Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-584/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-07-29
Bylos Nr.: 2A-584/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vartonas“, akcinės bendrovės „Achema“

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-584/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vartonas“ ir akcinės bendrovės „Achema“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2638-324/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Barasta“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vartonas“ ir akcinei bendrovei „Achema“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „Barasta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Teismo 2011 m. kovo 9 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB ,,Barasta“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais šalių sudarytus 2009 m. lapkričio 9 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr. 0207/09-8/01, 2009 m. lapkričio 9 d. tarpusavio užskaitos aktą, taikyti restituciją natūrine išraiška, įpareigojant atsakovą UAB „Vartonas“ grąžinti reikalavimo teisę ieškovui UAB „Barasta“ į AB „Achema“ 19 996,46 Lt įsiskolinimą, atsiradusį už suteiktas paslaugas pagal 2009 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AB0800363, priteisti ieškovui iš atsakovo AB „Achema“ 19 996,46 Lt įsiskolinimą už suteiktas ir neapmokėtas paslaugas pagal 2009 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AB0800363, priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jis buvo įsiskolinęs valstybės biudžetui 723 453,88 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 150 989,97 Lt, darbuotojams – 583 528,76 Lt. Pasak ieškovo, buvę UAB „Barasta“ valdymo organai, siekdami išvengti proporcingo atsiskaitymo su visais šios įmonės kreditoriais, nepagrįstai ir neteisėtai išimtinę pirmumo teisę suteikė trečios eilės kreditoriui UAB „Vartonas“ gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš UAB „Barasta“ turimo turto, iš kurio, esant įmonės nemokumui, turėjo būti proporcingai tenkinami ne vieno, bet visų kreditorių finansiniai reikalavimai. Ieškovas nurodė, jog įstatymai draudžia tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, nesilaikant nustatytos eiliškumo tvarkos. Ieškovo vertinimu, ginčijamų sandorių dalyviai buvo nesąžiningi, kadangi dėl atsiskaitymo specifikos jiems, kaip verslininkams, turėjo būti žinoma aplinkybė, kad ieškovo finansinė padėtis yra sunki. Be to, atsakovų nesąžiningumą įrodo ir tai, jog nuo 2009 m. sausio 16 d. viešajame registre buvo įregistruotas ieškovo turto areštas. Minėta aplinkybė, ieškovo manymu, yra savarankiškas pagrindas ginčijamus sandorius panaikinti kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms.

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Vartonas“ ir AB „Achema“ su ieškiniu nesutiko. Atsakovas UAB „Vartonas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla, todėl įskaitymai ir turto perleidimas nebuvo draudžiami, atsakovas nežinojo, kad ieškovo įmonė yra nemoki, sandorių šalys buvo sąžiningos. Atsakovas AB „Achema“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas siekia nuginčyti sandorį, kuriame jis yra skolininkas, o ne kreditorius. Nėra teisės normų, įpareigojančių veikiančio juridinio asmens valdymo organą (bendrovės vadovą) finansinius išteklius skirstyti konkrečia tvarka (nustatant kreditorių eiliškumą ar kitokia tvarka). AB „Achema“ piniginę prievolę įvykdė tikrajam darbų vykdytojui, todėl manė, jog sandoriai nepažeis trečiųjų asmenų teisių, leis užtikrinti jų įgyvendinimą. Atsakovas pažymėjo, jog 2008 m. gruodžio 31 d. balanse ieškovo turtas beveik ketvirčiu milijono litų viršijo bendrovės įsipareigojimus, todėl, net jeigu atsakovas prieš ginčijamų sandorių sudarymą būtų pareikalavęs paskutinio balanso, jis nebūtų galėjęs spręsti, jog įmonė yra nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais šalių 2009 m. lapkričio 9 d. sudarytus reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 0207/09-8/01 ir tarpusavio užskaitos aktą, taikė restituciją – priteisė ieškovo naudai iš atsakovo UAB „Vartonas“ 19 996,46 Lt bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, priteisė iš atsakovų valstybės naudai po 599,88 Lt žyminio mokesčio ir po 14,15 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas sprendė, jog aplinkybė, esą nuo 2009 metų pradžios buvo įregistruota laikina ieškovo turto arešto būsena, neįrodo, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeisti turto arešto aktais nustatyti draudimai. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, sudarydamas šiuos sandorius, nedisponavo ginčo suma, nes ji dar nebuvo tapusi jo nuosavybe, todėl ieškovas turėjo galimybę įgyti tam tikrą turtinę teisę, kurią iki įsigijimo perleido savo kreditoriui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, jog ieškinys dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu yra pagrįstas. Teismo vertinimu, bendrąja prasme ginčo sandoriai praktikoje buvo įprasti, juos sudaryti šalys galėjo, tačiau neprivalėjo, o konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie kitų ieškovo įmonės kreditorių teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovo pateikti duomenys ir paaiškinimai patvirtino, kad kai kurie ieškovo nurodyti finansiniai įsipareigojimai egzistavo ir ginčo sandorių sudarymo metu. Nors ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovo finansinę būseną vertino kaip artimą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) reglamentuotam nemokumui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai apie tokią ieškovo būseną turėjo žinoti iš viešų juridinių asmenų registro duomenų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu Lietuvos Respublikos laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas buvo netekęs galios, todėl ginčijamų sandorių teisėtumo šio įstatymo kontekste teismas nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovo įsiskolinimo darbuotojams faktas buvo išviešintas, todėl ginčijamais sandoriais suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, buvo pažeisti ieškovo darbuotojų interesai. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, kadangi joms buvo žinoma sunki ieškovo finansinė padėtis bei aplinkybė, jog ieškovo atžvilgiu galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms bei vykstant priverstiniams vykdymo veiksmams, atsiskaitymas per ieškovui priklausančias sąskaitas nebegalimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, ir pažymėjo, jog tokiu atveju, kai skolininkas yra nemokus ir trečiasis asmuo atsiskaito ne su skolininku, o tiesiogiai su jo kreditoriais, pažeisdamas mokėjimų eiliškumo tvarką, pripažinus tokį atsiskaitymą negaliojančiu restitucijos ypatumas yra tas, kad pinigai grąžintini skolininkui, kurio atsiskaitymų su kreditoriais tvarka buvo pažeista.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Vartonas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Atsakovas prašo bylą nagrinėti apeliacine žodinio proceso tvarka. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo darbuotojai turėjo pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, kadangi apelianto darbuotojai taip pat turėjo teisę gauti atlyginimą už darbą, kurį faktiškai atliko. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovas buvo tik tarpininkas tarp AB „Achema“ ir apelianto. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas negalėjo nurodyti kreditorių, kuriems jis buvo skolingas ginčijamų sandorių sudarymo metu, todėl apeliantas turėjo teisę patenkinti savo kreditorinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami sandoriai buvo įprasti verslo praktikoje, tačiau neteisėti tik dėl atsiskaitymo su kitais kreditoriais nebuvimo, todėl restitucija taikytina tik toje dalyje, kurioje su kreditoriumi buvo atsiskaityta neproporcingai. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktos juridinės finansinės revizijos ataskaitą, iš kurios matyti, jog ieškovas su kreditoriais atsiskaitinėjo proporcingai. Ieškovas vietoj vykdytinos prievolės perleido turimą teisę reikalauti pinigines lėšas, todėl ginčijami sandoriai neturėjo įtakos ieškovo mokumui ar turto masės sumažėjimui. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog kitų kreditorių reikalavimai vykdymo procese tokiu pačiu būdu buvo patenkinti iš AB „Achema“ lėšų. Ieškovo 2008 metų balanse nėra duomenų apie pradelstus įsipareigojimus, todėl apeliantas negalėjo žinoti apie ieškovo nemokumą. Be to, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje 2009 m. liepos 13 d. nutartimi nenustatė ieškovo nemokumo fakto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo apelianto, kaip verslininko, pareigą domėtis kita sandorio šalimi. Apeliantas neturėjo pakankamai žmoniškųjų išteklių siekiant priverstinio skolos iš ieškovo išieškojimo. Apeliantas pasirinko alternatyvų reikalavimo patenkinimo būdą. Aplinkybė, jog apeliantas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo aktyvus, savaime neįrodo jo nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą, neturėjo pagrindo remtis actio Pauliana institutu, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas pats yra sandorio šalis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog apeliantas, kuris taip pat yra ieškovo kreditorius bankroto byloje, neįgaliojo bankroto administratoriaus teikti ieškinio prieš apeliantą. Tokiu būdu bankroto administratorius, kaip apelianto atstovas, veikia prieš jo interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas AB „Achema“ ieškovo kreditoriams išmokėjo 1,9 milijono litų, ginčijamas sandoris dėl 19 996,46 Lt didesnės įtakos bankrutuojančios įmonės mokumui neturėjo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Achema“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš AB „Achema“ bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys apelianto AB „Achema“ atžvilgiu būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimas priimtas atsakovo UAB „Vartonas“ nenaudai. Be to, byloje mokėtinas žyminis mokestis sudarė 600 Lt, tačiau teismo sprendimu iš atsakovų priteista po 599,88 Lt.

2. Apeliantas ginčijamuose sandoriuose nedalyvavo, jam nekilo nei teisių, nei pareigų. Sudarius ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu prievolėje pasikeitė šalys (kreditoriai), apeliantas šią prievolę įvykdė naujajam kreditoriui.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino apelianto pareigas ir privalomojo elgesio standartą, kadangi apeliantas neturėjo pagrindo nevykdyti piniginės prievolės naujam kreditoriui.

4. Apeliantui, kuris nėra ginčijamo sandorio šalis, gali būti keliami tik bendrieji reikalavimai elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo elgesiu nepadarytų žalos kitam asmeniui. Atsižvelgiant į apelianto teisinę padėtį nagrinėjamame ginče, teismas turėjo konstatuoti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovas nurodė, jog ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką sąžiningu laikomas toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ieškovas kritiškai vertino apelianto UAB „Vartonas“ pateiktą argumentaciją apie ieškovo sunkios finansinės padėties nebuvimą. UAB „Barasta“ sunkią finansinę padėtį atspindėjo jo turtui ir lėšoms taikomas areštas. Šalių nesąžiningumą patvirtina jų parinktas alternatyvus atsiskaitymo būdas, kuomet lėšos nebuvo tiesiogiai pervestos ieškovui. Apeliantai nepagrįstai teigia, esą ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių teisių, kadangi ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo darbuotojų teises. Iš turto areštų registro pateiktų duomenų nustatyta, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nebuvo atsiskaitęs su daugeliu kreditorių, kurių reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo pateikti argumentai patvirtina, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte yra numatyta bankroto administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per trejų metų laikotarpį. Ieškovo vertinimu, bankroto administratoriaus teisę atstovauti bankrutuojančios įmonės kreditorius patvirtina pateikta pavedimo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Apeliantas UAB „Vartonas“ apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apelianto nuomone, byloje yra daug buhalterinių dokumentų ir informacijos, kurios ištyrimas efektyviau vyktų bylą nagrinėjant žodine tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, iš esmės nesutariama tik dėl jų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto nuostatos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, apeliantas turėjo galimybę išsakyti savo poziciją pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas AB „Achema“ ir ieškovas UAB „Barasta“ 2008 m. lapkričio 10 d. sudarė rangos darbų sutartį, pagal kurią užsakovas AB „Achema“ įsipareigojo sumokėti rangovui UAB „Barasta“ už atliktus sandėliavimo pastato ir stoginės bendruosius statybos darbus objekte (duomenys neskelbtini), įrengiant vidaus ir lauko inžinerinius tinklus ir sutvarkant teritoriją ( t. 1, b. l. 188 - 200). Savo įsipareigojimams įvykdyti rangovas pasitelkė subrangovus. 2009 m. birželio 3 d. subrangovas UAB „Vartonas“ įsipareigojo užsakovui UAB „Barasta“ pristatyti ir sumontuoti užsakovo nurodytoje vietoje pakeliamus garažo vartus. 8 650 Lt dydžio avansą užsakovas įsipareigojo sumokėti iki 2009 m. birželio 23 d., likusią 20 100 Lt sumą – iki 2009 m. spalio 1 d. ( t. 2, b. l. 60-61). Savo prievoles užsakovui AB „Achema“ rangovas UAB „Barasta“ įvykdė, pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras, tačiau dėl finansinių sunkumų neatsiskaitė su UAB „Vartonas“. 2009 m. liepos 28 d. UAB „Barasta“, AB „Achema“ ir UAB „Vartonas“ sudarė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr.0207/09-8, pagal kurią UAB „Barasta“ perleido, o UAB „Vartonas“ perėmė reikalavimo teisę į AB „Achema“ 40 411 Lt skolą. 2009 m. rugpjūčio 10 d. šios šalys pasirašė tarpusavio užskaitos aktą, kurio pagrindu UAB „Barasta“ sumažino AB „Achema“ skolą už paslaugas 40 411,40 Lt suma, o AB „Achema“ įsipareigojo pervesti UAB „Barasta“ skolą į UAB „Vartonas“ sąskaitą. 2009 m. lapkričio 9 d. susitarimais šalys pripažino netekusiais galios 2009 m. liepos 28 d. ir rugpjūčio 10 d. susitarimus ir pasirašė 19 996,46 Lt reikalavimo perleidimo sutartį bei tarpusavio užskaitos aktą. Atsakovas AB „Achema“ 2009 m. lapkričio 19 d. pervedė atsakovui UAB „Vartonas“ reikalavimo perleidimo sutartyje bei tarpusavio užskaitos akte nurodytą sumą (t. 2, b. l. 1). Pastaruosius sandorius ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, ginčija CK 6.66 straipsnio pagrindu.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Dėl bankroto administratoriaus teisės pareikšti actio Pauliana ieškinį

Kaip minėta, atsakovas UAB „Vartonas“ apeliaciniu skundu ginčija ieškovo bankroto administratoriaus teisę reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos abu atsakovai laikėsi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apelianto UAB „Vartonas“ manymu, bankroto administratorius atstovauja visus bankrutuojančios įmonės kreditorius, tarp jų ir apeliantą, kurio kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas UAB „Barasta“ bankroto byloje. Apelianto UAB „Vartonas“ vertinimu, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kuomet ir apeliantą (kaip kreditorių) atstovaujantis administratorius veikia prieš jo atstovaujamo kreditoriaus interesus. Be to, apelianto manymu, nagrinėjamu atveju ieškinys neatitinka actio Pauliana sąlygų, kadangi ieškovas šioje byloje ginčija sandorį, kurio šalimi buvo pats. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais UAB „Vartonas“ apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Kadangi ĮBĮ nenustato savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl bankrutuojančios įmonės administratorius, ginčydamas bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus iki bankroto bylos iškėlimo, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, turi teisę juos ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003, 2009 m. rugsėjo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, jog cituota ĮBĮ nuostata nenumato apelianto išskiriamos išimties, kuomet ginčijamas sandoris buvo sudarytas su bankrutuojančios įmonės kreditoriumi, todėl ieškovas nagrinėjamu atveju pagrįstai pasirinko tokį (actio Pauliana) kreditorių teisių gynimo būdą. Kolegija taip pat atmeta ir tą apeliacinio skundo argumentą, jog, atsižvelgiant į actio Pauliana taikymo sąlygas, šalis negali ginčyti savo pačios sudarytų sandorių. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju būtina įvertinti bankroto proceso ypatumus, t. y. specifinį subjektą – bankroto administratorių, kuris, kaip minėta, tikrina ne savo paties, o būtent bankrutuojančio juridinio asmens sudarytų sandorių teisėtumą. Kolegija pažymi, jog tokiu atveju administratorius gina ne juridinio asmens, sudariusio ginčijamą sandorį, o visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Todėl aiškinant šią nuostatą spręstina, jog ieškovas tokio pobūdžio byloje yra ne konkretus juridinis asmuo, o šio juridinio asmens kreditorių visuma.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo skolingas darbuotojams, todėl, ginčijamais sandoriais suteikus pirmenybę vienam iš kreditorių (atsakovui UAB „Vartonas“) buvo pažeisti ieškovo darbuotojų interesai ir sumažinta darbuotojų galimybė patenkinti savo finansinius reikalavimus. Apeliantas UAB „Vartonas“ su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, kadangi šio apelianto darbuotojai taip pat turėjo teisę gauti atlyginimą už darbą, kurį faktiškai atliko. Apelianto UAB „Vartonas“ teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas užsakovui AB „Achema“ paslaugų nesuteikė, o faktiškai atliko tarpininko vaidmenį, todėl apeliantas UAB „Vartonas“, atlikęs darbus atsakovui AB „Achema“, siekdamas išvengti galimų nuostolių, pasirinko alternatyvų bei ekonomiškesnį finansinio reikalavimo patenkinimo būdą. Apelianto vertinimu, ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kitų kreditorių interesų, kadangi perimdamas iš ieškovo reikalavimo teisę į atsakovą AB „Achema“, apeliantas patenkino savo finansinį reikalavimą, t. y. perleidus reikalavimo teisę į užsakovą, apeliantas UAB „Vartonas“ atsisakė tokios pačios vertės reikalavimo teisės į rangovą (ieškovą). Dėl nurodytos priežasties ieškovo finansinė padėtis negalėjo pablogėti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „Vartonas“ skunde teigia, jog ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo mokus, t. y. pagal 2008 metų balansą ieškovo turimas turtas viršijo pradelstus mokėjimus, taip pat apeliantas teigia, jog dėl šalių pasirinkto atsiskaitymo būdo ieškovo finansinė padėtis nepasikeitė, nes ieškovas neprisiėmė papildomų įsipareigojimų, priešingai, – sumažino įsiskolinimą vienam iš kreditorių. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Todėl nagrinėjamu atveju nustatant, ar ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo faktiškai nemokus, svarbi duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinių prievolių mastą ir jų vykdymą ginčijamų sandorių sudarymo metu, analizė. Ieškovo 2008 metų balanse nurodyta, kad ieškovas 2008 metais turėjo 4 264 953 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 731 266 Lt (t. 2, b. l. 47). Iš ieškovo pelno (nuostolių) ataskaitų suvestinės matyti, kad ieškovas 2008 metais patyrė 1 047 734 Lt nuostolių (t. 2, b. l. 43). 2009 metais ieškovo turtas žymiai sumažėjo, t. y. ieškovas turėjo 1 195 396 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo iki 3 221 792 Lt, nuostoliai išaugo iki 3 433 255 Lt. Nors apeliantas UAB „Vartonas“ teigia, jog ieškovo pateikta juridinė – finansinė ataskaita paneigia buvus ieškovo nemokumo būseną, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas apskaitos dokumentas taip pat patvirtina, kad jau nuo 2008 metų ieškovas susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu bei nemokumo problemomis, o 2009 metais praktiškai jau buvo nemokus (t. 2, b. l. 62-73). Iš ieškovo pateiktų duomenų nustatyta, jog ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu ieškovas buvo skolingas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (t. 1, b. l. 48), valstybės biudžetui (t. 1, b. l. 49), Garantiniam fondui (t. 1, b. l. 50), įmonės darbuotojams (t. 1, b. l. 51-60), kitiems kreditoriams (t. 1, b. l. 61-62). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu (2009 m. lapkričio 9 d.) ieškovo finansinė padėtis jau buvo pasiekusi faktinio nemokumo būseną. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantas UAB „Vartonas“ nepagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadą, jog iš esmės ginčijami sandoriai atitiko įprastą verslo praktiką, laiko dviprasmiška. Apelianto manymu, minėta išvada prieštarauja kitai teismo padarytai išvadai, jog ginčijami sandoriai pažeidė įmonės kreditorių interesus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, jog tokie sandoriai (kai verslo subjektai tokiu būdu (tarpusavio užskaitos ar reikalavimo perleidimo būdu) vykdo atsiskaitymus), iš esmės yra teisėti ir verslo santykiuose įprasti, tačiau, kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamų sandorių teisėtumas neabejotinai turi būti įvertintas įmonės kreditorių interesų gynimo kontekste. Visgi šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo kreditorių (įmonės darbuotojų), kurių finansinių reikalavimų tenkinimo prioritetą įtvirtino įstatymų leidėjas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 223 straipsnis), interesų pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog, sudarius ginčijamus sandorius, faktiškai ieškovo turtinė padėtis nepasikeitė, t. y. nesumažėjo turto masė ir atitinkamai sumažėjo jo įsiskolinimai. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijų actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, jog kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto UAB „Vartonas“ nurodyta ieškovo juridinės – finansinės revizijos ataskaita nepaneigia kreditorių interesų pažeidimo fakto. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė ginčijamus sandorius, kuriais sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat nepagrįstai suteikė pirmenybę atsakovui UAB „Vartonas“ kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu.

Dėl sandorio privalomumo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami sandoriai iš esmės atitiko įprastą verslo praktiką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamus sandorius ieškovas galėjo sudaryti, tačiau neprivalėjo. Šią išvadą teismas grindė aplinkybe, jog atsakovai neįrodė ginčijamų sandorių neišvengiamumo atsižvelgiant į kreditorių lygybės principą. Gi atsakovas UAB „Vartonas“ skunde akcentuoja, jog ieškovas buvo skolingas šiam atsakovui, todėl šalys priėmė sprendimą atsakovo finansinį reikalavimą (arba jo dalį) patenkinti alternatyviu bei ekonomiškesniu būdu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto UAB „Vartonas“ argumentu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Kaip minėta, nagrinėjamoje atveju tarp šalių nėra ginčo, jog pagal šalių sudarytas rangos ir subrangos sutartis atlikus numatytus darbus apeliantas (užsakovas) AB „Achema“ turėjo sumokėti ieškovui UAB „Barasta“, o pastarasis – apeliantui UAB „Vartonas“. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad apeliantas UAB „Vartonas“ būtų reikalavęs ieškovo vykdyti savo prievolę (sumokėti pinigus), kreipęsis į teismą dėl lėšų priteisimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamais sandoriais šalys siekė patenkinti išimtinai tik apelianto UAB „Vartonas“ reikalavimą, sąmoningai ignoruojant kitus įmonės kreditorius. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Barasta“ turėjo prievolę atsiskaityti su UAB „Vartonas“ už atliktus darbus, nelaikytina tuo imperatyvu, sąlygojusiu neišvengiamą pareigą (prievolių kitiems kreditoriams kontekste) sudaryti sandorį. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį buvo nesąžiningos. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs aplinkybę, jog šalys žinojo arba turėjo žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeis ieškovo kreditorių interesus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo apeliantų pareigą domėtis ieškovo turtine padėtimi. Apeliantas UAB „Vartonas“ skunde nurodė, esą ieškovo 2008 metų balansas nesudarė pagrindo išvadai, jog ieškovas yra nemokus, kas sąlygotų kreditorių interesų pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu.

Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko bei trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, jog jie žinojo ar turėjo žinoti, kad sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad ginčijamą sandorį sudarė verslininkai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Tai daroma ir jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi. Teismų praktikoje toks elgesys pripažintinas turto įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apelianto UAB „Vartonas“ teiginiui, jog ieškovo 2008 metų balansas nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemokus, kadangi jo turimo turto vertė viršijo įsipareigojimus. Tačiau, kaip kolegija akcentavo ankstesnėje šios nutarties dalyje, actio Pauliana atveju nebūtina konstatuoti skolininko nemokumo ĮBĮ kontekste. Nagrinėjamu atveju yra svarbus byloje nustatytas faktas, jog ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu jau buvo pasiekęs faktinio nemokumo būseną. Todėl nesąžiningumo konstatavimui būtina nustatyti, ar minėtos aplinkybės apeliantams buvo žinomos arba turėjo būti žinomos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantui AB „Achema“ neabejotinai buvo žinoma ieškovo finansinė padėtis, t. y. jo neatsiskaitymas su kreditoriais bei apyvartinių lėšų trūkumas (nebuvimas). Minėtą aplinkybę aiškiai patvirtina AB „Achema“ raštas kitam ieškovo kreditoriui (subrangovui) UAB „Kaminta“ (t. 1, b. l. 120). Minėto rašto turinys leidžia pagrįstai manyti, jog apeliantas AB „Achema“ žinojo apie ieškovo finansinę padėtį bei pareikštus kitų ieškovo kreditorių reikalavimus. Svarbu pažymėti tai, jog siūlomi alternatyvūs atsiskaitymo būdai patvirtina, jog AB „Achema“ aktyviai siekė išvengti tiesioginio atsiskaitymo su ieškovu, kadangi priešingu atveju lėšos būtų areštuotos ir skirstomos proporcingai arba atitektų asmenims, kurių prašymu buvo taikomas ieškovo turto ir lėšų areštas. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, jog AB „Achema“ buvo žinoma tiek apie faktinę ieškovo nemokumo būseną, tiek apie kitų kreditorių buvimą (teisminius procesus, ieškovo sąskaitų areštus ir kt.). Kolegijos vertinimu, apelianto UAB „Vartonas“ nesąžiningumą sąlygojo jo pareigos pasidomėti kontrahento finansine padėtimi ir jo kreditoriais nevykdymas. Apeliantas UAB „Vartonas“ iš esmės neginčija aplinkybės, jog nesidomėjo ieškovo padėtimi viešai prieinamomis priemonėmis (viešaisiais registrais). Be to, apelianto UAB „Vartonas“ suformuota pozicija bei pasirinktas finansinio reikalavimo patenkinimo būdas (siekiant išvengti teisminių procesų, teisininkų paslaugų) patvirtina, jog pastarajam buvo žinoma ieškovo finansinė padėtis ir kitų kreditorių buvimas ginčijamų sandorių sudarymo metu. Atsakovai neabejotinai turėjo suprasti, jog pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių arba kreditorių grupei pažeis kitų kreditorių interesus. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą.

Dėl AB „Achema“ apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto AB „Achema“ argumentais, jog jis nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra šiam apeliantui nepalankus, todėl bylinėjimosi išlaidos iš jo esą priteistos nepagrįstai.

Pažymėtina, jog reikalavimo teisės perleidimu laikoma sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi (CK 6.101 straipsnis). Esant tokiam reglamentavimui galima sutikti su apelianto AB „Achema“ argumentu, jog reikalavimo perleidimo sutartis yra dvišalis sandoris, o šis apeliantas nėra jo šalis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi yra aplinkybė, jog ieškiniu buvo ginčijami du sandoriai: reikalavimo perleidimo sutarties ir tarpusavio užskaitos aktas (t. 1, b. l. 25-26). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šalis siejusius rangos bei subrangos santykius modifikavo būtent ginčijamas tarpusavio užskaitos aktas, kuriuo šalys (ieškovas ir abu atsakovai) susitarė dėl kitokio atsiskaitymo būdo (užsakovas už rangovą atsiskaito su subrangovu, tuo tikslu rangovas įsipareigoja perleisti subrangovui reikalavimo teisę į užsakovą). Ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi iš esmės buvo procesiškai realizuojami šalių įsipareigojimai pagal tarpusavio užskaitos aktą, kurio šalimi buvo ir AB „Achema“. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą AB „Achema“ laikė sandorio šalimi (teismo procese – atsakovu) bei, panaikinus ginčijamus sandorius, bylinėjimosi išlaidas priteisė iš abiejų atsakovų.

Apeliantas AB „Achema“ skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas iš atsakovų priteisė po 599,88 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai, nors pagal ieškinio sumą mokėtinas mažesnis žyminis mokestis. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi pagal ieškinio sumą (19 996,46 Lt) byloje mokėtinas 600 Lt žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl žyminio mokesčio priteisimo pakeistinas, nes iš atsakovų gali būti priteisiama iš viso 600 Lt (po 300 Lt iš kiekvieno) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovai už apeliacinius skundus sumokėjo žyminį mokestį: AB „Achema“ 70 Lt ir UAB „Vartonas“ 600 Lt (t. 3, b. l. 53, 58). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (ieškovas BUAB „Barasta“), todėl dėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Atsakovai neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, todėl AB „Achema“ grąžintina 70 Lt, o UAB „Vartonas“ – 600 Lt žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vartonas“ ir akcinės bendrovės „Achema“ priteistą valstybei žyminio mokesčio sumą iki 600 Lt (išieškant po 300 Lt iš kiekvieno atsakovo). Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį: uždarajai akcinei bendrovei „Vartonas“ (juridinio asmens kodas 234207940) – 600 Lt (šešis šimtus litų), sumokėtus pagal AB „SEB bankas“ pateiktą 2012 m. sausio 30 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2911; akcinei bendrovei „Achema“ (juridinio asmens kodas 156667399) – 70 Lt (septyniasdešimt litų), sumokėtų pagal AB „SEB bankas“ pateiktą 2012 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymą Nr. 3492.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisVigintas Višinskis