- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-14
- Bylos Nr.
- e2S-1346-343/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Atsakovas
- V. P., uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Karmen Beauty“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karmen Beauty“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ir V. P. dėl sumokėto avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Karmen Beauty“ (toliau – ieškovė) ieškinyje teismo prašė iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir V. P. (toliau kartu – atsakovai) solidariai priteisti 97 000 Eur sumą kaip negrąžintą avansą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti solidariems atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. P. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ieškinio sumai (97 000 Eur) užtikrinti, o jų nesant ar esant nepakankamai, lėšas bankuose ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius.
3. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad 97 000 Eur suma yra didelė ir reikšminga. Nurodė, kad ieškinyje pateiktos aplinkybės atskleidžia atsakovų nesąžiningumą. Atsakovai, žinodami, kad nuo 2019 m. sausio 18 d. yra taikomas draudimas sudaryti bet kokius sandorius dėl žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 17 d. išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statomo daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių butų (patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, įskaitant preliminarių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, taip pat jog yra panaikintas statybą leidžiantis dokumentas, šias aplinkybes sąmoningai nuo ieškovės nuslėpė, o galiojantį draudimą ignoravo ir 2021 m. spalio 25 d. sudarė rezervacinę sutartį, kurios pagrindu iš ieškovės paėmė avanso įmoką, lygią pusei turto kainos. Ieškovės teigimu, tokie atsakovų veiksmai nėra suderinti su sąžiningumo principo turiniu. Be to, atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai rodikliai neeliminuoja abejonių dėl jos galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio reikalavimų patenkinimo atveju. Atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansiniai rodikliai rodo įmonės finansinį nestabilumą. Kadangi ieškovė atsakovų atsakomybę už kilusią žalą vertina kaip solidarią, atitinkamai laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos ir atsakovui V. P., kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienasmenis vadovas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. liepos 10 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)” ir V. P. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant atsakovams kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant atsakovams teisę kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais, o turto nesant ar esant nepakankamai – UAB „(duomenys neskelbtini)” ir V. P. priklausančias turtines teises ir pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, paliekant teisę iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, darbuotojais, mokėti teisės aktuose numatytus privalomus mokesčius.
5. Konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus ir pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra įvykdyta.
6. Pasisakydamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo teismas vertino, kad ieškovės nurodytos aplinkybės (t. y., kad UAB „(duomenys neskelbtini)”, atstovaujama vienasmenio vadovo atsakovo V. P., žinodama, kad nuo 2019 m. sausio 18 d. viešajame registre yra registruotas draudimas sudaryti bet kokius sandorius dėl žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), statomo daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių butų (patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, taip pat, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimu buvo panaikintas daugiabučio namo statybos leidimas, vis tiek sudarė su ieškove 2021 m. spalio 25 d. rezervacinę sutartį, kuria susitarė dėl minėtame daugiabutyje esančių dviejų butų pardavimo ieškovei iki 2022 m. vasario 28 d. bei už tai gavo 117 000 Eur dydžio avansą) kelia pagrįstų abejonių tiek dėl UAB ‚(duomenys neskelbtini)”, tiek dėl V. P., kuris buvo bendrovės direktoriumi sudarant rezervacijos sutartį, sąžiningumo. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centro duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)” paskutinį kartą finansinę atskaitomybę teikė tik už 2020 metus, įvertinęs ieškinio sumą (97 000 Eur), darė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai gali bandyti slėpti turtą, dėl ko ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
7. Teismas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju taikytinos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskirajame skunde atsakovas V. P. prašo pakeisti ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį apelianto atžvilgiu, visų pirma turėjo įsitikinti, ar byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindu iš esmės gali būti kildinama apelianto civilinė atsakomybė ieškovės naudai.
8.2. Ieškovė poreikį taikyti apelianto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones susiejo su nesąžiningais jo veiksmais rezervacinės sutarties pasirašymo metu. Šią ieškovės poziciją palaikė ir teismas, priimdamas skundžiamą nutartį. Apelianto vertinimu, minėti ieškovės ir teismo motyvai iš esmės prieštarauja vienodai teismų praktikai, sprendžiant aktualius teisės klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Ieškovei neformuluojant reikalavimo atlyginti jos naudai kokią nors materialinę žalą, neginčijant rezervacinės sutarties galiojimo teisėtumo, apskritai nėra galimybės kalbėti apie apelianto atžvilgiu galinčią kilti civilinę atsakomybę pagal pareikštą ieškinį, kas eliminuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą apelianto asmeniui. Be to, apeliantas byloje laikytinas specialiuoju subjektu, kurio civilinės atsakomybės ribas apibrėžia rezervacinės sutarties pasirašymo metu jo užimtos pareigos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliantas veikė savo kompetencijos ribose, o ieškovė rezervacinės sutarties galiojimo ir jos teisėtumo neginčija.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Motyvuojamoji dalis
9.1. Apelianto nesutikimo dėl ieškinio prima facie pagrįstumo argumentai yra ginčo nagrinėjimo iš esmės dalykas. Reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
9.2. Teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Apeliantas neįrodė, kad yra išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas jo atžvilgiu, taip pat neįrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka proporcingumo reikalavimų, todėl atsakovo atskirasis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
11. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria solidarių atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. P. solidariai priteisti 97 000 Eur sumą kaip negrąžintą avansą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti solidariems atsakovams UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. P. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus ieškinio sumai (97 000 Eur) užtikrinti, o jų nesant ar esant nepakankamai, lėšas bankuose ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su kreditoriumi, darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius. Prašymą grindė didele ieškinio suma bei atsakovų nesąžiningumu.
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi prašymą tenkino ir pritaikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones abiejų atsakovų atžvilgiu. Teismas vertino, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra įvykdyta. Vertindamas grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, tokios kaip, kad UAB „(duomenys neskelbtini)”, atstovaujama vienasmenio vadovo atsakovo V. P., žinodama, kad nuo 2019 m. sausio 18 d. viešajame registre yra registruotas draudimas sudaryti bet kokius sandorius dėl žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), statomo daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių butų (patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, taip pat, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimu buvo panaikintas daugiabučio namo statybos leidimas, vis tiek sudarė su ieškove 2021 m. spalio 25 d. rezervacinę sutartį, kuria susitarė dėl minėtame daugiabutyje esančių dviejų butų pardavimo ieškovei iki 2022 m. vasario 28 d. bei už tai gavo 117 000 Eur dydžio avansą, kelia pagrįstų abejonių tiek dėl UAB ‚(duomenys neskelbtini)”, tiek dėl V. P., kuris buvo bendrovės direktoriumi sudarant rezervacijos sutartį, sąžiningumo. Teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centro duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)” paskutinį kartą finansinę atskaitomybę teikė tik už 2020 metus, įvertinęs ieškinio sumą (97 000 Eur), darė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai gali bandyti slėpti turtą, dėl ko ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
14. Apeliantas su skundžiamos nutarties dalimi, kuria jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesutinka. Tvirtina, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį apelianto atžvilgiu, visų pirma turėjo įsitikinti, ar byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindu iš esmės gali būti kildinama apelianto civilinė atsakomybė ieškovės naudai. Be to, ieškovė poreikį taikyti apelianto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones susiejo su nesąžiningais jo veiksmais rezervacinės sutarties pasirašymo metu. Ieškovei neformuluojant reikalavimo atlyginti jos naudai kokią nors materialinę žalą, neginčijant rezervacinės sutarties galiojimo teisėtumo, apskritai nėra galimybės kalbėti apie apelianto atžvilgiu galinčią kilti civilinę atsakomybę pagal pareikštą ieškinį, kas eliminuoja CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą apeliantui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto dėstoma pozicija.
Dėl ieškinio prima facie pagrįstumo
15. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors antrosios ginčo šalies veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkinti ieškinio reikalavimai gali būti neįvykdyti, todėl teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pirmiausiai turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Jeigu preliminariai įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismui susiformuoja nuomonė, kad toks palankus sprendimas galėtų būti priimtas, tada turi būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. ar yra grėsmė, kad galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
16. Preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Tuo tarpu apeliantas atskirajame skunde laikosi pozicijos, jog teismas pirmiausia turėjo įsitikinti ar byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindu iš esmės gali būti kildinama apelianto civilinė atsakomybė ieškovės naudai.
17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas, t. y. vertinamas ieškinio reikalavimo pobūdis, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinys bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786-180/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1492-236/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovei nurodžius argumentus, kuriais siekiama pagrįsti ieškinio reikalavimus, bei pateikus atitinkamus įrodymus, kurie, jos manymu, patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtų teisiškai nepagrįsta daryti išvadą, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja. Ar kartu su ieškiniu pateikti dokumentai yra susiję su ieškovės reikalavimais ir ar jie pagrindžia ieškinyje dėstomas aplinkybes, bus atsakyta tik teismui ištyrus bei įvertinus šiuos bei atsakovų į bylą pateiktus įrodymus bei nustačius bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.
18. Darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga sąlyga – preliminarus ieškinio pagrįstumas, nėra įvykdyta.
Dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės
19. Apeliantas kvestionuoja ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Tiek ieškovė, tiek apylinkės teismas nagrinėjamu atveju grėsmę, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, grindžia apelianto nesąžiningumu. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad ieškovė poreikį taikyti apelianto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones susiejo su nesąžiningais jo veiksmais rezervacinės sutarties pasirašymo metu, nors ieškovė neformuluoja reikalavimo atlyginti jos naudai kokią nors materialinę žalą, neginčija rezervacinės sutarties galiojimo teisėtumo. Anot apelianto, šiuo atveju apskritai nėra galimybės kalbėti apie apelianto atžvilgiu galinčią kilti civilinę atsakomybę pagal pareikštą ieškinį, kas eliminuoja CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą apeliantui.
20. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1669-781/2020).
21. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1677-943/2020).
22. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje akcentuojama, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020).
23. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
24. Teismų praktikoje taip pat pažymima, jog atsakovo galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jo elgesio, galimai nurodančio pasirengimą atlikti veiksmus, kurie apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau ir iš jo ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo apsunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų. Todėl teismas, nustatęs, kad byloje pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas praeityje elgėsi aiškiai nesąžiningai, turi pagrindą daryti išvadą, kad tas, kuris nesąžiningai elgėsi praeityje, tikėtina, demonstruos tokį elgesį ir ateityje. Atsakovo veiksmai, iš kurių gali būti nustatytas jo nesąžiningumas, sudarantis pagrindą spręsti, kad gali būti pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas, t. y., kad egzistuoja būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nustatyta CPK 144 straipsnio 1 dalyje, gali būti atlikti tiek po ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo, tiek prieš pat ieškinio pareiškimą, tiek ir ankstesniu laikotarpiu, ypač jeigu tokie veiksmai atlikti ieškiniu nurodomų santykių su ieškovu laikotarpiu ir tiesiogiai susiję su teisių ir pareigų tokiame santykyje įgyvendinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020-05-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-648-585/2020).
25. Šiuo atveju ieškovė atsakovo nesąžiningus veiksmus sieja su 2021 m. spalio 25 d. rezervacinės sutarties pasirašymu, t. y., kad atsakovas, būdamas atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, sudarė rezervacinę sutartį dėl turto pardavimo, nors dėl nekilnojamojo turto, dėl kurio buvo sudaryta rezervacinė sutartis, jau nuo 2018 metų vyksta teisminiai ginčai. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 11 d. civilinėje byloje Nr. e2-2154-1041/2019 pritaikė draudimą sudaryti bet kokius sandorius dėl žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 17 d. išduotą leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statomo daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių butų (patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, įskaitant preliminarių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą. Taigi, šiuo atveju negalėjo būti sudaryta rezervacinė sutartis su ieškove ir priimtas avansinis mokėjimas už perkamą turtą.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės įrodo atsakovo nesąžiningą elgesį ir yra pakankamos konstatuoti atsakovo nesąžiningumą bei dėl to kylančią grėsmę galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Šiuo atveju atsakovas, sudarydamas rezervacinę sutartį, veikdamas kaip atsakovės atstovas, neginčija, kad žinojo apie vykstančius teisminius procesus, apie tai, kad nuo 2019 m. sausio 18 d. viešajame registre yra registruotas draudimas sudaryti bet kokius sandorius dėl žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), statomo daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių butų (patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, taip pat, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. sprendimu buvo panaikintas daugiabučio namo statybos leidimas. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovas sudarė rezervacinę sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo bei iš ieškovės paėmė avansą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šiame kontekste egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
Dėl procesinės bylos baigties
27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.