reikia pasikeisti pažymėjimą. Ž. J. teigė, kad buvo išvykęs ir teismo sprendimo negavo, juo nesidomėjo. Probacijoje jis buvo, pasirašė dokumentus ir išėjo. Tuo metu žinojo, ką jam buvo skyręs teismas. Probacijoje jam išaiškino žodžiu, kad negali vairuoti transporto priemonės, negali daryti pažeidimų, pasakė ir terminą, bet jis pamiršo ir buvo įsitikinęs, kad jam uždrausta vairuoti 2 metams, o apie 2 metus 6 mėnesius pamiršo. Probacijoje keitėsi specialistai, jiems negalėjo prisiskambinti. Iš jo vairuotojo pažymėjimo pareigūnai nereikalavo ir neprašė. Nežinojo, kada ir kaip reikia perlaikyti, kai atimta teisė vairuoti, tik vėliau pasidomėjo. Medicininė pažyma buvo reikalinga pasikeisti vairuotojo pažymėjimą bei gyvenimui Lietuvoje. Po teismo iš karto išvyko į užsienį, į Lietuvą grįždavo kartą ar du kartus per mėnesį. 2021 m. vasarą grįžo į Lietuvą pusei metų ir tik kelis kartus vairavo. Grįžo, kad prisiregistruotų Lietuvoje pusei metų. Į Lietuvą grįždavo keltais. Klaipėdoje jis nevairavo, tik patraukė automobilį. Tai buvo prieš įvykius, detaliau neatsimena.

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. BK 243 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą).

8. Teismų praktikoje dėl BK 243 straipsnio taikymo išaiškinta, kad tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Kriterijai, apibūdinantys šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, jos piktybiškumas (piktavališkumas), rodantys aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018, 2K-201-895/2020, 2K-45-942/2021). Taigi, vengimas BK 243 straipsnio prasme pagal formuojamą teismų praktiką turi pasižymėti tam tikru piktybiškumu ir (arba) sistemiškumu, todėl vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų suponuoti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį.

9. BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia, ir viską suvokdamas nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-495/2020).???

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje negalima pripažinti, kad Ž. J. tyčia vengė vykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, jis žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam sustabdyta nuo 2019 m. birželio 20 d., tačiau galėjo sąmoningai klysti dėl paskirtos poveikio priemonės trukmės, kad teisė vairuoti transporto priemones jam atimta ne 2 metams, bet 2 metams ir 6 mėnesiams. Tokią išvadą teismui leido daryti byloje surinkti įrodymai, be kita ko, ir tai, jog Ž. J. nuosprendžio paskelbime nedalyvavo, nuosprendžio nuorašo nėra gavęs, taip pat nėra gavęs Baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo priežiūros plano, Probacijos tarnyboje lankėsi tik vieną kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo, kiek tiksliai jam buvo išaiškintas terminas, iki kada jis negali vairuoti transporto priemonių, byloje nėra nustatyta. Daugiau kaip dvejus metus nebuvo padaręs naujų KET pažeidimų, pasitikrino sveikatą bei deklaravo Lietuvoje gyvenamąją vietą, kaip to reikalauja Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 9.3 punktas. Nurodytos aplinkybės suformavo teismo vidinį įsitikinimą, kad Ž. J. siekė laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, jos vykdyti nevengė, kadangi buvo suinteresuotas atgauti teisę vairuoti transporto priemones, todėl jo veikoje nėra būtino BK 243 straipsnyje numatyto nusižengimo požymio – vengimo vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 243 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne už teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo faktą, tačiau už sąmoningą vengimą atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kas rodo didesnį tokios veikos pavojingumą. Ši baudžiamojo įstatymo formuluotė suponuoja, kad minėta veika, kaip konstatuota ir teismų praktikoje, gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atitinkamai, nenustačius vengimo fakto, teismų praktikoje suformuoti sistemiškumo ir piktybiškumo požymiai reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, t. y. nustačius, jog asmuo ne vieną kartą nevykdė baudžiamojo poveikio priemonės, taip pat nustačius šiurkščius pažeidimus, kuriais nevykdoma teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, tačiau nenustačius vengimo tyčios, BK 243 straipsnis neinkriminuojamas. Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, ar Ž. J. vengė atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą dvejus metus ir šešis mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones.

12. Ž. J. apklaustas teismo posėdyje teigė, jog buvo įsitikinęs, kad jam buvo atimta teisė vairuoti 2 metams, o ne 2 metams ir 6 mėnesiams. Šią išteisintojo poziciją teisėjų kolegija vertina išimtinai kaip gynybinę ir ją atmeta kaip nepagrįstą.

13. Kaip nustatyta byloje, Ž. J. 2019 m. lapkričio 18 d. Bausmės, auklėjamojo ar baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo plane Nr. 5DN-5463 buvo pasirašytinai supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės sąlygomis, kuriose aiškiai nurodyta, kad Ž. J. taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones dvejus metus šešis mėnesius, taikymo pradžia: 2019 m. lapkričio 6 d., pabaiga: 2021 m. gruodžio 20 d. Išteisintasis 2019 m. lapkričio 18 d. buvo atvykęs į Probacijos tarnybą ir buvo supažindintas su priežiūros planu, pažymėjo, kad sutinka su nustatytu planu, pastabų neturi (1 t., b. l. 56-58). Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad dar 2019 m. lapkričio 18 d. išteisintajam tapo žinoma tiek apie minėtą jam pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir apie jos taikymo terminą.

14. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme Ž. J. nurodė, kad Probacijos tarnybos specialistė jam išaiškino baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmę ir terminus, tačiau jis vėliau tai pamiršo ir galvojo, jog baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas yra 2 metai, o ne 2 metai ir 6 mėnesiai. Tačiau išteisintojo nurodytos aplinkybės, kad jis ne vieną kartą skambino Probacijos tarnybos specialistui dėl draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino, tačiau nesėkmingai, rodo, kad Ž. J. vis dėlto nebuvo įsitikinęs, kad jam draudžiama vairuoti transporto priemones būtent 2 metus. Minėtos bei pirmosios instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, tarp jų ir tos, kad išteisintasis nuosprendžio paskelbime nedalyvavo, nuosprendžio nuorašo nėra gavęs, taip pat nėra gavęs Baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo priežiūros plano, Probacijos tarnyboje po nuosprendžio įsiteisėjimo lankėsi tik vieną kartą yra išimtinai susijusios su išteisintojo pasyvumu ir nesidomėjimu savo teisine padėtimi, kas niekaip nepaneigia Ž. J. pareigos žinoti jam teismo skirtas baudžiamojo poveikio priemones, jų taikymo terminus, o, esant abejonių, pačiam išsiaiškinti jo atžvilgiu taikomų draudimų sąlygas. Ž. J. nurodė nesitikslinęs aktualių terminų ir VĮ „Regitroje“, grįžęs į Lietuvą naujo vairuotojo pažymėjimo įgijimui, nors VĮ „Regitra“ buvo informuota apie Ž. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu taikomą BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t. y., teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir jos terminus, todėl Ž. J. susisiekus su VĮ „Regitra“ ir identifikavus asmenybę, turėjo būti išaiškinta, kad jis negali perlaikyti vairuotojo pažymėjimo dėl tuo metu tebegaliojančios baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo Ž. J. iki 2021 m. gruodžio 20 d. naudotis specialia teise, t. y. vairuoti visų rūšių transporto priemones; taip pat išteisintasis apie taikomos poveikio priemonės terminą neklausė jį dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo sustabdžiusių policijos pareigūnų, kas rodo, kad išteisintasis vis dėlto žinojo apie tikrąją jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kad Ž. J. siekė laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, jos vykdyti nevengė, kadangi buvo suinteresuotas atgauti teisę vairuoti transporto priemones, t. y. pasitikrino sveikatą bei deklaravo Lietuvoje gyvenamąją vietą, kaip to reikalauja Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 9.3 punktas, kolegijos vertinimu, niekaip nepagrindžia, kad Ž. J. galėjo klysti dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės trukmės. Pastebėtina, kad pats Ž. J. parodė, jog, norėdamas gauti vairuotojo pažymėjimą, jis bent šešis mėnesius turi gyventi Lietuvoje, tada galės išsilaikyti ir pasiimti pažymėjimą. Taigi jam 2021 m. birželio 4 d. pateikus prašymą gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje deklaravimui, galimybę atgauti, be kitų būtinų sąlygų, vairuotojo pažymėjimą, jis turėtų tik po 6 mėnesių (185 dienų), t. y. 2021 m. gruodžio mėnesį, kas taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog Ž. J. manė, jog teisė vairuoti transporto priemones jam atimta 2 metams. Be to, pats Ž. J. nurodė ir tai, kad jis žinojo, jog jam reikia perlaikyti vairavimo egzaminus, tačiau duomenų, jog jis po dvejų metų nuo draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino pradžios būtų kreipęsis dėl vairavimo egzamino perlaikymo, papildomų mokymų, byloje nėra. Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, jog Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d. apie 07 val. 20 min., važiuodamas magistraliniu keliu A-15, Vilnius-Lyda, 32,80 km., Šalčininkų raj., vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz S 320 CDI“, v/n (duomenys neskelbtini), ir 2021 m. rugsėjo 27 d. apie 12 val. 56 min., važiuodamas J. Kubiliaus g. 21, Vilniuje automobiliu „BMW“, v/n (duomenys neskelbtini), žinojo apie jam taikomą draudimą vairuoti transporto priemones ir tyčia jo nesilaikė. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Ž. J. galėjo klysti dėl paskirtos poveikio priemones trukmės ir nebuvo suinteresuotas baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymu, yra deklaratyvaus pobūdžio, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, byloje esantys įrodymai to nepatvirtina.

15. Kaip minėta, teismų praktikoje suformuoti vengimo atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę sistemiškumo ir piktybiškumo kriterijai, kuriems esant BK 243 straipsnyje numatytą veiką galima laikyti nusikalstama, t. y. tiek pavojinga, kad už jos padarymą būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė.

16. Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, jog išteisintasis sistemingai ir piktybiškai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kadangi Ž. J., žinodamas apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir 2021 metų vasarą iš užsienio grįžęs į Lietuvos Respubliką, tyčia teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ignoravo, pažeidinėdamas ir dažnai (sistemiškai) nuo 2021 metų vasaros vairuodamas transporto priemones, dveji atvejai 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugsėjo 27 d. buvo fiksuoti policijos pareigūnų. Taip pat Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d., 2021 m. rugsėjo 27 d. transporto priemones vairavo ne tik neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių (vairuotojo pažymėjimo), tačiau ir darydamas grubiausius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (dideliu greičiu, chuliganiškai, naudodamasis mobilaus ryšio priemonėmis ir pan.), už kuriuos Ž. J. nebuvo nubaustas administracine tvarka, transporto priemonių vairavimo priežastys nepateisinamos, nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių Ž. J. nebūtų galėjęs laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Ž. J. veiksmai BK 243 straipsnio prasme laikytini pakankamai pavojingi, kad jo atžvilgiu būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį.

18. Kaip minėta, pagal teismų praktiką sistemiškumo bei piktybiškumo kriterijai, apibūdinantys BK 243 straipsnyje numatytos veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, rodo aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018). Bylos duomenimis užfiksuoti du Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d. ir 2021 m. rugsėjo 27 d. KET pažeidimai, objektyvių duomenų apie kitus pažeidimus ar transporto priemonių vairavimą byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, per dvejų metų šešių mėnesių laikotarpį nustatyti du Ž. J. transporto priemonės vairavimo faktai, kuriais buvo nesilaikyta teismo draudimo vairuoti transporto priemones, nerodo sistemiško paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimo. Nors nustatytas ne vienkartinis, o du vairavimo faktai, jie padaryti po dvejų metų tinkamo baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo, iki draudimo vairuoti termino pabaigos likus sąlyginai nedaug laiko. Kaip minėta, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog, kaip nurodė prokuroras, Ž. J. teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę pažeidė daugiau kartų, todėl nepritartina prokuroro apeliacinio skundo argumentui, kad Ž. J. sistemiškai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ir šis kriterijus iš nustatytų aplinkybių šalintinas.

19. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Ž. J. veiksmų pakankamai pavojingais dėl jų piktybiškumo BK 243 straipsnio prasme. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino veikos kvalifikavimui pagal BK 243 straipsnį reikšmingų aplinkybių ir kriterijų, lemiančių šios veikos pavojingumą, neatsižvelgė į konkrečios veikos padarymo priežastis, kaltininko tyčios turinį, požiūrį į taisyklių, reglamentuojančių kelių eismo saugumą, laikymąsi. Pagal teismų praktiką vengimo atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę piktybiškumo požymis siejamas ir su itin šiurkščiais bei pavojingais pažeidimais, kuriais vengiama atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022) ir kt. Kaip patvirtino liudytojas policijos pareigūnas A. G., taip pat iš 2021 m. rugpjūčio 25 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog Ž. J. 2021 m. rugpjūčio 23 d. apie 7.20 val. automobiliu „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas keliu A-15 Vilnius-Lyda 32 ir 40 km, pavojingai vairuodamas lenkė kitus automobilius vietose, kur tai draudžiama daryti – sankryžose, pažymėtose atitinkamais kelio ženklais, be to, vairuodamas kėlė didelį pavojų sau pačiam ir kitiems eismo dalyviams, nes automobilį vairavo dideliu greičiu (kai kuriuose kelio ruožuose, kur leidžiamas greitis iki 90 km/h, jis automobilį vairavo apie 140-160 km/h greičiu) (1 t., b. l. 6). Šis vairavimo faktas užfiksuotas ir prie bylos prijungtame vaizdo įraše. Teisėjų kolegijos vertinimu, Ž. J. veiksmai, kai jis, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, 2021 m. rugpjūčio 23 d. vairavo automobilį ženkliai viršydamas leistiną greitį, net kelis kartus lenkė kitas transporto priemones neleistinose tam vietose, taip pat vairavo transporto priemonę 2021 m. rugsėjo 27 d. apie 12 val. 56 min. BK 243 straipsnio prasme yra pakankamai pavojingi, kad leistų konstatuoti piktybišką vengimą atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo vidinį įsitikinimą dėl Ž. J. veiksmų piktybiškumo sustiprina ir tai, kad jis 2021 m. rugsėjo 27 d. automobilį vairavo naudodamasis telefonu, t. y. abiem nustatytais atvejais Ž. J. vairuodamas automobilį ne tik nesilaikė baudžiamojo poveikio priemonės, bet ir padarė KET pažeidimus, vienas iš kurių, kaip minėta, – laikytinas itin šiurkščiu. Už eismo saugumo pažeidimus Ž. J. administracine tvarka yra baustas ir anksčiau (1 t., b. l. 163-170), kas patvirtina jo polinkį nesilaikyti eismo saugumo reikalavimų, neatsitiktinį nagrinėjamo baudžiamojo poveikio priemonės sąlygų pažeidimo pobūdį, niekinamą požiūrį ne tik į viešąją tvarką, transporto eismo saugumą, bet ir į teisingumą, kaip BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektą. Nagrinėjamu atveju Ž. J. padarytos veikos, vengiant atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, pavojingumo nepaneigia tai, kad už transporto priemonių vairavimą, kai asmeniui tokia teisė atimta, yra numatyti ir kiti teisiniai padariniai (administracinė atsakomybė pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį), nes jie kyla tada, kai veikos pavojingumas nesiekia baudžiamosios atsakomybės taikymo ribos, kas šiuo atveju nenustatyta.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Ž. J. veiksmuose nėra būtino BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymio – vengimo atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, todėl Ž. J. pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį buvo išteisintas nepagrįstai. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis naikintinas ir Ž. J. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, konstatuojant tokias baudžiamojo nusižengimo faktines aplinkybes, jog Ž. J. žinodamas, jog įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-25819-19 jam kaip asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. atėmimas teisės vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui ir Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus specialistės 2019 m. lapkričio 18 d. būdamas pasirašytinai supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarka ir sąlygomis, teisinėmis pasekmėmis nevykdant šios baudžiamojo poveikio priemonės, vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kadangi neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės 2021 m. rugpjūčio 23 d. apie 07 val. 20 min., važiuodamas magistraliniu keliu A-15, Vilnius-Lyda, 32,80 km., Šalčininkų raj., dideliu greičiu ir chuliganiškai vairavo automobilį „Mercedes-Benz S 320 CDI“, v/n (duomenys neskelbtini), ir 2021 m. rugsėjo 27 d. apie 12 val. 56 min., važiuodamas J. Kubiliaus g. 21, Vilniuje, vairavo automobilį „BMW“, v/n (duomenys neskelbtini), tokiu būdu tyčia, piktybiškai vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl bausmės

21. Teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

22. Ž. J. padarė tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje, kurio sankcijoje numatytos baudos arba arešto bausmės. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo skirti Ž. J. 30 parų arešto bausmę.

23. Ž. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ž. J. anksčiau teistas, jam buvo skirtos baudos, laisvės atėmimo bausmės. Kaip matyti iš Ž. J. charakterizuojančios medžiagos, jis yra išsiskyręs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis, jis yra linkęs į naujų nusikalstamų veikų, administracinių nusižengimų darymą, nedaro išvadų dėl savo neteisėto ir pavojingo elgesio modelio ar dėl savo veiksmų galimai kilsiančių pasekmių. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo, Ž. J. skirtina arešto bausmė, nustatant 20 parų terminą, kuris, atsižvelgiant į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos pobūdį, asmenį charakterizuojančią medžiagą, taip pat ir ankstesnius teistumus, baudos pagal ankstesnį teismo nuosprendį nemokėjimą, laikytinas proporcingu, adekvačiu ir tinkamu.

Dėl kitų nuosprendžiu išspręstinų klausimų

24. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintina nuosprendžiui įsiteisėjus.

25. Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai (3 vienetai) su vaizdo įrašais, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

Ž. J. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnyje, ir skirti jam 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 3 kompaktinius diskus su vaizdo įrašais palikti saugoti byloje.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.