- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-23
- Bylos Nr.
- I1-3622-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01701-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN)), 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Šioje įkalinimo įstaigoje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl patirdavo diskomfortą, galvos svaigimą, oro trūkumą, irzlumą ir kt.
2.2. Taip pat nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo pažeidžiamas jo privatumas skambinant, nes negalėjo laisvai bendrauti bei pasidalinti savo asmeniniais pasakojimais su šeimos nariais ir artimaisiais, kadangi mažoje skambinimo patalpoje jį galėjo girdėti kiti nuteistieji (suimtieji) ir nuolat stebintys pareigūnai.
2.3. Pareiškėjas teigia, kad anksčiau nurodytu laikotarpiu, sporto salė, kurioje galėjo praleisti vieną valandą, buvo nesutvarkyta, joje nebuvo iškvietimo mygtuko, todėl turėdavo belsti į duris, taip pat buvo prastas apšvietimas, netinkama oro vėdinimo sistema, todėl trukdavo oro, sporto salėje nebuvo tualeto ir persirengimo kambario. Pažymi, kad po apsilankymo sporto salėje nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, juo galėjo pasinaudoti tik du kartus per savaitę, neužtikrinant privatumo.
2.4. Nurodo, jog nuo 2006 m. iki 2019 m. vasario 13 d. ne vieną kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl mokamo darbo suteikimo, tačiau darbas suteiktas nebuvo. Taip pat laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjui trūko veiklos už kameros ribų ir socialinės reabilitacijos. Pažymi, kad bendraudamas su kaliniais, kurie dirbo mokamą darbą ir už tai gaudavo pinigus, jautėsi blogai. Pareiškėjo teigimu, dėl nuolatinio buvimo kameroje ir nesuteikto mokamo darbo jam pasireiškė depresija, stresas, tapo irzlus, jautėsi vienišas, prislėgtas ir kt.
2.5. Pareiškėjas pažymi, kad jam nuo penkių iki šešių kartų nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore. Paaiškina, kad buvo susiklosčiusi situacija, kai pareigūnai siūlė pasivaikščioti lyjant, o paprašius išvesti į lauką vėliau, buvo atsisakyta. Pabrėžia, kad ne vieną kartą kreipėsi į pareigūnus atsižvelgti į jo išgyvenimus, kuriuos patyrė įkalinimo įstaigoje, ir leisti pasivaikščioti palankiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
3. Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Mano, kad šioje situacijoje turi būti taikomas trejų metų senaties terminas. Pareiškėjas dėl savo galimai pažeistų teisių, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 14 d.
3.2. Teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi to nenumatė jokie teisės aktai. Asmenys, atvykę į Lukiškių TI-K, užpildydavo anketą, kurioje nurodydavo ar sutinka (nesutinka) būti laikomi su rūkančiais asmenimis. Atkreipia dėmesį, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis arba skundų dėl priverstinio laikymo kartu su rūkančiais.
3.3. Dėl skambinimo telefonu pažymi, jog užtikrinant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti. BVK nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus, nuteistojo stebėjimas pokalbio metu yra nelaikytinas jo teisių pažeidimu.
3.4. Dėl išvedimo į mankštos kambarį nurodo, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, o po mankštos pasinaudoti dušu. Pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų.
3.5. Paaiškina, jog pareiškėjo prašymų dėl įdarbinimo ginčo laikotarpiu, Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi, todėl nesant pareiškėjo prašymų, įstaigos administracija neturėjo aprūpinti pareiškėjo apmokamu darbu.
3.6. Dėl užimtumo ir socialinės reabilitacijos nurodo, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdė įvairias programas ir priemones, t. y. narkomanijos prevencijos, pozityvaus užimtumo priemones, kompiuterinio raštingumo ir kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programas. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį ir tinklinį, taip pat buvo išvedami į laisvalaikio užimtumo patalpas. Vykdavo užsiėmimai, koncertai ir renginiai. Pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms, o dalyvavimas jose yra pagrįstas savanoriškumo principu. Ginčo laikotarpiu, Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse negavo, todėl šios teises jam suteikti negalėjo.
3.7. Dėl pasivaikščiojimų organizavimo paaiškina, jog pasivaikščiojimai vyko dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis BVK reikalavimų. Pasivaikščiojimo galėjo nebūti arba jo trukmė galėjo būti sutrumpinta dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pažymi, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis (suimtasis) pažeidžia vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pabrėžia, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų (suimtųjų) teisė, bet ne pareiga.
3.8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Taigi nėra jokio pagrindo priteisti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas: nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 244 (byloje nėra duomenų apie kameros plotą) vienas; 2017 m. kovo 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 240 (plotas – 6,83 kv. m) ir joje iki 2017 m. balandžio 6 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. balandžio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 210 (plotas – 7,00 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. balandžio 21 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. balandžio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m) ir joje iki 2017 m. balandžio 26 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 242 (plotas – 6,90 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. gegužės 22 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. gegužės 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 74 (plotas – 7,94 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. liepos 26 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu, išskyrus 2017 m. liepos 21 d., tą dieną buvo laikomas vienas; 2017 m. liepos 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 212 (plotas – 6,80 kv. m) ir joje iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. rugpjūčio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 124 (plotas – 7,31 kv. m) ir joje buvo laikomas vieną dieną vienas; 2017 m. rugpjūčio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 74 (plotas – 7,94 kv. m) ir šioje kameroje iki 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2017 m. rugsėjo 13 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir 2017 m. rugsėjo 20 d. atvykus į Lukiškių TI-K buvo uždarytas į Kamerą Nr. 74 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje iki 2017 m. lapkričio 6 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu, išskyrus 2017 m. spalio 5 d., tą dieną buvo laikomas vienas; 2017 m. lapkričio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 210 (plotas – 7,00 kv. m) ir joje iki 2017 m. lapkričio 21 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. lapkričio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 226 (plotas – 6,90 kv. m) ir šioje kameroje buvo laikomas vieną dieną vienas; 2017 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m) ir joje buvo laikomas dalį dienos vienas; 2017 m. lapkričio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 74 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje iki 2018 m. kovo 8 d. buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu, išskyrus 2017 m. gruodžio 12 d., tą dieną buvo laikomas vienas; 2018 m. kovo 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 239 (plotas – 6,83 kv. m) ir šioje kameroje iki 2018 m. birželio 5 d. buvo laikomas vienas; 2018 m. birželio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 212 (plotas – 6,80 kv. m) ir joje buvo laikomas dalį dienos vienas; 2018 m. birželio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 205 (plotas – 6,90 kv. m) ir šioje kameroje iki 2018 m. spalio 9 d. buvo laikomas vienas; 2018 m. spalio 10 d. perkeltas į kamerą Nr. 74 (plotas – 7,94 kv. m) ir joje iki 2018 m. lapkričio 15 d. buvo laikoma su dar vienu asmeniu; 2018 m. lapkričio 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 218 (plotas – 6,83 kv. m) ir joje iki 2019 m. sausio 29 d. buvo laikomas vienas; 2019 m. sausio 30 d. perkeltas į kamerą Nr. 236 (plotas – 5,49 kv. m) ir joje iki 2019 m. sausio 31 d. buvo laikomas vienas; 2019 m. vasario 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 238 (plotas – 6,83 kv. m) ir šioje kameroje iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas vienas; 2019 m. vasario 13 d. išvyko į kitą laisvės atėmimo įstaigą.
5. Byloje ginčas kilo dėl 10 000,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
6. Dėl ieškinio senaties termino.
6.1. Atsakovės atstovas atsiliepime pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
6.2. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
6.3. Pareiškėjas skunde nurodo skirtingas datas, tačiau pažymi, kad jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d., bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jų padarymo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų įstaigą, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš pataisos įstaigos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo žinoti nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2020 m. gegužės 14 d. (spaudas ant voko).
Nors pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu, tačiau teismui skunde nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kurios jam būtų sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pastebėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad prastos gyvenimo sąlygos sąlygojo jam psichologinį sukrėtimą, stresą ir kt., o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą.
6.4. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, nepateikė teismui prašymo atnaujinti senaties terminą bei nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas. LVAT suformuotoje praktikoje tokio pobūdžio bylose, ne kartą yra pabrėžta, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo (žr. pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje A-360-858/2015).
6.5. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 14 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. vasario 13 d.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimas dėl privatumo ir tvarkos pasinaudoti dušu už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-2958-426/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01162-2019-5). Minėtoje byloje pareiškėjas rėmėsi privatumo trūkumu naudojantis dušu ir nurodė, jog dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, penkiolikai minučių. Sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2958-426/2019 yra įsiteisėjęs, todėl nagrinėjama byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo, susijusiu su galimybe pasinaudoti dušu ir privatumo jame, yra nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu).
8. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
9. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017 ir 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
10. Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų yra nepagrįsta, grindžiama objektyviais, netiesioginiais ir subjektyviais įrodymais.
11. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis:
11.1. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 7 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LVAT praktikoje taip pat akcentuojama įkalinimo įstaigos administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2716-662/2019; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016).
11.2. Pažymėtina, jog LVAT praktikoje vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017; 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017; 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).
11.3. Pareiškėjas skunde nenurodo ir nepateikia įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K administracijai buvo išreiškęs pageidavimą būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą, o įstaigos administracija būtų netenkinusi tokio prašymo. Tokių duomenų nepateikė ir Lukiškių TI-K. Dėl šių aplinkybių, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
12. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeista jo teisė į pokalbių telefonu privatumą:
12.1. Pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokią priežiūrą sudaro, be kita ko, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (7.1 p.). Laisvės atėmimo vietų pareigūnai turi imtis tokių priemonių, kad būtų užtikrinta tiesioginė ir nuolatinė suimtųjų bei nuteistųjų priežiūra.
12.2. Suimtųjų bei nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarką reglamentavo Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340 patvirtintas Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašas, kurio 4 punkte nustatyta, kad skambinimo tvarką kontroliuoja Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros, Socialinės reabilitacijos, įskaitos bei Kriminalinės žvalgybos skyrių pareigūnai ir darbuotojai. Šio aprašo 32 ir 33 punktai numatė, jog pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, turi teisę pats surinkti abonento numerį, kuriam pageidauja skambinti suimtasis ar nuteistasis, o taip pat, esant skambinimo ir kalbėjimo telefonu suteikimo ir organizavimo tvarkos pažeidimams, pareigūnas turi teisę suimtojo ar nuteistojo skambinimą ir kalbėjimą telefonu nutraukti arba neleisti jam įvykti.
12.3. Laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą ir kontrolę pokalbių metu. Sutiktina, kad tokia kontrolė gali apriboti asmenų privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
12.4. Pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo nuo kitų nuteistųjų ir pareigūnų, esant mažai patalpai, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumatė Lukiškių TI-K telefoninių pokalbių patalpų įrengimo. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai ar kiti nuteistieji, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, ją platino kitiems asmenims.
13. Pareiškėjas pažymėjo, jog mankštos kambarys neatitiko higienos normų, jame galėjo praleisti vieną valandą, po mankštos nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, nebuvo tualeto, persirengimo kambario ir iškvietimo sistemos.
13.1. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių TI-K tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktą, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafiką, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu. Pagal Aprašo 21 punktą, grąžinus suimtąjį ar nuteistąjį iš mankštos kambario į gyvenamąją kamerą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas savo darbo valandomis arba atsakingas už išvedimą į mankštos kambarį Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos pareigūnas, atsakingas už asmenų priežiūrą mankštos kambaryje, informuoja Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos prižiūrėtoją, atsakingą už priežiūros postą, kuriame laikomas šis suimtasis ar nuteistasis, apie būtinybę užtikrinti suimtojo ar nuteistojo teisę pasinaudoti dušu.
13.2. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte (taip pat įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte) nustatyta teisė laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Aplinkybės, kad po sporto užsiėmimų turėjo galimybę apsiprausti kameroje įrengtoje praustuvėje šaltu vandeniu pareiškėjas neneigia, taip pat skunde nurodo, jog dušu galėjo pasinaudoti du kartus per savaitę. Byloje nenustatyta, kad dėl to, jog pareiškėjas negalėjo nusiprausti duše dažniau (kiekvieną kartą po sporto), jam būtų kilę kokių nors sveikatos sutrikimų. Pats pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad kreipėsi į gydytojus ir jam buvo nustatytos sveikatos problemos, sąlygotos to, kad kiekvieną kartą po sporto jis negalėjo nusiprausti duše šiltu vandeniu. Pareiškėjas nurodomo pažeidimo visiškai nedetalizuoja, nėra nurodoma, kiek kartų kalinimo laikotarpiu jis buvo sporto salėje, ar teikė prašymus dėl galimybės pasinaudoti dušu po to, kai buvo mankštos kambaryje, tad šis argumentas yra atmestinas.
13.3. Aprašo priedo Nr. 1 „Suimtųjų ir nuteistųjų elgesio taisyklės mankštos metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime“ 1 punkte numatyta, kad vieno apsilankymo mankštos kambaryje trukmė – ne ilgesnė kaip viena valanda.
13.4. Iš nurodytų Lukiškių TI-K vidaus taisyklių ir pareiškėjui nedetalizavus bei konkrečiai nenurodžius aplinkybių, kada jam nebuvo suteiktas privatumas persirengiant prieš (po) mankštos kambario bei galimybė pasinaudoti tualetu ir kodėl jam turėjo būti suteikta galimybė mankštos kambaryje praleisti daugiau nei vieną valandą, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis ir pareiškėjo argumentus laikyti pagrįstais.
13.5. Pareiškėjas nepaaiškino kaip tiksliai pasireiškė mankštos kambario neatitikimas higienos normos reikalavimas, šį pažeidimą nurodė abstrakčiai ir jo neindividualizavo. Taip pat nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu.
13.6. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar kitų trūkumų mankštos kambaryje kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi, dėl anksčiau nurodytų priežasčių, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
14. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo suteikta galimybė dirbti apmokamą darbą.
14.1. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę.
14.2. LVAT yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr., pvz., 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015).
14.3. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai teikė prašymus jį įdarbinti į tuo metu buvusias laisvas darbo vietas. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik tokią teisę (žr., pvz., 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017). Todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nenustatyta.
15. Pareiškėjas skundė pabrėžė, kad jam nuo penkių iki šešių kartų nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, taip pat trūko veiklos už kameros ribų ir socialinės reabilitacijos.
15.1. BVK 103 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 103 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. BVK 103 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.
Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nėra reglamentuota. Byloje nenustatyta, kad įstaigos vadovas būtų priėmęs atskirą įsakymą dėl pasivaikščiojimo trukmės.
Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiais atvejais jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, abstrakčiai nurodė, jog esant blogam orui jam buvo siūloma eiti pasivaikščioti, ką pareigūnai turėjo padaryti teisės aktų nustatyta tvarka (BVK 103 straipsnio 2 dalis) arba kartais išvis nesuteikta teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas nenurodė, kokie pareigūnai ir kuriomis dienomis jam nesuteikė teisės pasivaikščioti, jo argumentai yra abejoti, todėl jais remtis ir daryti išvadą, kad atsakovės atstovas nesivadovavo teisės aktuose nustatytos tvarkos dėl pasivaikščiojimo gryname ore, nėra pagrindo.
15.2. Pažymėtina, kad dalyvavimas įvairiose užimtumo, socialinėse programose remiasi savanoriškumo principu. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir jai išreiškęs norą dalyvauti reabilitacijos programose ar kitose administracijos organizuojamose užsiėmimuose, tačiau pastaroji būtų atsisakiusi tai daryti. Pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad jam nebuvo suteiktas bendras užimtumas. Pabrėžiama, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose, reabilitacijos programose. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovės atstovas nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
16. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo dalis, kurioje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 14 d., nutrauktina. Taip pat nutrauktina pareiškėjo skundo dalis dėl nesuteiktos galimybes pasinaudoti dušu ir privatumo jame neužtikrinimo, o likusi pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo V. A. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 14 d., nutraukti.
Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo V. A. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl nesuteiktos galimybes pasinaudoti dušu ir privatumo jame neužtikrinimo, nutraukti.
Likusioje dalyje pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.