- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-09
- Bylos Nr.
- e2S-130-440/2026
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Narbona“
- Kategorijos
- 3.1.1.2.11Rungimosi principas
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.2.3Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas
- 3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
- 3.2.6.13Teismo sprendimo įsiteisėjimas ir įsiteisėjimo teisiniai padariniai, res judicata
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Narbona“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19168-1252/2025, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Narbona“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Narbona“ 2025 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovo A. B. ūkio 6 629,59 Eur skolą, 10,9 proc. metinių palūkanų nuo atsakovo praleisto atsiskaitymo termino 2025 m. birželio 21 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (196 Eur), 10,9 proc. metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 6 629,59 Eur, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto areštą, o nesant tokio turto, kilnojamųjų daiktų (įskaitant ginčo objekto – transporto priemonės „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), piniginių lėšų bankuose ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą bendros 6 629,59 Eur sumos. Nurodė, kad atsakovas jau ilgiau kaip 4 mėnesius neatsiskaito ieškovei už atliktą remontą. Be to, ieškovės žiniomis, atsakovas yra paėmęs daug kreditų, kurie nėra grąžinti kreditoriams net ir pasibaigus kreditų grąžinimo terminui. Kreditoriai jau atsiiminėja iš atsakovo žemės ūkio techniką – traktorius, pirktus už suteikto kredito lėšas. Todėl, turint omenyje, kad atsakovas ūkininkauja, žemės ūkio technikos netekimas kelia pagrįstas abejones dėl atsakovo galimybės sėkmingai tęsti savo ūkininkavimo veiklą, o iš gautų lėšų apmokėti savo skolas. Be to, atsakovas aktyviai pardavinėja savo turtą, įskaitant ir ginčo objektą – „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas neturi lėšų padengti susidariusią skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai Joniškyje 2025 m. spalio 3 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
Šalies argumentai
4. Nurodė, kad ieškovė, pateikdama ieškinį dėl 6 629,59 Eur skolos priteisimo ir prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovo materialinė padėtis yra sunki, t. y. jis yra nemokus, taip pat nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė deklaratyviais teiginiais, remdamasi žiniomis, gautomis iš atsakovo gyvenamosios vietos kaimynų, apie galimus išieškojimo procesus iš atsakovo ir spekuliatyviomis tikimybėmis dėl galimo atsakovo bankroto. Nurodė, kad ieškinio suma yra nedidelė, todėl argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti itin svarūs. Pabrėžė, kad ieškovei nepateikus įrodymų, negali įvertinti, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą.
5. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, jį apsunkinti kitomis prievolėmis ir pan. Ieškovės teigimu, atsakovas ketina parduoti automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 3 000 Eur, tačiau iš pridėto dokumento matyti, jog automobilio kaina nurodyta 10 000 Eur, o tokia suma viršija prašomą priteisti skolą. Be to, ieškovė neprašo priteisti automobilio natūra, o skolą už transporto priemonės remontą. Pabrėžė, kad nesąžiningumu negali būti laikomas ir vengimas vykdyti ieškovės reikalavimus, o duomenų, jog atsakovas galėtų bandyti išvengti galbūt jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, bylai nepateikta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Narbona“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. spalio 3 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Ieškinyje nurodė, kad atsakovo pardavinėjamo automobilio pardavimo kaina vos 3 000 Eur viršija atsakovo skolos ieškovui sumą, o ne tai, kad atsakovas pardavinėja ginčo automobilį už 3 000 Eur.
6.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą dėl atsakovo turtinės padėties ieškovei.
6.3. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, jį apsunkinti kitomis prievolėmis ir pan. Ieškovas pateikė bylai įrodymą – www.autogidas.lt skelbimą, iš kurio nuotraukos matyti, kad pardavinėjama būtent ginčo transporto priemonė „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas realiai perleidinėja ginčo objektą dėl kurio remonto susidarė atsakovo 6 629,59 Eur skola ieškovei; elgiasi nesąžiningai neatsikaitydamas ieškovei ir siekdamas ginčo objektą perleisti tretiesiems asmenims, nepasiūlydamas pirmiausia perleisti ginčo automobilį ieškovei kaip atsiskaitymą už remonto darbus, su sutarta priemoka. Visa tai pagrindžia ieškovės poziciją, kad atsakovas yra nesąžiningas ir įrodo, kad teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.
6.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio suma yra nedidelė, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti kasacinio teismo praktikai.
6.5. Ieškovė reiškė reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir turės teisę teikti šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, todėl įvertinus, kad ieškovės turtinis reikalavimas siekia beveik 7 000 Eur sumą, o planuojamos bylinėjimosi išlaidos gali siekti ir 2 000 Eur, prašymas areštuoti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą 10 000 Eur sumos yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašė atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Neegzistuoja nė viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
7.2. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau nepateikė jokių kitų dokumentų (rašytinės sutarties, užsakymų ar atliktų remonto darbų perdavimą patvirtinančių dokumentų), pagrindžiančių, kokiu pagrindu buvo išrašytos šios sąskaitos. Taip pat ieškovė nepateikė jokių pirkimo–pardavimo santykius patvirtinančių įrodymų. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad ieškovė tikėtinai pagrindė pareikšto ieškinio reikalavimus, o pareikštas ieškinys pagrįstas.
7.3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą, t. y. atsakovo ketinimus perleisti ginčo objektą ar imtis kitokių priemonių, kurios apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo įsiskolinimą patys savaime nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo ir jo siekio išvengti teismo sprendimo vykdymo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
9. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
10. Ieškovė 2025 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 6 629,59 Eur skolos priteisimo. Ieškinio reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą.
11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (netaikymo) pagrindų
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-551-577/2025).
13. Pirmoji prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo stadija yra ieškovo reikalavimo preliminaraus (prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus ieškovo pareikštų reikalavimų vertinimas nereiškia bylos ir ieškinio nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro prielaidą įvertinti, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Teismų praktikoje tikėtino ieškinio pagrįstumo, kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, sąvoka reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio patenkinimo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
14. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio turinį, pažymi, kad ieškovė ieškinyje akcentavo aplinkybes apie tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius ir jų pagrindu atliktus transporto priemonės remonto darbus, taip pat pateikė duomenis apie atliktus darbus ir jų apimtis. Ieškovė aiškiai įvardijo savo reikalavimus (ieškinio dalyką), paaiškino faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą) ir pridėjo įrodymus, jos vertinimu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus ir pagal ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes pasirinko galimą savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą. Atsižvelgus į tai, daroma preliminari išvada, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Todėl pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikytina nustatyta.
15. Antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad atsakovo materialinė padėtis yra sunki, t. y. jis yra nemokus, taip pat nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Pažymėjo, kad nesąžiningumu negali būti laikomas ir vengimas vykdyti ieškovės reikalavimus, o duomenų, jog atsakovas galėtų bandyti išvengti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, bylai nepateikta.
17. Iš ieškovės procesinių dokumentų turinio matyti, kad atsakovo nesąžiningumą ir grėsmę galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui ieškovė grindė internetiniame tinklapyje www.autogidas.lt atsakovo įdėtu skelbimu apie parduodamą transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantės teigimu, ši aplinkybė įrodo, kad atsakovas neturi lėšų atsiskaityti su ieškove, realiai perleidinėja ginčo objektą, kurio pardavimo kaina vos 3 000 Eur viršija skolos sumą, ir elgiasi nesąžiningai nepasiūlydamas šio automobilio įsigyti pirmiausia ieškovei su sutarta priemoka.
18. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (šiuo atveju – ieškovė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23-577/2026).
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė apie atsakovo siekį parduoti transporto priemonę, dėl kurios remonto susidarė atsakovo 6 629,59 Eur skola ieškovei, pati savaime nesuponuoja išvados, kad atsakovas ketina perleisti nurodytą turtą būtent siekdamas išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo ar apsunkinti jo vykdymą, taip pat nesudaro pagrindo tokį atsakovo elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Iš skelbime esančių duomenų matyti, kad skelbimas apie parduodamą transporto priemonę įkeltas 2025 m. gegužės 24 d., tuo tarpu ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2025 m. rugsėjo 30 d. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo manyti, kad atsakovas transporto priemonę nusprendė parduoti tik gavęs teismo pranešimą apie iškeltą civilinę bylą. Tokiu atveju, tai gal būt galėtų kelti abejonių jo nesąžiningumu ir siekiu išvengti atsiskaitymo su ieškove, jei atsakovas esant palankiam teismo sprendimui neturėtų finansinių galimybių, ar turto iš kurio būtų galima padengti skolą, jeigu būtų patenkintas pareikštas ieškinys. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ketina transporto priemonę perleisti neatlygintinai, kad siekia perleisti kitą turtą, siekdamas išvengti galimų skolinių prievolių vykdymo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas transporto priemonę siekia parduoti už 10 000 Eur. Taigi atsakovo parduodamo turto kaina yra didesnė nei ieškinio suma (6 629,59 Eur). Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ketina parduoti automobilį už 3 000 Eur, tačiau iš pridėto dokumento matyti, jog automobilio kaina nurodyta 10 000 Eur, o ši suma viršija ieškovo prašomą priteisti skolą padaryta netinkamai įvertinus ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį. Todėl iš dalies sutiktina su apeliantės argumentais, kad prašyme suformuluotas teiginys reiškia tai, kad automobilio pardavimo kaina (10 000 Eur) yra tik 3 000 Eur didesnė nei atsakovo skola ieškovei, kuri sudaro 6 629,59 Eur.
20. Pagrįstas pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad ieškovė neprašė priteisti automobilio natūra, prašė priteisti skolą už transporto priemonės remontą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo turtinė padėtis, pardavus jam priklausantį turtą, gavus lėšas nepablogėja, pasikeistų tik atsakovui priklausančio turto forma. Priešingai, nei nurodo ieškovė, pardavęs transporto priemonę turėtų piniginių lėšų, iš kurių galėtų įvykdyti galbūt palankų ieškovei teismo sprendimą.
21. Ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėstomos aplinkybės apie galimus išieškojimo procesus iš atsakovo ir jo sunkią finansinę padėtį, subjektyvūs samprotavimai apie tikėtiną atsakovo bankrotą, abstraktūs teiginiai, paremti žiniomis, gautomis iš atsakovo gyvenamosios vietos kaimynų pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo varžyti atsakovo teises. Nors ieškovė nurodė neturinti rašytinų įrodymų apie „Luminor“ banko atsiimamą iš atsakovo turtą ir teigė, kad tokią informaciją gali patikrinti teismas ar jos pareikalauti iš atsakovo, tačiau apeliacinės instancijos teismo pažymėtina, kad teisinio pagrindo teismui nukrypti nuo šioje situacijoje pačiai apeliantei tekusios tokių aplinkybių įrodinėjimo pareigos (CPK 178 straipsnis) ir (ar) rinkti už apeliantę atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jos prašymą, nėra. Be to, pažymėtina ir tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti prievolės ar nesutikimas su reiškiamu reikalavimu ir nenorėjimas įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik siekio išvengti situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017). Taigi minėti ieškovės teiginiai nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo ir nėra savaiminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
22. Taip pat, priešingai nei teigė apeliantė, nesąžiningumo neįrodo ir tai, kad atsakovas jau daugiau kaip 4 mėnesius neatsiskaito su ieškove. Aplinkybė, kad atsakovas neatsiskaito su ieškove, savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti CPK 144 straipsnyje numatytas priemones. Paminėtas argumentas, susijęs su prievolės nevykdymu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir neįrodo atsakovo nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Atsižvelgus į nurodytus motyvus sutiktina su atsakovo argumentais, kad ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo turimą įsiskolinimą patys savaime nepatvirtina nesąžiningumo fakto ir jo siekio išvengti teismo sprendimo vykdymo.
23. Nors apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškinio suma nėra didelė, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019). Ši pozicija yra grindžiama tuo, kad ieškinio sumos nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, todėl nei didelė ieškinio suma, nei sunki atsakovo turtinė padėtis pačios savaime nėra priskiriamos prie grėsmę sprendimo vykdymui savaime patvirtinančių aplinkybių (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-970-464/2025).
24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti visas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinas sąlygas (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinęs bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, jog atsakovas nesąžiningai gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą, todėl nėra pagrindo vertinti esant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tokia aplinkybė, kad atsakovas naudojasi savo, kaip turto savininko, teisėmis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 ir 2 dalys), nesant kitų duomenų jo sąžiningumui paneigti, nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti ir savaime neįrodo, kad atsakovas transporto priemonę ketina parduoti tik dėl to, kad išvengtų atsiskaitymo su ieškove, jeigu būtų patenkintas šios pareikštas ieškinys.
25. Nors ieškovė atskirajame skunde pateikė argumentus dėl didesnės prašomos priteisti sumos dėl planuojamų patirti bylinėjimosi išlaidų, taip pat plačiai cituoja teismų praktiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, atsižvelgęs į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, į tai, kad aptarti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, nusprendžia, kad šiais aspektais nėra tikslinga plačiau pasisakyti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
26. Taip pat, atsakovas 2026 m. vasario 2 d. pateikė teismui pranešimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimties, paaiškino, kad atliko ieškovei 2 662 Eur sumos mokėjimą, todėl skola sudaro 3 967,59 Eur, o ne 6 629,59 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas, nusprendžia, kad dėl šių argumentų taip pat nėra tikslinga plačiau pasisakyti.
27. Papildomai pažymėtina, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Pasikeitus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti kreipiamasi pakartotinai bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nepagrindžia skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo ir nesudaro teisinio pagrindo šią nutartį panaikinti, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, turėtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.