Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-07-13 · Civilinė byla Nr. 2A-535-883/2017

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2016-02-22Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-07-13Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-13
Bylos Nr.
2A-535-883/2017
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-03398-2015-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
Ieškovas
A. H.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Tomega“, R. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-535-883/2017Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03398-2015-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.5.; 2.6.11.1; 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 13 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. H. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-715/2017 pagal ieškovo A. H. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Tomega“ ir R. P. dėl sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. H. pirmosios instancijos teisme prašė pripažinti 2005 m. spalio 14 d. sutartį Nr. 1-10/14D (toliau – ir Sutartis) nesudaryta. Nurodė, kad Sutartis nėra patvirtinta šalių parašais, neigė atstovavęs uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Degrita“ santykiuose su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Tomega“, teigė, jog UAB „Degrita“ ir UAB „Tomega“ sutarties nesudarė nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais, o UAB „Tomega“ dujas tiekė ne Sutarties pagrindu, bet kitų žodinių susitarimų pagrindu. Nurodė, jog Sutartis turi klastojimo požymių, nes data, registracijos numeris, kontaktinis fakso numeris – analogiški kitai sutarčiai. Atsakovė UAB „Tomega“ nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams. Nurodė, kad teismui pateiktoje Sutarties kopijoje yra UAB „Degrita“ vadovo A. H. parašas ir bendrovės antspaudas, o ant sutarties iš UAB „Tomega“ pusės – UAB „Tomega“ komercijos vadovo parašas ir antspaudas. Teigė, kad Sutarties vykdymas buvo patvirtintas veiksmais, t. y. UAB „Tomega“ pardavinėjo ir pristatinėjo UAB „Degrita“ dujas, o pastaroji apmokėjo jai išrašomas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas ne tik žinojo apie sutarties vykdymą, bet ir pats priimdavo UAB „Tomega“ pristatytas dujas, pasirašydavo PVM sąskaitas faktūras bei važtaraščius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2017 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. H. bylinėjimosi išlaidas.Teismas, įvertinęs Sutarties turinį ir abiejų juridinių asmenų veiksmus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog UAB „Degrita“ ir UAB „Tomega“ siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, atsiradę iš 2005 m. spalio 14 d. sutarties Nr. 1-10/14D. Teismas nurodė, kad tokias aplinkybes patvirtina PVM sąskaitos faktūros, kuriose pasirašė ieškovas, atsakovės UAB „Tomega“ apskaitos žiniaraštis, be to, teismo posėdžio metu tokio fakto neginčijo ir pats ieškovas.Teismas pažymėjo, kad pirkimo – pardavimo sutartis yra realinis sandoris, kuris laikomas sudarytu tik nuo prekės, šiuo atveju – dujų, perdavimo momento, o kadangi prekė dėl kurios šalys Sutartyje susitarė, perduota, tai sandoris laikomas sudarytu.Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog UAB „Tomega“ tiekė dujas UAB „Degrita“ kitų sutarčių pagrindu.Teismas konstatavo, kad klaidingai nurodytas sutarties registracijos numeris, kontaktinis fakso numeris – nėra laikytini esminiais sutarties pažeidimais, dėl kurių būtų pagrindas pripažinti Sutartį nesudaryta.Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog UAB „Degrita“ bankroto administratorius, patikrinęs sandorius, padarytus per nemažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo (bankroto byla iškelta 2008 m. spalio 16 d.), būtų nustatęs sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas sandorio sudarymo metu buvo įmonės vadovas ir turėjo teisę sudaryti tokius sandorius, teismo posėdžio metu tai patvirtino ir ieškovas.Teismas, nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs it įvertinęs įrodymus, nustatęs taikytinas teisės normas, konstatavo, kad ieškovas A. H. neįrodė, jog 2005 m. spalio 14 d. sutartis Nr. 1-10/14D pažeidžia jo subjektines teises.Atmetęs ieškinį, teismas iš ieškovo priteisė visas Atsakovės ir valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas A. H. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažinti nesudaryta 2005 m. spalio 14 d. sutartį Nr. 1-10/14D tarp UAB „Degrita“ ir UAB „Tomega“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Nesant Sutarties originalo, Sutartyje akivaizdžiai nesant UAB „Tomega“ atstovo parašo, o ieškovo parašui esant ginčijamam, teismas nepagrįstai sprendė, jog 2005 m. spalio 14 d. buvo sudaryta rašytinės formos sutartis.Atsakovė UAB „Tomega“ neįrodė ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo faktų, todėl atsakovei neįvykdžius jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, nesant duomenų apie Sutarties akceptavimą iki 2006 m. lapkričio 9 d., visi neaiškumai turėjo būti vertinami ieškovo naudai, t. y. pripažįstama, kad Sutarties šalių santykiai neegzistavo iki 2006 m. lapkričio 9 d.Vien ieškovo pasirašymo UAB „Tomega“ pateiktose PVM sąskaitose faktūrose faktas (tik nuo 2006 m. lapkričio 9 d.), ypač kai jis pasirašė kaip degalinės operatorius, o ne kaip direktorius, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas pripažino ginčo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktą ir nėra pakankamas konstatuoti ieškovo konkliudentinius veiksmus sudaryti Sutartį ar jos vėlesnį patvirtinimą, nes konkliudentiniai veiksmai negali būti išreiškiami tylėjimu, jie turi būti aktyvūs, aiškiai atspindėti šalies valią sudaryti ar patvirtinti sutartį.Byloje svarbu nustatyti ne tik Sutarties sudarymo ar nesudarymo faktą, bet ir konkretų faktinį jos sudarymo laiką, jei sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais.Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina tai, kad abiems atsakovams galėjo būti naudingas Sutarties klastojimas – iš ieškovo UAB „Tomega“ (didžiausio kreditoriaus, įsigijusio kitų kreditorių reikalavimus) naudai priteistas žalos atlyginimas, o R. P., vengdamas sprendimo vykdymo, perkėlė skolos mokėjimo pareigą ieškovui.Atsakovė UAB „Tomega“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti atsakovei iš apelianto apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Ieškovo motyvas, kad Sutartyje nėra jo parašo, neatitinka tikrovės, o motyvas, jog Sutartyje iš UAB „Tomega“ pusės nėra bendrovės atstovo parašo, neturi jokios reikšmės, nes sudaryta sutartis yra patvirtinta bendrovės antspaudais, buvo vykdoma kelis metus, be to, parašo nebūvimas yra tik formalusis trūkumas, o formalieji trūkumai nesudaro pagrindo pripažinti sutartį niekine ir negaliojančia, ypač tais atvejais, kai sutartį sudariusios šalys patvirtina jos vykdymą savo veiksmais bei kitais dokumentais.Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Tomega“ tiekė pagal ieškovo ginčijamą sutartį prekes beveik du metus, o UAB „Degrita“, kurios vadovu buvo ieškovas, priimdavo prekes, atlikdavo mokėjimus, tačiau liko neatsiskaičiusi už patiektą kurą. Ant dalies važtaraščių bei PVM sąskaitų faktūrų yra atžymos apie prekių gavimą su ieškovo A. H. įrašais bei parašais.Atsakovė nėra atsisakiusi pateikti teismui Sutarties originalą, atsakovė paaiškino teismui ir pateikė rašytinius įrodymus, tvirtinančius, jog Sutarties originalo nebeturi, nes daugiau nei 10 metų senumo dokumentai yra sunaikinti pasibaigus dokumentų saugojimo terminui.Ieškovas pats nevykdė savo pareigos teikti įrodymus, kadangi pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „Degrita“ dokumentacija yra perduota saugoti į Vilniaus miesto savivaldybės archyvus, tačiau ieškovas pats nesikreipė į archyvą gauti Sutarties dokumento.Kadangi buhalterinių dokumentų saugojimo terminas yra 10 metų, tai atsakovas pateikė išlikusius dokumentus už prašomą laikotarpį ir atkreipė dėmesį, jog kažikuriose sąskaitose bei važtaraščiuose, tvirtinančiuose kuro atvežimą gavėjui UAB „Degrita“, pasirašė pats ieškovas. Prekės pristatymo važtaraštis patvirtina prekės gavimą, todėl teigti, kad yra pagrindas pripažinti nesudaryta 2005 m. spalio 14 d. sutartį yra teisiškai ir faktiškai ydinga.Sunaikinti dokumentus, kurių saugojimo terminas yra pasibaigęs, yra saugotojo teisė, o ne pareiga, todėl atsakovė elgėsi tinkamai ir sąžiningai, laikėsi įstatymų normų.Kiti apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo teisingumo, siekiant nustatyti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.Nagrinėjamu atveju į bylą nepateiktas 2005 m. spalio 14 d. sutarties Nr. 1-10/14D originalas, o pateiktoje kopijoje nėra atsakovo atstovo parašo, be to, ieškovas neigia tokios sutarties pasirašymą.Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CPK) 12, 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas.Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 41 punktas).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčo sutarties kopiją pagrįstai pripažino įrodymu ir spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių egzistavimo vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, jog ginčo sutartyje yra trūkumų, savaime nepaneigia dokumento įrodomosios galios ar reikšmės. Kaip minėta anksčiau, proceso įstatyme nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 str.). Kolegija pažymi, kad vertindamas šalių pateiktus įrodymus teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvados dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-415/2011, 3K-3-94/2012 ir kt.). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB „Tomega“ laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 15 d. iki 2007 m. gegužės 23 d. tiekė prekes (dujas), o UAB „Degrita“, kurios vadovu nuo 2004 m. gruodžio 21 d. iki 2007 m. spalio 8 d. buvo ieškovas A. H., priimdavo prekes (dujas), atlikdavo mokėjimus, be to, ant dalies važtaraščių bei PVM sąskaitų faktūrų yra atžymos apie prekių gavimą su ieškovo A. H. įrašais bei parašais, taigi, pasirašydamas UAB „Degrita“ vardu jos tuometis vadovas ieškovas A. H. turėjo įgaliojimus veikti bendrovės vardu, ginčo Sutartis pasirašyta vadovo ir patvirtinta bendrovės antspaudu, Sutartis taip pat patvirtinta atsakovės UAB „Tomega“ antspaudu, tokiu pasirašymu patvirtintas šios Sutarties sudarymas, jos pasirašymas nuosekliai dera su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ginčo Sutarties patikimumas, dėl kurio keliamas klausimas ir apeliaciniame skunde, nėra paneigtas, todėl pagrindas nesivadovauti tokiu į bylą pateiktu įrodymu nenustatytas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir nesant byloje duomenų, kad UAB „Tomega“ tiekė dujas UAB „Degrita“ kitų sutarčių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Degrita“ ir UAB „Tomega“ siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, atsiradę iš 2005 m. spalio 14 d. sutarties Nr. 1-10/14D.Paminėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir tuo aspektu, kad net ir tai, kad proceso šalies byloje pateiktą įrodymą teismas įvertina kaip nepatikimą (net ir suklastotą), savaime nereiškia, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turi priimti sprendimą priešingos šalies naudai. Tokiu atveju teismas bylą išsprendžia remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad Sutarties šalių santykiai neegzistavo iki 2006 m. lapkričio 9 d., kaip nepagrįstus, kadangi tokias aplinkybes paneigia šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai (nutarties 20 punktas). Apibendrindama išvardintus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o apelianto nurodomas subjektyvus byloje esančių įrodymų kitoks vertinimas nesudaro teisinio pagrindo spręsti dėl 2005 m. spalio 14 d. sutarties Nr. 1-10/14D nesudarymo ar jos suklastojimo kitaip, nei dėl to sprendė pirmosios instancijos teismas.Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ją atstovavusiai advokatei sumokėjo 438,02 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 p. maksimalus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą dydis yra 1.3 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šio dydžio neviršija. Atsižvelgiant į tai, apeliacinį skundą atmetus, atsakovei iš ieškovo priteistina 438,02 Eur suma išlaidoms advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. H. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomega“ (j. a. k. 166796392) 438,02 Eur (keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus 2 ct) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa BartašienėEgidijus MockevičiusIrena Stasiūnienė