Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Čitavičiūtei, nuteistajam P. J., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nuteistajam P. J., jo gynėjui advokatui Viliui Masiuliui, nukentėjusiojo V. V. atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. J. ir P. J. skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. ir nubaustas 25 MGL (941 Eur) bauda,

P. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., 223 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. 25 MGL (941 Eur) bauda, pagal BK 223 str. 1 d. 30 MGL (1129 Eur) bauda, pagal BK 300 str. 1 d. 35 MGL (1318 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausme subendrinus iš dalies sudedant, P. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (2259 Eur) bauda.

V. V. iš P. J. priteista 144,81 Eur, iš P. J. – 144,81 Eur išlaidoms už suteiktą teisinę pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. J. nuo 2010 m. gegužės 13 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , buveinės adresas: (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. (straipsnio redakcija iki 2013-01-01) būdamas atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, pagal 11 str. 1 d. būdamas atsakingu už buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdamas 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2011 m. liepos 1 d. neapskaitė 93 723,69 Lt (27144,26 Eur) komandiruočių išlaidų;

pažeisdamas 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 str. 1 d. reikalavimą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus bei pažeisdamas 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 4 punkto reikalavimą, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2011 m. liepos 1 d. atvaizdavo ūkines operacijas (dienpinigių ir komandiruotės išlaidų išmokėjimą darbuotojams), kurioms nepateikė pateisinančių pirminės buhalterinės apskaitos dokumentų, tai yra iš kasos išlaidavo 72 584,29 Lt (21021,86 Eur) įmonės darbuotojams kaip dienpinigius ir komandiruotės išlaidas, tačiau šių ūkinių operacijų nepagrindė kasos išlaidų orderiais;

taip pat pažeidė minėtų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 5 punkto reikalavimą, kad pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai-žodžiais, centai-skaitmenimis, 19 punkto reikalavimus, kad jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti, 8 punkto reikalavimus, kad kasininkas, neišmokėjęs pinigų per mokėjimo žiniaraštyje ūkio subjekto vadovo ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nurodytą laikotarpį, privalo: 8.1. mokėjimo žiniaraštyje prie negavusių pinigų asmenų pavardžių įrašyti žodį „Deponuota“; 8.2. sudaryti deponuotų sumų žiniaraštį; 8.3. mokėjimo žiniaraščio pabaigoje įrašyti faktiškai išmokėtą pinigų sumą, taip pat neišmokėtą pinigų sumą, kuri turi būti deponuotam sutikrinti šias sumas su žiniaraštyje nurodyta bendra suma, padaryti atitinkamą įrašą ir pasirašyti, nes:2010-12-31 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010-11-11 kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodyta išmokama suma žodžiais; 2010-07-26 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 2 273,18 Lt, 2010-08-31 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 304,00 Lt, 2010-08-31 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 45 300,00 Lt, 2010-09-28 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 304,00 Lt, 2010-10-26 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 1 359,58 Lt, 2010-10-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 357,00 Lt, 2010-10-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 12 117,64 Lt, 2010-10-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 18 842,07 Lt, 2010-10-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 817,55 Lt, 2010-10-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 14 500,00 Lt, 2010-10-29 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 491,49 Lt, 2010-11-03 pagal mokėjimo žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 1 483,80 Lt, 2010-11-03 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 10 000,00 Lt, 2010-11-11 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 20 000,00 Lt, 2010-12-31 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 30 000,00 Lt, 2010-06-27 kasos išlaidų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išlaidavo 10 054,63 Lt – iš viso iš kasos išlaidavo 168 204,94 Lt (48715,52 eurų) be pinigų gavėjo parašų, žiniaraščiuose nenurodė, kad pinigai deponuoti, nesudarė deponuotų pinigų žiniaraščio; be to, minėtuose kasos išlaidų orderiuose, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), jis, kaip įmonės vadovas, nepasirašė; o kasos išlaidų orderiuose, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirašė ir įmonės vyr. finansininkas (buhalteris);

taip pat pažeidė minėtų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 11 punkto reikalavimus, kad kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai; pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų ir išlaidų orderių išrašymo dieną, nes 2010-12-31 V. V. išrašytame kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), 21065,03 Lt mokėjimo pagrindas yra nurodyta „Avansas“, nors pinigai išmokėti pagal 2010-10-29, 2010-10-29, 2010-11-08, 2010-11-25, 2010-11-25, 2010-12-06 avansinėse apyskaitose priskaičiuotas komandiruotės išlaidas;

pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-29 nutarimu Nr. 780 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ (nauja redakcija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-09 nutarimą Nr. 407) patvirtintų mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių nuostatų reikalavimus - pagal 7 punktą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti vedamas kasos pajamų bei išlaidų orderių registras, tačiau jo nevedė; 6.1 punktą - kasos pajamų bei išlaidų orderiuose turi būti nurodytas numeris, kuris turi būti formuojamas didėjančia tvarka, t.y. skirtinguose UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pajamų ir išlaidų orderiuose negali būti nurodomas tas pats numeris, o Ūkio subjektai privalo užtikrinti kasos pajamų bei išlaidų orderių numerio unikalumą vedamoje kasos knygoje.

Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.,

be to, P. J. nuteistas už tai, kad 2011 m., nuo birželio 22 d. iki rugpjūčio 4 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini)., paprašė apskaitininkės G. B. perrašyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygos įrašus apie kasos operacijas, atliktas nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. lapkričio mėn., į naują kasos knygą ir perrašant įtraukti tariamai praleistus įrašus apie jo nurodytas kasos operacijas, t.y. kad 2010-09-27 P. J. pagal kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) į kasą įnešė 11 100 Lt avansą ūkinei veiklai ir 2010-09-28 P. J. pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) iš kasos išmokėta pagal vekselį 11 100 Lt, taip pat paprašė surašyti tariamai praleistas kasos operacijas patvirtinantį kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), nuslėpdamas nuo G. B. tik jam ir vadybininkui P. J. žinomas aplinkybes, jog tariamai praleisti įrašai neatitinka tikrovės ir nurodytos kasos operacijos, kurioms paprašė išrašyti orderius, nėra įvykę; G. B., kuri nieko nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, vykdydama P. J. prašymą, perrašydama jo pateiktos kasos knygos įrašus, į naują kasos knygą, šios kasos knygos 10-ame lape, įrašė, kad 2010-09-27 P. J. pagal kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) į kasą įnešė 11 100 Lt avansą ūkinei veiklai, bei 11-ame lape įrašė, kad 2010-09-28 pagal kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) P. J. iš kasos išmokėta pagal vekselį 11 100 Lt, taip pat išrašė šias kasos operacijas patvirtinantį kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), P. J. savo parašu patvirtino G. B. surašytos kasos knygos įrašų, kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos išlaidų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) tikrumą, tokiu būdu jis pagamino netikrus dokumentus - UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygą, kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini); tęsdamas nusikalstamą veiką, žinomai netikrą kasos knygą laikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. rugpjūčio 4 d., kuomet ją panaudojo – reikalaujamų dokumentų pateikimo metu pateikė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūnui kaip įrodymą, patvirtinantį, jog 2010-09-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ esą paskolino V. V. 11 100 Lt (3214,78 eurų);

be to, P. J. ir P. J. nuteisti už tai, kad P. J. iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su P. J., turėdami tikslą UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaule įgyti svetimą turtą – V. V. priklausančius 11 100 Lt, 2011 m. birželio 14-15 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkui K. J. paruošti paprastojo vekselio blanką 2010 m. rugsėjo 29 d. data, 11 100 Lt sumai, vekselio gavėju nurodant UAB „(duomenys neskelbtini)“; K. J., kuris nieko nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, pagal P. J. nurodymą atspausdinus neprotestuotino paprastojo vekselio blanką, kuriame vekselio surašymo data nurodė datą - 2010 m. rugsėjo 29 d. ir vekselio gavėju nurodė UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei atspausdintame blanke ranka įrašius vekselio sumą 11 100 Lt (skaičiais ir žodžiais) ir datą - 2011 m. birželio 20 d. - iki kurios turėtų būti apmokėtas paprastasis vekselis, P. J. – K. J. paruoštą paprastojo vekselio blanką pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininkei V. L., nurodė jai šio vekselio grafoje „Vekselio davėjas“ įrašyti V. V. duomenis ir šį vekselį, įdėtą tarp kitų dokumentų, pateikti pasirašyti V. V.; V. L., kuri nieko nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, vykdant P. J. nurodymą, jo duotame neprotestuotino paprastojo vekselio blanko grafoje „Vekselio davėjas“ ranka įrašius „V. V.“, V. V. asmens kodą bei gyvenamosios vietos adresą, ir užpildytą vekselio blanką, įdėtą tarp dokumentų, kuriuos turėjo pasirašyti iš komandiruotės grįžęs V. V., pateikus jam pasirašyti, V. V., pasitikėdamas V. L. ir būdamas įsitikinęs, jog pasirašo su komandiruote susijusius dokumentus, pasirašė visuose jos pateiktuose ir jos verčiamuose dokumentuose – tarp jų ir paprastajame vekselyje grafoje „Vekselio davėjas“ prie iš anksto įrašyto jo vardo ir pavardės; tokiu būdu P. J. – piktnaudžiaudamas V. V. pasitikėjimu, V. V. vardu pagamino netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, pagal kurį V. V. iki 2011 m. birželio 20 d. esą privalo sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 11 100 Lt; šio žinomai netikro vekselio pagrindu 2011 m. birželio 22 d. ir 2011 m. birželio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini)., po to pagamintą netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, perdavė P. J., pastarasis šį netikrą vertybinį popierių iki 2011 m. liepos 12 d. 11 val. 3 min., laikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini) bei šio netikro vekselio pagrindu 2011 m. birželio 22 d. ir 2011 m. birželio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose pasirašė ir paštu iš (duomenys neskelbtini) išsiuntė V. V. – tokiu būdu pateikė reikalavimus sumokėti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą 11 100 Lt (3214,78 eurų) pagal 2010 m. rugsėjo 29 d. paprastąjį vekselį, tačiau apgaule svetimo turto neįgijo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes V. V., gavęs P. J. 2011 m. birželio 22 d. ir 2011 m. birželio 27 d. pasirašytus reikalavimus apmokėti netikrą vekselį, apie tai pranešė policijos pareigūnams.

P. J. apeliaciniame skunde prašo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendį panaikinti ir atleisti P. J. nuo baudžiamosios atsakomybės. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, P. J. pripažindamas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismo išvados pagrįstos prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, jos padarytos neišsamiai, šališkai vertinant bylos duomenis, nevertinant nuteistąjį teisinančių įrodymų, nepaneigus kaltinimui prieštaraujančių duomenų, pažeidžiant rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus, įtvirtintus BPK 7 str., 10 str. ir 44 str. P. J. nuteistas nesant jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jis pasikėsino sukčiauti, t. y. buvo iš anksto susitaręs su P. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaule įgyti svetimą turtą – V. V. priklausančius 11 100 Lt, ir žinodamas, kad paprastasis vekselis yra suklastotas, tyčia pateikė jį apmokėti V. V.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tiek paties nukentėjusiojo V. V., tiek nuteistųjų P. J. ir P. J., tiek kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymų, iš kurių matyti, kad 2011 m. birželio mėn. iš komandiruotės (duomenys neskelbtini) grįžęs vairuotojas V. V. neparvežė apie 3000 Eur, kuriuos buvo gavęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ partnerių (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai dėl pinigų praradimo fakto sutapo, o išsiskyrė tik dėl to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis prarado pinigus. Nukentėjusiojo teigimu, pinigai iš jo buvo pavogti, o nuteistieji viso proceso metu tvirtino, kad nukentėjusysis juos pragėrė. Nuteistųjų versiją patvirtina ta aplinkybė, kad V. V. automobilį iš (duomenys neskelbtini) parvairavo kitas vairuotojas, nes V. V. dėl savo ilgalaikio girtavimo to padaryti nesugebėjo. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkui P. J., kuris, kaip lojalus įmonės darbuotojas bei tiesiogiai su įmonės vairuotojais dirbęs asmuo, turėjo pagrįstą siekį, kad vairuotojas V. V. atlyginių įmonei padarytą žalą arba bent jau vienokiu ar kitokiu būdu užtikrintų įmonei padarytos materialinės žalos atlyginimą ateityje. Vienas iš tokių būdų yra vekselio išrašymas. Nurodytos aplinkybės neginčijamai byloja apie iš darbo teisinių santykių tarp nukentėjusiojo ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios interesus atstovauja nuteistieji, kilusio ginčo apimtį. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvuota, kokiais įrodymais grindžiama išvada, kad nuteistasis J. P. buvo iš anksto susitaręs su P. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai apgaule įgyti svetimą turtą – V. V. priklausančius 11 100 Lt. Nei nuteistojo P. J., kuris organizavo vekselio parengimą, nei nukentėjusiojo V. V. parodymuose, nei kituose byloje ištirtuose įrodymuose nėra jokių duomenų, kad nuteistasis P. J. iš anksto buvo susitaręs su P. J. suklastoti paprastąjį vekselį, išrašytą vekselio davėjo V. V. vardu. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis P. J. žinojo paprastojo vekselio parengimo ir pasirašymo aplinkybes. Tą dieną, kai buvo pasirašytas vekselis, nuteistojo P. J. net nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose. Aplinkybę, jog po to, kai V. V. pasirašė paprastąjį vekselį ir jį P. J. po kelių dienų perdavė P. J. buvo pastebėta, kad vekselyje per apsirikimą yra neteisingai nurodyta vekselio data, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nuteistojo P. J. žinojimą, kad vekselis yra suklastotas. Net pats pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, kad vekselio data ne sąmoningai, o per klaidą (apsirikimą) buvo nurodyta neteisinga. Be to, akivaizdu, kad asmenys, kurie rengė vekselį UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais, neturėjo jokio tikslo vekselyje nurodyti ne tikrąją jo išrašymo datą (2011-06-15), o 2010-09-29. Be to, nukentėjusysis V. V. 2010-09-29 įmonėje net nedirbo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad neteisingas paprastojo vekselio datos nurodymas yra ne jo suklastojimo požymis, o rašymo apsirikimas, dėl kurio nėra nei vieno iš nuteistųjų tyčios. Todėl ta aplinkybė, jog po to, kai V. V. pasirašė paprastąjį vekselį, nuteistasis J. P., žinojęs apie V. V. įmonei padarytą materialinę žalą ir buvęs įsitikinęs dėl vekselyje išreikštos V. V. valios atlyginti padarytą žalą tikrumo, po kelių dienų pastebėjo, kad vekselyje nurodyta neteisinga data, negali būti vertinama kaip vekselio suklastojimo požymis.

Skunde taip pat nurodoma ir tai, kad teismo išvados, jog nuteistasis P. J. suklastojo kasos knygą, neatitinka teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas pripažino, kad popierinė knyga, kurioje nuteistojo P. J. prašymu padaryti įrašai apie faktiškai neįvykusias finansines operacijas, nėra oficiali UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knyga, nes tikroji kasos knyga, kuria reikia remtis, yra ta, kurią vedė buhalterines paslaugas teikianti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Buhalterines paslaugas teikiančios įmonės vestoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygoje jokių įrašų apie faktiškai neįvykusias finansines operacijas nėra. Popierinėje kasos knygoje, kuri nėra oficialus dokumentas, padaryti įrašai negali būti laikomi dokumento suklastojimu BK 300 str. prasme. Dėl nurodytų aplinkybių P. J. pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 str. 1 d., nes jo veiksmuose nėra dokumentų klastojimo požymių.

Apeliantas pažymi, kad konstatavus, jog jis pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., 300 str. 1 d. kaltu pripažintas nepagrįstai, teismas turėtų spręsti dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymima, kad P. J. visiškai prisipažino dėl BK 223 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailėjosi, todėl yra visos baudžiamajame įstatyme nustatytos sąlygos taikyti jo atžvilgiu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apelianto padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 223 str. 1 d., priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl akivaizdu, kad BK 40 str. 1 d. nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra nustatyta. Taip pat yra asmuo – S. J., kuris vertas teismo pasitikėjimo ir sutinka laiduoti už P. J.. Tai patvirtina byloje esantis prašymas perduoti P. J. laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą. Taip pat yra nustatytos BK 40 str. 2 d. numatytos sąlygos. J. P. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, žala padaryta nebuvo, ieškinys nėra pareikštas. P. J. anksčiau neteistas, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir pragyvenimo šaltinį, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad P. J. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Esant paminėtoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, yra visos sąlygos taikyti BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

P. J. apeliaciniame skunde prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Teismo išvados pagrįstos prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, jos padarytos neišsamiai, šališkai vertinant bylos duomenis, nevertinant nuteistąjį teisinančių įrodymų, nepaneigus kaltinimui prieštaraujančių duomenų, pažeidžiant rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus, įtvirtintus BPK 7 str. 10 str. ir 44 str. P. J. nuteistas nesant jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jis pasikėsino sukčiauti, t. y. iš anksto susitaręs su P. J. ir piktnaudžiaudamas V. V. pasitikėjimu, sąmoningai organizavo paprastojo vekselio suklastojimą per V. L. pateikiant jį pasirašyti V. V.. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tiek paties nukentėjusiojo V. V., tiek nuteistųjų P. J. ir P. J., tiek kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, apklaustų pirmosios instancijos teisme, parodymų, iš kurių matyti, kad 2011 m. birželio mėn. iš komandiruotės (duomenys neskelbtini) grįžęs V. V. neparvežė apie 3000 Eur, kuriuos buvo gavęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ partnerių (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai dėl pinigų praradimo fakto sutapo, o išsiskyrė tik dėl to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis prarado pinigus. Nukentėjusiojo teigimu, pinigai iš jo buvo pavogti, o nuteistieji viso proceso metu aiškino, kad nukentėjusysis juos pragėrė. Tokią versiją patvirtina tai, kad V. V. automobilį iš (duomenys neskelbtini) parvairavo kitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiųstas vairuotojas, kadangi V. V. dėl ilgalaikio girtavimo to padaryti nesugebėjo. Šiuo atveju akivaizdu, kad tarp nukentėjusiojo V. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kilęs ginčas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės, kylančios iš darbo teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvuota, kokiais įrodymai grindžiama išvada, jog nuteistasis P. J. su nuteistuoju P. J. buvo susitaręs dėl netikro paprastojo vekselio parengimo vekselio davėjo V. V. vardu. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties V. V. teiginius, kurie bylotų, kad V. V. paprastąjį vekselį pasirašė ne savo valia, o dėl P. J. sukčiavimo, padaryto piktnaudžiavimo pasitikėjimu būdu. Skunde pažymima, kad pats nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis dokumentus pasirašė net jų neskaitęs. Toks nukentėjusiojo elgesys byloja, kad jis pats veikė visiškai aplaidžiai ir neatsakingai. Jokių trukdymų ar kliūčių perskaityti jam pateiktus pasirašyti dokumentus niekas nedarė, to neteigė ir pats nukentėjusysis. Be to, nukentėjusysis netgi teigė, kad jis visada pasirašydavo dokumentus jų neskaitęs. Pažymima, kad šioje byloje turi būti įvertinta, kad tuo metu, kai pasirašė vekselį, nukentėjusysis pasirašė ne tik dokumentus, kurie paprastai pateikiami pasirašyti grįžus iš komandiruotės, bet ir visus dokumentus, kuriuos turi pasirašyti atleidžiamas iš darbo asmuo, nes būtent tuo metu nukentėjusysis buvo atleistas iš darbo. Taigi, jis žinojo, kad pasirašo ne tik komandiruotės dokumentus. Teismas, vertindamas ar nuteistasis P. J. piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu, taip pat visiškai ignoravo aplinkybę, kad nukentėjusiojo atleidimo iš darbo faktinė priežastis buvo ta, kad jis neparvežė iš (duomenys neskelbtini) partnerių gautų pinigų. Taigi, darbo santykių nutraukimo dokumentų ir vekselio pasirašymo metu jokių pasitikėjimu grįstų santykių tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo P. J. ar kitų įmonės darbuotojų, kurie, beje, visi patvirtino, jog jiems buvo žinoma, kad su V. V. buvo kalbėta apie būdus, kaip jis atlygins įmonei padarytą žalą, iš principo negalėjo būti. Neabejotina, kad nukentėjusiojo elgesys patvirtina, kad ne nuteistasis P. J. piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu, o nukentėjusysis, kaip jis pats teigia, pasirašydamas pateiktus dokumentus jų neskaitydamas, veikė absoliučiai neatsakingai ir turi prisiimti visas savo veiksmų teisines pasekmes, o nesiekti, kad būtų kriminalizuota įmonės darbuotojo P. J., kuris veikė įmonės interesais, veika. Aplinkybę, kad po to, kai V. V. pasirašė paprastąjį vekselį ir jį P. J. po kelių dienų perdavė P. J., buvo pastebėta, kad vekselyje per apsirikimą yra neteisingai nurodyta vekselio data, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip nuteistųjų žinojimą, kad vekselis yra suklastotas. Net pats pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose nurodė, kad vekselio data ne sąmoningai, o per klaidą buvo nurodyta neteisinga. Be to, akivaizdu, kad asmenys, kurie rengė vekselį UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais, neturėjo jokio tikslo vekselyje nurodyti ne tikrąją jo išrašymo datą (2011-06-15), o 2010-09-29. Pažymima, kad V. V. 2010-09-29 įmonėje net nedirbo. Paminėtos aplinkybės, nuteistojo vertinimu, patvirtina, kad neteisingas paprastojo vekselio datos nurodymas yra ne jo suklastojimo požymis, o rašymo apsirikimas, dėl kurio nėra nei vieno iš nuteistųjų tyčios.

Nukentėjusysis V. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo P. J. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą, ir palikti galioti Prienų rajono apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendį. Taip pat prašo priteisti advokato atstovavimo išlaidas. Nukentėjusiojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisingas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, remiantis visais byloje pateiktais įrodymais, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, neprieštarauja LAT formuojamai praktikai. Išteisinti P. J. jo apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų pagrindu nėra jokio teisinio pagrindo, o taip pat nėra juridinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nukentėjusysis nurodo, kad apie vekselio egzistavimą sužinojo tik gavęs laišką, kuriuo buvo raginamas pagal vekselį sumokėti pinigus. Iš karto suprato, kad apgaule ir tokiu būdu sukčiaudami UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas P. J. ir P. J. ketina išsireikalauti pinigų. Vekselis buvo suklastotas, todėl pinigų nemokėjo ir kreipėsi į policiją. Dėl aplinkybių, susijusių su vekseliu, buvo apklaustas ne kartą, smulkiai papasakojo visas žinomas aplinkybes, savo parodymų laikosi ir šiuo metu. Atlikus du rašysenos tyrimus specialistas nepatvirtino, kad vekselis yra pasirašytas paties nukentėjusiojo, vadinasi vekselyje galėjo pasirašyti imituodami nukentėjusiojo parašą kiti asmenys. Atlikus trečią ekspertizę ekspertės jau padarė išvadą, kad avansinėse ataskaitose ir neprotestuotiname paprastame vekselyje pasirašė nukentėjusysis. Nukentėjusysis taip pat nurodo manantis, kad vekselis pasirašyti buvo pakištas apgaulės būdu tarp kitų dokumentų, gali būti 2011-06-15, kai atvažiavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kabinete pasirašinėjo kažkokius dokumentus, kuriuos teikė susegtus segtuve kabinete buvęs vadybininkas ir įmonės buhalterė. Tą pačią dieną P. J. klausė, ką nukentėjusysis darys dėl pinigų, siūlė paimti paskolą iš banko ir grąžinti pinigus, kuriuos pavogė (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis sutiko. Būtent tada nukentėjusysis buvo pakviestas į biurą pasikalbėti dėl pinigų ir vyko segtuve susegtų dokumentų pasirašymas. Dokumentų nukentėjusysis neskaitė ir nesiaiškino, kokius dokumentus pasirašo. V. V. nurodo pasitikėjęs ir nemanęs, kad juose gali būti toks dokumentas, kuris įvardijamas vekseliu. Nukentėjusysis taip pat pabrėžia, kad anksčiau niekada nebuvo susidūręs su tokiu dokumentu, kaip vekselis, neturėjo jokio supratimo apie tokius dokumentus ir ką reiškia tokį dokumentą pasirašyti. Atkreipiamas dėmesys, kad tą pačią dieną, t. y. 2011-06-15, kai nukentėjusysis pasirašė kažkokius dokumentus, buvo sumuštas P. J. ofise, nukentėjusiajam buvo sulaužyta nosis, buvo padaryta operacija. Policija nedėjo jokių pastangų, kad įrodyti, jog sumušė ir sužalojo P. J. ir ikiteisminį tyrimą nutraukė nesurinkus pakankamai duomenų. V. V. kategoriškai nurodo, kad vekselio jis tikrai nepasirašė ir pinigų sumokėti pagal tokį vekselį neįsipareigojo. Kad vekselis suklastotas, patvirtina ir jo surašymo data (2010-09-29), kai nukentėjusysis dar nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokių santykių su minėta bendrove dar neturėjo, dirbti pradėjo tik 2010-10-13. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ginčas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl (duomenys neskelbtini) pavogtų pinigų galėjo būti tik po 2011-06-14, kai nukentėjusysis grįžo iš (duomenys neskelbtini). Paskutinį kartą nukentėjusysis UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tada, kai buvo sumuštas 2011-06-15.

Nukentėjusysis taip pat nesutinka su gynybine pozicija, kad nustačius, jog vekselyje ir kituose dokumentuose pasirašė vienas ir tas pats asmuo, nebebus pagrindo kaltinimams, kad vekselis yra suklastotas. Dokumento suklastojimas, kaip faktas ir vekselio suklastojimas yra teisiamųjų vertinimas siekiant panaikinti inkriminuotas nusikalstamas veikas. V. V. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad P. J. 2013-05-08 įtariamojo apklausos protokole ir P. J. 2013-05-08 įtariamojo apklausos protokole savo kaltę dėl pareikšto įtarimo pripažino visiškai. 2013-06-11 nuteistasis teismui pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo teisme surengimo po to, kai buvo nuteistas 2013-05-27 baudžiamuoju įsakymu ir pripažintas kaltu pagal visas inkriminuotas nusikalstamas veikas. Iš bylos matyti, kad P. J. savo kaltės dėl netikro suklastoto vekselio nepripažįsta, todėl jo perdavimas laiduotojo atsakomybėn pagal laidavimą yra teisiškai negalimas.

Nukentėjusysis nurodo nesutinkantis ir su nuteistojo P. J. apeliaciniu skundu. Nurodo, kad išteisinti P. J. jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. P. J. siekė nukentėjusįjį apgauti, tą suplanavo iš anksto, paruošė suklastotą vekselį, kaip dokumentą ir po to pakišo pasirašyti tarp kitų dokumentų. P. J. argumentas, kad tokiu būdu jis siekė apginti įmonės interesus, sietinus su darbiniais santykiais tarp įmonės ir nukentėjusiojo, kaip tik patvirtina jo tyčią veikti taip, kad nukentėjusysis būtų apgautas. Nukentėjusysis nurodo paaiškinęs visas su vekseliu susijusias aplinkybes, savo parodymų laikosi. Nors byloje yra pateiktos skirtingos išvados dėl rašysenos tyrimo, teismas objektyviai įvertino specialisto ir eksperčių pateiktų išvadų pagrįstumą ir patikimumą bendrame kontekste su kitais byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusysis pabrėžia, kad tikrai nebuvo taip, kad nukentėjusysis sąmoningai vekselio tikrai nepasirašė ir nebuvo išreikšta jo valia pripažinti tokią skolą. Sumušimo ir sužalojimo faktas įmonės ofise taip pat patvirtina faktą, kad kai nukentėjusysis nesutiko atlyginti iš jo (duomenys neskelbtini) pavogtų pinigų buvo tiesiog apgautas ir sumuštas, turėjo sprukti, kad nebūtų dar labiau sužalotas. Nukentėjusysis pažymi, kad apie vekselio egzistavimą su juo niekas nekalbėjo, jokio sutikimo rašyti vekselį negavo, surašyto vekselio neparodė. Vekselis surašytas tuo metu, kai nukentėjusysis įmonėje dar nedirbo, o iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl pavogtų pinigų galėjo būti tik po 2011-06-14, kai nukentėjusysis grįžo iš (duomenys neskelbtini). V. V. įsitikinimu, abu kaltinamieji yra kalti dėl vekselio suklastojimo, todėl jų apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė, prašė juos tenkinti.

Prokurorė ir nukentėjusiojo V. V. atstovas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų P. J. ir P. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. J. nuteistas dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti, P. J. nuteistas dėl pasikėsinimo sukčiauti. Nuteistieji P. J. ir P. J. apeliaciniuose skunduose nesutinka su teismo išvadomis pripažinti juos kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., padarymo, P. J. taip pat nesutinka su nuteisimu pagal BK 300 str. 1 d. Nuteistųjų teigimu, pirmosios distancijos teismas, pripažindamas juos kaltais dėl minėtų nusikaltimų padarymo, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl jų kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į BPK 320 str. 3 d. nuostatas, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose teismo išvados dėl P. J. kaltės padarius BK 223 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nėra ginčijamos, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos ir nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pripažįstant P. J. kaltu padarius šį nusikaltimą, nuosprendžio motyvų nekartoja.

Dėl BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Dėl dokumentų klastojimo pagal BK 300 str. 1 d. skundžiamu nuosprendžiu kaltu pripažintas ir nuteistas P. J.. Savo nesutikimą su teismo išvadomis dėl šios nusikalstamos veikos P. J. grindžia tuo, kad kasos knyga, kurioje buvo padaryti atitinkami įrašai dėl 11 000 Lt sumos, nėra oficiali, tai pripažino ir teismas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė buhalterines paslaugas teikianti įmonė, todėl popierinėje kasos knygoje, kuri nėra oficialus dokumentas, padaryti įrašai negali būti laikomi dokumentų klastojimu BK 300 str. prasme.

Pagal BK 300 str. 1 d. atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 str. dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 str. 1 d. dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų. Tačiau šiuo aspektu svarbu tai, kad nors BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012).

Nagrinėjamoje byloje P. J. buvo nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus (kasos knygą, kasos pajamų orderį, kasos išlaidų orderį), juos laikė ir panaudojo pateikdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams kaip įrodymą, neva patvirtinantį, kad 2010-09-29 UAB „(duomenys neskelbtini)” paskolino V. V. 11 100 Lt. Tokie P. J. veiksmai įvertinti kaip dokumentų klastojimas ir kvalifikuoti pagal BK 300 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad tyrimui pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)” popierinė kasos knyga nebuvo ta kasos knyga, kuria reikia remtis, tačiau ši kasos knyga buvo perrašyta, t. y. pagamintas netikras dokumentas, siekiant įtraukti neva praleistus įrašus apie kasos operacijas, t. y. dokumentas suklastotas siekiant sukelti teisiškai reikšmingas pasekmes. Pagamintas netikras dokumentas-kasos knyga buvo pateikta ikiteisminio tyrimo pareigūnams kaip tikra, siekiant patvirtinti versiją, kad V. V. UAB „(duomenys neskelbtini)” yra skolingas 11 100 Lt. Apygardos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. J. nebuvo kaltinamas tikro dokumento – kasos knygos suklastojimu į ją įrašant tikrovės neatitinkančius įrašus apie neva praleistas operacijas, todėl atmetamas, kaip nepagrįstas, apelianto skundo argumentas, kad popierinėje kasos knygoje, kuri nėra oficialus dokumentas, padaryti įrašai negali būti laikomi dokumentų klastojimu BK 300 str. 1 d. prasme. Šioje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tiriamu laikotarpiu (nuo 2010-07-01 iki 2011-06-30) tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2010-06-30 apskaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Apskaita buvo tvarkoma kompiuterinės apskaitos programa. Pagal šią sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“, be kitų paslaugų, įsipareigojo ir vesti kasos knygą. Įvertinus tai, laikytina, kad dvi kasos knygos, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, šiuo atveju negalėjo būti vedamos. Taigi, įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas P. J. veiksmus – nurodymą perrašyti kasos knygą į ją įtraukiant neva praleistas operacijas įvertino kaip dokumentų klastojimą. Su tokiu vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Kitaip tariant, kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą, kaip teisiškai reikšmingą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, bendrovėje dvi kasos negalėjo būti vedamos, kasos knyga buvo vedama buhalterines paslaugas teikiančios įmonės, todėl dar vienos kasos knygos surašymas vertintinas kaip netikro dokumento pagaminimas, kas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 str. 1 d.

Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje įrodyta ir tai, kad P. J. netikrą dokumentą laikė ir panaudojo. Netikro dokumento laikymas suprantamas kaip šio nusikaltimo dalyko turėjimas savo žinioje (valdymas), neatsižvelgiant į to turėjimo trukmę, kai kaltininkas netikrą ar suklastotą dokumentą laiko gyvenamojoje ar darbovietės patalpoje, automobilyje, slėptuvėje, drabužių kišenėje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Netikro dokumento panaudojimas – kai kaltininkas neteisėtai paleido netikrą ar suklastotą dokumentą į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad liudytoja G. B., P. J. nurodymu perrašiusi kasos knygą, ją atidavė P. J.. Šios aplinkybės neneigia ir pats P. J., taip pat neneigė, kad šią kasos knygą iki to laiko, kol pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, turėjo savo žinioje. Šią kasos knygą ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymu P. J. pateikė kaip tikrą, siekdamas pagrįsti savo ir P. J. pirminėse apklausose nurodytas aplinkybes dėl paskolos nukentėjusiajam V. V. suteikimo. Taigi, netikra (suklastota) kasos knyga, kaip tikra, buvo pateikta siekiant sukelti tam tikras teisiškai reikšmingas pasekmes nukentėjusiajam V. V. ir siekiant pateisinti veiksmus dėl vekselio surašymo. Nepaisant to, kad P. J. savo kaltės dėl dokumentų klastojimo nepripažino, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat paties P. J. paaiškinimus, kad jis nurodė perrašyti kasos knygą ir įterpti kelias tariamai praleistas operacijas, taip pat surašyti tas operacijas patvirtinančius kasos orderius, pagrįstai konstatavo, kad P. J. kaltė padarius BK 300 str. 1 d. numatytą nusikaltimą yra įrodyta.

Dėl BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Nuteistieji P. J. ir P. J. apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. jie nuteisti nepagrįstai, kadangi byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad jie, iš anksto susitarę, piktnaudžiaudami V. V. pasitikėjimu, pasikėsino sukčiauti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, pvz., meluodamas jiems, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, ir numato, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir nori apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2013). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Apgaulei sukčiavimo bylose baudžiamosios teisės prasme būdingas esminis informacijos nuslėpimas, jos iškraipymas, kuris lėmė nukentėjusiojo sprendimą savo turtą perduoti kitam asmeniui. Paprastai toks suklaidinimas daromas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikacinių duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą, ar asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tą atspindi ir gausi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-309/2013, 2K-312/2013, 2K-336/2013, 2K-523/2013, 2K-123/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 str. nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.

Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė sprendžiant, ar kaltininkų veiksmai atitinka sukčiavimo sudėtį, yra tai, ar nukentėjusysis V. V. vekselį išrašė ir pasirašė pats savo laisva valia, aiškiai suvokdamas vekselio pasirašymo pasekmes, t. y. tai, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)” įsipareigoja sumokėti 11 100 Lt, ar iš anksto surašytą vekselį pasirašė kaltininkų apgaulės įtakoje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar V. V. vekselį pasirašė laisva valia, ar ne, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir K. J., V. L. parodymais, specialisto išvadomis, ekspertizės aktu, iš dalies ir pačių kaltinamųjų teisme duotais parodymais, kuriuos palygino su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais ir BPK 276 str. 4 d. tvarka pagarsintais parodymais, taip pat kaltinamuosius ikiteisminio tyrimo metu apklausiusių pareigūnų R. J. ir D. I. parodymais. Įvertinęs paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis V. V. vekselyje pasirašė pats, tačiau pasirašė panaudojus apgaulę, t. y. nukentėjusiajam paprastasis vekselis buvo pateiktas pasirašyti tarp kitų buhalterinių dokumentų, kurie buvo segtuve ir kuriuos jis turėjo pasirašyti grįžęs iš komandiruotės. Nukentėjusysis V. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis UAB „(duomenys neskelbtini)” 11 000 Lt skolingas nebuvo, savo valia jokio vekselio nepasirašė. Vekselį galėjo pasirašyti to nežinodamas tuo metu, kai grįžęs iš komandiruotės pasirašinėjo kitus dokumentus, kuriuos pasirašyti buvo pateikusi V. L.. V. L. jis pasitikėjo, ji visuomet grįžus iš komandiruotės pateikdavo pasirašyti su komandiruote susijusius dokumentus. Paties nukentėjusiojo V. V. veiksmai po to, kai gavo raginimą sumokėti bendrovei pinigus pagal vekselį, taip pat kiti bylos įrodymai patvirtina, kad nukentėjusysis V. V. iš tikrųjų vekselį pasirašė kaltininkams piktnaudžiaujant jo pasitikėjimu, t. y. apgaulės įtakoje. V. V. iš karto po to, kai iš UAB „(duomenys neskelbtini)” gavo raginimą sumokėti 11 100 Lt, kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apklausta V. L. patvirtino, kad P. J. jai padavė vekselį ir daug kitų dokumentų, kuriuos ji vertė, o nukentėjusysis V. V. pasirašinėjo. Aplinkybę, kad V. V. atžvilgiu buvo panaudota apgaulė patvirtina ir nenuosekli nuteistojo P. J. pozicija viso proceso metu. Savo parodymus P. J. keitė viso proceso metu, tačiau sprendžiant dėl rašysenos ekspertizės skyrimo pripažino, kad jis pateikė V. L. vekselį, kad ji V. V. pateiktų pasirašyti dokumentus, tarp kurių buvo ir vekselis. Kad vekselis buvo surašytas nukentėjusiajam nežinant ir ne abipusių derybų metu, o kaltininkams turint tikslą apgaule iš nukentėjusiojo gauti 11 100 Lt patvirtina ir tai, kad vekselio surašymo data nurodyta tokia, kurią V. V. įmonėje net nedirbo. Vekselio data taip pat nesutapo ir su V. V. grįžimo iš komandiruotės, pinigų praradimo, nei vekselio perdavimo jam pasirašyti laiko. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo keliama versija, kad surašant vekselį V. V. netyčia suklydo nurodydamas jo surašymo datą, ši versija pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmesta, kaip prieštaraujanti kitiems byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti ir išsamiai išanalizuoti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju vekselis nebuvo surašytas abipusių derybų metu radus bendrą sutarimą dėl pinigų sumokėjimo terminų. Vekselio turinys, jo pasirašymo aplinkybės, P. J. ir P. J. elgesys (netikro dokumento-kasos knygos pagaminimas į ją įrašant melagingus duomenis apie tai, kad V. V. 2010 m. buvo suteikta 11 100 Lt paskola) akivaizdžiai rodo, kad vekselis iš tikrųjų neatspindi nukentėjusiojo V. V. valios ir jis surašytas siekiant apgaule neteisėtai užvaldyti V. V. priklausantį turtą – 11 100 Lt. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė teisingą ir faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad V. V. vekselį pasirašė dėl jo atžvilgiu panaudotos apgaulės ir, kad P. J. sudarytos vekselio pasirašymo aplinkybės buvo esminės, dėl kurių V. V. vekselį ir pasirašė.

Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino V. V., pačių nuteistųjų, taip pat kitų bendrovės darbuotojų parodymų apie tai, kaip nukentėjusysis V. V. komandiruotėje (duomenys neskelbtini) prarado apie 3000 Eur, kuriuos jis turėjo parvežti į bendrovę. Nuteistųjų įsitikinimu, aplinkybė, kad V. V. minėtus pinigus (duomenys neskelbtini) pragėrė, o grįžęs jų negrąžino, patvirtina, kad tarp V. V. ir UAB „(duomenys neskelbtini)” buvo kilęs ginčas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės, kylančios iš darbo teisinių santykių. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu aspektu aplinkybės, kokiu būdu nukentėjusysis V. V. prarado pinigus, ar jis juos iš tikrųjų prarado, teisinės reikšmės vertinant P. J. ir P. J. veiksmus, kaip atitinkančius BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, neturi. Tokiu atveju, jei nukentėjusysis V. V. iš tikrųjų prarado įmonės pinigus ir jų negrąžino savo noru, kaltinamieji galėjo kreiptis į teismą ir gintis savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Tačiau šiuo atveju P. J. ir P. J. tokia teise nepasinaudojo, ėmėsi veiksmų, kad nukentėjusysis V. V. panaudotos apgaulės įtakoje pasirašytų vekselį, pagal kurį UAB „(duomenys neskelbtini)” jis įsipareigoja sumokėti 11 100 Lt. Šiuo atveju apgaulės panaudojimas šalina tiek drausminės, tiek civilinės atsakomybės galimybę. Pirmosios instancijos teismas paminėtas aplinkybes įvertino tinkamai ir pagrįstai tos aplinkybės, kad V. V. komandiruotėje Rusijoje prarado jam patikėtus pinigus, ko jis ir pats neneigė nurodydamas, kad pinigus pavogė, nelaikė esmine aplinkybe, turinčia juridinės reikšmės sprendžiant dėl P. J. ir P. J. baudžiamosios atsakomybės.

Nesutinkama su nuteistųjų skundų argumentu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvuota, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad P. J. buvo iš anksto susitaręs su P. J. dėl netikro paprastojo vekselio parengimo ir jo panaudojimo. Nors P. J. tvirtino, kad jis nežinojo apie vekselio suklastojimą, teismas tokius paaiškinimus pagrįstai vertino kaip gynybinę poziciją. Teismas nuosprendyje nurodė, kokiais duomenimis remdamasis sprendžia, kad P. J. parodymai apie vekselio suklastojimo aplinkybes neatitinka tikrovės ir yra melagingi, įvertino ne tik paties P. J. paaiškinimus, bet įvertino ir kitus duomenis, kuriuos pagrįstai laikė įrodymais. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu savaip interpretuodami byloje esančius įrodymus ir juos vertindami, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas įrodymus vertino neteisingai ir padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Nagrinėjamu atveju P. J. elgesys vekselyje pastebėjus tariamą rašymo apsirikimą – neteisingą jo surašymo datą, kasos knygos klastojimas siekiant pateisinti savo parodymus dėl paskolos V. V. suteikimo, nemotyvuotas parodymų dėl suklastoto vekselio keitimas teisme rodo, kad ta aplinkybė, kad vekselis yra surašytas ne V. V. valia, o siekiant apgaulės būdu iš V. V. gauti pinigus, P. J. buvo žinoma. Be to, P. J. ir P. J. dirbo kartu, kaip abu tvirtino, žinojo, kad V. V. prarado įmonės pinigus, abu turėjo tikslą, kad žala bendrovei būtų atlyginta, P. J. pats patvirtino, kad dėl kasos knygos klastojimo tarėsi su P. J., todėl pagrįstai teismas atmetė P. J. versiją, kad jam aplinkybė, kad vekselis yra suklastotas, nebuvo žinoma.

Dėl BK 40 str. nuostatų taikymo.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde prašo jo atžvilgiu taikyti BK 40 str. nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokį prašymą grindžia tuo, kad jis dėl BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo prisipažino, nuoširdžiai gailisi, dėl BK 300 str. 1 d., 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. numatytų nusikalimų jis nekaltas, todėl yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti minėto straipsnio nuostatas.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Pagal BK 40 str. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą ir yra visos šio straipsnio 2 d. nurodytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju P. J. savo kaltę pripažino tik dėl nusikaltimo, numatyto BK 223 str. 1 d., dėl dokumentų klastojimo ir pasikėsinimo sukčiauti savo kaltę neigė. BK 40 str. 2 d. 2 p. nurodyta, kad visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimas yra viena iš būtinų sąlygų sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kadangi P. J. savo kaltę pripažino tik dėl vienos nusikalstamos veikos, BK 40 str. nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos.

Aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusįjį, liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus, palygino duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas P. J. ir P. J. kaltei pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistiesiems paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų. Apygardos teismo teisėjų kolegija nenustatė esminių proceso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Nukentėjusysis V. V. atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškė prašymą priteisti iš P. J. ir P. J. jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 str. 1 d. teigiama, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti <...> nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, nukentėjusysis, siekdamas užtikrinti tinkamą savo interesų gynimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turėjo kreiptis teisinės pagalbos, todėl jis turi teisę iš kaltų asmenų gauti turėtų proceso išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos suteikimu, atlyginimą. Byloje pateiktas kvitas patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. V. advokatui A. Pliaugai sumokėjo 100 Eur. Tai patvirtina byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 729307. Atsižvelgiant į tai, kad procesas vyko pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie atmestini, nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš nuteistųjų.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos P. J., išlaidas iki 2015-04-15 sudaro 11,58 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų P. J. ir P. J. apeliacinius skundus atmesti.

Iš P. J. ir P. J. priteisti nukentėjusiajam V. V. po 50 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 11,58 Eur, iš nuteistojo P. J. nepriteisti.