Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02054-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.2.4.2; 3.2.4.11

2019 m. birželio 13 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2355-852/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Green Energy & Consulting“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Oil Trade“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Green Energy & Consulting“ 698 029,61 Eur sumą.

2. Ieškovė nurodė, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui paaiškėjo, jog ieškovės ir atsakovės bendrovės buvo valdomos tarpusavyje susijusių asmenų – J. M. buvo abiejų bendrovių valdybos pirmininku, A. S. buvo „Oil Trade“ generaliniu direktoriumi, valdybos nariu ir tuo pat metu dirbo atsakovės generalinio direktoriaus pavaduotoju, o E. P. (E. P.) buvo ieškovės akcininku, generaliniu direktoriumi ir taip pat dirbo atsakovės bendrovėje. Taip pat paaiškėjo, kad ieškovė 2013 m. sausio 9 d. sudarė Išlaidų kompensavimo sutartį Nr. 5.S/022-MI, kuria tariamai vadovaujantis ieškovė nepagrįstai pervedė atsakovei 659 788,10 Eur. Ieškovės teigimu, pagal šią sutartį atlikti mokėjimai neatitiko sutarties sąlygų, t. y. dalis mokėjimų buvo atlikti remiantis tam tikromis išlaidomis, kurios nebuvo susijusios su UAB „Oil Trade“, o dalis mokėjimų buvo atlikta apskritai be jokio pagrindimo ir išlaidas pateisinančių dokumentų. Ieškovės įsitikinimu, be pagrindo gautos lėšos iš atsakovės turėtų būti priteistos remiantis turto gavimo be pagrindo institutu arba taikant atsakovei atsakomybę pagal generalinį deliktą. Ieškovė akcentavo ir tai, kad net ir 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovei tapus nemokia, atsakovei ir toliau nepagrįstai be teisinio pagrindo buvo pervedamos lėšos, iš viso 37 310 Eur. Todėl net jei teismas pripažintų, kad lėšos atsakovei buvo pervedamos esant sutartiniam pagrindui, pirmiau nurodyta suma turėtų būti priteista dėl to, jog buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymo eiliškumas su kreditoriais bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnio nuostatos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3. Teismas, išanalizavęs UAB „Oil Trade“ ir UAB „Green Energy & Consulting“ 2013 m. sausio 9 d. sudarytos Išlaidų kompensavimo sutarties nuostatas, priėjo išvadą, kad susitarimo turinys neturi konkretaus apibrėžtumo, nenustato jokių aiškių šalių įsipareigojimų bendradarbiauti ar atlikti kito subjekto naudai kokius nors konkrečius pavedimus, todėl, teismo vertinimu, šis susitarimas negali būti laikomas savarankiška sutartimi, o turėtų būti suprantamas tik kaip ketinimas sudaryti susitarimą, arba kaip susitarimas, kurio turinį reikėtų aiškinti kartu su kitais rašytiniais arba nerašytiniais šalių susitarimais, nustatančiais ir detalizuojančiais pavedimo turinį, už kurį šiuo kompensavimo susitarimu numatoma kompensuoti. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai teigia, kad Išlaidų kompensavimo sutartis gali būti suprantama tiek kaip pagrindas ieškovei atsiskaityti už konkrečių UAB „Oil Trade“ vadovo duotų (akceptuotų) nurodymų (pavedimų) įvykdymą, tiek ir kaip kito, vėliau šalių sudaryto rašytinio susitarimo (kuriuo sukonkretinamas pavedimas) sudėtinė dalis.

4. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti be teisinio pagrindo atliktais tuos mokėjimo pavedimus, kuriais UAB „Oil Trade“ atsiskaitė su atsakove už automobilio nuomą ir jo remontą, advokatų paslaugas, baldų įsigijimą. Šie mokėjimai yra įvykdyti bendrovės vadovo žinia ir pavedimu, t. y. jie yra suderinti faktiškai atliekant apmokėjimą ir iš esmės yra pagrįsti mokėjimo dokumentais. Tai, kad tokios išlaidos nebuvo reikalingos ar būtinos, taip pat nereiškia, kad tokie mokėjimai buvo atlikti ne pagal sutartį, nesant teisinio pagrindo. Ar konkretus prekių bei paslaugų įsigijimas buvo nesuderinamas su juridinio asmens veiklos tikslais, turėtų būti sprendžiama konkretaus pavedimo kontekste, tačiau ieškovė tokių aplinkybių šioje byloje neįrodinėjo, o ieškinį grindė be pagrindo gautomis lėšomis, sandorio neginčijo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2013 m. sausio 9 d. susitarime nėra nuostatų, draudžiančių UAB „Oil Trade“ kompensuoti atsakovės turėtas išlaidas, patirtas vykdant ieškovės pavedimus iki šio susitarimo sudarymo. Todėl teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ieškovė negalėjo kompensuoti atsakovei išlaidas už advokatų kontoros paslaugas, suteiktas 2012 m. gruodžio mėnesį.

5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teigdama, jog didžioji dalis mokėjimų, t. y. 654 558 Eur, buvo atlikta nenurodant išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kad išlaidų kompensavimo susitarimas buvo tariamas, t. y. jog juo buvo siekiama pridengti kitą slepiamą sandorį, turėtų atskleisti aplinkybes, patvirtinančias, kad toks kitas tikrasis sandoris iš tikrųjų egzistavo. Teismo vertinimu, ieškovės teiginiai, kad pervesdamos pinigus atsakovei iš tikrųjų šalys siekė pervesti pinigus ofšorinėms įmonėms ir taip išvengti skolų grąžinimo, yra nekonkretūs ir neįrodyti, be to, tai yra pažymėjęs ir Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartyje UAB „Oil Trade“ tyčinio bankroto byloje (Nr. eB2-1596-866/2017).

6. Teismas pastebėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šalys buvo susijusios ne vien tik 2013 m. sausio 9 d. Išlaidų kompensavimo sutartimi pagrįstais santykiais, bet ir kitais sutartiniais įsipareigojimais. Pagal 2013 m. balandžio 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. 1-2013-OT-GEC (toliau – ir Paslaugų teikimo sutartis) atsakovė suteikė ieškovei laikotarpiu nuo 2013 balandžio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. konsultavimo paslaugų už 412 468,14 Eur. Teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, jog Išlaidų kompensavimo susitarimas kaip tik ir buvo papildytas 2013 m. balandžio 9 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartimi, sukonkretinant atsakovės pavedimo turinį, o ieškinio argumentai, kad atsakovės prašymuose pervesti pinigus buvo pateikiama nuoroda į kompensavimo sutartį, nėra pakankami pripažinti, jog lėšos pagal tuos prašymus buvo pervestos be teisinio pagrindo, o ne vykdant šį „kompensavimo“ ir jį papildantį „konsultavimo“ susitarimą, tuo labiau kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji kitaip nei ginčijamais mokėjimais būtų atsiskaičiusi su atsakove už jos suteiktas konsultacines paslaugas.

7. Teismas pažymėjo ir tai, kad sutinka su atsakove, jog auditoriaus A. V. 2017 m. gruodžio 8 d. audito išvada yra pakankamai argumentuota ir patvirtina, kad visi ginčijami mokėjimai yra apskaityti atsakovės buhalterinėje apskaitoje kaip ieškovės įsipareigojimus mažinantys mokėjimai, todėl ieškovės akcentuojamos aplinkybės, jog dalis pavedimų buvo skirti apmokėti atsakovės verslo išlaidas (VSDFV įmokas) ar padengti (papildyti) atsakovės darbuotojų mokėjimo korteles, neįrodo, kad šie mokėjimai nebuvo skirti atsakovei, siekiant mažinti sutartinius ieškovės įsipareigojimus, t. y. nesant sutartinio pagrindo.

8. Galiausiai, pasisakydamas dėl ginčo mokėjimų vertinimo kaip delikto, teismas nurodė, kad atsakovei, kaip vienai iš ieškovės kreditorių, civiliniai įstatymai nenumato jokių teisinių įpareigojimų nepažeisti kitų skolininko kreditorių teisių (eiliškumo) ir todėl už tai, jog atsakovė galimai pirmiau nei kiti ieškovės kreditoriai atgavo savo skolą, jai apskritai negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė. Taip pat šioje byloje, teismo vertinimu, nėra galimybės nuspręsti dėl atsakovės pagal sutartį gautų lėšų restitucijos, kaip sandorio negaliojimo pasekmės, nes pareikštu ieškiniu ieškovė neginčijo jokio sandorio, neįrodinėjo sandorio negaliojimo pagrindų, įskaitant ir tos aplinkybės, kad atsakovės skola iš tikrųjų buvo vėlesnė, nei kurio nors konkretaus bankroto procese patvirtinto kreditoriaus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Ieškovė BUAB „Oil Trade“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Laikotarpiu nuo Išlaidų kompensavimo sutarties sudarymo iki 2015 m. gegužės 27 d., remdamasi šia sutartimi, atsakovė iš viso pateikė ieškovei daugiau kaip 150 nepagrįstų prašymų pervesti dideles sumas atsakovei arba jos nurodytiems tretiesiems asmenims, visiškai nesilaikydama pačioje sutartyje aptartos išlaidų kompensavimo tvarkos, t. y. nebuvo pateikiami jokie įrodymai, patvirtinantys atsakovės patirtas išlaidas bei jų sąsajas su ieškove, be to, tarp šalių nebuvo pasirašomi jokie suderinimo aktai, kaip to reikalavo sutarties nuostatos. 654 558 Eur dydžio mokėjimai atlikti pagal prašymus, kuriuose apskritai nebuvo įvardijamos jokios konkrečios patirtos išlaidos; 5 230,36 Eur dydžio mokėjimai atlikti kompensuojant su ieškove akivaizdžiai nesusijusias išlaidas (papildytos atsakovės vadovų naudojamos asmeninės bankų kortelės; apmokėtos atsakovei teiktos teisinės paslaugos; apmokėta už atsakovę jos nuomojamo automobilio nuoma tiesiogiai jo savininkui; apmokėta už nedetalizuojamas automobilio remonto išlaidas); o 38 241,51 Eur dydžio mokėjimais buvo mokamos už atsakovę įmokos VSDFV, PVM mokestis, apmokamos atsakovės įsigytos darbo kėdes. Šie atlikti mokėjimai nepagrįstai sumažino ieškovės turtą bei prisidėjo prie sunkios jos finansinės padėties atsiradimo.

1.2. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo, todėl ieškovės atsakovei atlikti 698 029,61 Eur dydžio mokėjimai laikytini atliktais tam nesant teisinio pagrindo ir turėtų būti sugrąžinti ieškovei. Esminis atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentas yra ginčo mokėjimų traktavimas kaip atliktų pagal su Išlaidų kompensavimo sutartimi niekaip nesusijusią, visai kitą – Paslaugų teikimo sutartį. Savo ruožtu teismas ieškinio atmetimą sprendime motyvavo prielaidomis dėl Išlaidų kompensavimo sutarties ir Paslaugų teikimo sutarties tarpusavio sąsajumo ir neatskiriamumo, nors šiomis aplinkybėmis byloje nebuvo remiamasi ir jos šalių net nebuvo įrodinėjamos. Taigi, ieškinio atmetimą teismas motyvavo savo paties nepagrįstai padarytomis prielaidomis.

1.3. Teismo padaryta išvada, kad Išlaidų kompensavimo sutartis yra ne savarankiška, o kito, vėliau šalių sudaryto rašytinio susitarimo, sudėtinė dalis, prieštarauja ir byloje esančių įrodymų visumai. Išlaidų kompensavimo sutartis yra sudaryta ir pradėta vykdyti 3 mėnesiais anksčiau, nei buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis, be to, pastarojoje sutartyje nėra jokių nuorodų į Išlaidų kompensavimo sutartį, ir atvirkščiai – Išlaidų kompensavimo sutartyje nėra užsimenama apie jokias ją konkretizuojančias sutartis. Skiriasi ir šių sutarčių objektas bei vykdymo tvarka. Be to, sprendime pripažindamas, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti avansu pagal Paslaugų teikimo sutartį, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog nėra jokios tarpusavio koreliacijos tarp visų atliktų ginčijamų mokėjimų ir atsakovės ieškovei pagal Paslaugų teikimo sutartį išrašytų 12-os PVM sąskaitų faktūrų bei paslaugų suteikimo aktų (t. y. nėra jokio ryšio nei tarp sumų, nei tarp datų). Ginčo mokėjimai kur kas viršijo atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumas. Be to, šie neva avansiniai mokėjimai dėl nesuprantamų priežasčių buvo toliau atlikinėjami ir po paskutinės 12-osios PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Taigi, teismo išvada, kad tai yra avansiniai mokėjimai yra padaryta, tinkamai neįvertinus ir neištyrus byloje esančių įrodymų. Galiausiai, net ir laikantis pozicijos, esą 412 468,14 Eur dydžio mokėjimai buvo atliekami avansu atsiskaitant už laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. pagal Paslaugų teikimo sutartį teiktas paslaugas, yra akivaizdu, kad ankstesniu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 9 d. iki balandžio 9 d. atlikti mokėjimai pagal atsakovės prašymus, kuriuose apskritai nebuvo detalizuojamos išlaidos, kartu sudarantys 37 650,60 Eur sumą, yra atlikti nesant jokio teisinio pagrindo.

1.4. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovė 2015 m. kovo–birželio mėn. ieškovei grąžino 289 649,79 Eur sumą, kaip tik patvirtina faktą, jog ieškovė atlikdavo mokėjimus atsakovei be pagrindo. Atsakovės teiginiai, kad ji buvo suteikusi ieškovei ir daugiau paslaugų, kurioms buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Akivaizdu, kad jeigu atsakovė iš tikrųjų būtų suteikusi ieškovei realias paslaugas (patyrusi su ieškove susijusių realių išlaidų), šios sumos nebūtų grąžinamos – tai neatitiktų elementarios logikos ir verslo praktikos bei prieštarautų atsakovės veiklos tikslams. Vien aplinkybė, kad atsakovė iš ieškovės gautus mokėjimus pagal Išlaidų kompensavimo sutartį savo buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip avansinius mokėjimus pagal Paslaugų teikimo sutartį, nesuteikia teisinio pagrindo šiuos mokėjimus per se laikyti mokėjimais pagal Paslaugų teikimo sutartį. Tokiam apskaitymui atsakovė turėjo turėti teisinį pagrindą (atlikti įskaitymą ir apie tai informuoti ieškovę, pasirašyti su ieškove susitarimą ar pan.), turint omenyje, kad ieškovei teiktuose prašymuose atsakovė prašydavo atlikti mokėjimus būtent pagal Išlaidų kompensavimo sutartį. Teismas šios reikšmingos aplinkybės net nevertino ir dėl jos nepasisakė. Be to, konstatuodamas, kad mokėjimai yra atlikti Paslaugų teikimo sutarties pagrindu, teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą. Atsakovė privalėjo į bylą pateikti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad apie jos atliktą įskaitymą buvo tinkamai pranešta ieškovei, nurodant: (i) prievolę, pagal kurią atliekamas įskaitymas; (ii) įskaitymo pagrindą; (iii) įskaitomą sumą. Byloje tokių įrodymų nėra, o teismas, turėdamas pareigą patikrinti, ar atsakovės teigiamas ginčo sumų įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas, to apskritai nevertino.

1.5. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčijami 5 230,36 Eur dydžio mokėjimai, kuriais ieškovė sumokėjo už automobilio „Toyota Land Cruiser“ nuomą, automobilio remontą, teisines paslaugas bei atsakovės įsigytas darbo kėdes, neva yra atlikti esant teisiniam pagrindui. Šie mokėjimai nėra pagrįsti dokumentais, laikantis Išlaidų kompensavimo sutartyje numatytų reikalavimų. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už „Toyota Land Cruiser“ nuomą buvo mokama dvigubai, t. y. už jo nuomą tiesiogiai jo savininkei UAB „Znad Wilii radijo stotis“, ir taip pat už to paties automobilio subnuomą atsakovei. Taip pat nepagrįsta laikytina ir išvada dėl likusių 38 241,51 Eur dydžio išlaidų pagrįstumo, kurios buvo mokamos atsakovės nurodymu tretiesiems asmenims (mokėjimai už atsakovę VSDFV, VMI ir kt.). Tam, kad šie mokėjimai būtų apskaityti atsakovės apskaitoje, kaip ieškovės įsipareigojimus mažinantys mokėjimai, dėl jų taip pat turėjo būti atliktas įskaitymas CK 6.131 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau duomenų, jog būtų atlikti šie įskaitymai, byloje nėra.

2. Atsakovė UAB „Green Energy & Consulting“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Ieškovės bankroto administratorius turi teisę reikšti reikalavimus dėl bendrovės sandorių peržiūrėjimo už tą laikotarpį, kai bendrovė buvo faktiškai nemoki, tačiau šiuo konkrečiu atveju bankroto administratorius siekia peržiūrėti šalių 2013 m. sausio 9 d. sudarytą Išlaidų kompensavimo sutartį ir 2013 m. balandžio 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį, nors šių sutarčių neginčijo, ir kvestionuoja ieškovės atliktus sutartinius mokėjimus už laikotarpį, kai ieškovė buvo moki ir vykdė ūkinę komercinę veiklą, t. y. ginčija ieškovės atliktus mokėjimus, kurie neturi jokio priežastinio ryšio su ieškovės bankrotu, kuris buvo iškeltas ieškovei teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartimi, ieškovės faktinį nemokumą pripažinus nuo 2014 m. gruodžio 31 d. Bankroto administratorius neturi teisinio pagrindo kvestionuoti mokėjimų atliktų iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat neturi teisės ginčyti nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. atliktų mokėjimų, nes atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. birželio 3 d. grąžino ieškovei (pervedė į jos banko sąskaitą) jos atliktus sutartinius avansinius mokėjimus už bendrą 290 000 Eur sumą. Be to, prašydamas priteisti sumas, kur kas viršijančias visų ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą (403 355,87 Eur), administratorius viršija jam ĮBĮ suteiktą kompetenciją. Ieškinys ir apeliacinis skundas atmestini kaip nepagrįsti vien tuo pagrindu, kad ieškovės bankroto administratorius neturi teisės ginčyti ieškovės, jai esant mokiai, pagal sutartis atliktų mokėjimų. Administratorius neįrodė šių mokėjimų prieštaravimo bendrovės veiklos tikslams ir priežastinio ryšio su jos mokumu.

2.2. Byloje buvo pateikti atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys, taip pat Audito išvada, kurioje nepriklausomas auditorius, išanalizavęs tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas sutartis, paslaugų teikimo ataskaitas prie Paslaugų teikimo sutarties, atsakovės 2012–2015 metų laikotarpio metines finansines ataskaitas, kitus apskaitos dokumentus, konstatavo, kad ieškovės atsakovei pervesti ir atsakovės buhalterinėje apskaitoje apskaityti mokėjimai yra atsiskaitymas su atsakove pagal Paslaugų teikimo sutartį, o atsakovė ir ieškovė tarpusavyje neįvykdytų finansinių įsipareigojimų neturi. Ginčijami mokėjimai buvo apskaityti kaip gauti avansai, skirti atsakovės išankstiniam finansavimui pagal Paslaugų teikimo sutarties 4.6 punktą, ir vėliau sudengti su atsakovės ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už paslaugas, o tai iš esmės paneigia apeliantės teiginius dėl ginčo mokėjimais gautų sumų nepagrįstumo. Ieškovės bankroto administratorius teismui nepateikė Audito išvados pagrįstumą ir teisingumą paneigiančių įrodymų, jos neginčija apeliaciniu skundu, todėl Audito išvados dėl ieškovės atliktų mokėjimo teisėtumo, pagrįstumo ir įstatymų reikalavimus atitinkančio jų apskaitymo buhalterinėje apskaitoje laikytinos teisingomis ir įrodytomis. Ieškovė byloje nepateikė jokių jos finansinės apskaitos duomenų, kurie galėtų patvirtinti teiginius apie ieškovės atliktą permoką atsakovei ir atsakovės esantį įsiskolinimą, kurio priteisimo prašo pareikštu ieškiniu. Apeliantės teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys finansiniai, buhalteriniai apskaitos duomenys.

2.3. Ieškovė kelia sandorių tikslingumo ir sprendimus už jų sudarymą priėmusių atsakingų ieškovės valdymo organų atsakomybės klausimus, kurie nėra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės reikalaujamas grąžinti pinigų sumas. Ieškovės bankroto administratorius nepagrįstai bando perkelti atsakovei atsakomybę už ieškovės verslo sprendimą pirkti iš atsakovės konsultacines atlygintines paslaugas savo verslo vystymo tikslais. Be to, ieškovė ir atsakovė tuo pat metu niekada nebuvo valdomos nei tų pačių vadovų, nei bendrų akcininkų, nebuvo priimtų jokių bendrų bendrovių sprendimų, ir atsakovei nekyla teisinė atsakomybė grąžinti teisėtai iš ieškovės gautus sutartinius mokėjimus. Teismas, iškeldamas ieškovei tyčinio bankroto bylą, nenustatė jokių konkrečių asmenų nesąžiningų ir (ar) neteisėtų veiksmų, kurie būtų galėję turėti įtakos ieškovės nemokumui, taip pat nenustatė, kad kurios nors su atsakove sudarytos sutartys ar atsiskaitymai pagal jas būtų lėmę ieškovės nemokumą. Ieškovės bankroto administratorius taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo nurodyti asmenys būtų darę neleistiną įtaką kurių nors bendrovių sprendimų priėmimui ar būtų piktnaudžiavę įgaliojimais, todėl ieškovė akivaizdžiai nepagrįstai plečiamai aiškina bendrovių tariamą sąsajumą, kuris neįrodo ir nepatvirtina ginčijamų mokėjimų neteisėtumo ir neturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui.

2.4. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Išlaidų kompensavimo sutartis neturi konkretaus apibrėžtumo, nenustato jokių aiškių šalių įsipareigojimų bendradarbiauti ar atlikti kito subjekto naudai kokius nors konkrečius pavedimus. Sutiktina su teismo išvada, kad Išlaidų kompensavimo sutartis buvo papildyta šalių sudaryta Paslaugų teikimo sutartimi, sukonkretinant atsakovės pavedimo turinį. Apeliantė skunde nepagrindė jokių įrodymų vertinimo ir (ar) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimti byloje kitokį sprendimą. Atliktas minėtų sutarčių teisinis vertinimas ir padarytos išvados nereiškia, kad teismas savo išvadas grindė šalių byloje neįrodinėtomis aplinkybėmis. Teismo padaryta išvada dėl šalių sudarytų Išlaidų kompensavimo sutarties ir Paslaugų teikimo sutarties sąsajumo yra pagrįsta teisingu ir visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Be to, teismas ieškinį atmetė ne vien tik dėl teismo vertinimo, kad abi sutartys susijusios, o dėl to, jog pagal šalių sudarytas galiojančias sutartis vykdyti tarpusavio atsiskaitymai negali būti vertinami kaip gauti be teisinio pagrindo ar kaip atsakovės deliktas.

2.5. Apeliantė teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau nepateikia jokių pagrįstų šiuos teiginius patvirtinančių argumentų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ginčijami mokėjimai turi būti vertinami kaip sumokėti pagal Išlaidų kompensavimo, bet ne pagal Paslaugų teikimo sutartį dėl to, jog atsakovės prašymuose ieškovei atlikti mokėjimus būdavo nurodoma Išlaidų kompensavimo sutartis. Apeliantės argumentai iš esmės prieštarauja turinio viršenybės prieš formą principui ir sutarčių aiškinimo principams. Abi sutartys, kaip pagrįstai konstatavo teismas, yra susijusios, o vertinant sutarčių turinį ir jų vykdymą patvirtinančius dokumentus (visi prašymai, mokėjimai buvo šalių suderinti, vizuoti bendrovių vadovų, finansininkų, apskaitomi buhalterijose įstatymų nustatyta tvarka, paslaugų teikimo ataskaitos abiejų šalių pasirašytos), Paslaugų teikimo sutartis sukonkretina ir papildo Išlaidų kompensavimo sutartį. Teismas taip pat teisingai konstatavo, kad Išlaidų kompensavimo sutartyje nėra nuostatų, draudžiančių ieškovei kompensuoti atsakovės turėtas išlaidas, patirtas vykdant ieškovės pavedimus iki šio susitarimo sudarymo. Šalys yra laisvos susitarti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams.

2.6. Teigdama, kad ginčijami mokėjimai viršijo atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumas, o teismas neatsižvelgė, jog tarp ginčijamų mokėjimų ir atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nėra tarpusavio koreliacijos, apeliantė klysta ir ignoruoja byloje nustatytus reikšmingus faktus, kad ieškovė atlikdavo avansinius mokėjimus, kurie būdavo vėliau įskaitomi už suteiktas paslaugas pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir atsakovė grąžino ieškovei bankiniais pavedimais šios atliktus 290 000 Eur avansinius mokėjimus pagal Paslaugų teikimo sutartį. Taigi, ieškovės bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad ieškovė be pagrindo yra pervedusi atsakovei daugiau, nei sudaro suteiktų paslaugų kaina. Audito išvados 3 psl. patvirtinta, kad pagal UAB „Green Energy & Consulting“ vadovo pasirašytus prašymus UAB „Oil Trade“ atliktų mokėjimų sumos į UAB „Green Energy & Consulting“ einamąją banko sąskaitą banke ar trečiosioms šalims atsakovės apskaitos registruose buvo registruojamos kaip jos trumpalaikiai įsipareigojimai ieškovei UAB „Oil Trade“, t. y. avansu gautos sumos, kaip to reikalauja Verslo apskaitos standartai. Vėliau šios avansu gautos sumos atsakovės apskaitos registruose buvo sudengiamos su gautinomis sumomis iš UAB „Oil Trade“ už jai suteiktas paslaugas (turto nuomos, konsultacines ir kt.) pagal Transporto nuomos sutartį ir Paslaugų teikimo sutartį. Taigi, ieškovė klaidingai teigia, kad praktiškai visos UAB „Oil Trade“ pervestos lėšos atsakovei buvo be jokio teisinio pagrindo, todėl turi būti grąžintos ieškovei. Apeliantė, nesutikdama, kad ginčijami mokėjimai yra atlikti pagal Paslaugų teikimo sutartį, nepateikė jokių kitų apmokėjimo už atsakovės suteiktas konsultacines paslaugas patvirtinančių įrodymų. Atsakovė yra sąžiningas lėšų įgijėjas, todėl iš jos negali būti išreikalaujamos ginčijamais mokėjimais sumokėtos lėšos.

2.7. Ieškovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neginčijo ir iš viso nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nekėlė klausimo dėl įskaitymo ir CK 6.131 straipsnio taikymo, todėl apeliaciniame skunde iškelti nauji argumentai dėl neva įskaitymą reglamentuojančių materialinės teisės normų pažeidimo iš viso nenagrinėtini apeliacine tvarka. Kita vertus, apeliantas neįrodė, kad ginčijami mokėjimai turėjo būti atlikti pagal Išlaidų kompensavimo sutartį, o neva nepagrįstai buvo įskaityti pagal kitą Paslaugų teikimo sutartį. Be to, netgi darant prielaidą, kad ginčijami mokėjimai turėjo būti atlikti ir įskaityti pagal Išlaidų kompensavimo sutartį, tai nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes mokėjimai bet kuriuo atveju yra gauti sutartiniu teisiniu pagrindu. Apeliantės teiginių nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad pati ieškovė niekada neginčijo ir nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, jog jos atlikti mokėjimai neva įskaityti ne pagal tą sutartį. 2015 m. gruodžio 31 d. šalys tarpusavio skolų suderinimo akte konstatavo, kad šalių tarpusavio įsipareigojimai yra įvykdyti, o atsakovės skola ieškovei – 0 Eur. Pačioje Paslaugų teikimo sutartyje (4.6 punkte) šalys yra aiškiai susitarusios, kad užsakovo paslaugų teikėjui pervesti avansiniai mokėjimai įskaitomi sumoms pagal šiame 4 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktas PVM sąskaitas faktūras padengti. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė privalėjo pateikti į bylą įrodymus, jog yra pranešusi ieškovei apie įskaitymą pagal CK 6.131 straipsnyje nustatytą tvarką.

2.8. Paslaugų teikimo sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kad klientas atlygina paslaugų teikėjui visas kelionių bei kitas administracines išlaidas, susijusias su paslaugų teikimu (vertimo, pašto, kelionių, dokumentų kopijavimo, informacijos surinkimo, valstybės ar savivaldybės rinkliavos ir pan.). Automobilio nuomos, automobilio priežiūros, Business kortelių papildymų, suteiktų teisinių paslaugų bei kitos apeliantės. kaip abejotinos. įvardijamos išlaidos buvo susijusios su atsakovės išlaidomis, patiriamomis dėl ieškovei teikiamų paslaugų, reikalingų jos ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Atsakovė turėjo teisę į jų atlyginimą. Ieškovė ir atsakovė dėl to buvo susitarusios, tai atitiko šalių valią, interesus ir jokių imperatyvų nepažeidė. Apeliantės teiginiai dėl kompensuojamų išlaidų dydžio ir jų tikslingumo neįrodo, kad atsakovė pinigus yra gavusi be teisinio pagrindo, o klausimai dėl ieškovės sudarytų sandorių tikslingumo iš esmės spręstini, vertinant jos vadovo, sudariusio šiuos sandorius, atsakomybę, o ne atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų

13. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – UAB „Added Value“ 2018 m. liepos 8 d. raštą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, kurie, atsakovės įsitikinimu, pagrindžia, kad ieškovės bankroto administratorius ilgiau nei metus laiko, turėdamas visas reikalingas prieigas prie ieškovės buhalterinės apskaitos programos, nesiėmė jokių veiksmų apskaitos duomenims gauti.

14. Ieškovė, siekdama paneigti atsakovės teiginius, apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus su naujais įrodymais, ieškovės nuomone, patvirtinančiais, kad atsakovė netinkamai interpretuoja jos pateiktos nutarties turinį, nes, priešingai nei teigia atsakovė, administratorius ėmėsi visų įmanomų aktyvių veiksmų ieškovės dokumentams perimti.

15. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302 straipsnis).

16. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ieškovės bankroto administratoriaus veiksmų bankroto byloje teisėtumo ir (ar) rūpestingumo, taip pat nėra nagrinėjamas klausimas dėl bendrovės vadovo ar kitų asmenų atsakomybės už ieškovės dokumentų (ne)perdavimą laiku, todėl aplinkybės dėl ieškovės dokumentų perdavimo momento ir bankroto administratoriaus atliktų veiksmų apimties bendrovės dokumentams gauti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui, todėl šioms aplinkybėms pagrįsti šalių pateikti nauji įrodymai, vadovaujantis CPK 180 straipsniu, nepriimami ir nevertinami.

Dėl ginčo esmės

17. Ieškovė BUAB „Oil Trade“ kreipėsi į teismą, teigdama, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. ji nepagrįstai pervedė atsakovei UAB „Green Energy & Consulting“ 698 029,61 Eur sumą, kuri turėtų būti priteista ieškovei iš atsakovės, remiantis turto gavimo be pagrindo institutu arba taikant atsakovei atsakomybę pagal generalinį deliktą.

18. Savo poziciją dėl pirmiau minėtos sumos pervedimo atsakovei nepagrįstumo ieškovė grindė argumentu, kad ginčo mokėjimai buvo atliekami tiesiog pagal atsakovės pateikiamus prašymus atlikti mokėjimus 2013 m. sausio 9 d. šalių sudarytos Išlaidų kompensavimo sutarties pagrindu, tačiau minėtoje sutartyje nurodytos kompensavimo tvarkos, reikalaujančios pateikti išlaidas patvirtinančius įrodymus, taip pat pasirašyti suderinimo aktus, nesilaikyta, todėl vertintina, jog mokėjimai atlikti nesant tam teisinio pagrindo. Be to, dalis mokėjimų, ieškovės nuomone, atlikta kompensuojant išlaidas, visiškai nesusijusias su ieškove, vykdant pačios atsakovės įsipareigojimus tretiesiems asmenims.

19. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės reikalavimais, nurodė, kad ieškovės ginčijami ir abejotinais vadinami mokėjimai buvo atlikti pagal šalių 2013 m. balandžio 9 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė teikė ieškovei atlygintines konsultavimo verslo klausimais paslaugas, taip pat pagal Transporto nuomos sutartį, todėl visi mokėjimai atlikti pagrįstai, apskaityti buhalteriniuose atsakovės dokumentuose, ir atsakovė neturi jokių įsiskolinimų ieškovei bei neprivalo nieko pastarajai grąžinti.

20. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

21. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; kt.).

22. Nagrinėjamu atveju atsakovė, siekdama patvirtinti, kad ieškovės nurodomų lėšų gavimas yra pateisintas tarp ieškovės ir atsakovės buvusiais sutartiniais paslaugų teikimo ir kitais civiliniais teisiniais santykiais, pateikė į bylą atsakovės ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, suteiktų paslaugų detalias ataskaitas, patvirtinančias, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. atsakovė suteikė ieškovei konsultavimo paslaugų pagal Paslaugų teikimo sutartį iš viso už 412 468,14 Eur sumą, taip pat įrodymus, jog 2015 m. kovo–birželio mėnesiais atsakovė grąžino ieškovei iš viso 289 649,79 Eur sumą, 2015 m. gruodžio 30 d. trišalį tarpusavio skolų užskaitymo ir suderinimo aktą Nr. 1-30-12/15 OT-GEC-VA, sudarytą tarp UAB „Vilniaus autoservisas“, UAB „Green Energy & Consulting“ ir UAB „Oil trade“, kuriame akto šalių sulygta, jog UAB „Green Energy & Consulting“ nebeskolinga ieškovei UAB „Oil trade“. Taip pat pateikė ir Auditoriaus išvadą, kurioje auditorius, išanalizavęs ieškovės ir atsakovės sudarytas 2013 m. sausio 9 d. Išlaidų kompensavimo sutartį, 2013 m. balandžio 9 d. Paslaugų teikimo sutartį, 2012 m. lapkričio 2 d. Transporto priemonės nuomos sutartį Nr. 5.5/017, Paslaugų teikimo ataskaitas prie minėtos Paslaugų teikimo sutarties, taip pat atsakovės 2012–2015 m. laikotarpio metines finansines ataskaitas, apskaitos registrus, ir šioje byloje pateikto ieškinio priedus, nustatė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. atsakovė ir ieškovė nebeturėjo jokių tarpusavio skolų, o UAB „Oil Trade“ atliktų ginčo mokėjimų sumos į atsakovės UAB „Green Energy & Consulting“ einamąją banko sąskaitą banke ar trečiosioms šalims atsakovės apskaitos registruose buvo registruojamos kaip UAB „Green Energy & Consulting“ trumpalaikiai įsipareigojimai ieškovei UAB „Oil Trade“, t. y. avansu gautos sumos, kaip to reikalauja Verslo apskaitos standartai, ir vėliau šios avansu gautos sumos atsakovės apskaitos registruose buvo sudengiamos su gautinomis sumomis iš UAB „Oil Trade“ už jai suteiktas paslaugas (turto nuomos, konsultacines ir kt.) pagal Transporto nuomos sutartį ir Paslaugų teikimo sutartį, o nesudengtas su gautinomis sumomis lėšas atsakovė grąžino ieškovei.

23. Esant pirmiau nurodytiems įrodymams, patvirtinantiems, kad visos ieškovės atsakovei mokėtos ginčo laikotarpiu sumos buvo apskaitytos atsakovės buhalterijoje ir sudengtos su ieškovės atsakovei mokėtinomis sumomis pagal šalių sudarytas sutartis, kurių ieškovė šioje byloje neginčija, visiškai akivaizdu, kad ieškovės pasirinktas jos galimai pažeistų teisių gynybos būdas – reikalavimas priteisti atsakovei sumokėtas sumas kaip pastarosios be pagrindo įgytą turtą, negali būti taikomas, nes šiuo atveju atsakovė pagrindė tiek pinigų gavimą sutartiniais teisiniais santykiais, tiek ir skolos ieškovei nebuvimo faktą, o ieškovė, nesutinkanti, kad didžioji dalis ginčo sumos atsakovei buvo pervesta būtent kaip avansiniai mokėjimai pagal Paslaugų teikimo sutartį, jokių įrodymų, kad UAB „Oil Trade“ už pagal Paslaugų teikimo sutartį suteiktas konsultavimo paslaugas, kurių teikimo fakto apeliantė taip pat neginčija, atsiskaitė kitaip (kitais mokėjimais) ir todėl ginčijamų mokėjimų dėka atsakovė gavo turtą, kurio neturėjo pagrindo gauti, nepateikė (CPK 178 straipsnis), t. y. neįrodė pirmiau paminėtų (žr. 21 punktą) kasacinio teismo praktikoje išaiškintų šio instituto taikymo sąlygų.

24. Vien ta aplinkybė, kad atsakovės ieškovei teiktuose prašymuose pervesti pinigus, pasirašytuose tiek atsakovės, tiek ir ieškovės direktoriaus, minima Išlaidų kompensavimo sutartis, kai byloje, kaip minėta, pateikta pakankamai įrodymų (buhalterinių dokumentų ir juos išanalizavusio auditoriaus išvada), pagrindžiančių ieškovės nurodomų sumų panaudojimą jos mokėtinoms atsakovei sumoms pagal Paslaugų teikimo sutartį padengti, nesudaro pagrindo pripažinti ginčo mokėjimus atliktais apskritai be jokio teisinio pagrindo, tuo labiau kad Paslaugų teikimo sutarties 4.6 punkte šalys sutarė, jog gali būti mokami ir avansai, kurie bus įskaitomi į vėliau išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kaip šiuo atveju faktiškai ir buvo padaryta. Atsakovės ieškovei teiktuose prašymuose nurodytos sutarties pavadinimo suabsoliutinimas, analizuojant mokėjimų atlikimo pagrįstumą CK 6.237 straipsnio prasme, kai, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, Išlaidų kompensavimo sutartyje nėra įtvirtinti konkretūs šalių įsipareigojimai atlikti viena kitos atžvilgiu kažkokius konkrečius veiksmus, pavedimus, ir todėl šis susitarimas pagal savo bendresnio pobūdžio turinį veikiau vertintinas, kaip tų pačių šalių sudarytų kitų sutarčių, detalizuojančių atliktinus veiksmus ir pavedimus, sudedamoji dalis, o ne atskira savarankiška sutartis, reikštų formos prieš turinį priešpastatymą ir teisingumo, protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) paneigimą.

25. Nors atsakovė iš tiesų byloje neįrodinėjo Paslaugų teikimo sutarties ir Išlaidų kompensavimo sutarties sąsajumo ir neatskiriamumo, bet labiau akcentavo tai, kad visi mokėjimai atlikti pagrįstai, apskaityti kaip avansiniai mokėjimai ir sudengti su iš Paslaugų teikimo sutarties ieškovės turėtais įsipareigojimais atsakovei, kuri, grąžinusi sumą, viršijančią išrašytų PVM sąskaitų faktūrų dydį, neturi jokios skolos ieškovei, taigi, ir pareigos pastarajai grąžinti kokias nors lėšas, kaip gautas be pagrindo, pažymėtina, kad atsakovei byloje nurodžius, jog Išlaidų kompensavimo sutartis gali būti suprantama tiek kaip pagrindas ieškovei atsiskaityti už konkrečių UAB „Oil Trade“ vadovų duotų (akceptuotų) nurodymų (pavedimų) vykdymą, tiek ir kaip kito, vėliau šalių sudaryto susitarimo, kuriuo pavedimas sukonkretinamas, sudėtinė dalis, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių argumentus bei padaręs išvadą dėl Išlaidų kompensavimo sutarties vertinimo kaip Paslaugų teikimo sutarties sudėtinės dalies, nenurodė jokių pačios atsakovės pozicijai prieštaraujančių prielaidų, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia UAB „Oil trade“. Kita vertus, kaip minėta, byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pervestos sumos buvo panaudotos ieškovės mokėtinoms sumoms pagal šalių sudarytas sutartis padengti, o nesudengta suma grąžinta ieškovei dar 2015 metais, aplinkybė ar Išlaidų kompensavimo sutartis ir Paslaugų teikimo sutartis yra neatskiriamai susijusios, neturi esminės reikšmės šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, nes bet kuriuo atveju, esant įrodymams, jog atsakovės lėšų gavimas gali būti pateisintas šalių sutartiniais teisiniais santykiais, ieškovės reikalavimas grąžinti jai šias lėšas, apeliantei neginčijant nei sutarčių, nei įsipareigojimų atsakovei buvimo fakto ir neįrodinėjant atsiskaitymo už atsakovės nurodomus ieškovės įsipareigojimus kitais, nei šioje byloje aptarinėjami, mokėjimais, negali būti tenkinamas.

26. Visiškai nepagrįstas ir apeliantės argumentas, kad aiškios koreliacijos tarp ieškovės sumokėtų sumų bei mokėjimo datų ir atsakovės pagal Paslaugų teikimo sutartį išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumų ir datų nebuvimas paneigia atsakovės poziciją, jog ginčo mokėjimai laikytini avansais pagal Paslaugų teikimo sutartį. Visų pirma, pastebėtina, kad ieškovė, akcentuodama, jog ginčo mokėjimų suma viršijo atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bendrą sumą, ignoruoja aplinkybę, kad 289 649,79 Eur suma buvo atsakovės grąžinta ieškovei ir, kaip nurodyta auditoriaus išvadoje, 2015 m. gruodžio 31 d. buhalterinės apskaitos duomenimis, atsakovė jokių įsiskolinimų ieškovei nebeturėjo, kitaip tariant, atsakovė jokių avansu sumokėtų lėšų, nesudengtų su išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, sau nepasiliko. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šiuo atveju abejoti atsakovės paaiškinimais, kad tokie veiksmai (sprendimas nebeteikti konsultavimo paslaugų ir grąžinti minėtą jau sumokėtą sumą ieškovei), buvo nulemti pablogėjusios ieškovės finansinės būklės. Antra, kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktų mokėjimų suvestinių, avansai buvo mokami dažniau ir mažesnėmis sumomis, o PVM sąskaitos faktūros pagal Paslaugų teikimo sutartį pradėtos išrašyti tik 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. iškart už ilgesnį laikotarpį ir didesnės sumos, todėl visiškai normalu, kad ieškovės atskirų mokėjimų sumos ir datos nesutampa su PVM sąskaitose faktūrose esančiomis sumomis bei datomis. Tas pats pasakytina ir dėl ieškovės akcentuojamos aplinkybės, kad ginčo mokėjimus pradėta atlikinėti dar iki konsultavimo paslaugų pagal Paslaugų teikimo sutartį teikimo pradžios, nes avansinis mokėjimas būtent ir yra atliekamas, kai paslauga dar nėra faktiškai suteikta ar net pradėta teikti.

27. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovės atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad ieškovė ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė klausimo dėl įskaitymo normų pažeidimo tuo atveju, jeigu ginčo mokėjimai būtų laikomi įskaitytais kaip ieškovės įsipareigojimų atsakovei pagal Paslaugų teikimo sutartį įvykdymas. Kita vertus, šioje byloje atsakovė įrodinėjo ir teismas pripažino ne tai, kad ginčo mokėjimais buvo mokamos lėšos pagal atskirą savarankišką Išlaidų kompensavimo sutartį, o vėliau jos įskaitytos kaip įsipareigojimų įvykdymas pagal kitą sutartį, o būtent tai, jog ginčo mokėjimai nuo pat pradžių buvo laikomi ir buhalterijoje apskaitomi, kaip avansiniai mokėjimai pagal Paslaugų teikimo sutartį, kurios sudėtine dalimi, pirmosios instancijos teismo vertinimu, laikytina ir Išlaidų kompensavimo sutartis. Taigi, šiuo atveju, priešingai nei interpretuoja apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ir pareigos vertinti, ar šalys laikėsi įskaitymo tvarką reglamentuojančių teisės normų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 5 230,36 Eur mokėjimų, kuriais ieškovė sumokėjo už automobilio „Toyota Land Cruiser“ nuomą, automobilio remontą, teisines paslaugas, taip pat dėl 38 241,51 Eur sumos, ieškovės pervestos atsakovės prašymu tiesiogiai tretiesiems asmenims, kuri, remiantis auditoriaus išvada, taip pat buvo panaudota mažinant ieškovės įsipareigojimų atsakovei dydį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, visi mokėjimai buvo atlikti ieškovės vadovo žinia ir pavedimu. Kaip matyti iš ieškovės ir atsakovės sudarytos Transporto priemonės nuomos sutarties, kuria atsakovė išnuomojo ieškovei „Toyota Land Cruiser“, šalių buvo susitarta ne tik dėl 1500 Lt nuomos mokesčio mokėjimo, bet ir dėl to, kad būtent ieškovė kompensuos atsakovei draudimo išlaidas, o sutarties 2.2.5 punkte ieškovė įsipareigojo kompensuoti ir visas išlaidas, susijusias su nuomos objekto eksploatacija, taip pat ir remontu. Savo ruožtu Paslaugų teikimo sutarties 4.3 punkte nurodyta, kad būtent ieškovė apmoka visas paslaugos tiekėjo (atsakovės) patirtas su paslaugų teikimu susijusias kelionių ir administravimo išlaidas. Akivaizdu, kad atsakovė pagal šalių sudarytų sutarčių turinį, turėjo teisę į ieškovės ginčijamų išlaidų atlyginimą, o ieškovės argumentai dėl minėtų išlaidų tikslingumo, jų poreikio ir suderinamumo su juridinio asmens veiklos tikslais, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovė, gavusi pinigus pagal šiuos mokėjimus, įgijo lėšas be jokio teisinio pagrindo ir todėl turėtų jas grąžinti ieškovei, kaip be pagrindo įgytą turtą, ar jog atsakovei turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už ieškovei galimai nenaudingo sandorio sudarymą, savo ruožtu sandorių negaliojimo pagrindų ar ieškovės vadovų atsakomybės apeliantė šioje byloje neįrodinėja.

29. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė, teigdama, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė kelis kartus už pirmiau minėto automobilio nuomą sumokėjo dvigubai, t. y. tiek pačiai atsakovei, tiek ir jos nurodymu automobilio savininkei UAB „Znad Wilii radijo stotis“, ignoruoja pirmosios instancijos teismo pagrįstai, remiantis auditoriaus išvados duomenimis, nustatytą aplinkybę, kad absoliučiai visi ieškovės atsakovės prašymu padaryti pavedimai tretiesiems asmenims taip pat buvo apskaityti atsakovės buhalterijoje kaip ieškovės įsipareigojimus atsakovei, kurių fakto bei dydžio ieškovė neginčija, mažinantys mokėjimai, todėl pagrindo teigti, kad kurią nors iš sumų, t. y. sumokėtą pačiai atsakovei, ar sumokėtą automobilio tikrajai savininkei, ieškovė sumokėjo ir atitinkamai atsakovė gavo be jokio teisinio pagrindo ir turėtų grąžinti ieškovei, nėra.

30. Apibendrindama pirmiau nurodytus teisinius motyvus ir nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei priteistinas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis).

32. Atsakovė pateikė 2019 m. sausio 9 d. sąskaitą bei tos pačios datos grynųjų pinigų priėmimo kvitą, pagrindžiančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė sumokėjo ją atstovaujančiai advokatei 800 Eur sumą, kuri, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, priteistina atsakovei iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų.

Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Green Energy & Consulting“ (juridinio asmens kodas 302841364) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Oil Trade“ (juridinio asmens kodas 302797697) bankrotui administruoti skirtų lėšų.