Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-06-16 · Administracinė byla Nr. eA-3201-629/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2021-02-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2021-04-21Vilniaus apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2021-06-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-16
Bylos Nr.
eA-3201-629/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04247-2020-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
R. K.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
UAB „Norlida“
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-3201-629/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04247-2020-4Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. (R. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Norlida“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. K. (R. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05158 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Norlida“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, kadangi Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Bendrovės vadovas nubaustas 1 000 Eur bauda už nelegalų darbą. Pareiškėjas pažymėjo, kad leidimą laikinai gyventi ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą jis negalėjo tikėtis, kad dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi. Bendrovės vadovas neskundė minėto nutarimo, nes nežinojo, kad UAB „Norlida“ bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikytos sankcijos, t. y. leidimų laikinai gyventi panaikinimas. Bendrovė 2019 m. gruodžio 20 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. TT-002 su UAB „Megadarbas LT“, kurios pagrindu paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinti reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenims įdarbinti Lietuvoje, įskaitant ir darbo vizos gavimą. UAB „Megadarbas LT“ atitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 30 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies 2 punkto teisės normas, reglamentuojančias tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikimo reikalavimus. Todėl Bendrovė, neturėdama patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, sudarė sutartį su tarpininkavimo paslaugas teikiančia įmone. UAB „Norlida“ teikia logistikos paslaugas, todėl jai reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai. Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ susisiekdavo elektroninių ryšių priemonėmis, t. y. telefonu, SMS žinutėmis, elektroniniu paštu ir pan. Pirmiausia Bendrovė iš paslaugos teikėjo gaudavo konkretaus darbuotojo pasiūlymą ir pradinius duomenis apie vairuotojo-ekspeditoriaus kvalifikaciją bei patirtį. Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (C, CE kategorijos) priskiriamas prie profesijų, su kurių darbuotojų trūkumu susiduriama jau daugiau nei metus, todėl Bendrovė buvo priversta vairuotojų-ekspeditorių ieškoti iš trečiųjų šalių. Lietuvos Respublikos Vyriausybei šalyje paskelbus ekstremaliąją padėtį ir karantiną, Bendrovėje buvo dedamos pastangos išvengti prastovų ir mokėti darbuotojams atlyginimus. Nekilo pagrindo abejoti UAB „Megadarbas LT“ pateikta informacija dėl visų reikalingų leidimų, todėl Bendrovė buvo įsitikinusi, kad visi užsieniečiai įmonėje įdarbinti teisėtai ir apie jų įdarbinimą pranešta visoms atitinkamoms institucijoms. Nei UAB „Norlida“, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o dėl galbūt aplaidžių paslaugų teikėjo veiksmų pareiškėjas negali būti atsakingas. Be to, jokios žalos valstybei ar jos ekonomikai bei viešiesiems finansams padaryta nebuvo. Vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje, t. y. UAB „Norlida“, neturėjimas dėl paslaugos teikėjo kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog galės dirbti ir gyventi Lietuvoje. Nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, tačiau pareiškėjo darbdavys yra Bendrovė, o ne jos vadovas, todėl leidimas laikinai gyventi pareiškėjui negalėjo būti panaikintas. Šioje byloje buvo pažeistas ir proporcingumo principas, nes Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš jų 53 – užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų šalių. Panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje UAB „Norlida“ nebegalės vykdyti veiklos ir finansinių įsipareigojimų.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Norlida“, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šį prašymą Departamentas patenkino ir 2020 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7505964, galiojantį iki 2022 m. vasario 7 d. Departamentui nustačius, kad Bendrovės direktorius, kaip darbdavio atstovas, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje buvo nubaustas už nelegalų darbą ir jam paskirta 1 000 Eur bauda, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Leidimas laikinai gyventi panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu – jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejiems metams, t. y. iki 2022 m. vasario 7 d., tačiau tai nereiškia, kad jis galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios, neatsižvelgiant į tai, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir kartu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Aplinkybė, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pats pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad jam negalėjo kilti teisinių pasekmių pagal Įstatymą. Bendrovės vadovo kaltė dėl administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020. Priimdamas Sprendimą atsakovas rėmėsi Administracinių nusižengimų registro duomenimis apie Bendrovės vadovo administracinį nusižengimą, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad atsirado Įstatyme įtvirtintas pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės, kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Todėl tiek UAB „Norlida“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir dėl jų nesilaikymo kylančias teisines pasekmes. UAB „Norlida“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą, sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui, o teisės aktų, kuriuose būtų tokia pareiga nustatyta Departamentui, nenurodė ir pareiškėjas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad ketina dirbti UAB „Norlida“. Departamentas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7505964; leidimą išdavė 2020 m. kovo 7 d. ir jis turėjo galioti iki 2022 m. kovo 7 d. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, ir Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 UAB „Norlida“ direktorius D. V. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, nustatytus UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. už nelegalų darbą, ir jam paskirta 1 000 Eur bauda. Bylos duomenimis, įmonės direktorius baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d. Departamentas, nustatęs, kad UAB „Norlida“ direktorius baustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, 2020 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-3) 50U-05158 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo (2020 m. spalio 22 d.) dirbo UAB „Norlida“ tolimųjų reisų vairuotoju.

7. Teismas nurodė, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ direktorius D. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Šis bendrosios kompetencijos teismo nutarimas yra įsiteisėjęs; paskirta bauda sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (administracinės bylos Nr. eA-5394-1062/2019; Nr. eA-5343-624/2019 ir kt.).

9. Teismas sprendė, kad tam, jog būtų galima taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, be kita ko, užtenka nustatyti, jog darbdavio atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skirta bauda. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė neginčijamai nustatyta, t. y. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 UAB „Norlida“ tuometiniam direktoriui D. V. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Siekiant taikyti minėtą Įstatymo normą nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, kad jis pats nepadarė jokio pažeidimo, todėl jie niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui. Be to, pareiškėjo nurodomos įvairios aplinkybės, susijusios su UAB „Norlida“ buvusiam vadovui paskirta nuobauda, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl teismas plačiau jų nenagrinėjo.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, nes jie yra deklaratyvūs, niekaip nepagrįsti. Pareiškėjas iš esmės remiasi tik savo subjektyvia nuomone, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurie paneigtų minėtų ginčui aktualių Įstatymo normų sisteminį vertinimą, atitinkantį suformuotą nuoseklią teismų praktiką. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas.

12. Teismas sprendė, kad nustačius, jog pareiškėjo darbdavys nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybių, kurioms esant toks leidimas būtų neišduotas. Todėl konstatuoti pareiškėjo nurodomų principų pažeidimą nėra pagrindo. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų, aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Bendrovės veiklos sutrikdymo rizikos ir finansinių įsipareigojimų apsunkinto vykdymo, sprendė, kad šie argumentai iš esmės nėra susiję su pačiu pareiškėju, visa atsakomybė dėl kilusių neigiamų pasekmių (galimo įmonės bankroto, sutrikusios veiklos ir kt.) tenka pačiam trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurio vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tačiau šios aplinkybės niekaip nedaro įtakos priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas vertino, kad žalos valstybei atsiradimas ar neatsiradimas taip pat nedaro jokios įtakos priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

14. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio – UAB „Norlida“ nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė vadovo nubaudimu pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, kad nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

15. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, netenkinus šio prašymo – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, nepasisakė, kodėl jų nevertino. Pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su ginčo situacija.

17. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas turi būti panaikintas, nes pareiškėjo darbdavys (Bendrovė) nėra nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, o yra nubaustas tik buvęs juridinio asmens vadovas. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas anksčiau, nei Bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą, todėl, vadovaujantis teismų praktika, šis pažeidimas negali turėti įtakos jau nusistovėjusiems (įsigaliojusiems) teisiniams santykiams, turi būti laikomasi lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo. Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, nes jis yra paremtas teismo nutarimu, priimtu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu, šiam nutarimui ar pažeidimo padarymui pareiškėjas negalėjo turėti įtakos, tačiau jis daro įtaką jo teisėms ir pareigoms. Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, nes leidimo laikinai gyventi panaikinimas daro įtaką ne tik asmeniui, kuriam jis yra adresuotas, bet ir Bendrovei, nes ji, netekusi darbuotojų, nebegalės įvykdyti savo įsipareigojimų ir greičiausiai taps nemokia. Bendrovės vadovo padarytas administracinis nusižengimas yra netyčinis ir formalus, valstybei bei jos saugomiems interesams žala nebuvo padaryta, tai patvirtina situacijos ir sukeltų pasekmių neproporcingumą, nes dėl formalaus pažeidimo buvo paskirtos kelios griežtos sankcijos: Bendrovės vadovui paskirta piniginė bauda; Bendrovės darbuotojams naikinami leidimai laikinai gyventi; Bendrovė netenka teisės ne tik įdarbinti naujus darbuotojus iš trečiųjų šalių, bet ir netenka jau esamų užsienio valstybių darbuotojų, todėl dėl atitinkamos specialybės darbuotojų stygiaus Lietuvoje, greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje ir taps nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų.

Šalies argumentai

18. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas nurodė, jog buvo baustas pareiškėjo darbdavys, tačiau iš tiesų buvo baustas ne pats darbdavys, t. y. Bendrovė, o buvęs jos vadovas. Už konstatuotą pažeidimą Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę bausti ne tik pagal ANK, kuriame atsakomybė galima tik fiziniam asmeniui, bet ir pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, kuri numato atsakomybę ir juridiniam asmeniui. Todėl turi būti laikoma, pareiškėjo darbdavys yra nebaustas, nes įstatymams suteikiant galimybę nubausti „tikrąjį“ darbdavį, t. y. juridinį asmenį, jis nebuvo nubaustas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kurios pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, yra išnykusi.

Atsiliepimas

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo panaikinti, nes jis teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05158 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodęs, kad atsakovas Sprendimu, kuris priimtas imperatyvaus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad ne pareiškėjo darbdavys buvo nubaustas už nelegalų darbą, o buvęs Bendrovės vadovas; pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas anksčiau negu Bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą; Bendrovės vadovo padarytas administracinis nusižengimas yra netyčinis ir formalus; Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

26. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti UAB „Norlida“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 21 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

27. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darbas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020; kt.).

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nurodytose bylose pateiktu išaiškinimu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnyje įtvirtintos darbdavio sąvokos interpretavimu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

30. Anksčiau nurodytų teisės aiškinimų kontekste vertintini ir pareiškėjo argumentai, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi. Kadangi įmonės direktoriaus nubaudimas tuo pačiu reiškia darbdavio padarytą teisės pažeidimą (žr. šios Nutarties 28, 29 p.), esantį pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiosios šalies piliečiui, faktas, kad nubaustasis darbdavio įgaliotas asmuo – direktorius įmonėje nebedirba, teisinio situacijos vertinimo nekeičia ir negali būti pripažįstama darbdavio baudimo faktą šalinančia aplinkybe.

31. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, anksčiau nurodyta teisės aiškinimo praktika aktuali ir taikytina šioje byloje. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.

32. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentui tenka pareiga, o ne teisė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2924-552/2021).

33. Taigi Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) yra nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

34. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo principams, kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams suteikiama (įgyjama) tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVeslava RuskanMilda Vainienė