Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. U. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-02-18 nuosprendžio, kuriuo T. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo T. U. sulaikymo dėl bausmės atlikimo pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022-02-18 nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2020-03-01 iki 2020-03-23, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. V. ir A. K., tačiau apeliaciniai skundai dėl šių asmenų negauti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. U. nuteistas už tai, kad su D. V. apiplėšė žmogų, t. y. 2020-03-01, apie 5.00 val., (duomenys neskelbtini) jiems veikiant bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, D. V. pritarus, nebandžius sutrukdyti, T. U. vieną kartą smogė kumščiu nukentėjusiajam A. S. (A. S.) į veidą, nukentėjusiajam A. S. nukritus ant žemės, T. U. ne mažiau kaip 8 kartus spyrė jam į galvą ir ne mažiau kaip 5 kartus kumščiu smogė į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam A. S. dešinio skruosto nubrozdinimą ir kairės plaštakos pirmo delnakaulio pamato lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pavartojęs fizinį smurtą, T. U. iš piniginės, kuri buvo nukentėjusiojo A. S. vidinėje striukės kišenėje, pagrobė 300 Eur. Taip bendrais veiksmais T. U. ir D. V. užvaldė svetimą nukentėjusiajam A. S. priklausantį turtą – 300 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju T. U.neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra jog fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo jis, taip padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, tačiau teigia, jog šie jo veiksmai buvo gynybinio, o ne puolamojo pobūdžio. Visgi apeliantas nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, jo teigimu, nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota kaip plėšimas, kadangi nuteistasis smurtą vartojo siekdamas apsiginti, nukentėjusiojo pinigų neteisėtai neužvaldė ir to padaryti neplanavo. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis tikrinamas neperžengiant paduoto apeliacinio skundo ribų.

5. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).

Dėl veikos kvalifikavimo ir kaltės

6. Aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste, sprendžiant T. U.veiksmų kvalifikavimo klausimą, svarbu nustatyti šias aplinkybes: visų pirma, ar vartodamas fizinį smurtą nuteistasis siekė įgyti pinigus iš A. S., antra, jei toks siekis buvo, kada jis susiformavo – prieš smurtinius veiksmus, jų metu ar jau po smurtinių veiksmų atlikimo, trečia, kam priklausė pinigai, kurių buvo reikalaujama, ir kokia buvo pinigų savininko pozicija. Paties nuteistojo parodymai tiek dėl įvykio apskritai, tiek dėl atliktų veiksmų motyvų viso proceso metu kito. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniame skunde smurto vartojimo faktas neginčijamas, teismas vertina T. U.parodymų dalį būtent dėl aplinkybių, susijusių su pinigais.

7. Pirmosios instancijos teisme T. U.parodė, jog įvykio dieną bare vartojo alkoholinius gėrimus su D. V. ir A. K.. Prie baro susipažino su rusakalbiu vyru, jis paklausė, ar jis žino, kur gauti alkoholio. T. U. nurodė, kad žino, gali padėti, nurodė, kad reikės sumokėti už tai. Parėjo visi keturi pas jį į namus. Tada jis to rusakalbio paprašė pinigų alkoholiui, jis atsakė, kad neturi. T. U. paaiškino, kad jeigu nėra pinigų, nėra ir tos „bonkės“. Norėjo eiti vienas į degalinę nusipirkti cigarečių, kad išprašytų tą rusakalbį iš savo buto, suprato, kad rusakalbis įsižiūrėjo D. V., bet išėjo trise – jis, D. V. ir nukentėjusysis. A. K. namuose miegojo. Ėjo prie „Maximos“, nesuprato, kodėl ukrainietis buvo agresyvus ir čiupo jį už atlapų, galvojo, kad jis paėmė nukentėjusiojo piniginę, nes jos nerado. D. V. jis sakė eiti namo, dėjo nukentėjusiajam galva ir abu nugriuvo į griovį. Nesuprato, ko nukentėjusysis pašėlo, D. V. liepė eiti į degalinę ir kviesti policiją, nes nei jis, nei D. V. telefonų neturėjo. Nukentėjusysis puolė ant jo, jis atsistojo ir nukentėjusįjį nuspyrė, jie mušėsi kokias geras 5 minutes, jis pataikė nukentėjusiajam į šoną, į galvą, kliuvo ir jam. Jis nukentėjusįjį mušė, nes gynėsi. Atsimena, kai trenkė nukentėjusiajam, jam iškrito telefonas, jis telefoną nuspyrė, tada nubėgo į degalinę. Paskui jau kolonėlėje D. V. sakė nekviesti policijos, važiuoti namo. Nusipirko cigarečių, sutiko taksi ir grįžo namo. Kai grįžo namo, iškart atvažiavo policija, policijos pareigūnai sakė, kad D. V. turėjo telefoną, jis pats to nematė. Nukentėjusiojo pinigų ir telefono jis neėmė, neįsivaizduoja, kaip telefonas atsirado pas D. V..

8. Kaip matyti, T. U. pripažino, kad A. S. vedėsi į savo butą tik dėl to, kad jis turėjo pinigų, už kuriuos sakė norintis nusipirkti alkoholio, būnant bute, anot T. U., tarp jo ir A. S. kilo nesutarimų, nes A. S. nurodė, kad jis neturi pinigų, todėl T. U. pasakė, kad tokiu atveju alkoholio jis negaus, ir pradėjo prašyti A. S. pasišalinti iš jo buto. Be visa to, anot apelianto, nukentėjusysis įsižiūrėjo D. V., tai nuteistajam sukėlė nepasitenkinimą. Nepavykstant išprašyti A. S. iš buto, T. U. pasiūlė jam kartu eiti iki degalinės „Viada“ nusipirkti cigarečių. Kaip nurodė D. V., prieš išeinant iš T. U. namų, nukentėjusysis iš savo striukės kišenės buvo išsitraukęs juodos spalvos odinę piniginę. Iš piniginės buvo išsitraukęs monetų. T. U. skaičiavo monetas, buvo 8 eurai, juos T. U. įsidėjo į savo striukės kišenę. Piniginių kupiūrų piniginėje D. V. teigė nemačiusi.

9. Apylinkės teismas tinkamai įvertino nuteistųjų T. U., D. V. bei nukentėjusiojo A. S. parodymus ir atkreipė dėmesį į tai, jog nuteistojo T. U. parodymai yra prieštaringi, viena vertus, jis nurodo, kad jis nepadarė plėšimo, nes nukentėjusysis neturėjo pinigų, kita vertus, nurodo, kad kvietė A. S. kartu eiti pirkti cigarečių į degalinę. Nuteistasis bando teigti, jog A. S. siūlė eiti kartu pirkti cigarečių, nes šis įsižiūrėjo D. V., todėl tokiu būdu norėjo jį išprašyti iš namų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog D. V. išėjo kartu su jais į degalinę, paneigia nuteistojo išdėstytus argumentus. Vertinant šias aplinkybes manytina, kad jei būtų kilę nesutarimų tarp T. U. ir A. S. dėl D. V., akivaizdu, jog T. U. nebūtų sutikęs, kad D. V. eitų kartu su jais. Pritartina apylinkės teismo išvadai, jog T. U., dar esant bute, kai nukentėjusysis buvo išsitraukęs piniginę, pamatė, kad A. S. turi pinigų, todėl nuteistasis tikslingai išviliojo nukentėjusįjį išeiti pirkti cigarečių, siekdamas nuošalioje vietoje jį užpulti, sumušti ir užvaldyti svetimus pinigus. Iš nurodytų aplinkybių darytina pagrįsta išvada, kad T. U. iš anksto turėjo sumanymą užvaldyti svetimą turtą, t. y. A. S. pinigus.

10. Apylinkės teismas, nuteisdamas T. U. už nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tinkamai išanalizavo nukentėjusiojo ir D. V. duotus parodymus, dėl to nekyla jokių abejonių dėl T. U. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir jo kaltės. Pažymėtina, kad A. S. parodė, jog, likus iki degalinės gal 20 metrų, nepažįstamas vyras, kažką pasakęs lietuviškai, smogė kumščiu vieną kartą į veidą, po to jis nukrito an t žemės į kažkokią duobę. Tada tas vyras jam, gulinčiam kažkokioje duobėje, spyrė ne mažiau kaip 8 kartus į galvą ir kumščiu smogė ne mažiau kaip penkis kartus į veidą. Daugiau nieko nepamena. Kai atsipeikėjo, jis tebegulėjo toje pačioje duobėje, matė, kaip vyras, kuris jį sumušė, ir mergina sėdo į pravažiuojantį taksi automobilį ir nuvažiavo. Jau būdamas policijos pareigūnų nuvežtas į ligoninę pastebėjo, kad nebėra jam priklausančių 300 eurų, kurie buvo vidinėje striukės kišenėje piniginėje. D. V. patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, nurodė, kad ji matė, kaip T. U. smogė vieną kartą kumščiu A. S. į veidą ir tas vyras nukrito į kažkokią duobę. Tada T. U. gulinčiam vyrui ne mažiau kaip tris kartus spyrė, kur pataikė, ji nežino. Matė, kaip T. U. tikrino A. S. rūbus, kišenes, ar ką nors rado, ji nežino.

11. Apeliantas savo skunde nurodo, jog A. S. neturėjo su savimi pinigų, taigi jis plėšimo nepadarė, taip pat akcentuoja, jog kratos metu pas jį jokie pinigai nebuvo rasti. Apygardos teismas pažymi, jog tam, kad veika būtų kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nebūtinas realus turto užvaldymas, pakanka to, jog yra nustatytas siekis pavartojant smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti ir užvaldyti svetimą turtą. Šiuo atveju apylinkės teismas tinkamai nurodė, jog T. U. nuo pat bendravimo su A. S. pradžios su juo bendravo turėdamas tikslą už tam tikrą pinigų sumą jam gauti alkoholio. Iš D. V. parodymų matyti, jog T. U. dar esant bute, matant tiek D. V., tiek A. S., tikrinio pastarojo piniginę ir pasiėmė 8 eurus, kuriuos įsidėjo į savo kišenę. Atkreiptinas dėmesys, kad išėjęs iš namų, priėjęs neapšviestą ir nuošalią vietą, be jokios priežasties ėmėsi agresyvių puolimo veiksmų prieš nukentėjusįjį ir šiam parkritus tikrino jo kišenes. Šias aplinkybes parodė D. V. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jas patvirto teisiamajame posėdyje. D. V. parodymuose nurodytą įvykių seką patvirtina ir A. S. tolesni parodymai, T. U. smurtinius veiksmus jo atžvilgiu.

12. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kvalifikavimui svarbus ir kitas aspektas, jog T. U. neturėjo jokių teisių į A. S. turimus pinigus ir A. S. nesuteikė jokių priežasčių manyti, jog tokia teisė T. U. bus suteikta ateityje. Nukentėjusysis nuo pat pradžių ieškojo, kur įsigyti alkoholio už pinigus, o T. U. jam sutiko padėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei nuteistieji, nei pats nukentėjusysis duodami parodymus nenurodė, kad A. S. buvo perduotas alkoholis, už kurį būtų turėjęs sumokėti.

13. Apygardos teismas vertindamas nuteistojo T. U. skundo argumentus, jog apylinkės teismas neturėjo pagrindo vadovautis D. V. parodymais, kadangi ji turi neįgalumą, pažymi, jog nors D. V. ir turi neįgalumą, tačiau apylinkės teismas tinkamai vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto aprašomojoje dalyje nurodytais argumentais, jog nors pastebimas kiek sunkesnis tiriamosios sugebėjimas išlaikyti net ir svarbių gyvenimo įvykių chronologiją, nurodyti datas, tačiau padedant papildomiems klausimams chronologiją sugeba išlaikyti (4 t., b. l. 68), taip pat teismas tinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, gretindamas tiek paties T. U., D. V., tiek A. S. parodymus. Akivaizdu, kad nors D. V. parodymai nebuvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, tačiau teismas, vertindamas jų visumą, nustatė, jog D. V. parodymais, kurie pagrindžia nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, remtis yra logiškas pagrindas. Be visa to, byloje nėra jokių duomenų, jog D. V. būtų buvusi pažįstama su A. S., jie būtų susitarę duoti parodymus prieš T. U., juolab jog dėl pačios D. V. yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje.

14. Kaip matyti iš byloje esančių nuteistojo parodymų, jis bandė teigti, jog pats A. S. pirmasis jį puolė agresyviais veiksmais ir be jokios priežasties, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamosios D. V. parodymai patvirtina, kad T. U. agresyvus elgesys ir smurtas vartotas prieš nukentėjusįjį buvo ne gynybinio, bet puolamojo pobūdžio, nukentėjusysis buvo sužalotas, jam buvo teikiama medicinos pagalba, o kaltinamasis T. U. nenukentėjo.

15. Apylinkės teismas tinkamai konstatavo, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo A. S. bei nuteistosios D. V. parodymais. Atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusysis kaltinamojo anksčiau nepažinojo, nepagrįstai jo apkaltinti neturėjo jokio tikslo. A. S. nurodė, jog sutiko su kaltinamaisiais eiti gerti alaus tik todėl, kad turėjo 300 Eur, kaip matyti iš pačių nuteistųjų parodymų, jie pinigų alkoholiui pirkti neturėjo. Nors atliekant kratą kaltinamųjų namuose nukentėjusiojo A. S. pinigai nebuvo rasti, tai neįrodo, kad pinigų nukentėjusysis neturėjo ir kad jis nebuvo apiplėštas, pinigus kaltinamieji turėjo galimybę paslėpti. Nusikalstama veika įvykdyta 2020-03-01 apie 5 val., kaltinamieji sulaikyti tik 5.55 val., krata buvo atlikta tik 2020-03-01 11.45 val., kratos metu D. V. nurodė, kad pagrobtų pinigų ji neturi, pinigus pagrobė A. K. ir pinigai yra pas jį.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme nuteistojo pateiktus argumentus, anksčiau aptartus duomenis, įrodančius T. U. veikimo paskatas bei jo motyvus, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, – pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, pateikė motyvuotas, byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas dėl T. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bausmės

17. BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nuteisdamas asmenį, t. y. paskirdamas jam bausmę už nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jis pripažįstamas kaltu, teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, kaip antai dėl bausmės skyrimo asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), dėl bausmės skyrimo pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnis), bausmės skyrimo, esant atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, įvertindamas kiekvienos šių aplinkybių reikšmę, atsižvelgdamas į šių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys), ir kt. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

2. Apylinkės teismas už nusikalstamos veikos numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje padarymą T. U. skyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas T. U. už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį nustatydamas mažesnį negu jos vidurkis, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad T. U. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė ir savanaudiška, pagrobiant svetimą turtą padaryta žala nėra didelė, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padaryta viena nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į T. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. nusikalto ne pirmą kartą, po šių nusikalstamų veikų padarymo vėl yra teistas, yra baustas administracine tvarka už įvairius teisės pažeidimus, tai rodo, kad nėra linkęs laikytis įstatymų, visuotinai pripažintų gero elgesio normų, išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, yra darbingo amžiaus, nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu oficialiai niekur nedirba. Anksčiau jam skirtos bausmės, net ir pati griežčiausia – laisvės atėmimas – jo nepataisė ir nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Įvertinęs šias nuteistąjį apibūdinančias ir kitas anksčiau minėtas aplinkybes, kartu atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamas veikas T. U. darė sistemiškai, vieną po kitos, nepaisydamas ir tuo laikotarpiu jam priimtų apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti T. U. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, bausmės dydį nustatant žemesnį nei apskaičiuotas jos vidurkis.

18. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam T. U. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų T. U. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį nuteistajam.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, T. U. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. U. apeliacinį skundą atmesti.