Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus, Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Z. I., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. I., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau - Apeliantai) pateiktus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 str. 1 d. (dėl poveikio liudytojui A. M.) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio liudytojai S. T.) 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Remiantis BK 63 str. 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės ir V. I. paskirta 9 (devynių) mėnesių laivės atėmimo bausmė;

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 2 dalimis, paskirtoji bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir V. I. skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams ir 9 ( devyniems) mėnesiams bei 44 MGL (1657,07 Eur) bauda.

Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Z. I. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 dalyje (dėl poveikio liudytojui A. M.) ir už jos padarymą jai skirta bausmė - 100 MGL (3766 Eur) bauda.

Remiantis BK 63 str. 1, 3, 9 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. ir su Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir Z. I. skirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė bei 140 MGL (5272,40 Eur) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaityta visa iki nuosprendžio vykdymo pradžios atlikta bausmė pagal Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. bei 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. ir Z. I. nuteisti už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupe, siekė paveikti liudytoją A. M., kad jis ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Z. I. sveikatos sutrikdymo metu bei Biržų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl M. V. sveikatos sutrikdymo ir R. V. sukelto fizinio skausmo sukėlimo duotų melagingus parodymus:

V. I. 2016 m. spalio 3 d. vakare, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) J. R. gyvenamajame name, pažadėdamas sumokėti 120 eurų, siekė paveikti liudytoją A. M. policijos pareigūnams bei teismui duoti melagingus parodymus apie 2016 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini) 1 įvykusį konfliktą tarp Z. I., R. V. bei M. V. melagingai parodant, kad A. M. matė, kad Z. I. nesmaugė savo dukros M. V. ir kad R. V. trenkė Z. I. į veidą;

V. I. ir Z. I., po to, kitą dieną, tai yra 2016 m. spalio 4 d., apie 9 val., Biržų r. Parovėjos k., J. R. gyvenamajame name, Z. I. už A. M. melagingų parodymų davimą sumokėjus A. M. sugyventinei S. T. 120 eurų, V. I. liepiant A. M. kalbėti kaip vakar vakare tarėsi, o Z. I. klausinėjant ir filmuojant A. M. planšetiniu kompiuteriu, įkalbinėjo A. M. duoti melagingus parodymus apie minėtą 2016 m. liepos 9 d. konfliktą tarp Z. I., R. V. ir M. V..

Kaip galima suprasti iš apeliacinių skundų turinio juose teigiama, kad teismas negalėjo remtis skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytais S. T. bei A. M. parodymais apie įvykusius susitikimus su Z. I. bei V. I., kadangi jie neatitinka tikrovės ir nepatvirtina pastarųjų asmenų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliantų argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmos instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino laikydamiesi BPK 20 str. reikalavimų, analizavo visus – tiek Z. Ir V. I. kaltinančius, tiek juos teisinančius – duomenis. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pakartotinai pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad galimai nustačius nusikalstamų veikų, numatytų BK 233 str. 1 d., požymius buvo siekta gauti kuo daugiau papildomos informacijos, leidžiančios tai patvirtinti arba paneigti. Ikiteisminio tyrimo metu tam tikriems telefono operatoriams buvo siųstos užklausos siekiant gauti ir išanalizuoti V. I. ir Z. I. įeinančius bei išeinančius telefoninius skambučius. Taip pat apklausiami liudytojai, galėję turėti bent kiek vertingos informacijos nagrinėjant aptariamą bylą. Ši aplinkybė, priešingai nei nurodoma skunde, pagrindžia faktą, jog visi byloje esantys įrodymai buvo detaliai analizuojami, o liudytojų parodymais buvo remtasi tik kaip vienu iš byloje surinktų, Z. ir V. I. kaltę, padarius BK 233 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, patvirtinančių įrodymų.

BK 233 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Analizuojant BK 233 str. dispoziciją konstatuotina, jog baudžiamoji byla Nr. 1-8-948/2017, kurioje Z. I. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra tiesiogiai susijusi su nagrinėjama byla. Šioje byloje Apeliantai nuteisti už tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-948/2017 esančius liudytojus bandė paveikti siekiant, jog pastarieji ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų melagingus bei Z. I. palankius parodymus, susijusius su toje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties, akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje liudytojų bei nukentėjusiųjų tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisme esančių apklausų turinys yra neatsiejamai susijęs su baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-948/2017 faktiškai susiklosčiusiais įvykiais bei nagrinėta situacija. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje esančius proceso dalyvių parodymus, naudojosi savo kompetencijos teise ir įrodymais laikė tik tuos proceso dalyvių parodymus, kurie yra reikšmingi ir svarbūs byloje, t. y. paneigia arba patvirtina šiuo metu nagrinėjamoje byloje Apeliantams inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl Z. I. skundo argumentų

Dėl bausmės

Apeliaciniu skundu ginčijamas ir Z. I. paskirtos bausmės dydis. Taip pat teigiama, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę – 100 MGL baudą subendrino su 2017-03-13 ir 2017-03-17 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiais Z. I. paskirta 40 MGL bauda, kurią pastaroji jau yra sumokėjusi. Skunde tikinama, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu įpareigojimas paskirtą baudą sumokėti per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos yra formalus ir realiai neįvykdomas. Tikinama, kad tai yra apeliantei nepakeliama našta, kuri ją vestų į skurdą. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 str. 1 d.). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 1–5 p.). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018). Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 ir 2 d.). Baudžiamasis įstatymas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 str. 1 d. normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Už nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d., baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nusikalstamos veikos padarymo metu už nesunkų nusikaltimą įstatymas numatė galimybę skirti baudą iki 500 MGL dydžio (BK 47 str. 3 d. 2 p. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. spalio 5 d.), o vienas MGL tuo metu buvo 37,66 Eur. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino Z. I. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d., ir ją nubaudė 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Ši bausmė - bauda buvo subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2017-03-17 nuosprendžiu ir su Biržų rajono apylinkės teismo 2017-03-13 nuosprendžiu skirta bausme ir Z. I. skirta galutinė subendrinta bausmė - 140 MGL dydžio (5272,40 Eur) bauda. Skirdamas bausmę nuteistajai Z. I. pirmosios instancijos teismas iš esmės atsižvelgė į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės paskyrimui, tai yra į tai, kad Z. I. įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), veikė tyčia, į nuteistosios asmenybę (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteista, bausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai, registruota Užimtumo tarnyboje). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistosios Z. I. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad ji veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.)), o jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė Z. I. vieną švelniausią BK 233 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės Z. I. už padarytą nusikalstamą veiką skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistosios atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jai už įvykdytą nusikalstamą veiką baudą, artimą už nesunkius nusikaltimus skiriamos baudos minimaliai ribai. Pirmosios instancijos teismo nuteistajai už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad remiantis 2019-04-24 įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį, duomenų, kad Z. I. būtų sumokėjusi 2017-03-17 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą 40 MGL baudą nėra. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas į galutinę, subendrintą, paskirtą bausmę įskaitė visą iki skundžiamo nuosprendžio pradžios vykdymo Z. I. atliktą bausmę pagal Biržų rajono apylinkės teismo 2017-03-13 ir 2017-03-17 nuosprendžius. Iš to seka, kad jeigu Z. I. iš tiesų yra sumokėjusi 40 MGL baudą ji bausmės vykdymo procese bus įskaityta į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą ir minėtais nuosprendžiais subendrintą galutinę bausmę.

Dėl V. I. skundo argumentų

Skunde nurodoma, kad liudytojų R. T. bei R. T. parodymai pirmos instancijos teismo posėdžio metu paneigia, jog V. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, liudytoja R. T. apklausos metu nurodė, kad jos dukra S. T. sakė, kad buvo duoti pinigai už tai, kad A. M. duotų melagingus parodymus. Taip pat nurodė, kad pati girdėjo, kaip V. I. kalbėjo su jos dukra ir sakė, kad A. M. suras darbą ir ,,suveiks teises“ (3 t. 51 – 52 b. l.). Tuo tarpu R. T. nurodė pats kalbėjęs su V. I., kuris ne tik A. M. žadėjo surasti darbą, bet ir jam pačiam už tai, kad duotų parodymus jo naudai (3 t. 52 b. l.). Taigi, šie liudytojų parodymai tik patvirtina V. I. kaltę dėl jam inkriminuotų veikų padarymo.

Skunde tikinama, kad kartu su nukentėjusiaisiais gyvenantis J. R. ne tik kad nepatvirtino, tačiau net ir paneigė A. M. parodymus, duotus pirmos instancijos teisme. Nurodė, kad nematė, jog V. I. būtų atvykęs pas A. M., nors pats A. M. nurodė, kad būtent J. R. pasakė su kokiu automobiliu V. I. buvo pas juos atvažiavęs. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su skunde nurodyta aplinkybe, jog J. R. apklausiamas pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad negali tiksliai patvirtinti, jog aptariamo įvykio vakarą pas A. M. buvo atvažiavęs būtent V. I., tačiau minimos aplinkybės jis negalėjo ir paneigti, kadangi, kaip jis pats nurodė, tą vakarą pas A. M. tikrai kažkas buvo atvažiavęs, tačiau jis paprasčiausiai to asmens veido nematė, kadangi buvo kitame kambaryje (3 t. 66 b. l.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas neneigia minimą vakarą buvęs pas A. M.. Todėl byloje esantis ir aukščiau įvardintas prieštaravimas tarp A. M. ir J. R. parodymų nelaikomas esminiu nustatinėjamų aplinkybių prieštaravimu, kuriems esant būtų galima paneigti V. I. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis paneigiama tiek Z. I., tiek ir V. I. skunduose keliama versija, jog jie A. M. darė poveikį tik tam, kad jis sakytų tiesą.

Skunde nurodoma, S. T. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nei liudytoja, nei nukentėjusioji, todėl net ir pripažinus, kad V. I. jos prašė keisti parodymus, pastarasis už tokius veiksmus neatsako pagal BK 233 str. 1 d. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos Nr. 1-8-948/2017 pirmos instancijos teismo posėdžio turinio matyti, kad S. T. minimoje byloje buvo apklausiama ir tokiu būdu jai baudžiamajame procese buvo suteikiamas liudytojos statusas, todėl V. I. veiksmai atitinka BK 233 str. 1 d. numatytos veikos sudėtį. Skunde taip pat teigiama, jog S. T. telefoninio pokalbio metu su V. I. patvirtino aplinkybę, kad jis jokių pinigų jai nedavė. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su šia skunde nurodyta aplinkybe. S. T. iš tiesų nurodytomis aplinkybėmis minėjo, kad jokių pinigų V. I. nedavė, tačiau apklausta aukštesnės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji taip sakiusi dėl to, kad nuo jos ,,atstotų“ (4 t. 24 b. l.). Atsižvelgiant į liudytojos R. T. nurodytą aplinkybę, kad jos dukra S. T. vengė kalbėti apie aptariamą situaciją, o po tiesioginio pokalbio su V. I. buvo visa išbalusi ir išsigandusi, tokia S. T. pateikta versija laikytina logiška ir atitinkanti bylos aplinkybes (3 t. 56 b. l.).

Dėl bausmės

Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas V. I. atžvilgiu turėjo taikyti BK 75 str. nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą.

BK 75 str . 1 d. įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad spręsdamas BK 75 str. nuostatų taikymo ar netaikymo klausimą, šių reikalavimų apylinkės teismas iš esmės laikėsi. Nors baudžiamajame įstatyme nėra reikalavimo bausmės vykdymo atidėjimą nuteistajam taikyti tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Priimdamas pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 str. 2 d. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2014, 2K-7-168/2014). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Skundžiamu nuosprendžiu V. I. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams, todėl yra BK 75 str. 1 d. numatyti formalūs šio straipsnio taikymo pagrindai. Tačiau, kaip minėta, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą taip pat būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. I. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo yra teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracinėmis nuobaudomis. Ankstesniais nuosprendžiais jam ne kartą jau taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Pažymima, kad paskutiniu teismo nuosprendžiu jam taip pat buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, o naują nusikalstamą veiką jis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Byloje esatys duomenys rodo, kad V. I. yra socialiai aktyvus asmuo, buvo registruotas Užimtumo tarnyboje, baigė profesinio mokymo kursus – įgavo vairuotojo pradinio profesinio kvalifikaciją vežti krovinius, tačiau paminėtos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos išvadų, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik V. I. realiai atliekant jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde išskirtinai bandoma sureikšminti tik tam tikras bausmės vykdymo atidėjimo taikymui reikšmingas aplinkybes (yra vedęs, rūpinasi savo nepilnamečiu sūnumi bei ligota, senyvo amžiaus mama), tačiau kartu pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl BK 75 str. nuostatų taikymo reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visumą, visoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė. Be to, pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad V. I. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau ketvirtą kartą, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ir teistumui neišnykus, anksčiau jo atžvilgiu jau du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, baustas administracine tvarka, sprendžia, kad nuteistajam V. I. ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals ir kad V. I. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 str. nuostatas.

Skunde akcentuojama, jog V. I. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 str. 1 d., sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį ir už šias veikas paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu, o ne teismo taikytu dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 4 d.). Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. teismai bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (2 punktas) arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas). Šiuo atveju V. I. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal tuos pačius BK specialiosios dalies straipsnius ir sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl už kiekvieną veiką atskirai paskirtos bausmės pagrįstai bendrintos vadovaujantis BK 63 str. 4 d. numatytu dalinio bausmių sudėjimo būdu.

Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas neprivalo išsamiai atsakyti į kiekvieną Apeliantų reiškiamą abejonę dėl byloje surinktų įrodymų, jei Apeliantų dėstomų abejonių aptarinėjimas apeliacinės instancijos teismo sprendime negali turėti jokios reikšmės apeliacinės instancijos teismo daromoms išvadoms.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. V. I. ir Z. I. apeliacinius skundus atmesti.