Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-2536/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-12-08
Bylos Nr.: 2-2536/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“

Kategorijos

124.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos Nr. 2-2536/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.9.; 122.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, civilinėje byloje Nr. A2-970-227/2011 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Laugina“ prašymą atnaujinti procesą išnagrinėtoje Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-83-278/2008 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Ruukki Lietuva“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Laugina“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos iš kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties.

Atskiruoju skundu keliami klausimai dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo.

Ieškovas 2005 m. lapkričio 22 d. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą ir nurodė, kad šalys sudarė 2004 m. vasario 27 d. sutartį dėl statybinių medžiagų pirkimo. Statybinės medžiagos buvo tiekiamos ir atsiskaitoma pagal atskirus dokumentus. Pagal statinio projektą atsakovui turėjo būti patiekti profiliuoti skaidrūs anglies stiklo plaušo lakštai stogui, tačiau buvo parduota danga, skirta sienoms. Nupirktą dangą atsakovas panaudojo birių trąšų sandėlio stogui dengti. Atsakovas nesumokėjo už dangą, nurodydamas, kad ji buvo netinkama stogui dengti. Nesumokėta už prekę suma – 547 941,92 Lt. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 5 47 941,92 Lt skolos ir 6 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gruodžio 13 d. preliminariu sprendimu ieškovo UAB ,,Ruukki Lietuva“ ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 547 941,92 Lt skolos, 4 739,71 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 547 941,92 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

Panevėžio apygardos teismas 2006 m. vasario 28 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 13 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atsakovo UAB „Laugina“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą panaikino, 2005 m. gruodžio 13 d. preliminarų sprendimą pakeitė, patenkino ieškinį iš dalies: 1) sumažino uždarajai akcinei bendrovei ,,Ruukki Lietuva“ iš uždarosios akcinės bendrovės ,,Laugina“ priteistą skolą iki 438 353,54 Lt, priteistą žyminį mokestį – iki 4191,77 Lt; 2) priteisė UAB ,,Ruukki Lietuva“ iš UAB ,,Laugina“ 6 proc. metinių palūkanų už 438 353,54 Lt nuo ieškinio padavimo dienos (2005 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisė UAB ,,Laugina“ iš UAB ,,Ruukki Lietuva“ 547,94 Lt žyminio mokesčio; 4) priteisė valstybei iš UAB ,,Laugina“ 39,6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 11 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad šalių veiksmai turi būti vertinami CK 6.333 straipsnio 4 ir 6 dalių prasme, t. y. ar ieškovas nepažeidė savo prievolės pateikti sutartyje apibrėžtą, sutarties tikslą ir sutarties dalyko kokybę atitinkantį daiktą. Teismas konstatavo, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir taikydami materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis), netaikė CK normų, nustatančių pardavėjo pareigą parduoti kokybišką daiktą (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 6 dalys), nevertino atsakovo atsakomybės ir jos įtakos nuostolių atsiradimui bei jų dydžiui (CK 6.259 straipsnis), todėl laikytina, kad teismai, nagrinėję bylą, neatskleidė ginčo esmės, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 13 d. preliminarų sprendimą pakeitė, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovo pareiškėjui priteistą skolą sumažino iki 164 382,58 Lt, priteistą žyminį mokestį sumažino iki 1421,91 Lt; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 6 procentų metines palūkanas nuo 164 382,58 Lt sumos, kurios skaičiuojamos nuo ieškinio padavimo 2005 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 3 354 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš pareiškėjo atsakovo naudai 6 635,60 Lt žyminio mokesčio bei 7 000 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, iš viso 13 635,60 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybės naudai iš pareiškėjo 85 Lt, iš atsakovo – 37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 2 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą pakeitė, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 273 970,96 Lt skolos ir 6 procentų metines palūkanas nuo šios sumos, jas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš ieškovo ir iš atsakovo į valstybės biudžetą po 71,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 3 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį panaikino ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodė, kad ieškovas, žinodamas, jog atsakovui reikia stogo dangos, pardavė jam sienų dangą, t. y. netinkamą sutartyje nurodytam konkrečiam tikslui ir dėl to netinkamos kokybės daiktą (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 7 dalys). Konstatavo, kad atsakovas, nesutikdamas su reikalavimu sumokėti prekių kainą, dėl to, kad jam perduotas netinkamos kokybės daiktas, neprivalėjo procesiniuose dokumentuose įvardyti, kokioje įstatymo normoje įtvirtintu teisių gynimo būdu grindžia savo atsikirtimus, tačiau teismas turėjo jo poziciją kvalifikuoti teisiškai, išsiaiškinęs tam reikšmingas aplinkybes. Teismas padarė išvadą, kad priimdami sprendimus teismai netinkamai taikė pirkėjų teisių gynimo būdus nustatančias teisės normas: tinkamai neatskleidė atsakovo atsikirtimų turinio, neįvardijo, kokią konkrečią įstatymo normą taiko, kvalifikuodami jo pasirinktą teisių gynimo būdą, kokios aplinkybės yra reikšmingos tokio būdo taikymui; nenurodė įstatymo, kurio pagrindu yra mažinama ieškovo reikalaujama prekės kaina, taip pat pagal kokius kriterijus tai padarė. Todėl skundžiamas teismo sprendimas priimtas neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių ir netinkamai pritaikius materialinį įstatymą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal abiejų šalių apeliacinius skundus 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo tenkino: Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė bei įpareigojo atsakovą iki 2010 m. rugsėjo 27 d. grąžinti ieškovui pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą sienų dangą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai: ieškovui UAB ,,Ruukki Lietuva“ iš atsakovo UAB ,,Laugina“ priteisė 547 941,92 Lt skolos, taip pat 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir 11 479 Lt kasacijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas-atsakovas UAB „Laugina“ 2011 m. kovo 10 d. pareiškimu ir jo atstovė teismo posėdyje prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-83-278/2008 pagal ieškovo UAB „Ruukki Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Laugina“ dėl skolos priteisimo, užbaigtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi. Proceso atnaujinimo pagrindu nurodė aiškią teisės taikymo klaidą, padarytą kasacinio teismo, rėmėsi, jo nuomone, pagal analogiją taikytina CPK 366 str. 1 d. 9 p. norma. Pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pakeitė 2005 m. gruodžio 13 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies, ieškovo naudai priteisė 164 382,58 Lt. Šį sprendimą pakeitė Lietuvos Apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi paneigė visus ankstesnius toje byloje priimtus žemesnių instancijų ir kasacinio teismo sprendimus, visą šalių bylinėjimąsi, iš esmės perkvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, vertino fakto, o ne teisės klausimus. Pareiškėjas manė, kad kasacinis teismas pažeidė proceso ir materialinės teisės normas, vertino įrodymus ir paneigė ankstesnių Lietuvos Aukščiausiojo teismo dviejų kolegijų išaiškinimus, peržengė savo įgaliojimų ribas, nes turėjo priimti ne galutį sprendimą, o grąžinti bylą žemesnės instancijos teismui. Atnaujinus procesą kasacinėje byloje, turėtų būti priimtas naujas sprendimas atmesti ieškinį, paliekant galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 27 d. spendimą. Pripažino, kad po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties atsakovas pareiškė du ieškinius dėl nuostolių atlyginimo ir dėl sutarties nutraukimo esminiai pažeidus sutartį. Manė, kad CPK 366 str. 1 d. 9 p. turi būti aiškinamas ne siaurąja prasme.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi UAB „Laugina“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Nurodė, kad pareiškėjo nurodytu pagrindu, pagal CPK 366 str. 1 d. 9 p., negalima atnaujinti proceso išnagrinėtoje įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje, nagrinėtoje ir apeliacine, ir kasacine tvarka. Teismas taip pat padarė išvadą, kad kasacinis teismas naujų faktų nenustatinėjo, priimdamas naują sprendimą buvo saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, pasisakė teisės klausimais, todėl pripažinti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje buvo padaryta teisės normos taikymo klaida, nėra pagrindo. Be to, po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties atsakovas pareiškė du ieškinius ieškovui: vienoje byloje reikalauja nuostolių atlyginimo, kitoje – nutraukti sutartį esminiai ją pažeidus, t.y. ginčija sutartį, kurios pagrindu ieškovo ieškinys buvo patenkintas. Tokiu būdu pareiškėjas - atsakovas pasirinko savo teisių gynimo būdą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, paliekant galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą. Skundą grindžia šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas du kartus išnagrinėjo bylą, ginčo santykiui taikydamas Civilinio kodekso 6.333 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą dėl reikalavimo perduoti tinkamos kokybės medžiagas, pasisakė dėl teisinių pasekmių esant šių normų pažeidimui, akcentavo būtent šios normos taikymo nagrinėjant šį ginčą būtinumą. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija, 2010 m. gruodžio 13 d. priėmusi galutinį ir neskundžiamą sprendimą, ignoravo to paties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kitų teisėjų kolegijų išaiškinimus toje pačioje byloje, patvirtino anksčiau nustatytus teisinius santykius, jog pardavėjas pardavė ne tą prekę, tačiau ieškinį tenkino. Šia nutartimi teismas nurodė, kad atsakovo galimybės atsikirsti turėjo būti nustatomo ne pagal Civilinio kodekso 6.334 str., skirtą gynimuisi nuo kokybės trūkumų, bet pagal CK 6.332 str. bei bendrąsias prievolių teisės nuostatas. Taip buvo pažeista maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. paisant jau įtvirtintų precedentų, peržengtos teismo diskrecijos ribos ir padaryta aiški teisės taikymo klaida. Teismas, priimdamas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį, vertino fakto, o ne teisės klausimą, nors, vadovaujantis CPK 353 str. 1 d. nuostatomis, kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu.CPK 366 str. 1 d. 9 p. nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Šiame straipsnyje formaliai nenustatyta, jog procesas gali būti atnaujintas dėl aukštesnės pakopos – apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo – padarytos aiškios ir esminės klaidos, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra atvejų, kai atnaujinami procesai civilinėse bylose, kuriose aiškią teisės klaidą padarė kasacinis teismas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti 2011 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Pagal CPK 366 str. 1 d. 9 p. procesą galima atnaujinti, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Šiuo atveju sprendimas buvo peržiūrėtas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, taigi proceso atnaujinimas šiuo pagrindu prieštarautų šiai įstatymo normai. Toks reikalavimas pabrėžiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 22 d. apžvalgoje Nr. 1-2007 „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai“ (6.8 p.). Byloje pareiškėjas neįrodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje padarė aiškią teisės taikymo klaidą.Pareiškėjo teiginys, kad vadovaujantis esančiu teisiniu reguliavimu ir logikos dėsniu, kasacinio teismo kolegija, esant tiems patiems bylos faktams, negalėjo priimti priešingo sprendimo nei prieš tai bylą nagrinėjusios kitos kasacinio teismo teisėjų kolegijos, yra nepagrįstas ir klaidinantis, nes minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos nepriiminėjo priešingų sprendimų, o tik grąžindavo bylą žemesnės instancijos teismams bylos faktams nustatyti. Kai visi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone turintys reikšmę bylai faktai buvo nustatyti, šioje byloje buvo priimtas galutinis teismo sprendimas.Ieškovo nuomone, reikėtų vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi, kuri turi galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje galią. Taip būtų užtikrintas teismų sprendimų ir jais nustatytų ar patvirtintų teisinių santykių stabilumas, užkirstas kelias proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir vilkinti teismo procesą, taigi ir garantuojama, kad teisingumas bus įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką.Kreipimasis į Panevėžio apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo nebuvo vienintelė galimybė apginti savo teises, kuria pasinaudojo atsakovas. Pareiškėjas UAB „Laugina“ jau yra iškėlęs 2 bylas dėl to paties civilinio santykio (sandorio), kurioje jis yra ieškovas, o UAB „Ruukki Lietuva“ atsakovas: byla Vilniaus apygardos teisme dėl nuostolių atlyginimo bei byla Vilniaus m. 2 apylinkės teisme dėl 2004 m. vasario 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo (šiuo metu byla pagal teismingumą perduota į Vilniaus rajono apylinkės teismą).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai, susiję su teismo nutarties, kuria buvo netenkintas atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, pagrįstumu.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Ši teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieškinį (pareiškimą), apeliacinį (atskirąjį) ir kasacinį skundą, bet ir suinteresuoto asmens teisę prašyti teismo atnaujinti procesą byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius).

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai paaiškėja naujų aplinkybių arba bylą nagrinėję teismai padaro esminių teisės taikymo klaidų. Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Taigi, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo. Kitoks aiškinimas iškreiptų proceso atnaujinimo stadijos išimtinį pobūdį ir sukurtų situaciją, kai vien tik esant formaliam pagrindui būtų galima vėl iš naujo pakartotinai nagrinėti užbaigtą bylą. Tai pažeistų teismo baigiamojo akto pagrindu tarp šalių atsiradusį teisinį stabilumą bei teisinį tikrumą, jų teisėtus lūkesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1213/2010).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tuomet, kai prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas aiškia teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), turi būti taikomos ne tik CPK nuostatos, bet ir atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo, kurį ratifikavo Lietuvos Respublika ir kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.), ketvirtąjį straipsnį, įpareigojantį teismus, nagrinėjančius prašymus dėl proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniame procese nebuvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Ši tarptautiniame dokumente įtvirtinta teisės norma reiškia, kad akivaizdus neteisėtumas turi būti pašalintas iš teismo baigiamojo akto. Priešingu atveju visuomet išliktų galimai pagrįsta abejonė, kad teismai neįvykdė to teisingumo, kurį jį įpareigoja vykdyti teisės normos. Tačiau tarptautiniai dokumentai neįpareigoja valstybių nacionaliniuose įstatymuose nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad proceso atnaujinimo galimybė būtų suteikta dėl visų teismo procesinių sprendimų ir visų pakopų teismuose peržiūrėtų sprendimų (nutarčių). Kiekviena valstybė, įgyvendindama tarptautinius įsipareigojimus, susijusius su žmogaus teisių apsauga ir gynyba, turi teisę, o kartais ir pareigą įtvirtinti ribojimus ginti subjektines teises proceso atnaujinimo forma. Suteikus galimybę atnaujinti procesą kiekvienoje byloje dėl kiekvieno joje nagrinėto klausimo, kiltų grėsmė teisiniam stabilumui ir teisinių santykių apibrėžtumui.

Lietuvos civilinio proceso įstatyme nustatytos šios proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje privalomos sąlygos: 1) civilinė byla turi būti užbaigta; 2) pareiškėjas turi būti dalyvaujantis byloje asmuo, Generalinis prokuroras arba asmuo, kurios teises ar teisėtus interesus pažeidžia teismo baigiamasis aktas (jei jis prašymą grindžia 366 straipsnio 1 dalyje 7 punkte numatytu pagrindu); 3) turi egzistuoti įstatyme įtvirtintas konkretus proceso atnaujinimo pagrindas; 4) pareiškėjas neturi būti praleidęs CPK 368 straipsnyje nustatyto termino kreiptis su pareiškimu dėl proceso atnaujinimo. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, teismas antrajame proceso atnaujinimo etape turi atsisakyti atnaujinti procesą.

Taigi tam, kad būtų atnaujintas procesas byloje, visų pirma, turi būti nustatyta, jog egzistuoja proceso atnaujinimo konkretų pagrindą sudarančios aplinkybės. Remiantis Respublikos Lietuvos CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant visoms žemiau nurodytoms sąlygoms:

1. Teismas sprendime padarė aiškią ir esminę materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaidą – akivaizdžią, lengvai suvokiamą. Aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas. Teisės taikymo klaida laikoma esmine, kai ji daro sprendimą (nutartį) galimai neteisėtą bei nepagrįstą ir dėl to yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje E. K. prieš A. O. T.; bylos Nr. 3K-3-125/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. R. N. v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-7/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005).

Teisės taikymo veikla susideda iš kelių etapų. Pirmasis teisės taikymo etapas - bylos faktinių aplinkybių analizė ir nustatymas. Jos metu sudaromas faktinis pagrindas taikyti teisę - išsiaiškinamos konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, tikroviški reiškiniai. Iš faktinių aplinkybių visumos turi būti išskirtos tik tos aplinkybės, kurios konkrečioje situacijoje yra teisiškai reikšmingos. Antrasis teisės taikymo etapas – aplinkybių teisinis įvertinimas arba kvalifikacija. Šiame teisės taikymo etape konstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sąlygos, sudarančios pagrindą atsirasti subjektinei teisei. Pagal nustatytas ir išanalizuotas faktines aplinkybes ginčui išspręsti parenkama konkreti materialiosios teisės taikymo norma. Suradus teisės normą, kuri atitinka konkrečias faktines aplinkybes, vertinama, ar ši norma tam tikriems subjektams galiojo laiko ir teritorijos atžvilgiu. Teisės normų prasmės išsiaiškinimas – savarankiškas teisės normų taikymo etapas. Tai mąstymo veikla, kurios metu teisės normą taikantis asmuo susidaro visapusišką vaizdą bei susiformuoja nuomonę apie tam tikrą normą. Tik išsiaiškinus teisės normos tikrąją prasmę, galima spręsti dėl teisės normos (ne)taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Taigi teisės normų taikymo klaidos gali būti padarytos nukrypus nuo teisės taikymo taisyklių bet kuriame teisės taikymo etape dėl įvairių priežasčių: kai nenustatomos ar netinkamai nustatomos faktinės aplinkybės byloje; kai neteisingai išsiaiškinama teisės normų prasmė ir dėl to jos netinkamai parenkamos ir pritaikomos. Tai reiškia, kad procesą atnaujinti CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkte numatytu pagrindu galima dėl pirmosios instancijos teismo padarytos proceso arba materialiosios teisės normos taikymo klaidos, t. y. kai neteisingai nustatomos faktinės aplinkybės arba netinkamai parenkama ir pritaikoma materialiosios teisės norma, jei ši klaida galėjo lemti bylos neteisingą išsprendimą. Jeigu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tai galėjo lemti jos neteisingą išsprendimą materialiąja prasme, laikoma, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą byloje. Tokiu atveju po bylos išsprendimo teismų praktikoje atsiradę teisės taikymo taisyklių pasikeitimai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl proceso atnaujinimo galimumo, nes procesą atnaujinti reikia dėl pirmajame teisės taikymo etape padarytų esminių pažeidimų.

2. Teismo procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (išskyrus, kai prašymą šiuo pagrindu pateikia Generalinis prokuroras). Vertinant šią sąlygą, pažymėtina, jog bylinėjimasis negali trukti neribotą laiką. Teisingumas, trunkantis labai ilgą laiką, gali prarasti savo tikrąją prasmę, o šalių siekiai bei tikslai pasikeisti. Sudarius sąlygas pakartotinai nagrinėti užbaigtas bylas, nukentėtų šalių teisės ir teisėti interesai, susiformavę teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo pagrindu, nepagrįstai padidėtų bylinėjimosi ir valstybės kaštai. Todėl daugumos pasaulio valstybių šiuolaikiniai civilinio proceso įstatymai civilinių ginčų išsprendimui nustato teismų instancinę sistemą ir įtvirtina teismo baigiamųjų aktų neginčijamumą bei privalomumą. Kasacinis teismas yra aukščiausia teismų sistemos grandis, kuri, spręsdama atskirų asmenų ginčus, įstatymų įgaliota vienodinti teismų praktiką teisės klausimais (Teismų įstatymo 23 str. 2 d., CPK 346 str.). Siekiant tinkamai vykdyti valstybės priskirtą funkciją, proceso įstatymas kasaciniam teismui suteikia plačius įgaliojimus ir teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 str. 2 d.). Be to, Aukščiausiajame Teisme dirba labiausiai patyrę teisėjai. Todėl civilinio proceso įstatyme įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą byloje, kuri buvo peržiūrėta kasacine tvarka, dėl teismo padarytos aiškios teisės taikymo klaidos, yra logiškas ir pagrįstas. Tokia pozicija vyrauja ir teismų praktikoje, kur laikomasi nuostatos, kad bylą peržiūrėjus ir apeliacine, ir kasacine tvarka, proceso atnaujinimo galimybės joje dalyvaujantys byloje asmenys CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu neturi. Tuo pačiu pastebėtina, kad minėtoje normoje įtvirtintos sąlygos, leidžiančios teismams atnaujinti procesą kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje, teismų praktikoje aiškinamos plečiamai. Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje V. A. v. D. V., L. M., A. A. (bylos Nr. 3K-3-44/2007) nurodė, kad nors nagrinėjama byla buvo peržiūrėta apeliacine tvarka, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo instituto paskirtį užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas ir nebūtų paliktas galioti aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, taip pat į viešąjį interesą šioje byloje (išlaikymo priteisimo klausimas), procesas gali būti atnaujintas. Teismų praktikoje pasitaikė atvejų, kai teismai pagal Generalinio prokuroro prašymą atnaujino procesą CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu ir tuomet, kai byla buvo peržiūrėta kasacine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus AVA v. Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologija ir kt., bylos Nr. 2-92/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus AVA v. Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologija ir kt.; bylos Nr. 3K-3-431/2007). Toks teisės taikymas ir teismų išaiškinimai sudaro pagrindą manyti, kad proceso įstatyme neįtvirtintas absoliutus draudimas atnaujinti procesą civilinėje byloje tuo atveju, kai kasacinis teismas padarė akivaizdžią ir esminę materialiosios ar proceso teisės taikymo klaidą. Teisingumas turi būti įvykdytas realiai, o ne sukurta jo vykdymo iliuzija. Tuomet, jeigu kasacinis teismas civilinėje byloje iš tiesų padarė aiškią, lengvai suprantamą teisės taikymo klaidą ir ši klaida lėmė bylos baigtį, o pati byla turi viešąjį interesą, galėtų būti sprendžiama, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pagal CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkte numatytą pagrindą atnaujinti procesą, o ne vien formaliu pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Tokia teisėjų kolegijos nuomonė atitinka paties kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią nėra ir negali būti svarbesnio tikslo teismui už teisingumo akto, pagrįsto byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamu jų teisiniu kvalifikavimu, priėmimo. Akivaizdžiai asmens subjektines teises pažeidžiančios situacijos turi būti pašalinamos. Priešingu atveju neveiktų vienas iš svarbiausių konstitucinių principų, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Tačiau, kad susidarytų tokia situacija, turi būti išskirtinės aplinkybės, kasacinio teismo klaida turi būti akivaizdi ir suprantama kiekvienam teisininkui, pati byla turi turėti neginčijamą viešąjį interesą, o asmuo turi būti silpnesne šalimi ir neturėti jokių teisinių galimybių apginti savo subjektines teises kitais įstatymuose įtvirtintais teisėtais būdais.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra tokios išskirtinės situacijos, kuri sudarytų pagrindą atnaujinti procesą dėl kasacinio teismo padarytų aiškių ir esminių teisės taikymo klaidų, o šios bylos ratio decidendi skiriasi nuo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus AVA v. Dvidešimt pirmo amžiaus statyba ir technologija ir kt. (bylos Nr. 2-92/2007) išdėstytų aplinkybių. Pirma, kasacinis teismas, vykdydamas pagrindinę funkciją - užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą valstybėje, teisės taikymo taisykles formuoja ne priimdamas abstrakčius išaiškinimus, o konkrečioje byloje vykdydamas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. tikrindamas, ar teismai tinkamai taikė teisės normas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ne kartą naikino žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus (2007 m. birželio 11 d. nutartimi bei 2009 m. liepos 3 d. nutartimi) dėl bylos esmės neatskleidimo ir netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. Žemesnės instancijos teismams ir trečią kartą netinkamai kvalifikavus šalių materialiuosius teisinius santykius, kasacinis teismas, pažymėjęs, jog nustatytų faktinių aplinkybių pakanka, kad byla būtų išspręsta teisingai, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi bylą išsprendė iš esmės (b.l. 24-31). Tokiu būdu kasacinis teismas ne tik išaiškino materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pirkėjo teisę atsisakyti sutarties ir restitucijos taikymą, turinį, bet ir pasisakė dėl galiojančios sutarties turinio, šalių tarpusavio teisių ir pareigų, santykio turinio, tuo pačiu išspręsdamas užtrukusį ginčą tarp šalių. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje nenustatinėjo naujų faktinių aplinkybių, o tik suformulavo teisės taikymo taisykles pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes. Todėl kaip nepagrįstas atmestinas apelianto argumentas, kad kasacinis teismas vertino fakto, o ne teisės klausimus. Trečia, kasacinis teismas tiek 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, tiek ir 2009 m. liepos 3 d. nutartyje žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus panaikino dėl bylos esmės neatskleidimo, t. y. neatliko galutinio šalių materialiųjų teisinių santykių teisinio kvalifikavimo. Tuo tarpu 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje kasacinis teismas suformulavo konkrečias teisės taikymo taisykles, susijusias su šalių teisinių santykių teisiniu kvalifikavimu. Tai reiškia, kad kasacinis teismas tik trečią kartą nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, išsprendė su bylos esme susijusius klausimus, kurie nebuvo spręsti bylą nagrinėjant kasaciniame teisme pirmą bei antrą kartą. Todėl negalima sutikti su apeliantu, kad kasacinis teismas, trečią kartą nagrinėdamas bylą, ignoravo savo paties ankstesnėse nutartyse šioje byloje suformuotas teisės taikymo taisykles. Ketvirta, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tarp dviejų verslo subjektų dėl skolos priteisimo. Tokia byla yra dispozityvi, joje nevyrauja viešasis interesas, nei viena iš šalių nėra silpnesnė šalis.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą atnaujinti procesą dėl teisės normos taikymo aiškios ir esminės klaidos. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDanutė MilašienėEgidijus Žironas