Šiaulių apygardos teismo nutartis

2025-12-01 · Civilinė byla Nr. e2A-764-569/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-12-01
Bylos Nr.
e2A-764-569/2025
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lina Muchtarovienė
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
K. M.
Kategorijos
  • 2.1.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 2.1.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.7.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.6.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
  • 3.3.1.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-764-569/2025Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00177-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.4; 2.1.6.5; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.2.6.1; 3.2.6.13; 3.2.4.4; 3.3.1.14; 3.3.1.19.4. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2252-1237/2025 pagal pareiškėjo K. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu prašydamas: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. D. (H. D.) nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdė 110 ha kitai paskirčiai naudotos žemės; atnaujinti pareiškėjo praleistą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti.

2. Pareiškime nurodė, kad buvusi savininkė E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė daugiau kaip 490 ha žemės keliose vietose: Ignalinos mieste – 130 ha žemės; (duomenys neskelbtini) polivarke – 116 ha žemės; (duomenys neskelbtini) dvare – 140 ha žemės; Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) palivarke (buv. (duomenys neskelbtini)) – 42,06 ha žemės; Ukmergės apskrityje buvusiame dvare – 94,2970 ha žemės. Prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, buvusios žemės savininkės dukra V. J. (toliau – pretendentė) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pretendentės teisių perėmėju esantis K. M. (toliau – pareiškėjas) 1997 m. balandžio 6 d. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos į buvusios žemės savininkės Ignalinos mieste valdytą 130 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją. Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu pretendentui atkurtos nuosavybės teisės į 70 ha buvusios žemės savininkės Ignalinos mieste valdytą žemę (kaip į kitos paskirties žemę). Tęsiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesui Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Ignalinos ir Visagino skyrius 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ (toliau – sprendimas) atkūrė pretendentei nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės E. D. Ignalinos mieste valdytą 40 ha žemės, išmokant piniginę kompensaciją, kuri paskaičiuota už kitos paskirties žemę. Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, susipažinęs su nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis, nusprendė kreiptis į administracinį teismą, prašydamas panaikinti NŽT sprendimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. tenkino prokuroro skundą ir panaikino minėtą NŽT sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas, kad nebuvo pilnai atlikta buvusios savininkės E. D. turėtos nuosavybės kartografija bei jos lokalizacija Ignalinos miesto administracinių ribų atžvilgiu, tiksliai nenustatytas nacionalizuotos žemės plotas, į kurį būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas, todėl sprendimas yra naikintinas. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2023 m. birželio 23 d. sprendimu įpareigojo NŽT prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių kartografuoti buvusios savininkės E. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste valdytą žemę. 2023 m. gruodžio 6 d. NŽT prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino posėdyje svarstė buvusios žemės savininkės E. D. nuosavybės teise valdytos 130,0 ha žemės Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste kartografavimą, nustatant šios žemės lokalizacijos vietą. Komisija posėdžio metu priėmė išvadą, kad iš turimų dokumentų ir archyvinės medžiagos negalima nustatyti, kokia buvo žemės paskirtis ir negalima nustatyti E. D. konkrečios žemės buvimo vietos Ignalinos miesto administracinėse ribose, bet pagal analizuojamus dokumentus nustatyta, kad žemės lokalizaciją, kurios plotas 130 ha iki nacionalizacijos priklausė E. D., buvo Ignalinos miesto administracinėse ribose. Komisija pažymėjo, kad pagal turimus dokumentus nustatyti, kokiai paskirčiai (veiklai) buvo naudojama žemė Ignalinos miesto administracinėse ribose, negalima, nes nepakanka tai patvirtinančių dokumentų, todėl toks, juridinę reikšmę turintis faktas turi būti nustatytas teisme.

Atsiliepimas

3. Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad jo atstovo prašymu matininkas G. K., remdamasis kartografijos aktu ir Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime nurodytu žemėlapiu, 2025 m. kovo 24 d. atliko žemėlapyje žalia spalva pažymėtos teritorijos, kuri patenka į kartografuotas buvusios savininkės sklypo ribas, ploto paskaičiavimą ir nustatė, kad teritorijos plotas yra 18,37 ha. Buvusi savininkė E. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės, tačiau pretendentė V. J. išreiškė valią atsikurti nuosavybės teises tik į 110 ha žemės, pretendentė nepretenduoja atsikurti nuosavybės teisių į 20 ha plotą. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukeltų teisines pasekmes tik dėl 110 ha ploto.

4. Suinteresuotas asmuo atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė jį atmesti. Nurodė, kad tai, jog130 ha žemės plotas pateko iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Ignalinos miestelio teritoriją, savaime nereiškia, jog tokia žemė buvo tik kitos paskirties, nesant išlikusių dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai nurodyta žemėvaldos paskirtis. Komisija 2024 m. rugsėjo 10 d. posėdyje iškartografavo buvusios savininkės E. D. iki žemės nacionalizavimo Ignalinos mieste buvusios žemėvaldos ribas. Komisija nevertino buvusio savininkės E. D. Ignalinos mieste valdytos žemės 130 ha naudojimo pagal paskirtį ir apie žemės paskirtį nepasisakė, nes Komisijos darbo tikslas buvo buvusios žemėvaldos kartografavimas. Palyginus kartografavimo plane nurodytą buvusios savininkės E. D. iki 1940 m. nacionalizavimo, nuosavybės teise valdytos 130 ha žemės Ignalinos mieste dalį su iš www.Geoportal.lt viešinamu 1940 m. žemėlapiu (M1:50000), matyti, kad dalis žemės buvo neužstatyta jokiais statiniais. Ignalina iki 1940 m. nacionalizacijos neturėjo miesto statuso, visuose dokumentuose yra nurodoma, kad tai buvo Ignalinos miestelis. Pareiškėjo atstovo prašymu matininkas G. K., remdamasis kartografijos aktu ir NŽT atsiliepime nurodytu žemėlapiu, 2025 m. kovo 4 d. atliko žemėlapyje žalia spalva pažymėtos teritorijos, kuri patenka į kartografuotas buvusios savininkės sklypo ribas, ploto paskaičiavimą ir nustatė, kad teritorijos plotas yra 18,37 ha. NŽT nuomone, tokia aplinkybė suponuoja išvadą, kad kvalifikaciją turintis matininkas galimai galėtų, iššifravęs visus planuose naudotus sutartinius žymėjimus, tiksliai (ar apytiksliai) nustatyti ir žemės plotus, kurie buvo užstatyti pastatais, ir žemės plotus, kuriuose buvo pievos, ganyklos, krūmynai ir kita nenaudojama žemė, nes nuosavybės teise valdytos žemės paskirties nustatymas yra reikšmingas apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę. Pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo būtų pagrindas tenkinti tik tuo atveju, jei būtų tenkintas pirmasis pareiškėjo pareiškimo reikalavimas ir teismas nustatytų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 m. gegužės 26 d. sprendimu patikslintą pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. D. (H. D.) nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta 110 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai; nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu; atnaujino pareiškėjui K. M. praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti.

6. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų ir pateikto kartografavimo nustatyta, kad buvusi savininkė E. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės. Nuosavybės teisės į 70 ha buvusios savininkės E. D. Ignalinos mieste valdytą žemę buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kompensuojant buvusią nuosavybę vertybiniais popieriais (akcijomis). Nuosavybės teisės atkurtos vertinant buvusios savininkės turėtą žemę kaip į kitos paskirties žemę. Dėl to byloje ginčo nėra.

7. Teismas nurodė, kad Žemės įstatyme nenumatytas reikalavimas, kad kitos paskirties žemė privalo būti susieta su jau stovinčiais statiniais. Be to, byloje esantys įrodymai (pateikti planai (1939 metų Ignalinos mietelio plano (Monografijoje 100 pav.), 1944-1945 žemėlapio fragmento (Monografijos 100 pav.) ir kartografavimas) patvirtiną faktą, kad ginčo sklype jau tuo metu buvo infrastruktūra (keliai, geležinkelis), pastatai buvo iš abiejų geležinkelio pusių. Be to, pareiškėjas remdamasis matininko skaičiavimu, neprašo viso 130 ha žemės ploto pripažinti kitos paskirties žeme, t. y. pareiškėjas prašo nustatyti 110 ha žemės ploto dalį kaip naudotą kitai paskirčiai. Teismas pažymėjo, kad apskaičiuojant iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų valdytos žemės vertę pagal išlikusius archyvinius dokumentus (nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus) svarbu nustatyti ar žemė buvo: 1) suskirstyta rūšimis, 2) ar apaugusi mišku, 3) ar naudota kitai paskirčiai. Į bylą pateikto Žemės reformos valdybos Žemės tvarkymo departamento Žinių lapo 8 ir 9 punktai (dėl nužiūrėto paimti žemės reformos reikalams) patvirtina, kad nužiūrėta Ignalinos miesto žemės dalis nebuvo išskaidyta į rūšis, visa žemė įvardinta kaip miesto pleciai. Žinių lapo 9 punkte žemės rūšys nubrauktos ir įrašyta „miesto pleciai“. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie žemės išskirstymą rūšimis. Į bylą pateikti planai, kartografavimas ir Žinių lapai patvirtina, kad žemė nebuvo miško žemė, priešingai, iš brėžinio matyti, kad kartografuota teritorija išsidėsčiusi abipus nutiesto geležinkelio, joje buvo pastatai, infrastruktūra ir keliai.

8. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, ar dalis ginčo žemės buvo išskirstyta rūšimis, ar ne, yra iš esmės reikšminga sprendžiant klausimą, ar žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Kadangi ginčo žemė nebuvo išskirstyta rūšimis, nebuvo apaugusi mišku, t. y. nenaudojama žemės ūkio ar miškų ūkio paskirčiai, todėl teismas turi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo prašoma nustatyti 110 ha žemės dalis galėjo būti kitos paskirties.

9. Dėl suinteresuoto asmens NŽT argumento, kad įrašai galimai patvirtina aplinkybę, kad Ignalinos miestelyje 1926 metais H. D. valdose buvo 178 žemės sklypai, kurie buvo neužstatyti, taigi, tokie žemės sklypai negali būti laikomi „kitos paskirties“, teismas pažymėjo, kad byloje yra vėlesni duomenys, artimesni nacionalizacijai (pvz. 1939 m. planas, kartografavimas), kurie ir patvirtina, kad teritorija buvo naudojami kitai paskirčiai. Teismas pažymėjo ir tai, kad ši teritorija atitinka ir šiuo metu galiojančiame žemės įstatyme numatytą kitos paskirties žemės sąvoką.

10. Teismas darė išvadą, kad aptartų rašytinių įrodymų turinio pakanka išvadai, kad buvusios savininkės E. D. nuosavybės teise iki visuotinės žemės nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta 110 ha žemė buvo naudojama kitai paskirčiai, todėl nėra pagrindo netenkinti pareiškimo reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kadangi minėti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad prašomas nustatyti faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

11. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad NŽT vykdydama Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą dėl įpareigojimo kartografuoti buvusios žemės savininkės E. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste ribas, kartografavo buvusios savininkės turėtą žemę, parengė išvadas už kitos paskirties žemę. Tačiau NŽT 2025 m. sausio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją, kad jiems trūksta duomenų dėl turėtos žemės paskirties nustatymo, siūlydami pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų NŽT, o anksčiau ir Utenos apskrities viršininko administracijai, užteko įrodymų dėl to, kad buvusios žemės savininkės turėta žemės buvo kitos paskirties, taigi nebuvo poreikio ir tikslo nustatinėti tokį juridinį faktą. Tačiau LVAT nutartyje buvo nurodyta, kad spręsti dėl buvusios savininkės turėtos žemės paskirties bus galima tik atlikus kartografiją. Taigi, poreikis nustatyti tokį juridinį faktą atsirado tik NŽT surašius minėtą raštą, t. y. jau po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos, dėl to, kad NŽT nebuvo atlikusi kartografijos, kas objektyviai nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir veiksmų. Atsižvelgdamas į šias bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, dėl kurių, teismo vertinimu, terminą pateikti dokumentams pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, teismas sprendė, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tikslinga pareiškėjui atnaujinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. įtvirtintą praleistą terminą dokumentams į nuosavybės teisių atkūrimo bylą pateikti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Žemės reformos valdybos Žemės tvarkymo departamento 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapas įrodo, kad tik dauguma, bet ne visas plotas (110 ha) buvo naudojamas kaip kitos paskirties žemė, trobesiams eksploatuoti (kas gali būti suprantama kaip namų valdoms su sodu, daržu) ar naudota ūkiniams objektams eksploatuoti. Dauguma įprastai suprantama kaip 50 proc. + 1, bet tai nėra tapatu, kas 100 proc., nes dalyje Ignalinos miestelio plecių, kurie buvo užparduoti arba dalyje plecių, kurie buvo be trobesių, galėjo būti ganyklos.

12.2. Aplinkybė, kad 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo 9 punkte buvo nurodyta, kad žemės mokesčių mokėjimo tikslu buvo nesuskirstyta rūšimis, o buvo laikoma „miestelio pleciais“, taip pat nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui daryti išvados, kad 110 ha žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, nes pleciais (sklypais) gali būti vadinami ne tik kitos paskirties, bet ir žemės ūkio veiklai (ganykloms) naudojami žemės sklypai. Terminų žodyne (www.zodynas.lt/terminu-zodynas). pateikiamos dvi žodžio „plecius“ reikšmės, tai: žemės gabalas, sklypas; vieta, plotas, aikštė, todėl 1940 metais dokumentuose naudotas žodis „plecius“ negalėjo būti tapatinamas tik su „kitos paskirties“ žemės sklypu.

12.3. NŽT atlikus buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizavimo nuosavybės teise valdytos 130 ha žemės Ignalinos mieste kartografavimą (kartografavimo planas parengtas 2024-09-04), buvo nustatyta, kad J. D. žemė buvo išsidėsčiusi abipus geležinkelio: 670057,54 kv. m ploto rytinė Ignalinos miestelio dalis, kurios plotas iki 1940 metų buvo mažai užstatytas ir 630623,98 kv. m. ploto vakarinė Ignalinos miestelio dalis, kurioje pastebimas didesnis miestelio užstatymo tankumas. Įrodymu, kad rytinėje Ignalinos miestelio dalyje buvo ganyklos, yra 1940 m. Raudonosios armijos štabo žemėlapis (parengtas 1932 m. Lenkiško žemėlapio pagrindo, duomenys atnaujinti 1940 m. rugpjūčio mėn. Iš šio karinio žemėlapio (elektroninės bylos 133 lapas, viešinamas www.Geoprtal.lt/map/ - žemėlapių fondai - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) matyti, kad rytinėje Ignalinos miestelio dalyje buvo tik kelios sodybos, kitą žemę sudarė pelkės, ganyklos ir pievos bei mišku apaugusi žemė. Teismas ypatingosios teisenos byloje yra aktyvus, todėl teismas, vertindamas įrodymus, esant į bylą pateiktam 1940 m. Kariniam žemėlapiui vien vidiniu įsitikinimu, nesant kvalifikaciją turinčio specialisto, pagal plano sutartinius žymėjimus nustatyto miško, kitos žemės, ganyklų (pievų) ploto bei statiniais užstatyto ploto, neturėjo pagrindo spręsti, kad H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės 100 ha plotas buvo naudotas kitai paskirčiai.

Atsiliepimas

12.4. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino NŽT atsiliepime nurodytus argumentus ir nuomonę dėl 1926-1927 metais sudarytų dokumentų ir jų įrodomosios reikšmės nustatant, kokiai paskirčiai buvo 1940 m. nacionalizacijos metu naudojama H. D. nuosavybės teise valdyta žemė (110 ha), buvusi Ignalinos miestelyje. Teismo išvada, kad byloje yra vėlesni duomenys, artimesni nacionalizacijai (pvz. 1939 m. planas, kartografavimas), kurie ir patvirtina, kad teritorija buvo naudojama kitai paskirčiai, kad ši teritorija atitinka ir šiuo metu galiojančiame Žemės įstatyme numatytą kitos paskirties žemės sąvoką, yra nepagrįsta.

12.5. Kartografavimo planas buvo parengtas tik 2024 m. rugsėjo 4 d. Kartografavimo planas buvo parengtas tikslu nustatyti tikslią buvusios savininkės H. D. nuosavybės teise valdytos žemės vietą. Ignalinos tikrosios būklės plano schemoje, parengtoje 1939 metais, kuri buvo naudota kartografavimo planui rengti, taip pat nėra nurodyti kitos paskirties žemės plotai, todėl kartografavimo plane matomas 2024 m. Ignalinos miesto užstatymas ar 1939 metų Ignalinos tikrosios būklės plano schemoje pažymėtos buvusios savininkės valdytos žemės ribos, nesant papildomų skaičiavimų, negalėjo tiesiogiai pasitarnauti pirmosios instancijos teismui vertinant, kokiai paskirčiai buvo naudojama žemė 1940 metais Ignalinos miestelyje, kuris neturėjo miesto statuso. Teismas nepasisakė, kokiais motyvais vertino, jog iš 1939 metų Ignalinos tikrosios būklės plano schemos yra aišku, kad 110 ha žemės 1940 m. buvusi savininkė naudojo kitai paskirčiai. Iš H. D. prašymo, rašyto buvusių rusiškų žemės bankų turto priverstiniam valstybės valdytojui (spaudas, gauta 1926 m. kovo 13 d.), matyti, kad prašyme rašoma apie valdos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Švenčionių paviete, Vilniaus vaivadijoje, sudėtį, būtent, kad „A. Miestelis Ignalino“, kurio plotas apie 100/120 ha, buvo su „167 buveinėmis ir 178 neužimtais sklypais“, matyti, kad Ignalinos miestelyje 1926 metais H. D. valdose buvo 178 žemės sklypai, kurie buvo neužstatyti, todėl tokie žemės sklypai negalėjo būti laikomi „kitos paskirties“. Nors nuo 1926 metų iki 1940 metų buvo praėjęs 14 metų tarpas ir per tokį laikotarpį galėjo pasikeisti žemės užstatymas, tačiau iš civilinėje byloje pateiktos istoriko A. M. monografijos ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“, kurioje publikuojamos istorinio Ignalinos teritorijos žemėlapio, ištraukos, ir iš1940 m. Karinio žemėlapio matyti, kad labai ženklių Ignalinos miestelio teritorijos užstatymo pokyčių rytinėje dalyje iki 1940 metų nebuvo, todėl buvo būtina įpareigoti pareiškėją pateikti kvalifikaciją turinčio asmens plotų apskaičiavimą ir schemą.

12.6. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-04-25 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini)„Apie E. (H.) D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“ priedo Valdos „(duomenys neskelbtini)“ su polivarku „Ignalino“, dabar miesteliu, Vertinimo aprašo (dokumentas rengtas 1927 m. balandžio 20 d.), kuriame yra nurodyta valdos sudėtis, matyti, kad H. D. valdoje 1927 m. sodybos sudarė tik 40 dešimtinių (40x1,09256 =43,70 ha, o ganyklos tuo laiku sudarė 110 dešimtinių (110x1,0925=120,175 ha), todėl jei iki 1940 metų galėjo sumažėti ganyklų plotas (Ignalinos miestelio plecių, kuriuose buvo ganyklų plotai), tačiau tai nesudaro pagrindo vertinti, kad iki 1940 metų ganyklų plotas tapo lygus nuliui. Iš 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo 5 punkto matyti, kad tame punkte turėjo būti pateikiami duomenys, kiek savininkui priklausė žemės 1922 m. balandžio 3 d. (buvo nurodyta, kad „Ignalino miest. apie 130 ha“).

12.7. Monografijoje publikuojamas 1939 metų Ignalinos mietelio planas (Monografijoje 100 pav.), taip pat negali būti laikomas įrodymu, pagal kurį būtų galima vertinti, kad visas 110 ha plotas buvo kitos paskirties. Iš Monografijoje publikuojamo 1939 metų Ignalinos mietelio plano (Monografijoje 100 pav., 82 lapas), 1944-1945 žemėlapio fragmento (Monografijos 100 pav., 83 lapas) matyti, kad labiau užstatyta vakarinė Ignalinos miestelio dalis, kitoje nutiesto geležinkelio pusėje esančioje rytinėje tuometinio Ignalinos miestelio dalyje negausu statinių. Teismas, vertindamas žemės paskirtį vien iš Monografijoje pateiktų planų neturėjo pagrindo daryti apibendrinančių išvadų, nes iš tokių planų nesimato sutartiniais ženklais, įprastai žymimais originaliuose žemėlapiuose ar planuose, žemės sudėties (žemės ūkio naudmenų: ariamos žemės, pievų, ganyklų, sodų bei vandenų, miško, pelkių). Teismas nevertino įrodymų visumos, nes vien ta aplinkybė, kad 130 ha žemės plotas pateko iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio Ignalinos miestelio ribas, savaime nereiškia, kad 110 ha žemė buvo tik „kitos paskirties“, t. y. kad dalis 110 ha žemės ploto nebuvo naudojama žemės ūkio veiklai (kaip ganyklos ir panašiai).

12.8. Teismas, vertindamas civilinėje byloje pateiktą pareiškėjo atstovo prašymu matininko G. K. 2025 m. kovo 24 d. atliktą paskaičiavimą ir schemą, kurioje žalia spalva yra pažymėta 130 ha plote 18,37 ha žalioji teritorija (miesto miškai bei medžių ir krūmų želdiniai), padarė išvadą, kad minėtoje schemoje, kurioje žalia spalva yra pažymėta 18,37 ha teritorija, matyti pažymėti keliai, tačiau teismas nepasisakė, kokiu pagrindu tarp žalia spalva pažymėtų miško plotų esantys pažymėti keliai leidžia spręsti, kad būtent visas 110 ha plotas 1940 metais buvo naudojamas kitai paskirčiai. Ginčo nėra, kad buvusios savininkės E. D. iki 1940 m. valdyta žemė patenka į Ignalinos miesto ribas pagal dabartinį administracinį suskirstymą, tačiau iki 1940 m. liepos 22 d. visuotinės nacionalizacijos ši žemė buvo ne miesto teritorijos žemė, nes Ignalina neturėjo miesto statuso, buvo miestelis (kaip, kad ir nurodyta 1940 m. sudarytuose dokumentuose).

12.9. Teismas, nustatydamas, kokiai paskirčiai buvo naudojama 1940 m. vykusios visuotinės nacionalizacijos metu buvusios savininkės H. D. valdyta žemė Ignalinos miestelyje, rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi. Toks teismo Žemės įstatymo taikymas yra nepagrįstas, nes ginčo sprendimo priėmimo metu galiojančio Žemės įstatymo nuostatos negali būti tiesiogiai taikomos sprendžiant apie 1940 metais H. D. nuosavybės teise valdytos žemės Ignalinos miestelyje naudojimą ar nenaudojimą kitai paskirčiai, nes rašytiniai įrodymai patvirtina, kad didelė dalis H. D. nuosavybės teise valdytos žemės Ignalinos miestelyje 1926-1927 metais buvo užimta ganyklomis, ir kad ganyklos buvo žemės ūkio paskirčiai naudojamuose žemės sklypuose, kad tokiai žemei nebuvo atliktas rūšiavimas, ir nėra duomenų, kad 100 proc. visos ganyklos būtų iki 1940 metų nacionalizacijos paverstos kitos paskirties žeme. Teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams.

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas K. M. prašo: atmesti apeliacinį skundą; prijungti teikiamus dokumentus; priteisti pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapu rėmėsi Utenos apskrities viršininko administracija ir NŽT, nuosavybės teisių atkūrimo procese priimdamos sprendimus, kuriais pripažino, kad Ignalinos mieste valdyta žemė buvo kitos paskirties. Akivaizdu, kad 1940 m. sausio 26 d. dokumento turinys nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nepasikeitė, atkūrimo byloje neatsirado ir jokių naujų 1918-1940 m. laikotarpio dokumentų. 2024 m. kartografijos atlikimo metu ir jau po kartografijos rengdama išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo NŽT, remdamasi Žinių lapo duomenimis, dar kartą pripažino, kad šis dokumentas patvirtina kitos paskirties žemės paskirtį, tačiau jau 2025 m. sausio mėn. apsigalvojo ir nurodė, kad būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

13.2. Tiek pagal 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo sudarymo laiką, tiek pagal dokumento autorių, tiek pagal sudarymo tikslą Žinių lapas yra tinkamas įrodymas, siekiant nustatyti žemės savininkus, žemės kiekį ir žemės naudojimą. Teismo vertintas 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapas savo turiniu (dėl jame nurodytos savininko turimos žemės paskirties – miesto plečiai) nebuvo išskirtinis, lyginant su kitais reformos atvejais. Tai patvirtina ne tik teismo vertinto spausdinto Žinių blanko turinys, t. y. tipiniuose atspausdintuose blankuose jau buvo grafos, kuriose reikėjo įrašyti žemės paskirtį ir rūšis. Byloje pateiktas ir dėl kitos E. D. turėtos žemės valdos surašytas Žinių lapas, kurio forma (grafos, klausimai, atsakymų variantai) yra identiški Ignalinos miesto žemių Žinių lapui. Tai įrodo, kad 1940 m. sausio 26 d. protokolą pildę specialistai ne patys sugalvojo ten nurodytus klausimus, kad jau eidami tikrinti žemių jie turėjo tipinius blankus, su tipiniais klausimais, į kuriuos turėjo pateikti atsakymus. Tai taip pat įrodo, kad reformos specialistai visais atvejais privalėjo nustatyti nužiūrimos žemės paskirtį ir žemės naudojimą.

13.3. Žinių lapų formos 8 grafos C dalyje pateiktas nusavinamos žemės Ignalinos mieste išskirstymas pagal naudojimą ir tos grafos užpildymas vienareikšmiškai įrodo, kad nužiūrėtoje 130 ha valdoje nebuvo nei ariamos žemės, nei pievų, nei miškų, nei sodų, visą žemę komisija vertina kaip miesto sklypus. Atsakymas į Ignalinos miesto žinių lapo 9 grafos klausimą, kuriame yra nubrauktos visos žemės ūkio paskirties žemės rūšys, nurodant, kad tai yra miesto pleciai, reiškia, kad tai nebuvo žemės ūkio paskirtis žemė. Žinių lapo grafa yra 19 klausimas ,,Ar yra reikalo aprūpinti iš nužiūrėtos žemės miesto (miestelio) gyventojus?“ ir atsakymas – Reikėtų aprūpinti Ignalinos miestelio gyventojus, kas įrodo, kad nužiūrėtą žemę buvo numatyta ne išdalinti ūkininkams, bet perduoti ją įstaigų tarnautojams ir darbininkams, t. y. gyvenamųjų namų statybai, o ne ūkininkavo tikslais. Kas atitinka 8-10 grafose nurodytą informaciją, kad tai nebuvo nei žemės ūkio, nei miškų paskirties žemė.

13.4. Iš 1940 m. rugpjūčio mėn. parengto Raudonosios armijos štabo žemėlapio galima daryti prielaidas apie teritorijos užstatymą ir užstatymo tankumą, taip pat miško žemės plotus, tačiau jis nesudaro prielaidų teiginiams apie žemės naudojimą ganykloms ar pievoms. Pareiškėjas nei įrodinėjo, nei turėjo įrodyti, kad visa žemė buvo fiziškai užstatyta. Pareiškėjo įrodinėjimo pareiga buvo pateikti įrodymus apie žemės naudojimą kitai paskirčiai (ne žemės ūkiui, ne miškų ūkiui), ką patvirtino Žinių lapo 8-10 grafų turinys. 1940 m. rugpjūčio mėn. žemėlapis tų duomenų ir atitinkamai teismo išvados nepaneigia. Teismas galėjo atsižvelgti į tai, kad buvusios savininkės turėtos žemės kartografiją NŽT 2024 m. atliko pagal Žinių lapo 8 grafos B punkte nurodytas gretimybes, nevertindama 1940 m. rugpjūčio mėn. žemėlapio. Tos gretimybės yra kaimų ir dvarų pavadinimai. Iš NŽT kartografijos medžiagos žinoma, kad NŽT neturėjo tikslių kaimų ir dvarų žemių ribų. Taigi kartografija atlikta pagal du konkrečius rodiklius: žemės plotą (130 ha) ir nepakitusią geležinkelio liniją, žinant, kad žemė buvo abiejuose geležinkelio pusėse ir visa žemė buvo miesto pleciai. Kiek žemės buvo vienoje, o kiek kitoje geležinkelio pusėje, kur buvo žemių ribos, kur buvo gretimų teritorijų ribos, NŽT nežino.

13.5. Teismas NŽT argumentus ir dokumentus vertino taip kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apibendrinime (didžiausią reikšmę teikiant tiems duomenims, kurie pagal sudarymo datą yra artimiausi žemės nacionalizacijos datai), pagal dokumentų turinį, sistemiškai su kitais įrodymais (Ignalinos miesto istoriniais planais, istorinėmis žiniomis apie miestą, jo ribas, gyventojus ir miesto plėtrą).

13.6. Metodikoje nėra kitų nuostatų, kurios paaiškintų žemės naudojimo kitai paskirčiai turinį. Atsižvelgiant į būtent Metodikos nuostatas, teismas logiškai aiškindamas minėtą sąvoką atsižvelgė į Metodikos priėmimo metu galiojusias Žemės įstatymų nuostatas, kaip kitos paskirties Žemės sąvoka buvo suprantama aukštesnės galios teisės aktuose, kurie galiojo Metodikos priėmimo metu. Tai yra sisteminis teisės aiškinimas, kur teismas netaiko Žemės įstatymo 1940 m. egzistavusiems santykiams, bet įvertina/atsižvelgia į tai, kaip Metodiką patvirtinęs subjektas suprato/galėjo suprasti žemės naudojimą kitai paskirčiai. Pareiškėjas pateikė teismui ir istorinius šalinius apie 1940 m. galiojusiuose teisės aktuose paminėtas skirtingas žemės paskirtis, rūšis, palygino jas su šiuo metu galiojančiame Žemės įstatyme nustatytomis paskirtimis ir rūšimis. Tokia teisinio reguliavimo analizė nereiškia 1940 m. galiojusių santykių nagrinėjimo/aiškinimo taikant šiuo metu galiojančius teisės aktus, nes teismas šiuo atveju aiškinosi dabar galiojančios Metodikos nuostatą prasmę/reikšmę ir tai nereiškia lex retro non agit principo pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė teismo sprendimą skundžia iš esmės dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo (CPK 183, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

16. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (procesiniuose dokumentuose ir 2025 m. balandžio 28 d. teismo posėdyje), tiek apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo (apeliantė) NŽT teigia, kad Žemės reformos valdybos Žemės tvarkymo departamento 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapas įrodo, kad tik dauguma, bet ne visas plotas (110 ha) buvo naudojamas kaip kitos paskirties žemė, trobesiams eksploatuoti (kas gali būti suprantama kaip namų valdoms su sodu, daržu) ar naudota ūkiniams objektams eksploatuoti. Be to, aplinkybė, kad 1940 m. sausio 26 d. Žinių lapo 9 punkte buvo nurodyta, kad žemės mokesčių mokėjimo tikslu buvo nesuskirstyta rūšimis, o buvo laikoma „miestelio pleciais“, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad 110 ha žemės buvo naudojama kitai paskirčiai, nes pleciais (sklypais) gali būti vadinami ne tik kitos paskirties, bet ir žemės ūkio veiklai (ganykloms) naudojami žemės sklypai. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas dėl minėtų apeliantės argumentų nepasisakė.

17. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino suinteresuoto asmens NŽT procesiniuose dokumentuose ir 2025 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant šios kategorijos bylas – t. y. ar į 110 ha žemę galėjo sudaryti ne tik žemė, naudojama kitai paskirčiai, bet ir žemė, naudojama ūkiniai paskirčiai, ganykloms ir panašiai. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino termino „plecius“ reikšmės, nors viso bylos nagrinėjamu metu pareiškėjas (jo atstovas) ir suinteresuotas asmuo NŽT (jo atstovė) šį terminą aiškino skirtingai. Teismas taip pat išsamiai netyrė ir nevertino visų minėtame Žinių lape nurodytų grafų (pvz., 11 grafos, kurioje nurodyta: „nužiūrėtoje žemėje yra šie trobesiai“ įrašyta „dauguma Ignalinos miestelio plecių apstatyta įvairių nuomininkų trobesiais“, 13 grafos, kurioje nurodyta, kad dalis plecių yra užparduota), nors dalis atskirose grafose nurodytų duomenų, neabejotinai suponuoja išvadą, kad galimai ne visas žemės plotas (110 ha) buvo naudojamas kaip kitos paskirties žemė. Minėtos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galėjo lemti, jog skundžiamu sprendimu teismas neteisingai nustatė buvusios savininkės nuosavybės teise valdytos 110 ha žemės paskirtį.

19. Sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai netyrė ir nesirėmė į bylą pateiktais įrodymais:1940 m. Raudonosios armijos štabo žemėlapiu (viešinamas www.Geoprtal.lt/map/ - žemėlapių fondai), iš kurio matyti, kad rytinėje Ignalinos miestelio dalyje buvo tik kelios sodybos, kitą žemę sudarė pelkės, ganyklos ir pievos bei mišku apaugusi žemė; H. D. prašymu, rašytu buvusių rusiškų žemės bankų turto priverstiniam valstybės valdytojui (spaudas, gauta 1926 m. kovo 13 d.), iš kurio matyti, kad prašyme rašoma apie valdos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Švenčionių paviete, Vilniaus vaivadijoje, sudėtį, „A. Miestelis Ignalino“, kurio plotas apie 100/120 ha, buvo su „167 buveinėmis ir 178 neužimtais sklypais. Apeliantės vertinimu, šiuos minėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo sistemiškai vertinti kartu su civilinėje byloje pateikta istoriko A. M. monografija ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“, kurioje publikuojamos istorinio Ignalinos teritorijos žemėlapio, ištraukos. Iš šių įrodymų visumos, apeliantės vertinimu, matyti, kad labai ženklių Ignalinos miestelio teritorijos užstatymo pokyčių rytinėje dalyje iki 1940 metų nebuvo.

20. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vėlesniais duomenimis, kurie, teismo vertinimu, yra artimesniais nacionalizacijai (pvz. 1939 m. planu, kartografavimu), ir kurie, anot teismo, patvirtina, kad teritorija buvo naudojami kitai paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Kaip pagrįstai nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, Ignalinos tikrosios būklės plano schemoje, parengtoje 1939 metais, kuri buvo naudota kartografavimo planui rengti, nėra nurodyti kitos paskirties žemės plotai, todėl kartografavimo plane matomas 2024 m. Ignalinos miesto užstatymas ar 1939 metų Ignalinos tikrosios būklės plano schemoje pažymėtos buvusios savininkės valdytos žemės ribos, negali savaime patvirtinti, kokiai paskirčiai buvo naudojama žemė 1940 metais Ignalinos miestelyje, kuris neturėjo miesto statuso. Taigi, esant suinteresuoto asmens NŽT nurodytiems įrodymų prieštaravimams, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą paneigti arba patvirtinti šiuos prieštaravimus, o jei būtų nustatyta, kad tokie prieštaravimai egzistuoja – juos išspręsti. Šiuo atveju teismas tokios pareigos neįvykdė. Be to, svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė, kuo remdamasis vertino, jog iš 1939 metų plano ir kartografavimo matyti, kad 110 ha žemę 1940 metais buvusi savininkė naudojo kitai paskirčiai. Tai suponuoja išvadą, jog teismo sprendime iš esmės nėra motyvų, iš kurių būtų galima spręsti, kodėl priimtas būtent toks sprendimas.

21. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, kad kitas svarbus įrodymas nagrinėjamai bylai, kurio išsamiai netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 25 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie E. (H.) D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“ priedo Valdos „(duomenys neskelbtini)“ su polivarku „Ignalino“, dabar miesteliu, Vertinimo aprašas (dokumentas rengtas 1927 m. balandžio 20 d.), kuriame yra nurodyta valdos sudėtis ir nurodyta, kad H. D. valdoje 1927 m. sodybos sudarė 40 dešimtinių (40x1,0925=43,70 ha), o ganyklos tuo laiku sudarė 110 dešimtinių (110x1,0925=120,175 ha). Remiantis šiuo įrodymu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, jog net jei iki 1940 metų galėjo sumažėti ganyklų plotas, tai savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad iki 1940 metų ganyklų plotas tapo lygus nuliui. Neįvertinus minėto įrodymo sistemiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, galėjo būti neteisingai nustatyta buvusios savininkės nuosavybės teise valdytos 110 ha žemės paskirtis.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus vien vidiniu įsitikinimu, nesant kvalifikaciją turinčio specialisto pagal plano sutartinius žymėjimus nustatyto miško, kitos žemės, ganyklų (pievų) ploto bei statiniais užstatyto ploto, neturėjo pagrindo spręsti, kad H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės 100 ha plotas buvo naudotas kitai paskirčiai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo NŽT tiek atsiliepime į patikslintą pareiškėjo pareiškimą, tiek suinteresuoto asmens atstovė 2025 m. balandžio 28 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ta aplinkybė, jog matininkas G. K., remdamasis kartografijos aktu ir NŽT atsiliepime nurodytu žemėlapiu, 2025 kovo 4 d. atliko žemėlapyje žalia spalva pažymėtos teritorijos, kuri patenka į kartografuotas buvusios savininkės sklypo ribas, ploto paskaičiavimą ir nustatė, kad teritorijos plotas yra 18,37 ha, suponuoja išvadą, kad kvalifikaciją turintis matininkas galimai galėtų, iššifravęs visus planuose naudotus sutartinius žymėjimus, tiksliai (ar apytiksliai) nustatyti ir žemės plotus, kurie buvo užstatyti pastatais, ir žemės plotus, kuriuose buvo pievos, ganyklos, krūmynai ir kita nenaudojama žemė, nes nuosavybės teise valdytos žemės paskirties nustatymas yra reikšmingas apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę. Taigi, tokia apeliantės išreikšta pozicija dėl galimybės nustatyti valdytos žemės paskirtį pasitelkiant matininko pagalbą pirmosios instancijos pirmosios instancijos teismui buvo žinoma.

23. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą CPK V dalyje nustatyta tvarka, t. y. ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2017, 25 punktas; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-378/2019, 28 punktas). Nedispozityviose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens NŽT atstovei teismo posėdžio metu išreiškus minėtą poziciją, kad kvalifikaciją turintis matininkas galimai galėtų, iššifravęs visus planuose naudotus sutartinius žymėjimus, tiksliai (ar apytiksliai) nustatyti ir žemės plotus, kurie buvo užstatyti pastatais, ir žemės plotus, kuriuose buvo pievos, ganyklos, krūmynai ir kita nenaudojama žemė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą savo iniciatyva kviesti į teismo posėdį matininką G. K., siekiant išsiaiškinti nagrinėjamai bylai reikšmingas papildomas aplinkybes, ar pasiūlyti pareiškėjui ar suinteresuotam asmeniui kviesti kitą kvalifikaciją turinti asmenį, siekiant, jog būtų pašalintos kilusios abejonės ir prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė ir suinteresuoto asmens NŽT pateiktų prieštaravimų ir abejonių, priimdamas sprendimą, nepašalino.

24. Taip pat sutiktina su apeliante, kad nors vertindamas civilinėje byloje pateiktą matininko G. K. 2025 m. kovo 24 d. atliktą paskaičiavimą ir schemą, teismas padarė išvadą, jog minėtoje schemoje, kurioje žalia spalva yra pažymėta 18,37 ha teritorija, matyti pažymėti keliai, tačiau teismas nepasisakė, kokiu pagrindu tarp žalia spalva pažymėtų miško plotų esantys pažymėti keliai leidžia spręsti, kad būtent visas 110 ha plotas 1940 metais buvo naudojamas kitai paskirčiai. Taigi, dar ir dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, susijusias su matininko G. K. 2025 m. kovo 24 d. atliktu paskaičiavimu ir schema, yra tikslinga į teismo posėdį kviesti matininką G. K.

25. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo normomis, nes ginčo sprendimo priėmimo metu galiojančio įstatymo nuostatos negali būti tiesiogiai taikomos sprendžiant apie 1940 metais H. D. nuosavybės teise valdytos žemės Ignalinos miestelyje naudojimą ar nenaudojimą kitai paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šiuo apeliacinio skundo argumentu, atkreipia dėmesį, kad principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios arba, kitaip tariant, negalioja atgaline tvarka. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525-219/2016). Kita vertus, kasacinis teismas yra pripažinęs teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybę, tačiau tokiai galimybei materializuotis yra būtinas įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas įsigaliojo nuo 1994 m. liepos 1 d. ir šiame įstatyme nenumatyta, kad įstatymo normos galioja iki jo priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti.

26. Kaip matyti iš pareiškėjo pareiškimo turinio juridinio fakto nustatymu siekiama ne įrodyti nuosavybės teises į žemės sklypą (ginčo dėl to nėra), bet siejama su sklypo vertės paskaičiavimu, siekiant pareiškėjui gauti iš valstybės kompensaciją. Taigi, nuosavybės teise valdytos žemės paskirties nustatymas yra reikšmingas apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, siekiant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui kompensaciją. Todėl siekiant teisingai nustatyti buvusios savininkės nuosavybės teise valdytos žemės paskirtį, ypač svarbu išsamiai ištirti visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes. Teismo sprendimas turi būti priimamas įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą. Kaip jau minėta, šios kategorijos bylose teismas turi pareigą būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatliko atskirų įrodymų ir jų viseto visapusiško ir objektyvaus vertinimo, nepaneigė suinteresuoto asmens NŽT nurodytų įrodymų prieštaravimų. Tinkamai neištyręs byloje esančių įrodymų visumos, pirmosios instancijos negalėjo teisingai nustatyti esminių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, o tai galėjo lemti, jog skundžiamu sprendimu buvo neteisingai nustatyta buvusios savininkės nuosavybės teise valdytos žemės paskirtis. Pirmosios instancijos teismas net nebandė išsamiai tirti ir aiškintis kokia apimtimi (visa ar tik tam tikra dalimi) 110 ha žemės sklypas buvo naudojamas kitai paskirčiai. Iš visų paminėtų aplinkybių darytina išvada, kad šiuo atveju ginčijamu sprendimu nebuvo atskleista bylos esmė ir įrodymų tyrimas byloje turėtų būti atliktas iš naujo, įvertinant visus byloje esančius įrodymus, siekiant teisingai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

28. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Dėl naujų įrodymų

29. Pareiškėjas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: 2025 m. birželio 9 d. NŽT siųstą raštą dėl informacijos pateikimo ir NŽT 2025 m. liepos mėn. raštą dėl informacijos pateikimą.

30. Ginčijamą sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia pateiktų naujų įrodymų prijungimo prie nagrinėjamos bylos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Lina Muchtarovienė