- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-15
- Bylos Nr.
- e2A-19-650/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06971-2022-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „I.“
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „I.“ ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei dėl skolos už suvartotą elektros energiją, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „I.“ patikslintu ieškiniu pateikė reikalavimus, prašydama iš atsakovės priteisti 201,99 Eur skolos už suvartotą elektros energiją, 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų. Taip pat ieškovė dalies ieškinio (472,04 Eur) atsisakė, (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2023 m. balandžio 13 d. nutartimi toje dalyje ieškinio atsisakymą priėmė ir bylą nutraukė.
2. Ieškovė ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir dublike nurodė, jog (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei (toliau – ir atsakovė) į jos nuosavybės teise valdomus objektus, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir objektas) buvo tiekiama elektros energija. Nors atsakovė yra šio objekto savininkė, kuri vartojo tiekiamą elektros energiją objekte, tačiau už ją neatsiskaitė. AB „E.“ 2018 m. spalio 1 d. sudarė verslo dalies pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „L.“, kuriai perleido, o UAB „L.“ nuosavybės teise įgijo ir priėmė iš AB „E.“ turtinį kompleksą, t. y. elektros energijos visuomeninio tiekimo veiklą su jai priskirtu turtu, teisėmis ir pareigomis. Nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. pasikeitė UAB „L.“ juridinio asmens pavadinimas į UAB „I.“, kuri reiškia ieškinį. Atsakovei, kaip nekilnojamojo turto savininkei, prievolė sumokėti už patiektą elektros energiją (CK 6.388 straipsnio 1 dalis) bei įgyvendinti kitas su elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiais susijusias pareigas (CK 6.387 straipsnio 1 dalis) atsirado vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 2 dalimi, 1.136 straipsniu, 6.383 straipsniu, 6.384 straipsniu, 6.388 straipsniu, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1-231 redakcija) patvirtintomis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-43 (2013 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 1-21 redakcija) patvirtintu Standartinių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygų aprašu (toliau – ir Aprašas) bei kitais teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta nuostata, kad atsakovei prievolė mokėti už faktiškai suvartotą elektros energiją atsiranda pagal bendruosius civilinių įstatymų pradmenis bei prasmę. Atsakovė pilnai neatsiskaitė su ieškove už per laikotarpį nuo 2019-06-01 iki 2021-04-30 objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), už suvartotą elektros energiją, todėl susidarė 100,81 Eur skola; už per laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2021-04-30 objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl susidarė 45,68 Eur skola; už per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2017-04-30 objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), už suvartotą elektros energiją, todėl susidarė 55,50 Eur skola. Iš viso susidarė 201,99 Eur skola už elektros energiją, kurią prašo priteisti iš atsakovės (b. l. 1-4, 116-119, 138-143).
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimuose ir triplike su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso patikslintame ieškinyje nurodyti objektai, tačiau skolos susidarymo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios patalpos buvo išnuomotos gyventojams ir su jais sudarytos nuomos sutartys, kurios įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre: būstas, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008-12-03 iki 2021-02-26 buvo išnuomotas A. D., būstas, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015-12-14 iki 2021-06-06 buvo išnuomotas R. B., būstas, adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013-02-08 iki 2017-03-10 buvo išnuomotas G. G. (buvusi – Č.). Nuomininkai, pasirašydami šias sutartis, įsipareigoja mokėti už karštą ir šaltą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas. Taip pat nuomos sutartimi, nuomininkas įsipareigoja sudaryti paslaugų teikimo sutartis su geriamąjį ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją tiekiančiomis ir komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Pasikeitus savivaldybės būsto nuomininkams, administracija raštu informuoja ieškovę dėl naujos būsto nuomos sutarties sudarymo. Taip pat raštai yra rašomi nuomininkams atlaisvinus savivaldybės gyvenamąsias patalpas ar juos iškeldinus iš gyvenamųjų patalpų už skolas. Atsakovės manymu, tuo atveju, kai elektros energija tiekiama vartotojui, kuris yra būsto nuomininkas (šiuo atveju vartotojus buvo galima nustatyti, netgi daugiau, buvo sudarytos elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartys), būtent vartotojas yra tiesioginis atsakomybės subjektas, sprendžiant skolų už patiektą elektros energiją sumokėjimo klausimą. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, susijusios su šio ginčo objektais, buvo įregistruotos viešame registre, todėl laikytina, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti apie (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei priklausančių butų nuomojimą tretiesiems asmenims. Atsakovės manymu, jos objektų nuomininkai skolos susidarymo laikotarpiu buvo sudarę su ieškove elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartis, kadangi prie kiekvieno objekto yra nurodytas buitinio vartotojo kodas, kuris yra suteikiamas konkrečiam buitiniam vartotojui sudarant sutartį, todėl ir elektros energijos vartotojai ieškovei yra žinomi. Be to, sąskaitas ieškovė siuntė tiesiogiai nuomininkams, todėl prievolė mokėti už elektros energijos tiekimą atsiranda atsakovės nuomininkams, t. y. vartotojams pagal elektros energijos tiekimo sutarčių sąlygas. Mano, kad atsakovė (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracija yra netinkama šalis ir negali būti atsakinga už nuomininkus, kurie yra įsipareigoję mokėti komunalinių paslaugų, tame tarpe ir elektros energijos tiekimo, mokesčius (b. l. 58-63, 122-125, 144-150).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu patikslintas ieškinys tenkintas visiškai, iš atsakovės (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės ieškovei UAB „I.“ priteista 201,99 Eur skolos už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos: 21,00 Eur žyminis mokestis ir 0,23 Eur komisinis mokestis.
5. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad vien sutarties pagrindu nuomininkams tenka pareiga tiek teisės aktų nustatyta tvarka, tiek sutarčių nuostatų pagrindu mokėti mokesčius už tiekiamą elektros energiją, todėl atsakovė neturi atsakyti už nuomininkus.
6. Teismas vertino, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.
7. Teismas nustatė, kad vien buto nuomos sutarties sudarymas neatleidžia buto savininko nuo pareigos atsiskaityti su ieškove už tiektą elektros energiją. Buto valdymo ir naudojimo teisiniai santykiai, susiklostę tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų, negali apriboti ieškovės teisių ir teisėtų interesų ginčo atveju gauti atlygį iš buto savininko (nagrinėjamu atveju - atsakovės) už sutartinių įsipareigojimų vykdymą, kadangi ieškovė nėra minėtų teisinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens dalyvis.
8. Teismas nustatė, kad vartotojo ar kliento kodas visai nėra įrodymas, jog rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartys tarp ieškovės ir nuomininkų buvo sudarytos. Rašytinės buvusių nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, tokių duomenų nepateikė nei viena iš šalių, byloje taip pat minėtų aplinkybių nenustatyta, tokios sutarties šalimi nagrinėjamu atveju laikytina atsakovė, kuriai vienai ir tenka prievolė atsiskaityti už elektros energiją.
9. Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė sutartinių prievolių vykdymo principus, pagal kuriuos prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytu laiku, nepasirūpino, kad buvę nuomininkai atsiskaitytų už elektros energiją, tiektą į jai nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.
III. Apeliacinio skundo esmė
10. Apeliantė (atsakovė) (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas, remiantis pagrindiniu motyvu - nesant rašytinės sutarties tarp atsakovės/apeliantės būsto nuomininkų ir elektros energijos tiekėjo;
10.2. Apeliantė pažymi, kad raštuose yra nurodomi elektros skaitiklio rodmenys, su kuriais UAB „I.“ perkelia nurodytus objektus iš buitinio vartotojo sutarties kodo apeliantės sutarties kodus: (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini). Apeliantei jokių sąskaitų faktūrų nebuvo siunčiama taip pat nebuvo ir informuojama apie susidariusius įsiskolinimus, tuo tarpu atsakovė ieškovę informavo apie atlaisvintus objektus;
10.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jei objekto nuomininkas nesudarė rašytinės sutarties, o pagal ieškovės poziciją, laikoma sutartis nesudaryta, tai kokiu pagrindu sąskaitos - faktūros buvo siunčiamos būsto nuomininkų vardu, o ne apeliantei, kaip objekto savininkui. Apeliantės nuomone, Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino pateiktus įrodymus, bei netinkamai taikė teisės aktus;
10.4. Apeliantės įsitikinimu, ieškovės pridėtuose prie ieškinio prieduose, pagal PVM sąskaitas faktūras, prievolė mokėti už elektros energijos tiekimą atsiranda būtent atsakovės nuomininkams, kaip vartotojams pagal elektros energijos tiekimo sutarčių sąlygas.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „I.“ prašo atsakovės (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:
11.1. Apeliantė savo skunde dėstydama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, nepateikė aiškių ir racionalių argumentų, pagrindžiančių būtinumą nukrypti nuo LAT suformuluoto precedento;
Šalies argumentai
11.2. Ieškovė paaiškina, kad jos pateiktoje ataskaitoje yra nurodoma, kad atsirado šis vartotojo kodas, o ne kad buvo sutaryta sutartis su konkrečiu nuomininku;
11.3. Ieškovė pažymi, kad nuomos sutarties tarp savininko ir nuomininko sudarymas nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo – pardavimo santykiams atsirasti. Iš atsakovės ir būsto nuomininko sudarytos nuomos sutarties nuostatų matyti, kad nuomininkas buvo įsipareigojęs mokėti komunalinių paslaugų mokesčius, tarp jų ir už elektros energiją, tačiau, ieškovė nėra šios sutarties šalis ir negali patirti nuostolių dėl to, kad nuomininkai nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei;
11.4. Ieškovė byloje pateikė eilę rašytinių įrodymų bei nurodė teisinį reglamentavimą, pagrindžiantį jos poziciją, kad atsakovė privalo apmokėti skolą už suvartotą elektros energiją. Tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos argumentus, neva su nuomininku buvo sudaryta energijos pirkimo - pardavimo sutartis, deklaratyviais teiginiais tiesiog siekdama suklaidinti pirmosios instancijos teismą ir išvengti savo pareigos atsiskaityti su ieškove. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus byloje pateiktus įrodymus bei išaiškinęs ir nustatęs visas faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme
13. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.
14. Kasacinis teismas išaiškino, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis), bet ne naujas bylos išnagrinėjimas. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
15. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2017 m. liepos 12 d. lydraštį „Dėl sutarties sudarymo“ ir 2017 m. liepos 11 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą trečiojo asmens vardu, nesusijusio su nagrinėjama byla. Apeliantė nurodė, kad nauji duomenys paneigia ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, kad negrįžus sutarčiai iš kliento, ieškovė laiko, kad sutartis su klientu nesudaryta.
16. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs, kad minėti nauji įrodymai nėra susiję su teismo skundžiamu sprendimu, sprendžia, kad šie nauji įrodymai neturės esminės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovės apeliacinio skundo pagrįstumo, be to šie nauji įrodymai yra susiję su trečiuoju asmeniu, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalyvis. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti į bylą atsakovės pateiktus naujus įrodymus.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos už atsakovei priklausantiems objektams tiektą elektros energiją, teistumo ir pagrįstumo.
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tiekia elektros energiją į atsakovei nuosavybės teise valdomus objektus, esančius (duomenys neskelbtini). Butais bei į butus tiekiama elektros energija nuomos sutarties pagrindu naudojosi tretieji asmenys (nuomininkai), nesudarę rašytinės sutarties su elektros energijos tiekėja (ieškove). Butuose nebuvo mokama už objektuose suvartotą elektros energiją ir su jos pardavimu susijusias paslaugas, todėl ieškovei susidarė skola.
19. Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taip pat taikomos sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis).
20. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo jurisprudencijoje yra įtvirtinęs nuostatą, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1-231 redakcija) patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės) yra privalomos tiek elektros energijos tiekėjams, tiek elektros energijos vartotojams nepriklausomai nuo jų pavaldumo ir valdomo turto nuosavybės formos, nes jos patvirtintos vykdant Energetikos įstatymą ir Vyriausybės pavedimą. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo – pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus.
21. CK 6.383 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. O Taisyklių 101 punktu nustatyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.
22. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, iš esmės remdamasis aplinkybe, jog būsto nuomininkai nebuvo pasirašę elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarčių su ieškove. Apeliantės įsitikinimu, teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, kad ieškovė objektų nuomininkams suteikė vartotojo kodą, dėl ko kiekvienas būsto nuomininkas ( fizinis asmuo) identifikuojamas kaip elektros energijos vartotojas, todėl atsakovei pagal Taisyklių 100 punktą nekyla prievolė atsiskaityti už būsto nuomininkų susidariusias skolas.
23. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, spręsdamas dėl savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininko sunaudotą elektros energiją, kai nuomininkas ir tiekėjas nėra sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, civilinėse bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis yra labai panašios į nagrinėjamą civilinę bylą, aiškindamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 29 ir 83 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019, ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Ginčo atveju aktualios Taisyklių redakcijos 24 punkte (Taisyklių redakcija, galiojusi skolos atsiradimo laikotarpiu) įtvirtinta, kad Taisyklių 17 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais (nebuitinių vartotojų atveju – esant rašytiniam trišaliam operatoriaus ar tiekėjo, savininko ir nuomininko susitarimui, nustatančiam, kad už tinkamą prievolių pagal sutartį vykdymą atsako nuomininkas ir savininkas). Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai, esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį.
25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo atveju aktualių Taisyklių 17 ir 101 punktuose įtvirtintą reglamentavimą, bei šios nutarties 24 punkte nurodyta kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, apeliantės objektų nuomininkai nebuvo sudarę rašytinių sutarčių su tiekėju ar operatoriumi (ieškove), todėl pareiga atsiskaityti už patiektą elektros energiją tenka objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkei (apeliantei).
26. Sutiktina su ieškovės pateiktais argumentais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota bylose dėl turto savininko prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už nuomininkų sunaudotą elektros energiją. Apeliantė nenurodžiusi pagrįstų argumentų dėl skundžiamame sprendime pacituotų kasacinio teismo išaiškinimų, apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartojo savo poziciją, kad atsakovė buvo įregistravusi ir išviešinusi sudarytas būsto nuomos sutartis, todėl ieškovė ir savivaldybės būsto nuomininkai laikytini elektros pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos konkliudentiniais veiksmais, šalimis, o ieškinys savivaldybės atžvilgiu turi būti atmestas.
27. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, laikantis sutarties uždarumo principo, visų pirma yra skirta nuomos sutarties šalių tarpusavio teisiniams santykiams sureguliuoti ir nėra skirta šalių teisėms ir pareigoms pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp elektros energijos tiekėjo ir buto savininko, modifikuoti. <...> Sudaryta nuomos sutartis, turėdama sutarties trečiojo asmens naudai požymių, gali lemti, kad elektros energijos tiekėjui atsiranda teisė reikalauti atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją iš nuomininko. Ši teisė, visų pirma, yra galimybė, kuria elektros energijos tiekėjas savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Be to, ši aplinkybė nepanaikina abonento prievolių pagal elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tarp jų ir prievolės atsiskaityti su elektros energijos tiekėju už patiektą ir paskirstytą elektros energiją, ir neperkelia šių prievolių nuomininkui. <...> elektros energijos pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir tik tuo atveju abonento prievolė atsiskaityti pereina nuomininkui. Nuomininko su savininku sudarytoje nuomos sutartyje įrašytas įsipareigojimas tiesiogiai mokėti už elektrą elektros energijos tiekėjui ar su juo sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tokių padarinių nesukelia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-695/2019 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
28. Taigi nagrinėjamu atveju, nuomos sutarties sąlygos, susijusios su nuomininkų įsipareigojimais sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų teikėjais, mokėti mokesčius už elektros energijos tiekimą, dėl faktinio naudojimosi paslaugomis, aplinkybės, susijusios su apmokėjimu iki skolos susidarymo pradžios ir pan., nepanaikina gyvenamųjų patalpų savininko prievolės atsiskaityti už tiektą elektros energiją. Pažymėtina, kad aukščiau paminėtoje kasacinio teismo byloje atsakovė taip pat buvo savivaldybė, todėl akivaizdu, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl jos specifinės padėties (viešojo administravimo subjekto), neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir suformuota kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio ginčuose.
30. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad teisme nėra gautas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliaciniame procese, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės ieškovei nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
(duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.