Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taisyklėmis, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės atlikimo pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Į paskirtos bausmės atlikimo laiką įskaičiuotas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d.

Priteistas iš nuteistojo J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 44,00 (keturiasdešimt keturių) litų civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini).

Priteistas iš nuteistojo J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 44,00 (keturiasdešimt keturių) litų civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti ir 3000,00 (trijų tūkstančių) litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam T. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Priteistas iš nuteistojo J. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 125,49 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus 49 centus) civilinis ieškinys už nukentėjusiojo T. J. gydymą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, įmonės kodas 191351679, buveinė Europos a. 1, 03505 Vilniuje, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini) „Swedbank“ AB, banko kodas 73000.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 9 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) – viešoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą Nr.75-2-00017-12, įžūliu elgesiu, matant aplinkiniams asmenims, tyčia sugriebė nukentėjusiajai D. A. už plaukų ir tampė po gatvę bei ne mažiau kaip penkis kartus kojomis spyrė į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai kraujosruvas su nubrozdinimais kaktos dešinėje, dešinio kelio srityje, kraujosruvą kairės alkūnės srityje, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą, po to tęsdami nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, sudavus nukentėjusiajam T. J. kumščiu vieną kartą į veidą, spyrus koja vieną kartą į galvos sritį, pargriovus jį ant žemės, kojomis spyrus ne mažiau kaip 30 kartų į įvairias kūno vietas, po to pakėlus nukentėjusįjį T. J. už rūbų ir spyrus koja į veidą bei nukentėjusiajam nugriuvus, J. M. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, spyrė ne mažiau kaip 20 kartų kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam kraujosruvas, muštinę žaizdą, nubrozdinimus, tai yra, nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairės pusės VII šonkaulio lūžį, tai yra, nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo sveikata sutrikdoma ilgiau 10 dienų, taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei nesunkiai sužalojo žmogų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Dėl J. M. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu t. y. veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinė byla Nr. 2K-170/2011).

Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad J. M. veika dėl T. J. sužalojimo kvalifikuota teisingai.

Kolegija įvertinusi aukščiau išdėstytus ir kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus konstatuoja, kad byloje neginčytinai įrodyta, jog J. M. veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. J. sveikatą t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Dėl J. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia. Pagal byloje nustatytas aplinkybes J. M. veikė tiesiogine tyčia - suvokė, kad smurtaudamas prieš D. A. ir T. J. kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Net ir tuo atveju, jei J. M. veikė dėl asmeninių paskatų (konflikto su D. A. ir T. J.). Asmeniniams santykiams aiškintis J. M. pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. M. viešoje vietoje nukentėjusiąją D. A. tampydamas po gatvę, nukentėjusiesiems D. A. ir T. J. suduodamas eilę smūgių, spardydamas gulinčius ant žemės nukentėjusiuosius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nepaisė visuomenėje galiojančių normų ir tokiu būdu pažeidė viešąją tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo sukėlimą. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. padarytomis veikomis buvo ne tik padaryti sužalojimai nukentėjusiesiems T. J. ir D. A., bet ir sutrikdyta viešoji tvarka, todėl kolegija konstatuoja, kad J. M. veikos perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo, ir J. M. veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad J. M. kaltę padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje patvirtina aukščiau išanalizuotų ir kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų bei teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, o BPK 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis asmuo, kuris reikalauja baudžiamojoje byloje atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą, civiliniu ieškovu toks asmuo pripažįstamas prokuroro ar teismo nutartimi.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad iš dalies tenkinti D. A. ir T. J. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir visiškai tenkintas T. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir iš J. M. D. A. naudai priteista 44,00 Lt turtinės žalos atlyginimo, T. J. 44,00 Lt turtinės žalos ir 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Visiškai tenkintas Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys už nukentėjusiojo T. J. gydymą ir iš J. M. priteista 125, 49 Lt.

Pirmosios instancijos teismas civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į dokumentus, patvirtinančius turtinės žalos padarymo faktą, todėl kolegija daro išvadą, kad civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos tenkinti iš dalies teisėtai ir pagrįstai, ir jų dydis pagrįstas bylos medžiaga. Bylos duomenimis pagrįsta ir žala Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, todėl civilinis ieškinys už nukentėjusiojo T. J. gydymą tenkintas visiškai teisėtai ir pagrįstai.

Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto įvykusias pasekmes. Fizinio poveikio atveju fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet ir dėl ateities – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t. y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., lieka randų, kuriuos pašalinti galima būsimomis operacijomis), tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai dėl būsimų pasekmių – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant plastines operacijas, išgyvenimas vien dėl to, kad tokias operacijas reikės atlikti, nes jos sukelia papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių (fizinį skausmą, nepatogumus, laiko eikvojimą, važinėjimą tyrimams ir operacijoms bei turtines pasekmes – išlaidas, kurios ne visada gali būti nustatytos ir padengiamos). Susirūpinimas dėl būsimų fizinio sužalojimo pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsimoji neturtinė žala arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl sužalojimo pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas (CK 6.250 straipsnis).

Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai. Civilinėje atsakomybėje kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį. Bendrųjų nuostolių dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad asmuo turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.

Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinta skirtingai - 800 Lt, 2000 Lt, 3000 Lt, 10 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis T. J. buvo užpultas ir mušamas viešoje vietoje, matant ir bandant jį ginti jo draugei J. K., dėl patirtų kūno sužalojimų buvo priverstas kreiptis į gydymo įstaigas, kęsti skausmą, gydytis ambulatoriškai, po įvykio sutriko miegas, tapo baikštus, jautėsi pažemintas, daro išvadą, kad apylinkės teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais teisėtai ir pagrįstai iš J. M. priteisė 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą T. J., ir ši suma nelaikytina per didele.

Dėl bausmės J. M.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. M. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje ir bausmių skyrimo recidyvistams ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje, įvertino tai, kad nėra J. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra atsakomybę sunkinanti aplinkybėm jog jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat įvertino, tai kad J. M. yra teisiamas antrą kartą, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, būdamas recidyvistu, baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų už tyčinius administracinius teisės pažeidimus, padarė du nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), nedirba, neregistruotas darbo biržoje, gyvenamosios vietos seniūnijos ir Sodros duomenimis jis yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) ir daugiau duomenų apie jį pateikti neturi (120, 121 b. l.), atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau neatlygino jiems padarytos žalos ir nesutinka atlyginti žalos nukentėjusiajam T. J. ir Valstybinei ligonių kasai, bei atsižvelgė į visas išdėstytas aplinkybes, charakterizuojančias kaltinamąjį daugiau kaip neigiamą asmenybę.

Iš bylos duomenų matyti, kad J. M. būdamas anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Ir nors nuteistasis J. M. apeliaciniu skundu prašo neskirti laisvės atėmimo bausmės arba bausmės vykdymą atidėti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima jam neskirti laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgdama į tai, kad J. M. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė, kuri yra mažesnė už BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams bausmė, kuri yra mažesnė už BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), bei paskirtos bausmės vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktu subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė, laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, kolegija konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos ir subendrintos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

BK 75 straipsnio 1 dalis, teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atidė­da­mas baus­mės vyk­dy­mą teis­mas privalo motyvuoti, ko­dėl yra pa­kan­ka­mas pa­grin­das ma­ny­ti, kad baus­mės tiks­lai bus pa­siek­ti be re­a­laus baus­mės at­li­ki­mo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už smūgių sudavimą D. A. viešoje vietoje ir jai priklausančio turto pagrobimą, t. y. už nusikalstamų veikos numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą ir už tai jam paskirta laisvės apribojimo 9 mėnesiams bausmė, kuri 2012 m. sausio 31 d. nutartimi pakeista 90 parų bausme, dėl to, kad J. M. nesilaikė 2011 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtų įpareigojimų. Be to iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad J. M. nuo 2008 metų administracine tvarka baustas 10 kartų, tame tarpe 2 kartus už konfliktus D. A. bute, kurių metu buvo pažeisti D. A. vaiko interesai. Kolegija įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistasis nepadarė atitinkamų išvadų, toliau ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, todėl atidėjus bausmės vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Tai, jog nuteistasis vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamo nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirto bausmės rūšies ir dydžio. Drauge pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę. Todėl tokie apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.