Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Egidijaus Mockevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Z. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. G. patikslintą ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sutarties sudarymo patvirtinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. G., atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje kilo ginčas dėl 1992-10-01 pirkimo – pardavimo sandorio tarp Lietuvos Respublikos ir ieškovo Z. G. dėl trijų valstybinės žemės sklypų pripažinimo įvykusiu.

12. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

13. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: mokėjimo nurodymus ir pavedimus už geodezinius matavimus, už žemės valdos projekto rengimo darbus.

14. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais.

15. Nagrinėjamu atveju apelianto pateikti mokėjimo duomenys už geodezinius matavimus ir žemės valdos projekto rengimo darbus atlikti 2012 metais. Apeliantas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių šių dokumentų nebūtų galėjęs pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, naujų apelianto įrodymų nepriima ir jų nevertina.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

16. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, iš kurių matyti, jog ieškovas Z. G. 1992-04-29 metais pateikė prašymą pirkti 2,00 ha namų valdos žemės sklypą. 1992-10-01 2,00 ha namų valdos žemės sklypas buvo įkainotas, ieškovui buvo surašytas žemės sklypo įkainojimo aktas, iš kurio nustatyta, kad parduodamo 2,00 ha kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo kaina yra 9818,00 rubliai. Ieškovas už perkamą kitos paskirties žemės sklypą yra sumokėjęs 9818,00 rublių investiciniais čekiais. 1994-04-12 Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimu ieškovui buvo skirta 3,00 ha žemės ūkio naudmenų. Mokėjimo pranešime įrašyta, kad už 1,10 ha asmeninio ūkio žemės plotą ieškovas 1995-04-05 sumokėjo 1881,00 litų ir 47,03 litų vienkartinėmis išmokomis. Iš 2019-12-23 Valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų nustatyta, kad ieškinyje nurodyti žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), t. y. 0,59 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,38 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,58 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011-04-20 registruoti Lietuvos Respublikos vardu. Ieškovas ieškiniu įrodinėja, kad jis yra ginčo sklypų savininkas, kad už juos sumokėjo, o atsakovė nepagristai vengia įteisinti ieškovo nuosavybės teisę. Atsakovė byloje laikosi pozicijos, jos ieškovo sumokėtos įmokos gali būti įskaitomos tik perkant tokios paskirties žemės sklypą, už kokios paskirties žemę įmokos buvo sumokėtos.

Dėl šalių ginčui taikytinų teisės normų

17. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, galiojusias tuo metu: Civilinį kodeksą, galiojusi iki 2001 m., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-18 nutarimą Nr. 236 (su pakeitimais) „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“.

18. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių ginčui taikomas iki 2001-07-01 galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 58 straipsnis, numatantis, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta įstatyme; įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį; įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį; jeigu sandoris negalioja dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo, tai atsiranda pasekmės, numatytos šio Kodekso 47 straipsnio antrojoje dalyje; jeigu viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai rėmėsi specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis valstybinės žemės pardavimą 1992-1996 metais. Teisėjų kolegija, darydama išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus nagrinėjamam ginčui, pritardamas pirmosios instancijos teismui, pakartotinai pasisako tik dėl tų aspektų, kuriais remiasi apeliantas savo apeliaciniame skunde.

19. Šalių ginčui taikomas šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, kurio 9 straipsnio 2 dalis numato, kad kaimo gyvenamojoje vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje parduodami ne didesni kaip 2,00 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Byloje pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė šiam ginčui aktualius kitus teisės aktus: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 papunktyje nurodyta, kad jeigu asmenys yra sumokėję už nustatyta tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemės ūkio paskirties žemę pagal mokėjimo pranešimus pinigais ir (ar) valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, šios sutartys sudaromos neperskaičiuojant žemės kainos. Už asmeninio ūkio žemės sklypus pinigais ir (ar) iki 1998 m. gruodžio 31 d. valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėta suma įskaitoma sudarant tokio pat ploto valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.6 papunktyje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 358 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2014-04-24) 2 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai iki šio nutarimo įsigaliojimo asmuo nustatyta tvarka už valstybinės žemės sklypą sumokėjo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projekte arba mokėjimo pranešime nurodytą žemės sklypo kainą, žemės sklypo kaina neperskaičiuojama; 4) Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ (galiojo parduodamo namų valdos žemės sklypo kainos apskaičiavimo metu) 1 punkte buvo nurodyta, kad žemės kainos (piniginio įvertinimo) objektas – žemėnaudos arba atskiri sklypai, kurie skaičiuojant kainą diferencijuojami pagal pagrindinę tikslinę paskirtį (žemės ūkio paskirties žemė, miško žemė, kitos paskirties žemė) ir pagal žemės naudojimo pobūdį (žemės ūkio naudmenos, kitos žemės naudmenos, vandenys, nenaudojama žemė); 5) Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, (galiojo parduodamo asmeninio ūkio žemės kainos apskaičiavimo metu) 1 punkte buvo nurodyta, kad valstybės parduodamos žemės, įskaitant mišką ir vandens telkinius, nominali kaina apskaičiuojama suformavus žemės sklypą ir nustačius pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pagrįstai pirmosios instancijos teismo nurodytus teisės aktus, sprendžia, jog jų pagrindu teismo padaryta išvada, kad sudarant valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, anksčiau sumokėtos įmokos gali būti įskaitomos sudarant tik tokios paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartis, už kokios paskirties žemę įmokos buvo sumokėtos, yra pagrįsta. Byloje nustatyta, kad ieškovo sumokėtos įmokos yra tikslinės, nes jomis atsiskaityta už konkretų žemės sklypą (už kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tikslinės įmokos (panaudotos konkrečiam tikslui – namų valdai) negali būti panaudotos kitam tikslui, t. y. atsiskaityti už žemės ūkio paskirties žemę dėl tos priežasties, kad žemės ūkio paskirties žemės ir kitos paskirties žemės kainos apskaičiavimo metodikos buvo ir šiuo metu yra skirtingos (skaičiuojant kitos paskirties žemės kainą, buvo pritaikyti atitinkami koeficientai (urbanizuota teritorija, socialinis – gamybinis potencialas ir kt.).

21. Apeliantas savo apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 papunkčiu, numatančiu: „Jeigu asmenys yra sumokėję už nustatytąja tvarka ir sąlygomis leistą pirkti žemę pagal mokamuosius pranešimus pinigais ir (arba) valstybės vienkartinėmis išmokomis, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos, šios sutartys sudaromos neperskaičiuojant žemės kainos. Jeigu perkamas žemės sklypas rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą suformuotas kitoje vietoje, negu buvo leistas pirkti žemės sklypas, pinigais arba iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis sumokėta suma įskaitoma sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį; leisto pirkti lygiaverčio žemės ploto (išskyrus asmeninio ūkio žemę) kaina tuomet neperskaičiuojama. Už asmeninio ūkio žemės sklypus pinigais ir (arba) iki 1998 m. gruodžio 31 d. vienkartinėmis išmokomis sumokėta suma įskaitoma sudarant tokio pat ploto valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį.“

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto cituojamas teisės aktas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Vyriausybės nutarime Nr. 236, Žemės įstatyme, Žemės reformos įstatyme) nenumatyta galimybė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės už nepanaudotas valstybės vienkartines išmokas, kurios sumokėtos už kitos paskirties žemę. Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ (galiojo parduodamo asmeninio ūkio žemės kainos apskaičiavimo metu) 1 punkte buvo nurodyta, kad valstybės parduodamos žemės, įskaitant mišką ir vandens telkinius, nominali kaina apskaičiuojama suformavus žemės sklypą ir nustačius pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį. Taigi, atsakovė pagrįstai nurodo, jog sudarant valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, anksčiau sumokėtos įmokos gali būti įskaitomos sudarant tik tokios paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartis, už kokios paskirties žemę įmokos buvo sumokėtos. Apeliantas leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovė negali ieškovui sudengti investiciniais čekiais už namų valdos sklypą sumokėtos kainos perkant žemės ūkio paskirties sklypus.

23. Byloje teismas nustatė, jog 2020-05-19 ieškovas prašymu ir atsisakymu siekia sumažti namų valdos sklypą iki 0,45 ha, o įmokėtus investicinius čekius nori sudengti privatizuojant asmeninio ūkio žemę (b. l. 77 – 78); asmeninio ūkio žemę Z. G. iš tiesų siekia pirkti vėliau, kai bus galima panaudoti visus jo už 3,10 ha įmokėtus čekius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes patvirtina Z. G. atliktas prierašas 2019-12-10 pateiktame prašyme dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, suteikto ir naudojamo asmeniniam ūkiui, išnuomojimo (b. l. 106). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas aiškiai išreiškė valią sumažinti namų valdos sklypą galimai iki 0,45 ha, tačiau šios namų valdos pirkimo – pardavimo sutarties iki šiol nesudarė.

24. Teismas byloje teisingai nustatė, jog neišpirkti asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suprojektuoti ir įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu ir 2019-12-19 išnuomoti ieškovui. Taip pat nustatyta, jog atsakovė jau nuo 2010 metų nurodė apeliantui, kad už investicinius čekius gali būti parduodamas tik 1,10 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, už kurį buvo apmokėta 1995-04-05 1881,00 litai ir 47,03 litai valstybės vienkartinėmis išmokomis. Apeliantas nepaneigė išvados, jog valstybės valia parduoti žemės sklypą yra akivaizdžiai ir aiškiai išreikšta – minėtus 1,54 ha žemės sklypus ieškovas turi teisę pirkti už nustatytą vidutinę rinkos kainą arba nuomoti, o ne įsigyti užbaigiant namų valdos sklypo pirkimo – pardavimo sandorį. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą bei išdėstytus argumentus, sprendžia, jog valstybinės žemės sklypų įsigijimas yra griežtai reglamentuotas, todėl nors 1992-10-01 ieškovui ir buvo leista apmokėti už 2,00 ha esamos namų valdos žemės sklypo plotą ir 1992-10-01 buvo nurašyti bendroje sumoje 9818,00 investiciniai čekiai, ieškovui už žemę papildomai sumokant 600 rublių, ši aplinkybė, įvertinus anksčiau aptartą teisės aktų reglamentavimą, nėra pakankama ieškinio tenkinimui. Pritartina pirmosios instancijos teismui, jog ieškovui nesiekiant užbaigti 1992-10-01 pradėto sandorio įgyjant namų valdos žemės sklypą, teismas negali patvirtinti de facto įvykusio sandorio, nes skiriasi pirkimo – pardavimo sutarties dalykas – parduodamo žemės sklypo paskirtis.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

27. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinto visas faktines bylos aplinkybes ir, teisingai jas kvalifikavęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo naudai patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.