Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nubausta 70 (septyniasdešimt) parų arešto bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. Š. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2024 m. gruodžio 14 d. apie 11.43 val. iš MB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), savitarnos salės pagrobė 2 vnt. apyrankių su kryželio ženklu (1 vnt. kaina 77,98 eurų), 3 vnt. apyrankių su lotoso ženklu (1 vnt. kaina 77,98 eurų), 4 vnt. apyrankių su deimantais (1 vnt. kaina 57,70 eurų) ir pasišalino iš parduotuvės, taip pagrobė MB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 620,70 eurų vertės turtą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios Ž. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistoji neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertimo ar veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su teismo sprendimu nepripažinti jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei jai paskirta bausmės rūšimi ir trukme. Būtent šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

6. Taip pat, atsižvelgiant į aplinkybę, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573, nuteistosios apeliacinio skundo argumentai vertintini ir naujai įsigaliojusiu įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas Ž. Š. bausmę už įvykdytą nusikalstamą veiką iš esmės tinkamai taikė BK VIII skyriaus, reglamentuojančio bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nuostatas bei atsižvelgęs į nuteistosios asmenybės bei padarytos veikos pavojingumą Ž. Š. parinko tinkamą bausmės rūšį, tačiau nepripažindamas esant nustatytą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei dėl šios priežasties nuteistajai paskyrė netinkamai individualizuotą bausmę (jos trukmę), kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

8. Kaip ir minėta, pateiktu apeliaciniu skundu, nuteistoji prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji prisipažino įvykdžiusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas jokių motyvų dėl minėtos aplinkybės (ne) buvimo nenurodė bei konstatavo nesant nustatytų jokių nuteistosios atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K- 106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K-7-54-677/2015). Nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013). Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistoji Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką – detaliai papasakojo savo veiksmus parduotuvėje, elgesį po to, taip pat kur ir kam pardavė pavogtas apyrankes, dėl ko byla teismui buvo perduota nagrinėti pagreitinto proceso tvarka. Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistoji iš dalies pakeitė savo poziciją dėl pavogtų apyrankių skaičiaus, tai yra nurodė pavogusi mažesnį kiekį apyrankių nei, kad buvo nurodyta kaltinime bei užfiksuota jos pirminiuose parodymuose, tačiau visas kitas padarytos veikos faktines aplinkybes aiškino iš esmės tapačiai. Taip pat akcentuotina, jog proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pašalintos abejonės dėl nuteistosios Ž. Š. nurodytų aplinkybių, jog jos pirminiai parodymai dėl pavogtų apyrankių skaičiaus buvo užfiksuoti neteisingai bei, be viso to, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant pilna apimtimi įrodytą pareikštą kaltinimą ir Ž. Š. pripažino kalta tik dėl jos grąžintų apyrankių, pareikštų kaltinimų ribose, kiekio vagystės. Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad Ž. Š. teisiamojo posėdžio metu grąžino pavogtas apyrankes, taigi, akivaizdu, jog siekė sušvelninti savo nusikalstamo poelgio pasekmes. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistosios procesinis elgesys tiek pripažįstant visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes tiek stengiantis sušvelninti padarytos veikos padarinius, šiuo atveju sudaro pagrindą pripažinti esant jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei spręsti klausimą dėl tinkamai individualizuotos bausmės Ž. Š. parinkimo.

9. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas Ž. Š. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, nuteistoji padarė baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat į Ž. Š. asmenybę apibūdinančių duomenų visumą – anksčiau ji buvo ne kartą teista – visais atvejais už tapataus pobūdžio nusikaltimus, tai yra vagystes, teistumas nėra išnykęs (1 t., 111-120 b.l.), bausta administracine tvarka taip pat už smulkią vagystę (1 t., 130-131 b.l.), nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, turi nepilnametę dukrą, pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jos elgesio nėra. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai Ž. Š. gali būti pasiekti tik paskiriant arešto bausmę. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, paskutiniais iš nuosprendžių apeliantei už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas jau buvo skirtos laisvės apribojimo bausmės, tačiau, akivaizdu, jog ši bausmės rūšis Ž. Š. teigiamo poveikio neturėjo – nesustabdė nuteistosios nuo naujų, iš esmės analogiškų, nusikalstamų veikų padarymo bei neprivertė pakeisti gyvenimo būdo, taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad bausmėms keliamus tikslus pavyktų pasiekti švelnesnėmis nei areštas bausmės rūšimis. Tokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistoji. Nors Ž. Š. pateikė papildomus dokumentus apie įsidarbinimą, iš kurių matyti, jog nuo 2025 m. vasario 20 d. ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose, tačiau, atsižvelgus, jog teigiamų pokyčių ji ėmėsi tik po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, o iki tol ilgą laiką nedirbo – paskutinėje darbovietėje dirbo tik apie tris mėnesius iki 2023 m. rugsėjo 15 d. (1 t., 133-134 b.l.), ši aplinkybė pati savaime nelaikytina reikšminga ar sudarančia pagrindą nuteistajai skirti švelnesnę bausmės rūšį. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajai Ž. Š. paskirta 70 parų arešto trukmė, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą – tiek apibūdinančių pačią nusikalstamą veiką, tiek pačią nuteistąją, bei atsižvelgus į nustatytą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, yra aiškiai per griežta ir todėl yra švelninama, nustatant bausmės trukmę artimą minimaliam galimos skirti bausmės dydžiui.

10. Nuteistoji apeliaciniu skundu prašo skirti jai intensyvią priežiūrą, visgi pažymėtina, jog tokios savarankiškos bausmės rūšies baudžiamieji įstatymai nenumato, tai yra intensyvi priežiūra gali būti tik sudėtinė kitos bausmės rūšies dalis arba taikoma atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Kaip ir minėta pirmiau, šiuo atveju nėra nustatyta pagrindų, kurie leistų daryti išvadas dėl švelnesnės bausmės rūšies (laisvės apribojimo), nei areštas, paskyrimo nuteistajai, tuo tarpu BK 75 straipsnio nuostatos skundžiamu nuosprendžiu Ž. Š. nebuvo taikytos motyvuojant tuo, jog ši bausmės rūšis nuteistajai skiriama nebe pirmą kartą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamųjų įstatymų pakeitimai (įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), be kitų teisės normų, pakeitė ir BK 75 straipsnio nuostatas. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija numato, jog asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų bei atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Taigi, kaip matyti, šiuo pakeitimu, lyginant su BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija galiojusia iki 2025 m. vasario 1 d., buvo panaikintas reikalavimas, jog asmuo arešto bausme būtų nuteisiamas pirmą kartą, taigi, šis pakeitimas lengvina nuteistosios teisinę padėtį ir, vadovaujantis pagal BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią ir taikomas iki šio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija iš naujo sprendžia klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajai Ž. Š. galimybės.

11. Kaip jau ir minėta, nagrinėjamu atveju egzistuoja formalūs BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai Ž. Š. bus pasiekti be realaus jos atlikimo, šiuo atveju nėra. Pažymėtina, jog esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Taigi, aptariamų nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, Ž. Š. tiek veikos padarymo metu bei ilgą laiką iki jos įvykdymo buvo nedirbanti, šiuo metu pateiktais duomenimis terminuotos darbo sutarties pagrindu įsidarbino nuo 2025 m. vasario 20 d., anksčiau buvo ne kartą teista – visais atvejais už tapataus pobūdžio nusikaltimus, tai yra vagystes, teistumas nėra išnykęs, Vilniaus AVPK Ukmergės PK tyrėjo, kurio teritorijoje yra Ž. Š. gyvenamoji vieta, yra charakterizuojama kaip reguliariai vykdanti vagystes iš parduotuvių bei iš to gyvenanti (1 t., 78-79 b.l.), įvairios bausmės nuteistajai buvo skirtos ne kartą (jas atliekant realiai), tačiau, akivaizdu, jog nebuvo efektyvios ir nuteistajai jokio taisomojo poveikio neturėjo. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąją ir rodo, kad ji nėra linkusi keisti savo elgesio modelio, taigi jos siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Kiek tai susiję nuteistosios skundo argumentais dėl jos nepilnametės dukros, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš bylos duomenų bei skundo argumentų, nuteistoji Ž. Š. yra ištekėjusi, duomenų, jog jos sutuoktinis negalėtų pasirūpinti jų nepilnamete dukra, nuteistajai atliekant paskirtą bausmę, byloje nėra, o ir apie vaiko interesus bei patiriamą stresą nuteistoji turėjo galvoti dar prieš įvykdydama nusikalstamą veiką, o ne juos naudoti kaip pretekstą skirtai bausmei sušvelninti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus Ž. Š. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus jos atlikimo. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, būtent realus skirtos bausmės neatlikimas šiuo atveju prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. sausio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistosios Ž. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Ž. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį paskirtą 70 (septyniasdešimt) parų arešto bausmę sumažinti iki 25 (dvidešimt penkių) parų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.