- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-23
- Bylos Nr.
- 1A-66-491/2022
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- S. U., J. B., I. B.
- Nuteistasis
- M. U.
- Advokatai
- Gediminas Marcinkevičius, Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 8 mėnesiams;
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės buvo subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 11 mėnesių (be intensyvios priežiūros), įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo bausmės laiką: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 2) mokytis arba dirbti, arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje; 3) iki 2022 m. kovo 30 d. atlyginti nukentėjusiesiems J. B. padarytą 92,71 Eur ir I. B. padarytą 85,50 Eur turtinę žalą; bei uždraudžiant jam visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį bendrauti su nukentėjusiaisiais J. B. ir I. B..
Iš jo buvo priteista bei išieškota: 1) nukentėjusiajam J. B. 92,71 Eur turtinei ir 700 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 700 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; 2) nukentėjusiajai I. B. 85,50 Eur turtinei ir 250 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 650 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; 3) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 157,95 Eur nukentėjusiojo J. B. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti; 4) 18,46 Eur proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1.1. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. balandžio 28 d. apie 19.30 val., prie pastato – daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), namo kieme, prie buto durų Nr. (duomenys neskelbtini) – balkono, žodinio konflikto metu papurškė spalvotų dujų J. B. ir I. B., tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam J. B. fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent cheminį abiejų akių junginės ir odenos 1-2 laipsnio nudegimus, taip pat sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai I. B.;
1.2. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2021 m. gegužės 5 d. apie 7.45 val., adresu (duomenys neskelbtini), daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje, prie buto durų Nr. (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui, smurtavo prieš šeimos narę – sutuoktinę S. U., tai yra vieną kartą ranka trenkė S. U. į galvą; po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, išėjęs į kiemą, šalia namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, įrėmė vaiko kėdutę S. U. į veidą ir vieną kartą su koja spyrė S. U. į dešinės kojos šlaunį, tokiais savo veiksmais sukėlė S. U. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. U. prašo: 1) kaip neįrodytą pašalinti aplinkybę dėl fizinio skausmo sukėlimo I. B.; 2) kaip neįrodytas pašalinti aplinkybes dėl fizinio skausmo sukėlimo S. U. suduodant jai į galvą bei įremiant jai į veidą vaiko kėdutę; 3) jo spyrį koja S. U. į dešinės kojos šlaunį pripažinti mažareikšme veika ir jį išteisinti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį; 4) sušvelninti jam paskirtą bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus J. B. sveikatos sutrikdymo; 5) panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria iš jo I. B. buvo priteista žala bei išieškotos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Apeliaciniame skunde jis nurodo:
1.1. Jo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo I. B. grindžiama vien tik jos parodymais, kas pažeidžia „in dubio pro reo“ principą, pagal kurį visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Byloje jokie kiti įrodymai nukentėjusiosios I. B. parodymų nepatvirtina. Teismo medicinos specialistas nurodė tikėtiną išvadą, jog I. B. galėjo jausti fizinį skausmą. Įvykio metu spalvotomis dujomis negausiai buvo apipurkšti I. B. rūbai ir keletas dujų lašelių pateko ant jos veido. Jokių įrodymų, kad dujos pateko į I. B. akis ar jos kvėpavimo takus, byloje nėra. Ant žmogaus odos, o ne jo gleivinių negausiai patekę dujų lašeliai fizinio skausmo sukelti negali. I. B. nenurodė patyrusi fizinį skausmą nei Bendrojo pagalbos centro operatoriui, nei Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nei policijos pareigūnams. Teismas nuosprendyje nepagrįstai nukentėjusiosios I. B. parodymus apie jai sukeltą fizinį skausmą grindė liudytojo L. S. parodymais teisiamajame posėdyje, nors pats liudytojas pripažino, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes. Šios apklausos ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nenurodė, kad I. B. skundėsi patyrusi fizinį skausmą.
1.2. Nukentėjusiosios S. U. parodymų, kad jis trenkė jai į galvą, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tokių jos parodymų nepatvirtina nei liudytojos D. M. parodymai, nei specialisto išvada. Be to, nukentėjusioji S. U. šį neva jo pavartotą prieš ją fizinį smurtą pati įvardino kaip pliaukštelėjimą jai per pakaušį, nurodydama, jog tai jai fizinio skausmo nesukėlė. Tai nurodoma ir teismo nuosprendyje.
1.3. Teismas nepagrįstai nustatė, jog jis įrėmė vaiko kėdutę S. U. į veidą. Jis neigė tokius savo veiksmus ir jo parodymus patvirtina tiesioginiai liudytojų R. U. ir E. U. parodymai.
1.4. Jo spyrį koja į nukentėjusiosios S. U. dešinės kojos šlaunį nulėmė ne jo siekis sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, bet jo gynimasis nuo pačios S. U. prieš tai panaudoto fizinio smurto prieš jį. Tokie jo veiksmai negalėjo S. U. sukelti fizinio skausmo, nebent tik momentinį skausmą. Bet koks stipresnis jo smūgis S. U. būtų ant jos kūno palikęs kraujosruvą. Tokie jo veiksmai yra mažai pavojingi, todėl mažareikšmiai.
1.5. Šiuo metu jo materialinė padėtis yra sunki. Nors jis neturi darbo, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau išlaiko savo vaikus. Jei ne jam taikomos kardomosios priemonės ir pandemija, jis vyktų uždarbiauti į užsienį. Visa tai sudaro objektyvias priežastis, dėl kurių yra žymiai apsunkintas teismo jam paskirto įpareigojimo per tam tikrą laiką atlyginti nukentėjusiesiems žalą vykdymas. Dėl tų pačių priežasčių, kartu atsižvelgiant į nukentėjusiojo J. B. civilinio ieškinio patenkintų reikalavimų dalį, mažintina nukentėjusiajam išieškotina suma advokato pagalbai apmokėti, o nukentėjusiosios I. B. reikalavimas dėl jos patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti išieškojimo atmestinas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji S. U., nukentėjusiųjų J. B. ir I. B. atstovas ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. pateikia savo nuomonę dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei teigia, kad byloje nėra abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių, kad jis savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiosioms I. B. ir S. U.. Anot apelianto, skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas priėmė remdamasis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos įrodymai, nesilaikė principo, kad visi neaiškumai, abejonės vertinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsižvelgdama į tai bei laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Dėl fizinio skausmo sukėlimo I. B.
6. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. U. 2021 m. balandžio 28 d. kieme papurškė spalvotų ašarinių dujų į nukentėjusiuosius J. B. ir I. B. ir tokiais savo veiksmais: 1) J. B. sukėlė fizinį skausmą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą; 2) I. B. sukėlė fizinį skausmą.
7. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. nesutinka su tuo, kad jis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai I. B., kadangi jos parodymų neužtenka jo kaltei nustatyti, o daugiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ji jautė fizinį skausmą BK 140 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-778/2017).
9. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. balandžio 28 d. M. U. iš kelių metrų papurškė spalvotų ašarinių dujų nukentėjusiajam J. B., dėl ko jam padarė cheminį abiejų akių junginės ir odenos nudegimą, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio įvykio metu dalis dujų teko greta J. B. stovėjusiai nukentėjusiajai I. B. – jos nukentėjusiajai apgadino džemperį, dujų lašeliai buvo matyti ant jos veido. Tai matyti iš nuteistojo M. U., nukentėjusiųjų J. B. ir I. B., liudytojų L. S. parodymų, specialisto išvados, vaizdo bei garso įrašų. Kad tokie nuteistojo M. U. veiksmai I. B. sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusioji vienodai nuosekliai parodė iš esmės viso proceso metu. Pasak nukentėjusiosios, jai nuo dujų skaudėjo, perštėjo, degino veidą, perštėjo gerklę. Kad iškart po įvykio nukentėjusioji I. B. skundėsi jai sukeltu fiziniu skausmu gerklėje, akyse, patvirtino ir nukentėjusysis J. B.. Liudytojas L. S. parodė, jog abu nukentėjusieji skundėsi skausmais, moteriai spalvotų ašarinių dujų teko mažiau, vyrui – daugiau. Iš policijos pareigūno kūno kameros vaizdo bei garso įrašo matyti, kad I. B. atvykusiems policijos pareigūnams taip pat nurodė, jog jai dega veidas. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios I. B. parodymais, kad ji juto fizinį skausmą, kadangi jie buvo nuoseklūs bei juos patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad I. B. fizinio skausmo niekaip kitaip intensyviau neišreiškė. Visų pirma, pagal nukentėjusiosios I. B. parodymus J. B. nuo spalvotų ašarinių dujų nukentėjo labiau, dėl to ji rūpinosi vyru. Todėl vien tai, kad ji jaučiamo fizinio skausmo neišreiškė staiga visiems aplinkui (Bendrojo pagalbos centro operatoriui, Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams), anksčiau jos parodymų ir juos patvirtinančių kitų bylos įrodymų nepaneigia. Antra, atmestini apelianto teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog spalvotų ašarinių dujų lašeliai pateko į I. B. kvėpavimo takus, kas paneigia pastarosios parodymus. Iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo bei garso įrašo matyti, kad atvykę į B. namus, Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai kosėjo ir sakė: „net man graužia“, nors nuteistasis M. U. nukentėjusiuosius spalvotomis ašarinėmis dujomis apipurškė kieme. Specialisto išvadoje nurodyta, kad remiantis įvykio aplinkybėmis, I. B. galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Tokiu būdu, kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nuosprendyje nurodytais M. U. veiksmais – ašarinių spalvotų dujų purškimu, ir nukentėjusiajai I. B. buvo sukeltas fizinis skausmas. Iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti šią aplinkybę kaip neįrodytą, kaip to reikalaujama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo.
Dėl fizinio skausmo sukėlimo S. U.
10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios S. U. parodymai, jog M. U. jai sudavė į galvą bei įrėmė į veidą vaiko kėdutę, buvo nenuoseklūs ir dėl to nepatikimi bei jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Tuo tarpu nuteistojo M. U. spyris koja S. U. į dešinės kojos šlaunį buvo jos pačios išprovokuotas ir mažareikšmis. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
11. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, t. y. paties nuteistojo, nukentėjusiosios S. U., liudytojų D. M., R. U., E. U. parodymus, specialisto išvadą, kitus byloje surinktus įrodymus. Teismas visus šiuos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. U. kaltę. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų, kaip kad tai daroma apeliaciniame skunde, vertinimu.
12. Byloje nustatyta, kad 2021 m. gegužės 5 d. daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje ir po to šio namo automobilių stovėjimo aikštelėje tarp sutuoktinių (šiuo metu vyksta skyrybų procesas) M. U. ir S. U. kilo konfliktas dėl vieno iš judviejų vaikų nuvežimo į darželį. Tačiau nuteistasis ir nukentėjusioji skirtingai apibūdino konflikto eigą, kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltino neteisėtų veiksmų atlikimu. Iš bylos matyti, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtempti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio bylose teismas turi itin įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Abiems konflikto pusėms skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes, vertinant parodymų teisingumą svarbu, kieno parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad tokiais įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.
13. Iš apeliacinio skundo matyti, kad M. U. neigia 2021 m. gegužės 5 d. smurtavęs prieš savo žmoną S. U. ir sukėlęs jai fizinį skausmą, taip pat tvirtina, jog jo spyris koja į S. U. dešinės kojos šlaunį buvo jo reakcija į pačios nukentėjusiosios fizinį smurtą prieš jį. Nuteistasis parodė, kad ryte nuvažiavo į S. U. namus paimti sūnaus ir nuvežti į darželį. Su juo kartu buvo brolis E. U. ir tėvas R. U.. Jis vienas užlipo į trečią aukštą iki S. U. buto durų. S. U. jam nurodė, kad sūnų į darželį nuveš pati. Lipant laiptais į apačią, jis lipo pirmas, o už jo – S. U. su vaikais. Lipdami su S. U. kalbėjosi, kad ji leistų jam sūnų nuvežti į darželį. Išėjus į kiemą, S. U. prašė duoti vaiko kėdutę, kuri tuo metu buvo jo brolio automobilyje. Tada jis išėmė tą kėdutę iš brolio automobilio ir priėjęs prie S. U. kėdutę jai padavė į rankas. Kažką kalbėjo su S. U. ir kai jai padavė kėdutę S. U. jam spyrė į koją. Dėl to jis instinktyviai, tarsi gindamasis, įspyrė S. U. į koją. Tuo tarpu kiek kitokias įvykio aplinkybes nurodė nukentėjusioji S. U.. Ji parodė, kad namo laiptinėje M. U. lipo jai iš paskos bei vieną kartą ranka sudavė jai per pakaušį, dėl ko ji juto fizinį skausmą. Po to automobilių stovėjimo aikštelėje M. U., įduodamas jai vaiko kėdutę, ją įrėmė jai į akinius, kurie atsirėmė jai į veidą, dėl ko ji ji taip pat juto fizinį skausmą. Kadangi rankomis negalėjo atsistumti, nes laikė vaiko kėdutę, ji pakėlė koją ir tuomet M. U. jai spyrė į koją. Dėl šio spyrio jai į koją ji juto fizinį skausmą kelias dienas, buvo mėlynė, kurią ji tepė geliu. Sužalojimai jai nustatyti nebuvo, nes specialistas ją apžiūrėti galėjo tik po savaitės laiko.
Žemesnės instancijos teismas
14. Kadangi nuteistojo M. U.ir nukentėjusiosios S. U. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių skiriasi, svarbią reikšmę objektyvios tiesos nustatymui turi konfliktinę situaciją ar bent dalį jos mačiusių liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai ir pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios S. U. parodymus patvirtina liudytojos D. M. parodymai, kad būdama namo laiptinėje, ketvirtame aukšte, ji girdėjo konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios. Nors liudytoja parodė, jog nematė stumdymosi ir smūgių, tačiau kieme S. U. būnant prie savo automobilio, ji grasiai surėkė: „dabar aš tikrai parašysiu pareiškimą“. Tada liudytoja pamatė, kad S. U. viena ranka valėsi striukę, o kitoje rankoje laikė vaiko kėdutę, o M. U. nusijuokė ir išėjo. Taigi, nors liudytoja D. M. nestebėjo tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vykusio konflikto, nes buvo užsiėmusi savais reikalais, jos parodymai yra netiesioginiai įrodymai byloje ir patvirtina būtent nukentėjusiosios S. U. parodymus. Be to, šios liudytojos parodymais pagrindo abejoti nėra, nes ji niekaip nesusijusi nei su viena iš konflikto pusių.
15. Apeliaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiosios S. U. parodymų neatitikimai nesudaro pagrindo jos parodymais netikėti. Visų pirma, tiek apklausta pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, tiek ir davusi parodymus apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad įvykio aplinkybes geriausiai prisiminė iš karto po įvykio. Teisėjų kolegija, įvertinusi stresinę situaciją dėl paties žodinio konflikto ir praėjusį laiką nuo įvykio, sprendžia, kad tam tikri netikslumai nukentėjusiosios parodymuose nedaro šių jos parodymų nepatikimų. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamame nuosprendyje, iš karto po įvykio S. U. nuvažiavo į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą bei buvo apklausta. Ji parodė, kad konflikto metu M. U. jai vieną kartą trenkė į galvą bei vieną kartą spyrė į dešinę koją, dėl ko ji juto fizinį skausmą. Nors nukentėjusioji S. U. apie M. U. veiksmus prieš ją su vaiko kėdute nurodė antros apklausos ikiteisminiame tyrime metu, tačiau dėl kitų aplinkybių ji buvo nuosekli ir šių savo parodymų toliau laikėsi iš esmės viso proceso metu. Taigi, pagal nukentėjusiosios parodymų visumą nuteistasis M. U. jų tarpusavio konflikto metu sudavė jai ranka per pakaušį, įrėmė vaiko kėdutę jai į veidą bei vieną kartą koja spyrė jai į dešinės kojos šlaunį. Nukentėjusioji patvirtino, kad dėl visų šių M. U. veiksmų prieš ją ji juto fizinį skausmą. Kad tokiais nuteistojo veiksmais fizinis skausmas galėjo būti sukeltas, patvirtina ir specialisto išvada. Vien tai, kad praėjus savaitei laiko nuo įvykio, specialistas S. U. nenustatė jokių sužalojimų, jos parodymų nepaneigia, nes fizinio skausmo sukėlimas ir nepalieka pasekmių, kurias galėtų rasti teismo medicinos specialistai nukentėjusiojo apžiūros metu. Pagal nukentėjusiosios parodymus ji patyrė rimtesnius sužalojimus tik po M. U. spyrio jai į koją, tačiau dėl to į gydytojus nesikreipė bei gydėsi pati (tepėsi geliu) ir po kelių dienų šis sužalojimas išnyko. Apibendrindama visa tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo abejoti iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios S. U. parodymais, kurie kartu su liudytojos D. M. parodymais, taip pat kitais rašytiniais bylos įrodymais patvirtina, jog M. U. įvykio metu naudojo fizinį smurtą prieš S. U., dėl ko ji patyrė realų fizinį skausmą.
16. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek nuteistojo M. U., tiek liudytojų R. U. ir E. U. parodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo ir šių liudytojų parodymus, kad nuteistasis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją S. U., kaip paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais, nereiškia, jog į jų parodymus nebuvo atsižvelgta, ar kad jie nebuvo įvertinti. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas įžvelgė esminius nuteistojo ir minimų liudytojų parodymų neatitikimus, kurie sudaro pagrindą jų parodymais abejoti ir juos atmesti. O būtent, pagal liudytojų R. U. ir E. U. parodymus nuteistasis į namo laiptinę įėjęs nebuvo, nes nukentėjusiąją sutiko išeinančią iš laiptinės. Tuo tarpu pagal nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojos D. M. parodymus M. U. buvo užėjęs į namo laiptinę, ten konfliktavo su S. U.. Taip pat liudytojai nebuvo nuoseklūs dėl to, ar M. U. perdavė S. U. vaiko kėdutę, ar ne, nors būtent pats M. U. pripažino, kad perdavė S. U. vaiko kėdutę. Taigi, dėl liudytojų R. U. ir E. U. parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo tarpusavyje, kitiems byloje surinktiems įrodymams bei jų suinteresuotumo padėti M. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės, šiais jų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo. Teisėjų kolegija sutinka, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo M. U. versijos, kad jis prieš S. U. nesmurtavo pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.
17. Atmetami ir apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo M. U. veiksmai prieš nukentėjusiąją S. U. turėtų būti pripažinti mažareikšmiais. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020).
18. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apskritai neturi teisės priimti tokio sprendimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai artimoje aplinkoje neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą, vienkartinį pobūdį, pačių nukentėjusiųjų požiūrį į kaltininko veiksmus jau po nusikalstamos veikos padarymo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021).
19. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. U. nukentėjusiajai S. U. vieną kartą ranka sudavė per galvą, jai į veidą įrėmė vaiko kėdutę bei vieną kartą spyrė į koją. Dėl to tokiais neteisėtais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors S. U. nepatyrė jokių rimtesnių sužalojimų, trumpai susargdinta nebuvo, o jai sukeltas fizinis skausmas neturėjo tęstis ilgai, tikėtina, jog buvo daugiau momentinis (išskyrus spyrį į koją), tačiau vien šie kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Priešingu atveju BK 37 straipsnio nuostatas teismai turėtų taikyti daugelyje šios kategorijos bylų (t. y. bylų dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo), kadangi reikšmingoje dalyje jų panaudotas smurtas ir nebūna daug intensyvesnis ar sukeliantis daug sunkesnes pasekmes nuo smurto nukentėjusio asmens sveikatai, nei aptariamu atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtina įvertinti ir susiklosčiusios situacijos pobūdį, taip pat ir nukentėjusiosios poziciją dėl nuteistojo atliktų veiksmų.
20. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji išprovokavo konfliktą ar kad jos pačios elgesys reikšmingai prisidėjo prie tarp jos ir M. U. kilusio konflikto, galėjo išprovokuoti jo smurtinius veiksmus. Visų pirma, pažymėtina, jog S. U. elgesys, kai įrėmus jai kėdutę į veidą, ji koja bandė atstumti nuteistąjį, nesuteikė jam jokio preteksto manyti, kad nukentėjusioji taip elgiasi tyčia, be jokios tam priežasties, o ne dėl paties M. U. neteisėtų veiksmų. Kita vertus, pats elgdamasis neteisėtai prieš sutuoktinę, t. y. pats prieš ją ėmęs smurtauti, M. U. neturi pagrindo tikėtis, kad toliau eigoje jis gali smurtauti prieš nukentėjusiąją teisėtai (gindamasis, teisindamasis instinktyvia atsakomąją reakcija, ir pan.). Be to, kaip jau minėta, S. U. po M. U. panaudoto fizinio smurto prieš ją į ikiteisminio tyrimo įstaigą kreipėsi iš karto, nurodė, kad dėl nuteistojo veiksmų ji jautė fizinį skausmą. Pagal liudytojos D. M. parodymus nukentėjusioji nuteistajam pasakė: „dabar aš tikrai parašysiu pareiškimą“. Tai rodo, jog nuteistojo veiksmus ji įvertino kaip pakankamai pavojingus, siekė, jog už tokius veiksmus jis būtų nubaustas. Taigi, sprendimas atleisti M. U. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo nusikaltimo mažareikšmiškumo šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui, sudarytų nuteistajam nebaudžiamumo arba per švelnaus baudžiamumo įspūdį. Priėmus tokį sprendimą, nebūtų apginti ir nukentėjusiosios interesai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti M. U. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
21. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad M. U. prieš savo sutuoktinę S. U. pavartojo fizinį smurtą, dėl ko pastarajai sukėlė fizinį skausmą, kuris įrodytas anksčiau aptartų įrodymų visetu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią M. U. veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
22. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo M. U. nukentėjusiajai I. B. buvo priteista žala bei išieškotos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje jis yra grindžiamas tik tuo, jog kaip neįrodytas iš nuosprendžio pašalinus aplinkybes dėl M. U. nukentėjusiajai I. B. sukelto fizinio skausmo, jos civilinis ieškinys ir jos patirtos proceso išlaidos neturėtų iš jo būti priteisiamos bei išieškomos. Tačiau, pripažinus, jog M. U.už nukentėjusiajai I. B. sukeltą fizinį skausmą skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagrįstai, nepriteisti iš jo civilinio ieškinio bei neišieškoti nukentėjusiosios patirtų proceso išlaidų pagrindo nebelieka.
23. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. U. nurodo, kad šiuo metu niekur nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, turi mokėti išlaikymą savo vaikams, dėl šioje byloje jam taikomų kardomųjų priemonių negali išvykti dirbti į užsienį. Tuo remdamasis, jis prašo sumažinti iš jo nukentėjusiesiems priteistą žalą bei išieškotas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Su tokiais reikalavimais teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo nukentėjusiesiems J. B. ir I. B. priteista turtinė, neturtinė žala bei išieškotos proceso išlaidos yra įrodytos ir realios. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, turtinės ir neturtinės žalos dydžio bei išlaidų advokato darbui apmokėti yra pakankamai išsamiai motyvuotas, todėl nesutikti su juo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti, užsidirbti bei atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą bei jų patirtas proceso išlaidas.
24. Apeliantas taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, šioje dalyje jis yra grindžiamas taip pat tik tuo, kad kaip neįrodytas iš nuosprendžio pašalinus aplinkybes dėl M. U. nukentėjusiajai I. B. sukelto fizinio skausmo, jo nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį apimtis sumažėja. Tačiau, netenkinusi apelianto skundo šioje dalyje, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad nuteistajam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausme, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kaip reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką prie J. ir I. B. bei dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas atsižvelgė ir į kitus nuteistąjį bei jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančius bylos duomenis – jis padarė du nesunkius, tyčinius, baigtus nusikaltimus, anksčiau buvo teistas du kartus, taip pat baustas administracine tvarka, vykdo individualią veiklą, registruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertinęs visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nuteistajam už abu nusikaltimus skirtinos laisvės apribojimo bausmės, kurių terminus nustatė mažesnius už sankcijoje numatytus vidurkius. Bendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą, t. y. bausmes ne visiškai, bet iš dalies sudėjo. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė atitinka jo asmenybę ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, todėl nėra per griežta, jos švelninti nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
25. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiųjų J. B. ir I. B. atstovas advokatas G. Marcinkevičius prašė išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiųjų patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Teismui pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitai patvirtina, kad nukentėjusieji J. ir I. B. advokatui sumokėjo po 75 Eur už jo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 191-194).
26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).
27. Šioje byloje apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, pateikė tik nuteistasis M. U.. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys ir nukentėjusiųjų interesus byloje, todėl jie kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. Dėl to nukentėjusiųjų turėtos išlaidos dėl advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per 2 teismo posėdžius, siekiant nustatyti tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes, atsakyti į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiųjų patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo išieškant nukentėjusiesiems J. ir I. B. po 75 Eur jų turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo M. U. apeliacinį skundą.
Išieškoti iš nuteistojo M. U. nukentėjusiajam J. B. ir nukentėjusiajai I. B. po 75 Eur kiekvienam jų turėtų išlaidų už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.