Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ugneta“ ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

22. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apelianto teigimu, šalims būtina pateikti žodinius paaiškinimus, nes byloje nenustatytos esminę reikšmę nagrinėjamam ginčui turinčios faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės nemokumo momentu.

23. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas.

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3-2-611/2022, 28–29 punktai).

26. Atsižvelgusi į tai, kas nurodyta ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas netenkinamas.

Dėl naujo įrodymo

28. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti.

29. Apeliantas nauju įrodymu grindžia apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Apeliantas teikiamas naujas įrodymas turi įtaką šalių ginčo sprendimui, siekiant nustatyti ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. pradelstų įsipareigojimų dydį ir jos nemokumo atsiradimo momentą. Ieškovė susipažino su apelianto prie apeliacinio skundo pridėtu nauju įrodymu ir neprieštaravo, kad jis būtų prijungtas prie bylos medžiagos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas priimamas ir vertintinas, nagrinėjant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 314 straipsnis).

Dėl apelianto pareigos inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento

30. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė apeliantui reikalavimą dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu.

31. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartimi BUAB „Ugneta“ iškelta bankroto byla. Nurodyta teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugpjūčio 21 d., Lietuvos apeliaciniam teismui Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 10 d. nutartį palikus nepakeistą (civilinės bylos Nr. e2‑1514‑241/2017 ir Nr. eB2‑35‑265/2022). Dėl to žalos, padarytos laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo klausimui spręsti taikytinos ĮBĮ, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., normos.

32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki ir apeliantas 2016 m. sausio 1 d. turėjo apie tai žinoti, todėl apeliantas ne vėliau kaip 2016 m. vasario 17 d. turėjo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Apeliantas su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo moki, todėl jis neturėjo pareigos inicijuoti ieškovės nemokumo proceso.

34. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, pažymima, kad tam, jog būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir šios nutarties 54 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

36. Byloje nustatyta, kad apeliantas BUAB „Ugneta“ direktoriumi buvo nuo 2007 m. spalio 4 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo 2017 m. gegužės 22 d. į Klaipėdos apygardos teismą kreipėsi kreditorė IĮ „Taregas“.

37. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad 2015 metų ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys prieštaringi. 2015 metų balanso duomenimis, BUAB „Ugneta“ turėjo 227 548 Eur vertės turto ir 254 155 Eur po vienerių metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. 2015 metų balanse nurodyta, kad ieškovė neturėjo per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. Vis dėlto, 2015 metų aiškinamajame rašte nurodyta, kad ieškovė turėjo per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. Aiškinamojo rašto skiltyje „per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai“ nurodyta, kad ieškovės skola už santechninę įrangą ir medžiagas – 117 859 Lt (34 134,33 Eur). Aiškinamojo rašto įmonės skolų ir įsipareigojimų būklės lentelėje nurodyta, kad per vienerius finansinius metus mokėtinos skolos tiekėjams – 165 416 Eur, mokesčių skolos – 15 675 Eur, visa suma – 181 091 Eur.

39. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyti nepradelsti įsipareigojimai galėjo būti tik 90 134,97 Eur (60 134,97 Eur pagal UAB „Raidvis“ 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitą (apmokėjimo terminas – 2016 m. sausio 31 d.) ir 30 000 Eur neišpirkta lizinguotų automobilių vertė). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad likę balanse nurodyti įsipareigojimai nepradelsti 2015 m. gruodžio 31 d., nors, minėta, kad balanse nurodyta, jog tai po vienerių metų mokėtini įsipareigojimai.

40. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad į 2015 metų balansą įrašytas neišpirktas lizinguotas turtas – automobiliai „Škoda Superb“, „VW Touareg“ ir „BMW“, kurie nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovėms – UAB „Šiaulių banko lizingas“ ir UAB „Swedbank lizingas“. Taigi, ieškovė turėjo pareigą mokėti lizingo įmokas, bet ši aplinkybė finansinės atskaitomybės dokumentuose nenurodyta. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad lizingo objektai iki visiško jų išpirkimo lizingo gavėjo balanse neapskaitytinas kaip turtas, jo valdomas nuosavybės teise. Pirmiau nurodytą aplinkybę patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje spręsdamas klausimą dėl BUAB „Ugneta“ bankroto bylos iškėlimo (civilinė byla Nr. eB2‑35‑265/2022). Lietuvos apeliacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad ieškovės lizingo sutarčių pagrindu įsigyto turto neišpirkta vertė, nepaisant to, kad šis turtas yra įtrauktas į įmonės balansą, negali būti vertinama kaip realus įmonės turtas, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nutarties 20–21 punktai). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. neišpirkta ieškovės lizinguoto automobilio „Škoda Superb“ vertė buvo 14 706,18 Eur, „VW Touareg“ – 8 034,52 Eur, „BMW“ – 3 750 Eur, visa suma – 26 490,70 Eur. Apeliantas neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl lizinguotų automobilių neišpirktos vertės. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo, automobilių neišpirkta 26 490,70 Eur vertė nevertinama kaip įmonės turtas. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės ilgalaikio turto tikra vertė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo 26 490,70 Eur suma mažesnė negu nurodyta 2015 metų balanse.

41. Byloje taip pat nustatyta, kad į 2015 metų balansą, kaip gautina suma įrašyta UAB „Desvalda“ 70 239,10 Eur skola ieškovei, nors UAB „Desvalda“ 2014 m. gruodžio 18 d. iškelta bankroto byla, 2015 m. gegužės 11 d. ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pirmiau nurodytos skolos sumos ieškovė negavo. Be to, į 2015 metų balansą taip pat įrašyta UAB „Šilo statyba“ 23 062,86 Eur skola ieškovei, nors šiai įmonei teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškelta bankroto byla. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendime dėl įmonės pabaigos nurodyta, kad nepadengtas ieškovės kreditorinis reikalavimas – 21 856,40 Eur.

42. Teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas tikrai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1443-823/2017).

43. Lietuvos apeliacinis teismas spręsdamas klausimą dėl BUAB „Ugneta“ bankroto bylos iškėlimo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje konstatavo, kad iš UAB „Desvalda“ atgauti 70 239,10 Eur nėra net teorinių galimybių, nes Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu UAB „Desvalda“ pripažinta pasibaigusia, likviduota dėl bankroto ir išregistruotina iš Juridinių asmenų registro. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškelta UAB „Šilo statyba“ bankroto byla, 2016 m. liepos 14 d. nutartimi įmonė pripažinta likviduojama, todėl galimybės BUAB „Ugneta“ atgauti šią debitorinę skolą turi būti vertinamos itin rezervuotai (nutarties 25–26 punktai).

44. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovės 2015 metų balanse nurodytos turto ir gautinų sumų sumos – 227 548 Eur – papildomai atimtina 92 095,50 Eur suma (70 239,10 Eur + 21 856,40 Eur).

45. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės turto ir gautinų sumų vertė neviršijo 108 961,80 Eur (227 548 Eur – 26 490,70 Eur – 92 095,50 Eur), bet ne 116 058 Eur.

46. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės turto vertė buvo didesnė negu 116 058 Eur, nes dėl UAB „Desvalda“ ir UAB „Šilo statyba“ nemokumo procesų ieškovė pagal finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintas Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisykles, (toliau – Taisyklės), 2015 m. gruodžio 31 d. įgijo teisę į mokestinės permokos grąžinimą – 79 083,09 Eur (32 951,29 Eur pelno mokesčio ir 46 131,80 Eur PVM).

47. Pagal Taisyklių 2 punktą, kai skolininkas yra likviduotas ar bankrutavęs, mokesčio mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis. Vadovaujantis šių Taisyklių nuostatomis, beviltiškas skolas galima įrašyti į sąnaudas. Tai reikšminga finansinėje atskaitomybėje apskaičiuojant mokėtinus mokesčius. Vis dėlto, pagal Taisyklių 3 punktą, visais atvejais mokesčių mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet taip pat ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, priešingai negu teigia apeliantas, darytina išvada, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. neįgijo teisės į 79 083,09 Eur mokestinės permokos grąžinimą (pelno mokesčio ir PVM). Dėl to apelianto prašymas įpareigoti nemokumo administratorių pateikti teismui VMI pažymą dėl 2015 metais ieškovei grąžintinos mokesčių permokos taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neturintis įtakos šalių ginčo sprendimui. Be to, net ir beviltiškų skolų įrašymas finansinės atskaitomybės dokumentuose nereiškia, jog jos padidina įmonės turtą.

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. pradėta ir 2016 m. birželio 8 d. baigta vykdyti vykdomoji byla dėl 7 823 Eur ieškojimo iš ieškovės išieškotojai UAB „Dahlgera“. 2016 m. sausio 22 d. teismo įsakymu UAB „Peri“ iš ieškovės priteista 3 818,28 Eur skolos ir 61,56 Eur delspinigių (civilinė byla Nr. eL2-7787-432/2016). Ieškovė 2015 m. gruodžio 30 d. buvo skolinga UAB „Santechprekyba“ mažiausiai 4 716,99 Eur ir skola augo. 2015 m. gruodžio 1 d. ieškovės skolos likutis UAB „Raidvis“ – 29 868,76 Eur, 2016 m. vasario 1 d. – 80 003,73 Eur. Dėl to ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo 46 227,03 Eur pradelstų įsipareigojimų (7 823 Eur + 3 818,28 Eur + 4 716,99 Eur + 29 868,76 Eur). Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo pirmiau nurodytų 46 227,03 Eur pradelstų įsipareigojimų.

49. Iš nagrinėjamojoje byloje esančios Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2019 m. sausio 7 d. specialisto išvados nustatyta, kad ieškovė 2015 metais nesumokėjo į valstybės biudžetą 3 380 Eur pelno mokesčio ir 6 308 Eur PVM, visa ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsta mokesčių suma – 9 688 Eur.

50. Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad BUAB „Ugneta“ 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai – 55 915,03 Eur (46 227,03 Eur + 9 688 Eur) – viršijo pusę jos turto ir gautinų sumų vertės – 54 480,90 Eur (108 961,80 Eur : 2). Be to, apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas – išrašas iš avanso apyskaitos – patvirtina, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo dar papildomą 71 833,42 Eur pradelstą įsipareigojimą apeliantui, kuris, apelianto teigimu, nurodytas 2015 metų balanse. Susumavus visus byloje rašytiniais įrodymais patvirtintus pradelstus įsipareigojimus, nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai – 127 748,45 Eur – buvo didesni negu 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovės turto ir gautinų sumų vertė – 108 961,80 Eur.

51. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BUAB „Ugneta“ finansinė būklė 2015 m. gruodžio 31 d. atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus ir įmonė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas, kaip bendrovės vadovas, 2016 m. sausio 1 d. turėjo pareigą žinoti, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ieškovė buvo nemoki ir ne vėliau kaip 2016 m. vasario 17 d. turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Apeliantas pažeidė pareigą inicijuoti ieškovei bankroto procesą. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įmonė tuo metu vykdė ūkinę komercinę veiklą ir mokėjo skolas, nepašalina apelianto, kaip vadovo, atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl ieškovės nemokumo 2015 m. gruodžio 31 d., priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, buvo pagrindas pripažinti apelianto veiksmus, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, neteisėtais ir spręsti dėl apelianto civilinės atsakomybės.

Dėl įrodymų pakankamumo

53. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas pasiūlė šalims apsvarstyti galimybę skirti ekspertizę, siekiant nustatyti įmonės nemokumo momentą, ieškovė neprašė skirti ekspertizės ir nepateikė kitų įrodymų dėl nemokumo momento. Nepaisydamas to, teismas, turėdamas abejonių dėl ieškovės nemokumo momento nustatymo, neteisingai ir neišsamiai vertino byloje esančius duomenis, padarė įrodymų vertinimo ir fakto klaidas, sprendimą grindė prielaidomis. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

54. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartyje pasiūlė šalims apsvarstyti galimybę skirti finansų ekspertizę, siekiant nustatyti ieškovės nemokumo momentą. Taigi, teismas įvykdė savo pareigą pasiūlyti šalims įrodyti nemokumo momentą. Vis dėlto, aplinkybė, kad byloje nebuvo paskirta ekspertizė nereiškia, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir pažeidė proceso teisės normas.

55. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri teismui neprivaloma. Ji vertinama pagal vidinį teismo, nagrinėjančio bylą, įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės.

57. Aplinkybė, kad ieškovė nepasinaudojo teise prašyti teismo skirti ekspertizę, nereiškia, kad byloje nepakanka įrodymų, pagrindžiančių ieškovės nemokumo momentą. Pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad byloje pakanka įrodymų padaryti išvadą, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas. Dėl to negalima teigti, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo ir pakankamumo taisyklės.

Dėl žalos ir jos atlyginimo dydžio

58. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

59. Konstatavus ieškovės nemokumo momentą – 2015 m. gruodžio 31 d. – ir pripažinus apelianto veiksmus, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, neteisėtais, sprendžiant dėl apelianto civilinės atsakomybės, byloje turi būti nustatytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos – kaltė, žala, priežastinis ryšys.

60. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

61. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. gegužės 21 d., 2019 m. birželio 10 d. ir 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutartimis patvirtinta iš viso 207 114,32 Eur BUAB „Ugneta“ kreditorių reikalavimų suma (civilinė byla Nr. eB2-35-265/2022) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas žala vertino ne visą ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, bet po apeliantui atsiradusios pareigos nevykdymo, t. y. po 2016 m. vasario 17 d., bendrą išaugusį ieškovės skolų dydį, kurio ieškovė jos bankroto procese negali sumokėti kreditoriams.

62. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie AB „Šiaulių bankas“ 4 090,07 Eur kreditorinio reikalavimo susidarymo momentą, taip pat neįrodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ 4 336,58 Eur skola nebūtų atsiradusi, jeigu apeliantas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo. UAB „Santechprekyba“ reikalavimai pagal 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. sausio 29 d. sąskaitas (18 015,55 Eur) ir IĮ „Taregas“ reikalavimai pagal 2016 m. sausio 25 d. sąskaitą (307,17 Eur) atsirado iki pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Be to, ieškovė nepateikė duomenų, kada buvo užsakyti ir atlikti 2016 m. vasario 22 d. sąskaitoje nurodyti darbai 8 249,94 Eur. UAB „Raidvis“ 2016 m. sausio 29 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitos išrašytos iki apelianto pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Dėl to teismas sprendė, kad iš patvirtinto 67 057,36 Eur UAB „Raidvis“ reikalavimo, kuris perleistas UAB „Teisininkas“, 28 163,73 Eur negali būti vertinama kaip apelianto atlygintina žala. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje ieškovei iš apelianto priteisė 142 099,47 Eur žalos atlyginimo (205 262,51 Eur – 4 090,07 Eur – 4 336,58 Eur – 18 015,55 Eur – 307,17 Eur – 8 249,94 Eur – 28 163,73 Eur = 142 099,47 Eur).

63. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovės patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimo momentus, vertino, kurie kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo ar atsirado po faktinio ieškovės nemokumo ir apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo momento, t. y. po 2016 m. vasario 17 d., todėl tinkamai nustatė iš apelianto priteistinos žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas nepriteisė skolų, kurios atsirado iki 2016 m. vasario 17 d., nurodydamas, kad jos priežastiniu ryšiu nesusijusios su apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu. Skundžiamame sprendime teismas nustatė, kad dėl to, jog apeliantas pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo skola kreditoriams padidėjo 142 099,47 Eur.

64. Priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo naštos apeliantui. Teismas išaiškino šalims, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti apelianto neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutarties 4 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė apelianto neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, konstatavo, kad žala atsirado dėl apelianto neteisėtų veiksmų – nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei esant nemokiai. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad galioja kaltės prezumpcija. Šios prezumpcijos apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

65. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu, apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo priteistina žalos suma negalėjo būti didesnė negu 113 856,93 Eur, nes, pirma, vertindamas žalos dydį teismas nepagrįstai neatėmė iš ieškovės prašomos priteisti žalos sumos ieškovės bankroto byloje patvirtinto apelianto 5 713,55 Eur kreditorinio reikalavimo. Antra, žalos kreditoriams dydis turėtų būti skaičiuojamas nuo 2016 m. balandžio mėn. vidurio, todėl žala turėtų būti laikomi įsipareigojimai, kurie atsirado po 2016 m. balandžio 13 d. Dėl to, anot apelianto, iš ieškovės prašomos priteisti žalos sumos teismas turėjo atimti 18 652,91 Eur skolą UAB „Raidvis“ pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 3 876,08 Eur skolą UAB „Sanistal“ pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (142 099,47 Eur – 5713,55 Eur – 18 652,91 Eur – 3 876,08 Eur = 113 856,93 Eur).

66. Taigi, teismo priteistos žalos sumos dalies, t. y. 113 856,93 Eur, apeliantas neginčija. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl 113 856,93 Eur žalos priteisimo iš apelianto ir apeliantui šios dalies neginčijant, teisėjų kolegija dėl šios žalos sumos plačiau nepasisako.

67. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš apelianto priteisė ir tą žalos sumą, kuri yra ieškovės bankroto byloje patvirtintas apelianto kreditorinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi patvirtino apelianto 5 713,55 Eur finansinį reikalavimą (civilinė byla Nr. eB2‑35 265/2022). Pirmiau nurodyta apelianto patvirtinto finansinio reikalavimo suma neįskaitoma į ieškovei atlygintinos žalos mastą, todėl 5 713,55 Eur suma nepriteistina iš apelianto. Akcentuotina, kad tokios praktikos laikomasi Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėjant šios kategorijos bylas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis byloje Nr. e2A‑543‑330/2022).

68. Apelianto su apeliaciniu skundu pateiktas išrašas iš avanso apyskaitos, kaip minėta, patvirtina, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo papildomą 71 833,42 Eur pradelstą įsipareigojimą apeliantui. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė iki šiol skolinga apeliantui 71 833,42 Eur. Be to, 71 833,42 Eur apelianto reikalavimas nepatvirtintas ieškovės bankroto byloje. Dėl to nėra pagrindo 71 833,42 Eur sumos neįskaityti į ieškovei atlygintinos žalos mastą.

69. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad žala turėtų būti laikomi įsipareigojimai, kurie atsirado po 2016 m. balandžio 13 d.

70. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kada apeliantas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėta, kad įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir šios pareigos įgyvendinimo terminas buvo nustatyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nustačius įmonės nemokumo momentą ir nuo tos dienos skaičiuojant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Nekartodama pirmiau nurodytų motyvų dėl apelianto pareigos inicijuoti ieškovei bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento, teisėjų kolegija pažymi, kad 2016 m. vasario 17 d. laikytina atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėta skaičiuoti ieškovei padaryta žala. Apeliantas neteisingai nurodo, kad pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado po 2016 m. balandžio 13 d. Bankroto byla ieškovei iškelta kreditoriaus iniciatyva. Taigi, apeliantas, būdamas ieškovės vadovu tuo laikotarpiu, kai ieškovė buvo nemoki įmonė, ne tik laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, bet šios pareigos apskritai nevykdė. Dėl to apelianto argumentai, kad teismas iš ieškovės prašomos priteisti žalos sumos turėjo atimti 18 652,91 Eur skolą UAB „Raidvis“ pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 3 876,08 Eur skolą UAB „Sanistal“ pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą nepagrįsti. UAB „Raidvis“ vykdė rangos darbus etapais, darbai pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą atlikti ir perduoti 2016 m. kovo 24 d., t. y. po 2016 m. vasario 17 d. Ieškovės 3 876,08 Eur skola kreditorei UAB „Sanistal“ atsirado taip pat po 2016 m. vasario 17 d., nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nurodyta skola atsirado pagal 2016 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą už 2016 m. kovo 30 d. parduotas prekes.

71. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

72. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens nemokumo būsenos nustatymą, bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą, nustatė šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir nenukrypo nuo šiais klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.

73. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš apelianto kaip žalos atlyginimą priteisė taip pat ir 5 713,55 Eur sumą, atitinkančią ieškovės bankroto byloje patvirtinto apelianto kreditorinio reikalavimo dydį. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad ieškovei iš apelianto priteisiamas 136 385,92 Eur žalos atlyginimas (142 099,47– 5 713,55 = 136 385,92) (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

75. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir sumažinus iš apelianto priteistinos žalos sumą, valstybei iš apelianto priteistina 1 998 Eur žyminio mokesčio. Byloje nėra duomenų apie kitas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nesprendžiamas. Šalys nepateikė duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Tenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Ugneta“ (juridinio asmens kodas 300642303) iš atsakovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 136 385,92 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 92 ct) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 21 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 998 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio“.