Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, dalyvaujant ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atstovui advokato padėjėjui A. L., atsakovo BUAB „Grangeras“ atstovui bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“ įgaliotam asmeniui A. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs ginčą dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Grangeras“ bankroto byloje, trečiasis asmuo BUAB „Serneta“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2014-12-17 nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Grangeras“, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto administravimo ir restruktūrizavimo centras“.

Vilniaus apygardos teismo 2015-10-06 nutartimi BUAB ,,Grangeras“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė BUAB ,,Grangeras“ bankroto administratoriui prašymą įtraukti jį į BUAB ,,Grangeras“ kreditorių sąrašą su 77.162,26 Eur (266.425,84 Lt) finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad 2011-11-30 UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (paskolos davėjas) ir BUAB ,,Grangeras“ (paskolos gavėjas) sudarė tikslinę paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas įsipareigojo suteikti paskolos gavėjui ne mažesnę kaip 270.000 Lt (78.197,40 Eur) paskolą paskolos gavėjo įsipareigojimams UAB „Medicinos bankas“ dengti, o paskolos gavėjas įsipareigojo paskolą grąžinti. Paskolos davėjas įvykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir laikotarpiu nuo 2011-11-30 iki 2014-11-21 bankiniais pavedimais UAB ,,Grangeras“ paskolino iš viso 266.425,84 Lt (77.162,26 Eur), todėl UAB ,,Grangeras“ kilo pareiga atsiskaityti, tačiau pastarasis paskolos negrąžino.

Bankroto administratorius pareiškė prieštaravimą dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 77.162,26 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo. Administratorius nurodė, kad 2009-12-24 tarp UAB „Medicinos bankas“ ir UAB ,,Grangeras“ buvo sudaryta mažo kredito sutartis Nr.LOAN_106211, kredito paskirtis - kavinės baldų, kavinės virtuvės įrangos ir sveikatingumo komplekso įrangos pirkimui. Pagal UAB „Medicinos bankas“ pateiktus dokumentus nustatyta, kad minėta įranga ir baldai buvo sumontuoti patalpose, esančiose L.Giros g. 15, Vilniuje, kurios vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis priklauso UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Be to, administratorius neturi jokių duomenų, jog įranga ir baldai kuriuo nors metu buvo naudoti UAB ,,Grangeras“ veikloje. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes tikėtina, kad realus įrangos bei baldų užsakovas ir naudotojas buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Administratoriaus tvirtinimu, apie galimai nesąžiningą šios įmonės veiklą informacijos nesunkiai galima rasti ir viešai prieinamuose šaltiniuose, pavyzdžiui, dienraštyje „Lietuvos rytas“. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2014-09-18 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.2A-1136/2014 yra konstatavęs, kad UAB ,,Grangeras“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra glaudžiai tarpusavyje susijusios įmonės, kontroliuojamos tų pačių ar glaudžiai susijusių asmenų.

Trečiiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, byla išnagrinėta trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant (CPK 247 str.).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė savo procesiniame dokumente nurodytus reikalavimus, kuriais prašoma patvirtinti nurodytą finansinį reikalavimą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė savo procesiniame dokumente nurodytas aplinkybes, prašo netvirtinti nurodytą finansinį reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas

Bankroto proceso vienas pagrindinių tikslų – iš bankrutavusios įmonės turto patenkinti visiškai ar kiek įmanomą didesnę dalį įrodymais pagrįstų bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 10 p., 21 str. 1 d., 26 str., 34-35 str.). Pirmiausia kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teikti teismui tvirtinti (kaip neginčijamus) tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus. Nepriklausomai nuo to, kokia yra teismui pateikiama administratoriaus pozicija dėl tvirtintino kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo, kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumą dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. 3K-3-188/2011).

Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant faktas gali būti nustatytas, o kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004).

Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su BUAB ,,Grangeras“ 2011-11-30 sudarė tikslinės paskolos sutartį, pagal kurią BUAB ,,Grangeras“ įsipareigojo suteiktą paskolą panaudoti savo įsipareigojimams UAB „Medicinos bankas“ dengti (b. l. 15-16).

Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2011-11-30 iki 2014-11-21 UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2011-11-30 sudarytą tikslinės paskolos sutartį pervedė pinigines lėšas atsakovui BUAB „Grangeras“ (b.l. 25 -74), mokėjimo nurodymuose nurodęs, kad tokie pinigai pervedami kaip „paskolos dengimas“ arba „atsiskaitymui už paskolą“. Todėl teismas daro išvadą, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įrodė pinigų perdavimo atsakovui BUAB „Grangeras“ faktą. Pažymėtina, kad šių aplinkybių neginčija ir bankroto administratorius. Teismas pažymi ir tai, kad bankroto administratorius nesikreipė į teismą su atskiru ieškiniu dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Nors paskolos sutartimi šalys nenumatė jokio atlygio paskolos davėjui už paskolos suteikimą, tačiau tarp šalių sudarytoje tikslinės paskolos sutartyje nėra numatyta, kad ši sutartis - neatlygintinė. Teismo vertinimu, ši sutartis laikytina atlygintinė, nes tuo atveju, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojma, kad paskolos sutartis atlygintinė, todėl tarp ginčo šalių 2011-11-30 sudaryta tikslinė paskolos sutartis vertintina kaip atlygintinė (CK 6.872 str. 3 d.).

Nustatyta, jog 2009-06-28 preliminaria pirkimo – pardavimo sutartimi BUAB „Grangeras“ įsipareigojo nupirkti iš UAB „Serneta“ kavinės „Jovaro karčiama“, esančios L. Giros g. 15, Vilniuje, virtuvės įrangą, kavinės baldus ir pirčių ir sveikatingumo komplekso įrangą už 430.035 Lt kainą, galutinis atsiskaitymo terminas nustatytas 2010-03-31. Vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis pastatas – parduotuvė su vaistinės, kavinės, cecho, administracinėmis patalpomis, pirtimi, šeimos klinika su diagnostikos centru - nuosavybės teise priklauso UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Be to, administratorius patvirtino, kad bankroto administratoriui perduotuose dokumentuose nėra duomenų, kad įranga ir baldai kuriuo nors metu būtų buvę naudoti UAB ,,Grangeras“ veikloje. Todėl bankroto administratoriaus nuomone paskolos davėjas siekė pasinaudoti paskolos rezultatu ir dėl šios priežasties tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip paskolos teisiniai santykiai. Tuo tarpu ieškovas su tokia tokiais teismo teiginiais nesutinka ir teigia, kad jam niekuomet nepriklausė nurodyta įranga ir jis jokiu būdu nenaudojo įrangos savo veikoje, o vien tai, jog įranga buvo pristatyta į kreditoriui nuosavybes teise priklausančias patalpas, nepatvirtina tai, kad įrangą savo veikloje naudoja kreditorius.

Teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su bankroto administratoriaus argumentu, kad atsakovas realiai pinigų negavo, nes nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Būtent atsakovui nagrinėjamoje byloje tenka procesinė pareiga įrodyti, kad pagal minėtą paskolos sutartį įmonė pinigų negavo. Tokie įrodymai į bylą pateikti nebuvo. Vien ta aplinkybė, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės veiklos dokumentai ir dėl šios priežasties jo galimybės įrodinėti faktines bylos aplinkybes yra apribotos, nesudaro pagrindo teismui šį faktą laikyti įrodytu. Priešingai, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikti mokėjimo nurodymai, patvirtina, jog nuo 2011-11-30 iki 2014-11-21 UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagal 2011-11-30 sudarytą tikslinės paskolos sutartį pervedė pinigines lėšas atsakovui BUAB „Grangeras“ (b.l. 25 -74). Kaip minėta, bankroto administratorius, manydamas, jog sudaryta paskolos sutartis yra negaliojanti, nesinaudoja Įmonių bankroto įstatyme įtvirtinta administratoriaus galimybe kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo civilinio kodekso numatyta tvarka. Todėl, nenuginčijus paskolos sutarties ir ieškovui įrodžius pinigų perdavimo faktą, net ir esant abejonių dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ veiklos skaidrumo, administratoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su įrangos, pirktos iš UAB „Sernetas“, buvimu, naudojimu arba aplinkybės, susijusios su UAB „Serneta“ preliminarios ir pagrindinės sutarties sudarymu, šioje byloje neturi esminės reikšmės. Bankroto administratorius taip pat kelia prielaidą, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas, būdamas glaudžiai susijęs su UAB „Grangeras“, siekia nepagrįsto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, žinodamas, kad bankroto administratoriui nėra pateikti visi įmonės veiklos dokumentai. Teismas pažymi, kad tokio pobūdžio prielaida teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas. Šie teiginiai nepaneigia teismo nutarties išvadų, padarytų remiantis byloje surinktais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti pagal paskolos sutartį sumokėtos pinigų sumos. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas tenkintinas, tvirtintinas 177.162,26 Eur finansinis reikalavimas.

Papildomai teismas pažymi, kad, remiantis Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, todėl, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (atsiradus naujiems dokumentams, patvirtinantiems skolos grąžinimo faktą, bankroto administratoriui nuginčijus 2011-11-30 paskolos sutartį ar pan.), UAB „Nekilnojamojo turo valdymas“ finansinis reikalavimas BUAB „Grangeras“ bankroto byloje galėtų būti tikslinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pripažinti kreditoriaus UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 77.162,26 Eur finansinį reikalavimą ir šio dydžio reikalavimą įtraukti į bankrutuojančios UAB „Grangeras“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.