- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-16
- Bylos Nr.
- eA-811-789/2025
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato Kaliningrade (toliau – ir Konsulatas) 2023 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. 11 ,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. prašymą dėl vizos išdavimo (toliau – ir Prašymas); 3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Konsulatas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. 2022 m. gegužės 30 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (tolia – ir Užimtumo tarnyba) sprendimu Nr. U6-1242 pareiškėjui suteiktas leidimas dirbti elektromonteriu uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vejusta“ (toliau – ir Bendrovė). Užsieniečiui buvo leidžiama dirbti 12 mėnesių. Bendrovė 2022 m. gruodžio 28 d. rašte patvirtino, kad „tokį patį darbą dirbančių Lietuvos Respublikos gyventojų mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažiau 1 545 Eur bruto / mėn.“. Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra profesionalus darbuotojas, kuris atvyksta dirbti į Lietuvos Respubliką, pateikė draudimo dokumentus, tai, kad buvo sudaryta darbo sutartis, įrodo, kad pareiškėjas turės reguliarias pajamas ir galės išlaikyti save bei taupyti.
2.2. Sprendimas nėra motyvuotas nei įstatymų nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nėra pagrįsta nelegalios migracijos grėsmė ar aplinkybė, kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų. Atsakovas taip pat turėjo pagrįsti, kokiu pagrindu pareiškėjas gali kelti pavojų Lietuvai bei jos saugumui.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas grindė atsiliepimą į skundą šiais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. pateikė Konsulatui prašymą išduoti nacionalinę vizą ir dokumentus. Konsulatas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, siekdamas įsitikinti pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjo padarytų pareiškimų tikrumu ir patikimumu, nustatė, kad tuo pačiu metu kartu su pareiškėju dar penki (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurių pateikti dokumentų paketai iš esmės yra identiški, pateikė Konsulatui prašymus dėl vizos išdavimo t. y.: 1) visi asmenys pateikė tos pačios mokymo įstaigos išduotą dokumentą apie trumpalaikių kursų (penki iš šešių – elektriko, vienas – suvirintojo dujomis ir elektra) baigimą; 2) penki dokumentai apie turimą kvalifikaciją išduoti tą pačią dieną; 3) visi asmenys pateikė to paties ankstesnio darbdavio pažymas apie darbą (įdarbinti panašiu metu) jo bendrovėje; 4) visi asmenys pateikė to paties banko panašaus laikotarpio banko operacijų pažymas, kuriose nurodomi pasikartojantys lėšų šaltiniai (fiziniai asmenys, dažnai tie patys šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai vieni kitiems), panašūs lėšų likučiai; 5) pateiktose darbo knygelėse nėra kitų įrašų, išskyrus darbą ankstesnio darbdavio bendrovėje. Šios aplinkybės sukėlė atsakingam konsuliniam pareigūnui abejones dėl pareiškėjo pareiškimų ir jo paties patikimumo ir sąžiningumo, todėl padaryta išvada, jog bandoma formaliai atitikti atvykimo į Lietuvą, o faktiškai į Šengeno valstybių zoną, sąlygas.
4.2. Konsulato darbuotoja nustatė, kad nors pareiškėjas Prašyme deklaravo, kad kelionės ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengs pats, tačiau pareiškėjas pateikė Rusijos Federacijos banko sąskaitos išrašą. Pareiškėjas atvyko į Rusijos Federaciją tik pateikti Konsulatui Prašymą; iš banko pažymoje pateiktų duomenų matyti, kad sąskaita atidaryta neseniai, visos lėšos įnešamos į sąskaitą iš neaiškių šaltinių (dažnai tie patys šeši (duomenys neskelbtini) piliečiai perveda lėšas vienas kitam) arba grynaisiais pinigais; vidutinis dienos likutis per visą laikotarpį nurodytas apie 456,02 Eur, o tik pažymos – išrašo išdavimo dieną sąskaitos likutis buvo apie 1 259,86 Eur, ir tai sudarė prielaidas manyti, kad buvo bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lietuvoje ir kitose Šengeno zonos valstybėse negalės pasinaudoti turima banko kortele (MIR), tai sukėlė abejones dėl užsieniečio turimų pajamų stabilumo ir lėšų kilmės, ir buvo padaryta išvada, kad užsienietis nepagrindė pakankamo pragyvenimo lėšų turėjimo ir / arba reguliarių pajamų, pakankamų grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, gavimo.
4.3. Taip pat kilo įtarimų, jog pareiškėjas yra pažeidęs Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsienio piliečių teisinę padėtį šioje valstybėje, kadangi laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 11 d. iki 2021 m. rugsėjo 12 d. (94 dienas) ir nuo 2022 m. gruodžio 11 d. iki dabar (40 dienų) jis buvo / yra Rusijos Federacijoje, nors, pagal teisės aktų nuostatas, užsienio piliečio, atvykusio į Rusijos Federaciją, atveju, kai nereikalaujama gauti vizą, laikino buvimo Rusijos Federacijoje laikotarpis negali viršyti 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.
4.4. Teisės aktai (2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, (toliau – ir Vizų kodeksas) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155, 14 straipsnis ir II priedas (3 punkto f papunktis)) įpareigoja būtent pareiškėją, pildant prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodyti tikslius, teisingus bei išsamius duomenis visais prašyme išduoti nacionalinę vizą klausimais bei pateikti patvirtinamuosius dokumentus. Konsulinis pareigūnas, vertindamas pareiškėjo Prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino, kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, taip pat įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei Konsulato savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo Prašyme deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Konsulinis pareigūnas padarė išvadą, jog pareiškėjo Prašymas bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, susijusi su jo socialiniais ryšiais kilmės valstybėje (jaunas, bedarbis, nepateikė jokių duomenų apie turimą turtą kilmės valstybėje ir pan.), vertintini kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui.
4.5. Konsulinio pareigūno gautos informacijos visuma leido jam priimti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nes kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai – į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – dirbti Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas darbu Lietuvoje, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Pareiškėjas nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (darbo Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo) nėra patikima, vadinasi, jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
4.6. Pareiškėjas, norėdamas gauti vizą vykti į Lietuvą dirbti, elgdamasis rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo darbo sąlygomis, gyvenamąja vieta ir pateikti išsamius paaiškinimus konsuliniam pareigūnui, aiškinantis dėl pareiškėjo deklaruojamo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Pareiškėjas neturėjo pagrindo ar prielaidų manyti, kad Prašyme bei patvirtinamuosiuose dokumentuose nurodyta informacija yra nereikšminga, nes Prašymo formoje aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti. Pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo įsitikinti Prašymo išduoti nacionalinę vizą užpildymo sąlygomis ir tvarka, taip pat patvirtinamųjų dokumentų kiekiu ir turiniu. Pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, privalo pateikti teisės aktuose nurodytus tinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kurie pagrįstų pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, pagrįstų, jog pareiškėjas išvyks iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos ir nekels nelegalios migracijos rizikos.
4.7. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad konsulinis pareigūnas netinkamai elgėsi, ir, kilus abejonėms, nesikreipė į pareiškėją, neprašė papildomų duomenų (dokumentų ir informacijos), kurie išsklaidytų kilusias abejones dėl pareiškėjo pateiktų duomenų ir / ar dokumentų. Pareiškėjas akivaizdžiai netinkamai (klaidingai) užpildė Prašymą išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas nepagrindė vykimo į Lietuvą tikslo bei buvimo sąlygų, taip pat ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokius papildomus dokumentus, kurie būtų galėję įtakoti Sprendimo turinį, konsulinis pareigūnas galėjo (ar privalėjo) pareikalauti iš pareiškėjo, tokie dokumentai nenurodyti ir pareiškėjo skunde.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. K. skundą.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-459-442/2024 (toliau – ir LVAT nutartis) tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą ir perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą įrodymais (administracinių bylų Nr. eI2-4057-595/2023, eI2-4056-1064/2023, eI2-4055-561/2023 medžiaga), kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
III.
8. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad vienoje iš administracinių bylų, kurioje buvo nagrinėjamas užsieniečio, teikusio Konsulatui analogišką prašymą dėl vizos išdavimo darbo Bendrovėje pagrindu, teismas patenkino užsieniečio skundą, ir panaikino Konsulato atsisakymą išduoti vizą užsieniečiui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI5-662/2023 konstatavo, kad Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, (toliau – ir Aprašas) 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams. Pasak pareiškėjo, minėtas išaiškinimas patvirtina, kad skundžiamas Sprendimas nėra motyvuotas, ir šios išvados nekeičia aplinkybė, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą, priėmė ankstesnį sprendimą, kuriame nurodyti vizos neišdavimo pareiškėjui motyvai.
Atsiliepimas
9. Atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Konsulatas 2023 m. sausio 19 d. priėmė du sprendimus atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui: pirmąjį motyvuotą sprendimą (toliau – ir motyvuotas sprendimas) ir skundžiamą Sprendimą, todėl, net ir panaikinus Sprendimą, motyvuotas sprendimas liktų galioti. Atsakovas pabrėžė, kad, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, siekiant užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą, administracinių sprendimų motyvai turi būti nurodomi pačiame sprendime arba, asmens prašymu, jam pranešus apie sprendimo priėmimo motyvus.
IV.
10. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 22 d. pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Konsulatas, išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą ir pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10, 13 punktais, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą šiais pagrindais: 1) užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.); 2) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 str. 1 d. 3 p.); 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.); 4) užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str. 1 d. 13 p.).
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas byloje rėmėsi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 10 punktų, 21 straipsnio 1, 7 dalių, 32 straipsnio 1 dalies, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad, pagal Vizų kodeksą, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę, vertindamos imigracijos pavojų, o Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan.
13. Teismas pažymėjo, kad ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad, pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsisakoma išduoti vizą, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 p.). Teismas apžvelgė aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, rėmėsi Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punkto nuostatomis.
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jo ketinimo dirbti Lietuvoje elektriku bei priimančios Bendrovės įsipareigojimus, taip pat prie pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. Prašymo pateiktus dokumentus, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Konsului kilo abejonių dėl pareiškėjo pateiktos informacijos dėl darbo Bendrovėje patikimumo, nes pareiškėjas priklauso socialinei grupei, kuri regione kelia didžiausią nelegalios migracijos riziką, nes nustatoma daug atvejų, kai pateikiama nepatikima, melaginga informacija.
15. Teismas nurodė, kad, LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjami (duomenys neskelbtini) piliečių skundai dėl Konsulato priimtų sprendimų panaikinimo (administracinės bylos Nr. eI2-4057-595/2023, eI2-4056-1064/2023, eI2-4055-561/2023), aptarė minimose bylose pateiktus kitų asmenų duomenis dėl darbo Bendrovėje. Teismas konstatavo, kad dokumentai, kuriuos pateikė pareiškėjas, iš esmės buvo tokie patys, kaip ir pateikti kitų asmenų, kurių skundai nagrinėjami nurodytose bylose, bei pažymėjo, kad galima daryti išvadą, jog dokumento šablonai buvo parengti pagal iš anksto užpildytą formą, tik pakeičiant asmenų vardus ir pavardes, įgytas kvalifikacijas ar darbo patirtis. Teismas taip pat nustatė, kad pateiktuose Rusijos banko sąskaitų išrašuose matyti, kad lėšos pervedamos tarp tų pačių asmenų, įnešami grynieji pinigai, tai sudaro pagrindą abejoti dėl pareiškėjo turimų lėšų patikimumo, kadangi nėra aišku, ar turimos pragyvenimo lėšos yra pastovios, ar dirbtinai sukuriamos turimos lėšos. Teismas pažymėjo, jog nepakanka vien formaliai pateikti dokumentus dėl nacionalinės vizos gavimo, kadangi Konsulas turi įsitikinti dėl jų autentiškumo bei tikrojo asmens siekio atvykti į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju nenustačius neginčijamų duomenų dėl pareiškėjo tikrojo tikslo atvykti į Lietuvos Respubliką, Konsulas teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.
16. Teismas, vertindamas skundo argumentus, kad Sprendimas nėra motyvuojamas nei įstatymo nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis, nėra aišku, kuo pagrįstos Sprendime padarytos išvados, įvertino VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir konstatavo, kad iš Sprendime nurodytų aplinkybių, t. y. neatitikimo Įstatymo 19 straipsnio reikalavimams, pareiškėjas galėjo suvokti ir suvokė Sprendimo esmę ir turinį. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčijamas Sprendimas priimtas pagal iš anksto parengtą formą, pažymint, kokių Įstatymo reikalavimų neatitinka pareiškėjas, nereiškia, kad Sprendimas nėra motyvuotas. Teismas nurodė, kad Konsulatas įvertino visus pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus, atsiliepime paaiškino dėl nustatytų pateiktų dokumentų autentiškumo, paaiškino abejones dėl pareiškėjo buvimo tikslo, nelegalios migracijos grėsmės bei išreiškė abejones dėl turimų pragyvenimo lėšų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Konsulato priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų.
17. Teismas padarė išvadą, kad Konsulatas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo bei išvestinį reikalavimą įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. Prašymą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
V.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimą ir tenkinti skundą – panaikinti Konsulato Sprendimą ir įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 22 d. Prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, vėl padarė procesinį pažeidimą, nes šioje administracinėje byloje nėra administracinėse bylose Nr. eI2-4057-595/2023, Nr. eI2-4056-1064/2023 bei Nr. eI2-4055-561/2023 pateiktų skundų. Šioje administracinėje byloje atsakovas pateikė papildomus dokumentus (K. A. dokumentus apie lėšas, R. S. dokumentus apie lėšas, X. A. dokumentus apie lėšas), tačiau pirmosios instancijos teismas tyrė kitus dokumentus, kurie byloje nebuvo pateikti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra kitų asmenų kvalifikacinių dokumentų, nėra darbo knygelių, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, grindė jį įrodymais (minėtų administracinių bylų medžiaga), kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Be to, pareiškėjas neturėjo galimybės pasisakyti dėl minėtų įrodymų.
19.2. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. eI2-4055-561/2023 pareiškėjo skundas buvo patenkintas visiškai, todėl pirmosios instancijos teismui kilo pareiga priimti kitoje byloje padarytas išvadas kaip nepagrįstas arba remtis jomis. U. R. skundas administracinėje byloje Nr. eI2-6237-952/2024 taip pat buvo patenkintas, todėl nėra suprantama, kodėl ir šiuo sprendimu nebuvo vadovautasi, priimant skundžiamą teismo sprendimą.
19.3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Aprašo 87 punkto ir 10 priedo neteisėtumo, konstatuoto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023. Kadangi Sprendimas buvo priimtas minėtų Aprašo nuostatų pagrindu, pripažinus nurodytą pagrindą neteisėtu, skundžiamas Sprendimas negalėjo būti paliktas galioti, kadangi Sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktame motyvuotame sprendime nurodyti skundžiamo Sprendimo priėmimo motyvai negali būti vertinami ir nepaneigia skundžiamo Sprendimo nemotyvuotumo, taigi skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.
19.4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai nenagrinėjo skundo, nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būdu galima taikyti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10, 13 punktus, nepatvirtino, ar atsakovo abejonės dėl pareiškėjo buvo pagrįstos.
19.5. Byloje nėra kitų užsieniečių dokumentų, net nenurodomi užsieniečių vardai ir pavardės, todėl neaišku, kaip pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl panašių dokumentų teikimo, dėl bankinių pavedimų ir kt., nes nėra nurodyti konkretūs abejones sukėlę dokumentai. Nagrinėjamu atveju atsakovas diskriminuoja (duomenys neskelbtini) piliečius.
19.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisės aiškinimo taisyklėmis, pateiktomis 2022 m. spalio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022.
19.7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, neįvertino pareiškėjo pateiktos rašytinės medžiagos, nepasisakė dėl jos vertinimo bei įrodomosios galios, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, motyvus perkeldamas iš atsakovo atsiliepimo, tinkamai neišnagrinėjęs pareiškėjo skundo.
19.8. Nepagrįsta atsakovo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė buvimo Lietuvoje tikslo bei sąlygų. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo Prašymą išduoti vizą, kilus abejonėms dėl numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad egzistavo Vizų kodekso sąlygos, kurios leistų atsisakyti išduoti vizą užsieniečiui, kadangi Sprendimas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis.
19.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, patvirtinančių jo atvykimo į Lietuvą tikslą (darbas Bendrovėje). Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas yra profesionalus darbuotojas (atsakovas neginčijo kvalifikacijos), kuris atvyksta dirbti į Lietuvos Respubliką (atsakovas neginčijo, kad atvykimo tikslas yra darbas), taip pat pateikė draudimo dokumentus, o tai, kad buvo sudaryta darbo sutartis, įrodo, kad pareiškėjas turės reguliarias pajamas ir galės išlaikyti save bei taupyti.
Žemesnės instancijos teismas
19.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju yra taikomos Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nes nepagrindė, kokius dokumentus laikė tais pačiais, kokius dokumentus dėl darbo Bendrovėje kiti užsieniečiai teikė Konsulatui, taip pat kokie dokumentai laikomi neatitinkančiais tikrovės ar suklastotais.
19.11. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju Konsulatas pagrįstai konstatavo nelegalios migracijos grėsmės buvimą, nes pareiškėjas pateikė visus dokumentus, pagrindžiančius jo atvykimo į Lietuvą teisėtumą, o teismas nebuvo aktyvus ir neišreikalavo papildomų dokumentų. Nagrinėjamu atveju nebuvo išreikštų pagrįstų abejonių dėl pareiškimų patikimumo, dėl dokumentų autentiškumo, nenurodyta, kokiu pagrindu yra teigiama, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė ar kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui ne mažesnį darbo užmokestį, nei mokamas tokį patį darbą dirbantiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taigi pareiškėjas turės būtinas lėšas pragyvenimui.
Atsiliepimas
20. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
21. Atsakovas atsiliepime pakartoja faktines bylos aplinkybes, taip pat nurodo pirmosios instancijos teismo ir apeliacinio skundo argumentus, pateikia tokius atsiliepimo argumentus:
21.1. Pareiškėjas grindžia nesutikimą su Sprendimu iš esmės tik ta aplinkybe, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, Sprendimas yra nemotyvuotas, nes atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui priežastys yra nurodytos Sprendime, pažymint jas varnelėmis.
21.2. Konsulate buvo priimti du 2023 m. sausio 19 d. sprendimai atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą: motyvuotas sprendimas, kuris buvo įformintas naudojantis Lietuvos nacionaline vizų informacine sistema (N.VIS), šiame sprendime buvo nurodytos tirtos aplinkybės, sprendimo atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui išsamūs motyvai ir teisinis pagrindas, vėliau buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriame buvo nurodyti sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastys / pagrindai, juos pažymint varnele. Pareiškėjas, susipažinęs su atsakovo į bylą pateiktu motyvuotu sprendimu, turėjo teisę ir pareigą patikslinti skundą ir ginčyti minimą sprendimą, tačiau jis to nepadarė. Taigi susidaro situacija, kad, teismui panaikinus skundžiamą Sprendimą, liktų galioti motyvuotas sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, patalpintas N.VIS, kuris sukelia ir sukels teisines pasekmes pareiškėjui ir atsakovui.
21.3. Pirmosios instancijos teismo aptartas teisinis reglamentavimas dėl Šengeno vizos ir nacionalinės vizos (ne)išdavimo bei teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, jog Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui atitiko specialius standartus ir principus, įtvirtintus Vizų kodekse ir 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamente (EB) Nr.767/2008 „Dėl Vizų sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių“ (toliau – ir VIS reglamentas) bei Įstatyme, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.
21.4. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, negalėjo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, kadangi jie buvo priimti vėliau, nei skundžiamas Sprendimas, be to, pareiškėjas nepaaiškino, kokią tiesioginę sąsają nurodyti procesiniai sprendimai turi su nagrinėjama byla, kadangi pareiškėjo bylose faktinės aplinkybės nebuvo nei tapačios, nei itin panašios su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat neprivalėjo atsižvelgti į pareiškėjo nurodytus procesinius sprendimus kitose bylose.
21.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog, nagrinėjant bylą, neturėjo būti vertinami atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodyti motyvuoto sprendimo motyvai, kadangi jie nebuvo nurodyti skundžiamame Sprendime. Motyvuotas sprendimas pareiškėjui buvo pateiktas kartu su atsiliepimu į skundą, toks motyvų išviešinimas teisme nepažeidė pareiškėjo teisių. Sprendimo motyvai nebuvo nurodyti (surašyti) vėliau, nei buvo priimtas pats individualus administracinis aktas, tik buvo vėliau išviešinti pareiškėjui.
21.6. Teismai, vertindami sprendimus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti vizą, turėtų remtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Vizų kodeksas bei VIS reglamentas ir juose nustatyta konsulo Pranešimo dėl sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą standartinė forma yra galiojanti, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu.
Žemesnės instancijos teismas
21.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir taikė Vizų kodeksą kaip specialųjį įstatymą (teisės normą) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies atžvilgiu, padarė teisingas išvadas dėl Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu ir VIS Reglamentu taikymo nagrinėjamoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Konsulato 2023 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11 ,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Konsulatas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes skundžiamame sprendime vadovavosi įrodymais, kurie nebuvo ištirti bylos nagrinėjimo metu, taip pat netinkamai vertino byloje esančias aplinkybes, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs pareiškėjo skundą teismui dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, 2024 m. sausio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-459-442/2024 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą įrodymais (administracinių bylų Nr. eI2-4057-595/2023, eI2-4056-1064/2023, eI2-4055-561/2023 medžiaga), kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, t. y. pažeidė ABTĮ 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą betarpiškumo principą ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis yra grindžiamos teismo išvados, be kita ko, remdamasis administracinių bylų Nr. eI2-4057-595/2023, eI2-4056-1064/2023, eI2-4055-561/2023 duomenimis, esančiais Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (bylose nagrinėjamais pareiškėjų skundais, taip pat minimose bylose pareiškėjų pateiktais kitais dokumentais – darbo knygomis, sertifikatais, prašymais išduoti vizą, banko sąskaitos išrašais).
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog, grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Regionų apygardos teismo 2024 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio metu atsakovas prašė teismo pridėti prie bylos šios nutarties 26 punkte nurodytas administracines bylas, šis prašymas nebuvo tenkintas, tačiau atsakovas buvo įpareigotas per 10 dienų pateikti į bylą visą nepateiktą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą (el. b. I t., b. l. 166-168). Atsakovas, vykdydamas pirmosios instancijos teismo įpareigojimą, 2024 m. gegužės 7 d. pateikė papildomus dokumentus dėl kitų (duomenys neskelbtini) piliečių, t. y. pateikė jų debetinių kortelių sąskaitos išrašus ir pažymas apie sąskaitos likutį, tačiau šių asmenų teismui teikti skundai, jų darbo knygos, sertifikatai nebuvo pridėti prie nagrinėjamos bylos.
28. Apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į atsakovą su įpareigojimu pateikti teismui kitų penkių (duomenys neskelbtini) piliečių Konsulatui pateiktus prašymus ir visus pateiktus dokumentus. Šie dokumentai buvo pateikti teismui, teismas 2025 m. kovo 19 d. nutartimi pridėjo juos prie administracinės bylos medžiagos.
29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo pateiktas susipažinti tik 2023 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 11 ,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K.“, kuris buvo surašytas naudojant standartizuotą formą. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą pateikė Sprendimą su motyvais, kuris yra įrašytas į Užsieniečių registro vizų modulį. Atsakovo atsiliepimas kartu su prie jo pridėtais dokumentais buvo išsiųstas pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nurodymu.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą Nr. eA-716-789/2025 pagal kito (duomenys neskelbtini) piliečio, pateikusio prašymą išduoti vizą, skundą, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios į aplinkybes nagrinėjamoje byloje, 2025 m. sausio 29 d. nutartyje pažymėjo, kad, viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant bylose susiklosčiusią situaciją, kai atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme pateikia teismui Sprendimą su motyvais, kuris laikytinas vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi ir kuris iš esmės papildo Sprendimą standartizuota forma, kuris buvo pateiktas pareiškėjui iki teisminio ginčo inicijavimo, pripažintina, kad Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjui objektyviai apsunkino jo galimybes jam palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjui Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, vertintinas kaip esminis, ir, įvertinusi bylos aplinkybes, ginčo specifiką (nacionalinės vizos išdavimas), tai, kad pareiškėjui iš esmės buvo žinomi vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai prieš jo skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, kad jis turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, taip pat tai, kad byla nagrinėjama jau antrą kartą, padarė išvadą, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors esminiai procedūriniai pažeidimai paprastai negali būti ištaisyti teismo proceso metu, ši konkreti situacija, kai pareiškėjas turėjo galimybę pasisakyti dėl motyvų, o byla nagrinėjama jau antrą kartą, leidžia prioritetą teikti galutiniam teisiniam aiškumui ir stabilumui, kurį nagrinėjamu atveju optimaliausiai užtikrintų atsisakymo išduoti vizą priežasčių vertinimas iš esmės, o ne klausimo grąžinimas atsakovui nagrinėti iš naujo. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant išvengti pernelyg ilgo teisminio nagrinėjimo bei administracinės procedūros institucijoje bei siekiant užtikrinti teisinį aiškumą, byloje susiklosčiusios aplinkybės sudarė pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas ir apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti sprendimo atsisakyti išduoti vizą (Sprendimo standartizuota forma ir Sprendimo su motyvais) teisėtumą ir pagrįstumą, negrąžinant klausimo pirmosios instancijos teismui ar atsakovui nagrinėti iš naujo.
31. Pažymėtina, kad, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
32. Ginčijamas Sprendimas nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 ginčytas sprendimas atsakyti išduoti vizą priimti, esant iš esmės identiškoms faktinėms bei teisinėms situacijoms, taigi teismų procesiniai sprendimai šiose bylose teisės aiškinimo ir taikymo aspektu privalo būti analogiški.
33. Ginčijamame Sprendime, kuris surašytas standartizuota forma, pažymėti šie atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui pagrindai: 1) užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.); 2) kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo arba pateikiami dokumentai, kuriuose yra klastojimo požymių, arba pateikiami neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 19 str. 1 d. 3 p.); 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p.); 4) užsienietis nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų tiek numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, tiek grįžti į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį (Įstatymo 19 str. 1 d. 13 p.).
34. Pažymėtina, kad sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui sudaro dvi dalys: dalis, kurioje nurodyti atsisakymo pagrindai (standartinė forma), ir dalis, kurioje, nurodomi sprendimo motyvai, juos grindžiant nustatytomis aplinkybėmis. Taigi sprendime atsakyti išduoti vizą yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis sprendimo pagrindai: išsamiai aprašytos nustatytos aplinkybės, nurodytas teisinis reguliavimas bei įvertinta individuali pareiškėjo situacija, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui yra nemotyvuotas.
35. Kaip minėta, Sprendime su motyvais, kurio turinys perkeltas į Užsieniečių registro vizų modulį ir kuris buvo pateiktas pareiškėjui tik teismo proceso metu, buvo išsamiai vertintos aplinkybės bei atsisakymo išduoti vizą motyvai, nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis nuspręsta atsisakyti išduoti vizą. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė ir argumentus dėl ginčijamame Sprendime nurodytų Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 10 ir 13 punkte nurodytų aplinkybių. Įvertinusi pareiškėjo skunde ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, atsakovo atsiliepimo į skundą ir kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus, pareiškėjo, jo ir atsakovo atstovų teismo posėdyje išdėstytus argumentus (pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama iš esmės du kartus), teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuo atsiliepimo į skundą ir Sprendimo su motyvais pateikimo pareiškėjui iš esmės buvo žinomi sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai, tačiau jis netikslino skundo, neteikė papildomų rašytinių paaiškinimų, susijusių su Sprendime su motyvais nurodytų aplinkybių ir jų vertinimu, nors pareiškėjo atstovas iš esmės pasisakė dėl atsisakymo išduoti vizą motyvų teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Taigi ši konkreti situacija, kai pareiškėjas turėjo realią galimybę pateikti teismui argumentus dėl Sprendimo motyvų, leidžia prioritetą teikti galutiniam teisiniam aiškumui ir stabilumui, kurį nagrinėjamu atveju optimaliausiai užtikrintų atsisakymo išduoti vizą priežasčių vertinimas iš esmės (tai ir buvo atlikta priimant ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą), o ne klausimo grąžinimas atsakovui nagrinėti iš naujo.
36. Sprendime su motyvais atsakovas nustatė šias atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui aplinkybes: pareiškėjas ir dar penki (duomenys neskelbtini) piliečiai tuo pačiu metu pateikė Konsulatui prašymus dėl vizos, jų pateikti dokumentų paketai iš esmės buvo identiški; įvertinus pareiškėjo banko pažymos duomenis, vertinta, kad bandoma tik formaliai atitikti atvykimo sąlygas; kilo įtarimų, kad pareiškėjas yra pažeidęs Rusijos Federacijos teisės aktus, reglamentuojančius užsieniečio teisinę padėtį šioje valstybėje; kilo abejonių dėl įrašų darbo knygelėje apie pareiškėjo darbą.
37. Teisėjų kolegija, vertindama sprendime atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui išdėstytus argumentus, pažymi, kad jų įvertinimas administracinės procedūros metu atitinka visus teisės aktuose keliamus reikalavimus – nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, jos įvertintos susiklosčiusios situacijos kontekste (ypač atsižvelgiant į tai, kad iš esmės analogiško pobūdžio dokumentus pateikė ne tik pareiškėjas, bet ir kiti penki (duomenys neskelbtini) piliečiai), nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą kilti abejonėms dėl jų atitikties tikrovei, tai išsamiai aptarta ir argumentuota. Nagrinėjamu atveju objektyviai pagrįstos abejonės pareiškėjo pateiktų duomenų atitiktimi tikrovei buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą.
38. Tai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti visos apimties kitų (duomenys neskelbtini) piliečių Konsulatui teikti dokumentų paketai, o teismas rėmėsi teismų informacinėje sistemoje Liteko esančia bylų pagal kitų (duomenys neskelbtini) piliečių skundus medžiaga, šiuo konkrečiu atveju nelemia nagrinėjamos bylos apeliacinės instancijos teisme baigties. Apeliacinės instancijos teismas išreikalavo iš atsakovo visus kitų penkių (duomenys neskelbtini) piliečių Konsulatui teiktus dokumentus, jie buvo pridėti prie bylos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija susipažino su jais. Šie dokumentai dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad visi asmenys pateikė Konsulatui iš esmės identiškus dokumentus ir dėl to Konsulatui pagrįstai kilo abejonės pareiškėjo pateiktų duomenų atitiktimi tikrovei.
39. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Konsulato sprendime atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui nustatytų aplinkybių ir Konsulato pateikto šių aplinkybių vertinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą, byloje surinktais įrodymais pagrįstą sprendimą ir pagrįstai konstatavo, kad Konsulato priimtas sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
40. Kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.