Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės ir Alonos Romanovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui S. A. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe turtą, sugyventą gyvenant kartu su atsakovu, kurio vertė 50410 Eur, ir jos asmeninėn nuosavybėn priteisti 25205 Eur piniginę kompensaciją iš atsakovo S. A. bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2005 m. pavasario pradėjo gyventi faktiniuose santuokiniuose santykiuose su atsakovu. Su atsakovu kartu vedė bendrą ūkį, naudojosi bendromis lėšomis, kartu maitinosi, bendrai laikė pinigus ir mokėjo už paslaugas. Su atsakovu buvo sutarę, kad visas įgytas turtas bus bendra nuosavybė ir priklausys lygiomis dalimis. Jos ir atsakovo turtiniai santykiai susiformavo 2005–2015 m. Tiek jos, tiek atsakovo asmeninius poreikius atitiko siekimas iš gaunamų pajamų kartu gerinti buities sąlygas, įsigyti buitinės technikos, turto, kuris būtų bendroji dalinė nuosavybė. Nurodė, kad nuo 2005 m. pradėjo gyventi jos nuomojamame bute, taupė pinigus, o 2008-02-13 įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 47 000 litų. Gyvenant kartu susiformavo toks pasiskirstymas išlaidomis – ji skirdavo savo pajamas šeimos maitinimui, komunaliniams mokesčiams, o atsakovas kaupė lėšas, nes planavo įsigyti gyvenamąjį namą. Su atsakovu kartu gyveno 10 metų, laikotarpis gana ilgas, todėl visuomenėje susiformavo požiūris į juos kaip į šeimą. Nuo 2015 m. gegužės mėnesio jos ir atsakovo santykiai pablogėjo, atsakovas bandė išprašyti ieškovę iš buto, bandydamas pasinaudoti situacija, kad butas buvo įsigytas atsakovo vardu, o piniginės lėšos kaupiamos atsakovo sąskaitose. Atsakovas su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad su ieškove apsigyveno tik po to, kai jis 2008 m. vasario 13 d. nusipirko 2 sujungtus butus, esančius (duomenys neskelbtini). Iki to laiko su atsakove kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Sužinojusi, kad jis rengiasi įsigyti butą, ji pati pasisiūlė gyventi kartu, sakydama, kad taip bus lengviau pragyventi, kad ji į jo turtą nepretenduos. Atsakovė jokių savo santaupų neturėjo, buvo išsituokusi. Kadangi jis taip pat buvo išsituokęs, todėl nenorėjo daryti ankstesnių klaidų ir neketino kurti jokių rimtų santykių. Butą įsigijo iš savo santaupų ir skolintomis iš giminaičių lėšomis. Taip pat nurodė, kad atsakovės pajamos buvo nedidelės, ji pati disponavo jomis. Jiems gyvenant kartu ji mokėsi R. Ž. kolegijoje ir ketverius metus mokėjo po 2500 Lt kasmet, įsigijo už 6300 Lt automobilį „R. E.“, taip pat išlaikė savo nepilnametį sūnų, kuris gyveno kartu su jais. Taip pat nurodė, kad ieškovė neprisidėdavo prie buto išlaikymo, visi mokesčiai buvo mokami jo lėšomis, iš savo uždarbio grąžino skolas už įsigytą butą, apstatė baldais. Lėšos, kurios buvo jo sąskaitoje, buvo tėvų saugoti perduotos piniginės lėšos. Mirus tėvui, mama perdavė jam santaupas, kurias jis įnešė į savo sąskaitą tam, kad jas iškeistų į eurus. Įvedus eurą Lietuvoje, jis pinigus grąžino mamai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Plungės rajono apylinkės teismas 2016-05-11 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad ieškovė A. Š. ir S. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo įsigiję turto, ir priteisė iš S. A. A. Š. naudai 6906 Eur piniginę kompensaciją. Priteisė iš S. A. A. Š. naudai 300 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas remdamasis Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika analogiškose bylose nurodė, kad nagrinėjamu ginčo atveju reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų bei teismų praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas darė išvadą, jog byloje esantys įrodymai patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu. Nustatė, kad 2008-02-13 atsakovo vardu pirkimo–pardavimo sutartimis įsigyti du butai, esantys adresu (duomenys neskelbtini).Teismas nustatė, kad po butų įsigijimo 2008-08-19 ieškovė su UAB „Parabolė“ sudarė sutartį dėl internetinio ryšio ir kabelinės televizijos paslaugų tiekimo į butą (duomenys neskelbtini), mokėjo už gaunamas UAB „Parabolė“ paslaugas. Nustatė, kad ieškovė dirbo, jos pajamas sudarė darbo užmokestis ir gaunamas išlaikymas sūnui. Pinigai iš banko sąskaitos buvo naudojami pragyvenimui, t. y. pirkiniams, komunaliniams mokesčiams, UAB „Parabolė“, UAB „Bitė“, UAB „TELE2“ paslaugoms apmokėti, o dalis jų buvo nuolat išgryninami. Vertino, kad tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji butą, kuriame gyveno, laikė ne tik atsakovo, bet ir savo turtu, sprendė su jo naudojimu susijusius klausimus. Atsakovas neprieštaravo, kad ieškovė sudarytų minėtas sutartis, pats naudojosi UAB „Parabolė“ teikiamomis paslaugomis. Iš komunalinių mokesčių mokėjimų kvitų teismas nustatė, kad ieškovė mokėjo ir už butų šildymą bei tiekiamą vandenį. Šalys ginčo dėl tokios gyvenimo tvarkos tarpusavyje nekėlė. Teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai, šalių veiksmai vedant bendrą ūkį bendro gyvenimo laikotarpiu buvo priimtini kiekvienai iš jų, ir vertino tai kaip susitarimą dėl bendro turto naudojimo.Ieškovės reikalavimą dalyje dėl piniginių lėšų buvimo bendrąja daline nuosavybe, teismas atmetė. Nurodė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad atsakovo banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos yra šalių sukauptos santaupos. Atsakovo ir liudytojų parodymai, testamentai įrodo, kad atsakovo žinioje buvo paveldėtos piniginės lėšos, ieškovė nepateikė duomenų apie piniginių lėšų buvimą bendrąja daline nuosavybe.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas, ir šią ieškinio dalį atmesti arba, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų priteisti ieškovei kompensaciją, ją priteisti ne didesnę kaip 2500,00 Eur. Nurodė, kad teismas neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias bendrąją dalinę nuosavybę bei bendraturčių santykius, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, netinkamai vertino įrodymus ir notariniuose sandoriuose užfiksuotus juridinę reikšmę turinčius faktus, nukrypo nuo suformuotos įrodymų vertinimo praktikos, dėl ko skundžiama teismo sprendimo dalis negali būti palikta galioti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo butus, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninėmis lėšomis. Aplinkybes, jog egzistavo susitarimas įgyti bendrabučio tipo sublokuotus kambarius, adresu (duomenys neskelbtini), privalėjo įrodyti ieškovė. Atsakovas nurodo, kad butus pirko asmeniškai ir pasiūlė juose apsigyventi ieškovei. Nurodo, kad bendras sugyventinių naudojimasis vieno iš sugyventinių asmeniniu turtu prilygsta bendram susitarimui ne dėl turto įsigijimo, o dėl jo naudojimosi. Kad vieno iš sugyventinių asmeninės nuosavybės statusas pasikeistų, ieškovė turėjo įrodinėti, kad nuo 2008-08-19, kuomet prasidėjo šalių bendras gyvenimas, ieškovė su atsakovo sutikimu į atsakovo asmeninės nuosavybės teise įgytų bendrabučio butų esminį pagerinimą investavo, tačiau tokių aplinkybių neįrodinėjo ir neįrodė. Vien sutarčių su paslaugų tiekėjais sudarymas ir paslaugų apmokėjimas nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokiais veiksmais turtas buvo iš esmės pagerintas. Nurodo, kad jeigu tarp šalių būtų buvęs susitarimas įsigyti butus bendrosios dalinės nuosavybės teise, tai ieškovė būtų tiesiogiai dalyvavusi sandoriuose ir būtų kontroliavusi, kad sandorio sąlygos atitiktų ir jos valią.Nurodo, kad teismas apskaičiuodamas kompensaciją netinkamai vertino įrodymus, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl kompensacijos dydžio. Nurodo, kad teismas nusprendė, jog atsakovas neva pablogino šalių turtinę padėtį 6906,00 Eur suma. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes jeigu būtų nustatyta, kad ginčo butai buvo bendroji dalinė šalių nuosavybė, tai atlyginama turėtų būti prarasto turto vertė, buvusi praradimo momentu, t. y. vertė buvusi butų perleidimo 2015-06-03 metu. Teismas nagrinėdamas bylą 2015-06-03 sandoryje fiksuota turto verte nesivadovavo, nors notarinis sandoris nėra nuginčytas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčo butai buvo įsigyti 2008 m., kai buvo dirbtinai padidintos (iškreiptos) nekilnojamojo turto rinkos kainos. Butas buvo parduotas po septynerių metų – 2015-06-03, kai nekilnojamojo turto kainos sumažėjo ir nekilnojamojo turto paklausa (ypatingai butų bendrabučiuose) rinkoje iš esmės sumažėjo, kas lėmė didelį tokio turto rinkos kainų sumažėjimą. Ginčo turto pirkimo–pardavimo 2015-06-03 sandoryje, reg. Nr. 2357, nurodyta, kad, viešo registro duomenimis, turto bendra vertė sandorio sudarymo metu buvo 5210,00 Eur, o turtas buvo parduotas iš esmės už tą pačią kainą, t. y. 5000,00 Eur. Pažymėjo, kad byloje nėra kitų turto vertės įrodymų, sandoris nenuginčytas, todėl notariniame pirkimo–pardavimo 2015-06-03 sandoryje, reg. Nr. 2357, nurodytas turto vertės faktas yra įrodytas ir nepaneigtas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo ribas, konstatuodamas, kad būtina nustatyti, ar tarp šalių buvo bendras gyvenimas, būdingas nesusituokusių asmenų gyvenimui drauge, turint tikslą vesti bendrą ūkį. Nustačius šias aplinkybes, jau atsakovui kyla pareiga paneigti faktą dėl bendro turto buvimo. Nurodo, kad su atsakovu pradėjo gyventi nuo 2005 metų, ką patvirtino ir atsakovas pirmosios instancijos teisme. Šalys pradėjo gyventi kartu ieškovės nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) mieste. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. J., kuri patvirtino pasiskirstymą tarp šalių vedant bendrą ūkį, nurodė, kad ieškovė rūpinosi buitimi, šeimos maitinimu, komunalinių mokesčių mokėjimu, o atsakovas taupė gaunamas pinigines lėšas. Nurodo, kad iš banko sąskaitų analizės, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų darytina išvada, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas gyveno kartu, siekė šeiminių santykių, vedė bendrą ūkį, ieškovė padėjo slaugyti atsakovo ligotą tėvą, šalys bendrai sprendė turto pirkimo, išlaikymo ir pragyvenimo klausimus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo butus V. M. g. 49-305 ir 49-306, Plungėje. Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau gyvendamos kartu vedė bendrą ūkį bei siekė sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą.Nurodo, kad D. G., kuriam atsakovas perleido butus, nėra atsitiktinis asmuo, o atsakovo sesers buvęs sutuoktinis, su kuriuo atsakovą sieja artimi santykiai, nes atsakovas pats nurodė teisme, kad per šį asmenį išgrynino daugiau kaip 20000 eurų, pervesdamas šiuos pinigus į D. G. sąskaitą, ir po kelių dienų įformino butų pirkimo–pardavimo sandorius. Šie atsakovo veiksmai suponuoja atsakovo siekį perleisti visą turtą tretiesiems asmenims, turint tikslą mažinti bendro turto apimtis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė ((duomenys neskelbtini) straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo esmė – sąlygų, kurioms esant nesusituokusių asmenų (sugyventinių) kartu gyvenant įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, aiškinimo ir taikymo klausimas.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą, ir netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą.Šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso trečios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių , t.y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t.y. sugyventinių nesant partnerystės turtinių santykių šeimos teisė nereglamentuoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų teisių į gyvenant kartu įgytą turtą, laikomasi pozicijos, kad tokie asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu; atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.).Pirmosios instancijos teismo iš byloje esančių šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2005–2006 metų pradėjo planuoti bendrą gyvenimą, gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, gyveno sutuoktiniams prilygintiną gyvenimą. Šias aplinkybes atsakovas pripažįsta iš dalies. Atsakovas nurodo, jog faktiniai gyvenimo kartu santykiai atsirado būtent po butų įsigijimo, t. y. 2008 metais. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka dėl toliau išdėstytų aplinkybių.Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme aplinkybę, jog ieškovė su atsakovu pradėjo gyventi kartu ieškovės nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), patvirtino liudytoja I. J. (2016-04-18 teismo posėdžio garso įrašo protokolas, 17.01 min.) Paaiškino, jog yra šeimos draugė, ieškovę su atsakovu pažįsta apie 10 metų nuo 2005 metų. Paaiškino, jog lankėsi ieškovės nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Lankydavosi pakankamai dažnai, kartu su ieškove ir atsakovu bendraudavo, kartu švęsdavo gimtadienius. Patvirtino, kad atsakovas pas ieškovę atsikraustė apie 2005 metus, kartu su ieškove gyveno šeiminį gyvenimą, atsakovė ruošė maistą, išleisdavo atsakovą į darbus. Posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas kalbėdavo, jog nori nusipirkti nuosavą būstą, kadangi taip gyventi būtų pigiau, būtų galimybė turėti nuosavą būstą ir nesinuomoti. Paliudijo, kad ieškovės ir atsakovo šeimoje buvo ketinama taupyti buto pirkimui, tuo tikslu ieškovė mokėjo mokesčius, pirko maistą, o atsakovo atlyginimas buvo skiriamas naujo būsto pirkimui, apie ką kalbėdavo tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsakovas nurodo, jog liudytoja laikytina suinteresuotu byloje asmeniu, todėl jos paaiškinimais teismas neturėjo remtis. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teismas neturi pagrindo sutikti. Nustatyta, kad liudytoja I. J. nėra giminaitė su ieškove A. Š., jų nesieja bendri darbo, verslo ar kiti santykiai, įrodymų, kad liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, atsakovas nepateikė. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog su ieškove pradėjo gyventi po butų įsigijimo, t. y. 2008 metais, tačiau įrodymų, patvirtinančių jo nurodomas aplinkybes, nepateikė. Priešingai, 2015-09-03 parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog lankėsi pas ieškovę jos nuomojamame bute (teismo posėdžio protokolas 31.05 min.). Liudytoja I. J., kaip nustatyta anksčiau, paaiškino, jog nuo 2005 metų atsakovas atsikraustė pas ieškovę, santykius įvardijo kaip šeiminius. Liudytojai B. A., J. E., L. P. paaiškino, kad atsakovas buvo pažįstamas su ieškove, ieškovę laikė atsakovo drauge, tačiau negalėjo nurodyti, kada jie susipažino, kada pradėjo kartu gyveni. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejoniųdėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 200 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog ieškovė gyventi kartu su atsakovu pradėjo nuo 2005 metų (CPK 185 str.).Apeliantas taip pat nurodo, jog tarp šalių nebuvo susitarimo įgyti buto bendrąja daline nuosavybe. Butai įregistruoti atsakovo vardu ir ieškovė neginčijo atsakovo sudarytų sandorių dėl butų įsigijimo, todėl remdamasis Notariato įstatymo 26 str. 2 d. teigia, kad aplinkybė, jog butus atsakovas įsigijo asmeninėn nuosavybėn, laikytina įrodyta ir nebeįrodinėjama.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010; 2011m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Iš šalių paaiškinimų, teisme dalyvavusių liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė su atsakovu gyveno kartu bendrą gyvenimą kurdami bendrą ūkį, turėjo siekį įsigyti nekilnojamojo turto ir jam skyrė taupomas lėšas iš atsakovo gaunamo atlyginimo. Šiuos ieškovės ir liudytojos paaiškinimus patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius už butus, esančius (duomenys neskelbtini), 2008-08-18 ieškovė savo vardu sudarė interneto tiekimo į minėtus butus sutartį (el. byla II tomas, b. l. 53–56). Iš byloje pateiktų atsakovo sąskaitos išrašų nustatyta, kad atsakovo kredito apyvarta kito, t. y. didėjo, banko sąskaitoje 2005-12-31 kredito apyvarta sudarė 2962,97 Lt, 2006-12-31 pabaigoje – 3012,29 Lt, 2007-12-31 – 19795,63 Eur, 2008-12-31 – 34714,36 Lt. Atsakovas gaudavo įvarių išmokų už žemės ūkio veiklą bei atlyginimą iš UAB „P.J.“ (I tomas, b. l. 61–70). Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą teisinei išvadai, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo siekis kartu veikti bendram tikslui – kurti ir vystyti bendrą ūkį ir įsigyti naują būstą, ką teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis neįrodė, jog butus įsigijo iš asmeninių lėšų. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, jog butus įsigijo už asmenines lėšas, kitus 20000 Lt pasiskolino iš sesers. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu liudytojų J. E. ir L. P., kurios yra atsakovo seserys, paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, į klausimą dėl paskolintų pinigų fakto įforminimo negalėjo atsakyti, nurodė, jog buvo sudarytas paskolos raštelis, tačiau jis neišsaugotas, 20000 Lt pinigų sumos turėjimo ar gavimo fakto negalėjo įrodyti ir tiksliai paaiškinti, todėl atsakovo argumentas, jog pinigus buvo pasiskolinęs iš sesers, vertintinas kaip neįrodytas. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, jog teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Lietuvos Respublikos CPK 178 str. numato, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Byloje esant priešingiems šalių paaiškinimams dėl bylos esminių faktinių aplinkybių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pagrįstai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais. Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas ilgą laiką (apie 10 metų) gyveno kartu, turėjo asmeninių lėšų ir pajamų, tvarkė bendrą ūkį, planavo bendrą ateitį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, todėl pripažino, kad ginčo turtas – butai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas bendra šalių veikla ir pajamomis. Tą ieškovė galimomis įrodinėjimo priemonėmis, savo paaiškinimais, liudytojos I. J. parodymais, rašytiniais įrodymais įrodė. Duomenų, kad atsakovas vienas iš savo asmeninių lėšų būtų mokėjęs mokesčius už butus, atlikęs esminius pagerinimo darbus, apstatęs baldais, kaip nurodo apeliaciniame skudnde, nėra. Atsakovas CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis šių aplinkybių nepaneigė, tik tvirtino buvus priešingai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentas, kad teismas nepagrįstai paskirstė įrodinėjimo pareigą, vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas.Atsakovas taip pat nurodė, jog ieškovė neginčijo jo vardu įregistruotų butų sandorių, todėl nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėtina, kad 2008-02-13 pirkimo–pardavimo sutartimis, reg. Nr. 254 ir Nr. 256, patvirtintas juridinis faktas dėl atsakovo nuosavybės teisės į ginčo butus, tačiau vertinant ginčo teisinę situaciją, vien juridinio fakto įregistravimas vieno iš sugyventinių vardu į ginčo turtą nepanaikina kito sugyventinio teisės į turtą, jei šis įrodo, kad turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Todėl apelianto argumentas, jog ieškovė, siekdama įgyti bendąją dalinę nuosavybę į butus, turėjo ginčyti 2008-02-13 pirkimo–pardavimo sandorius, patvirtintus notarine forma, atmestinas. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė ir atsakovas buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę kuriant bendrą gyvenimą, planuojant ateitį, siekiant įsigyti nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi.

Dėl turto vertės ir kompensacijos dydžio

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista 6906 Eur pinigine kompensacija ieškovei. Atsakovas nurodo, jog teismas spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio turėjo vadovautis ieškovės ir atsakovo santykių pabaigos metu esančia buto verte, kada butai buvo parduoti už 5000 Eur.Vadovaujantis CK 6.978 str. 4 d., turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles. Šiuo atveju nutrūkus šalių bendram gyvenimui pasibaigė tarp sugyventinių sudarytas susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos, todėl turtas, kuris tapo bendrąja partnerių nuosavybė, turi būti padalintas (CK 6.978 str. 1 d. 3 p., 4 d.). Įstatymas numato, kad nesant atskiro susitarimo, jungtinės veiklos (partnerystės) dalyvių, šiuo atveju sugyventinių dalys sukurtoje bendroje dalinėje nuosavybėje yra lygios (CK 6.970 str. 1 d.). Pagal CK 4.80 str. 2 d. nuostatą atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ar piniginiu ekvivalentu – jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad butų padalinti natūra nėra galimybės, kadangi atsakovas butus pardavė, todėl teismas taikė kompensacinę alternatyvą (CK 4.90 str. 2 d.).Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės ir atsakovo dalys yra lygios, todėl ginčo butus padalijo lygiomis dalimis. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad butai buvo pirkti už 11584,80 Eur (40000 Lt), o parduoti už 5000 Eur. Pažymėtina, kad atsakovas butus pardavė vienašališkai be ieškovės žinios trečiajam asmeniui, savo sesers buvusiam vyrui, D. G. už 5000 Eur sumą (b.l. 50-53). Byloje nėra pateikta duomenų, kad 2015-06-03 pirkimo-pardavimo sutartimi sutarta turto pardavimo kaina būtų nustatyta kaip oficiali turto rinkos kaina, įvertinta nepriklausomų ekspertų ar kitu būdu. Teismui pateiktoje pirkimo-pardavimo sutartyje esanti Nekilnojamo turto registro nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. R. v. L. D. , bylos Nr. 3K-3-544/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Gelvybė“ v. V. B., bylos Nr. 3K-3-274/2013). Kadangi nagrinėjamoje byloje šalys nepateikė įrodymų dėl individualios turto rinkos vertės jo pardavimo metu, todėl teismas pagrįstai savo išvadas iš esmės grindė atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, kuriais nustatyta, kad butai buvo įsigyti už 11584,80 Eur (40000 Lt). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada byloje, kad atsakovas butą pardavė vienašališkai be ieškovės sutikimo, ieškovė negalėjo įtakoti pirkėjo pasirinkimo, negalėjo ieškoti palankesnių turto pardavimo variantų. Teismas vertino, kad tokie atsakovo veiksmai pablogino ieškovės turtinę padėtį, todėl nesant byloje įrodymų apie butų rinkos vertę jo pardavimo metu, darė išvadą, kad ieškovės naudai priteistina puse butų vertės jų įsigijimo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą dalintino turto vertę.Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas priteistinos kompensacijos dydį ir konvertuodamas butų kainą iš 40000 litų į eurus, padarė aritmetinę klaidą. Teismas apskaičiavo, jog 40000 Lt atitinka 13812 Eur, kas atsižvelgus į oficialų lito ir euro kurso santykį 1/3.4528 yra netikslus apskaičiavimas. Butų kaina konvertavus litus į eurus, atitinka 11584,80 Eur (40000/3.4528=11584,80). Todėl šis pirmosios instancijos teismo butų vertės dydis tikslintinas. Tokiu atveju keičiasi ir priteistinos kompensacijos dydis - 6906 Eur į 5792,40 Eur.Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas. Ieškovė pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, kad patyrė 500,00 Eur atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovei iš atsakovo priteistina 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2016-05-11 sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Plungės rajono apylinkės teismo priteistą 6906 Eur piniginę kompensaciją nurodant priteisti iš atsakovo S. A. 5792,40 Eur ieškovės A. Š. naudai.

Priteisti iš atsakovo S. A. 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei A. Š..