Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagri­nė­jo civili­nę by­­lą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagal pareiškėjos Z. R. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­ja, Valstybės įmonė Turto bankas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos reikalavimas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjos sutuoktinis J. R. mirė (duomenys neskelbtini), o ji, kaip sutuoktinė, jo palikimą priėmė, paduodama notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Jie gyveno, o pareiškėja ir toliau gyvena buvusios ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, todėl kai 2000 metų pabaigoje antstolis paskelbė ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turto varžytines, jos sutuoktinis 2001-01-17 dalyvavo jose ir už 1 606,80 litų nupirko ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusias beicavimo su siurblinės patalpas (duomenys neskelbtini). Tai patvirtina 2001-01-17 turto pardavimo iš varžytinių aktas, patvirtintas antstolio A. B.. Šis turto pardavimas turėjo būti įregistruotas viešame registre, tačiau tai nebuvo padaryta, nes tuo metu nebuvo atlikti kadastriniai statinių matavimai. Nuo 2001-01-17 sutuoktinis J. R. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) nusipirktais statiniais naudojosi, juos prižiūrėjo, tvarkė, valdė kartu su pareiškėja, o jam mirus visa tai daro pati pareiškėja. Po sutuoktinio mirties jai, kaip įpėdinei, yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į 2,2600 ha žemės sklypą, kuriame ir yra iš varžytinių nusipirkti pastatai. Pareiškėja savo lėšomis yra atlikusi statinio kadastrinius matavimus ir parengusi kadastro bylą Nr. (duomenys neskelbtini), o šiam statiniui yra suteiktas adresas - (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav. Tačiau turimų dokumentų nepakanka J. R. nuosavybės teisei įregistruoti, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl pareiškėja prašo nustatyti nuo­sa­vy­bės teisės įgijimo pagal įgy­­­jamąją se­na­tį faktą, nes pastatą daugiau kaip 10 metų jos sutuoktinis, o po to ir ji valdė teisėtai, sąžiningai ir atvirai kaip savą, jo neperstatinėjo, darė tik einamąjį remontą, niekas pretenzijų į jį nereiškė ir daugiau teisių už juos į šį pastatą neturi. Pareiškėja negali pateikti dokumentų apie šio statinio statybos teisėtumą, nes jis statytas S. Nėries kolūkio 1974 m., buvo įtrauktas į ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ balansą, buvo jo inventorinė byla, tačiau Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos dokumentų ir informacijos skyrius, bei Kauno regioninio archyvo Alytaus filialas patvirtino, kad į archyvą neperduoti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, o Lazdijų rajono apylinkių liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų apylinkių kaimų 1945-1990 ūkinėse knygose nebuvo fiksuojami duomenys apie kolūkiui priklausiusius pastatus. Statybos teisėtumą pareiškėja įrodinėja liudytojų, kurie matė statinių teisėtumą pagrindžiančius dokumentus, parodymais.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 straipsnio 1 dalimi pranešimas apie bylos nagrinėjimą 2019-04-29 paskelbtas specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (b. l. 21), tačiau jokie kiti suinteresuoti asmenys nesikreipė į teismą dėl jų įtrau­ki­mo į procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo antstolis A. B. 2001 m sausio 17 d. pardavė iš varžytinių beicavimo patalpas ir siurblinės patalpas, priklausančias ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ (įm. Kodas 6516179), J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) už vieną tūkstantį šešis šimtus litų, 80 ct ir surašė tai patvirtinantį 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, serija AAA Nr. 001806, kurį patvirtino 2001 m sausio 18 d. Teismo antstolių kontoros prie Lazdijų rajono apylinkės teismo antspaudu. Akte nurodyta, kad visa suma už nupirktą turtą sumokėta 2001 m. sausio 18 d. (b. l. 8, 63). Banko pinigų įnešimo kvitai patvirtina, kad 2001-01-10 J. R. sumokėjo Teismo antstolių kontorai prie Lazdijų rajono apylinkės teismo 156 Lt pradinį 10 procentų įnašą už varžytines, o 2001-01-18 sumokėjo 1 092,96 bei 357,84 Lt už nupirktą ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (b. l. 65-67). Mirties liudijimas patvirtina, kad J. R. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 6), o santuokos liudijimas ir notaro liudijimas patirvina, kad jo įpėdinė pagal įstatymą, sutuoktinė Z. R. yra priėmusi jo palikimą (b. l. 7, 9). Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad statiniui – beicavimo pastatui su siurblinės patalpomis, plane ir kadastro byloje pažymėtam 1J1p; priestatas, pažymėtas 1j1p; priestatas, pažymėtas 2j1p; priestatas, pažymėtas 3j1p; priestatas, pažymėtas 4j1p; priestatas, pažymėtas 5j1p, esančiam (duomenys neskelbtini), Lazdijų r. sav., suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-12-04 įsakymas Nr. 10V-1107 patvirtina, kad pastatui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktas adresas - (duomenys neskelbtini). (b. l. 12-13). VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2018-12-20 sprendimas Nr. (2.16.13.) R5-315 patvirtina, kad beicavimo patalpos ir siurblinės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) viešame registre nėra įregistruotos nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė, o pateiktas 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas neatitinka įstatymo reikalavimų nuosavybės teisei įregistruoti, nes jame nenurodyti daiktą identifikuojantys duomenys, todėl remiantis juo atsisakyta įregistruoti J. R. nuosavybės teises į šį pastatą (b. l. 11).

Liudytojas A. B. patvirtino, kad 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą dėl ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turto pardavimo J. R. surašė jis, nes kaip antstolis vykdė viso bendrovės areštuoto turto pardavimą. Dėl parduodamo turo jis bendravo su bendrovės likvidacinės komisijos pirmininke B., kuri pateikdavo jam parduodamo turto bylas, visus dokumentus ir remiantis jais jis uždėdavo turto areštą. Ji pateikdavo jam turto nuosavybę patvirtinančius dokumentus, pastatų planus be kurių niekada turto iš varžytinių neparduodavo. Visada jam būdavo pateikiamas parduodamo turto apyrašas, pastatų planai, inventorinės bylos, tačiau įsitikinęs, kad turtas priklauso bendrovei jis pačių dokumentų nepasilikdavo, o grąžindavo juos B.. Patvirtino, kad prisimena, jog buvo parduodamos 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytinių akte nurodytos beicavimo patalpos ir siurblinės patalpos. Turto pardavimo akte jos įvardintos taip, kaip buvo įvardintos ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentuose, šio pastato byloje. Neteisėtai pastatytų statinių parduoti iš varžytinių jis nebūtų galėjęs.

Liudytoja R. B. patvirtino, kad ji dirbo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos nare ir rūpinosi visu bendrovės turto pardavimu per antstolį, nes valstybės paskirta bendrovės likvidatorė atsisakė dirbti savo darbą ir nebuvo kam rūpintis likvidavimu. Turtą pardavinėjo teismo antstolis iš varžytinių. Ji pateikdavo antstoliui visu bendrovės dokumentus, patvirtinančius koks turtas bendrovėje yra. Patvirtino, kad bendrovė turėjo (duomenys neskelbtini) kompleksą, statytą 1974 m. Jį pardavė dalimis, t. y. atskirais pastatais, nes viso komplekso niekas nepirko. Tarp pastatų buvo ir beicavimo patalpos bei siurblinės patalpos. Ji antstoliui pateikė turto balansą, kuriame buvo įtraukti šie pastatai, pastatų apyrašą, pastatų bylas. Buvo visų pastatų bylos, bet antstolis jas tik patikrindavo, tačiau sau jų nepasilikdavo. Pabaigus turto pardavimo procesą ji svarbesnius dokumentus – turto balansus, turto apyrašus, perdavė savivaldybės Žemės ūkio skyriui, kuriame juos tiesiog paliko be jokio perdavimo-priėmimo akto, nes valstybės archyvas iš jos jokių dokumentų nepriėmė, kadangi bendrovės skola net ir po turto pardavimo nebuvo galutinai nurašyta. Liudytoja patvirtino, kad J. R. pažįsta, patvirtino, kad jam buvo parduotos beicavimo ir siurblinės patalpos, kurios priklausė (duomenys neskelbtini) kompleksui. Antstoliui ji buvo perdavusi turto balansą, kuriame buvo šios patalpos, šių patalpų inventorinę bylą. Tačiau šios inventorinės bylos savivaldybės žemės ūkio skyriui ji neperdavė, nes tokių smulkesnių dokumentų perduoti į archyvą nereikėjo, perduodavo tik turto balansą. Visi pastatų dokumentai buvo perimti iš buvusio S. Nėries kolūkio. J. R. iki mirties naudojosi nusipirktomis beicavimo ir siurblinės patalpomis, o po jo mirties jomis naudojasi jo žmona. Liudytoja patvirtino, kad kadastro byloje užfiksuotos patalpos yra tos pačios, kurias J. R. nusipirko iš varžytinių.

Liudytojas J. T. patvirtino, kad buvo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ narys, dirbo (duomenys neskelbtini) kiaulių komplekso mechaniku. Patvirtino, kad šiame komplekse buvo ir siurblinė bei beicavimo patalpos. Jos pastatytos maždaug 1975 m. Jis dirbo ir prieš tai čia veikusiame S. Nėries kolūkyje. Pastatų dokumentų jis nepamena, nes nebuvo su jais susijęs. Nurodė, kad tokių pastatų pastatyti neteisėti neįmanoma, nes tai buvo visas kompleksas. Patvirtino, kad visus pastatytus pastatus priėmė komisija, kuri visada būdavo pastačius pastatus. J. R. pažinojo ir patvirtino, kad jis nusipirko ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ siurblinę ir beicavimo patalpas. Jomis J. R. visą laiką naudojosi, jos ir dabar išlikę tokios pačios. Liudytojas patvirtino, kad kadastro byloje užfiksuotos patalpos yra tos pačios, kurias J. R. nusipirko iš varžytinių.

Sprendžiant dėl pareiškėjos pasirinkto jos teisių gynimo būdo pirmiausia pažymėtina, kad pagal 2001 m sausio 17 d. vykusių turto pardavimo iš varžytinių metu galiojusias teisės normas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos ir per tris mėnesius turėjo būti įregistruotos atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio1 dalis), o šių taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančią (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnio 2 dalis). Pagal turto pardavimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio proceso kodekso 432 straipsnio 5 dalį, turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai, o jo nuorašas buvo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartį. Tai yra nurodyta ir pačiame 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių akte.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis J. R. teistai nusipirko siurblinės patalpas ir beicavimo patalpas per teismo antstolio vykdytas varžytines ir tai patvirtina 2001 m sausio 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris yra patvirtintas vyresniojo teismo antstolio parašu ir teismo antstolių kontoros antspaudu. Pagal turto įsigijimo metu galiojusius įstatymus šis aktas buvo prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir buvo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl vien tik šio akto pagrindu J. R. turėjo teisę įregistruoti savo nuosavybės teises į nusipirktas patalpas, be jokių papildomų dokumentų, įrodančių įsigytų patalpų statybos teisėtumą, kurį suinteresuoti asmenys kvestionuoja šiuo metu. Tačiau J. R. per tris mėnesius neįregistravo savo turto atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, todėl vien tik pagal turto įsigijimą patvirtinantį dokumentą jis neįgijo nuosavybės teisės į šį statinį. Nepaisant to, pats sandoris ne tik atitiko šalių valią, bet ir faktiškai buvo visiškai įvykdytas, nes teismo antstolio nustatytą kainą pirkėjas J. R. sumokėjo visiškai. Ir nors pirkėjas J. R. neįgijo nuosavybės teisės į nupirktą pastatą, tačiau jį valdė ir naudojosi daugiau kaip 10 metų kaip savininkas, bet sandorio negaliojimas dėl jo neįregistravimo kliudo įregistruoti šį statinį ir jo nuosavybės teisę į jį viešame registre pagal pasikeitusius ir dabar galiojančius įstatymo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iš išaiškinęs, kad tokioms spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti įstatyme numatytas įgyjamosios senaties institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017), todėl mirusio J. R. palikimą priėmusi pareiškėja Z. R. pagrįstai savo teises gina remiantis šiuo institutu. Tuo tarpu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos argumentas, kad pareiškėja dėl pastato įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras yra nepagrįstas, nes nėra išlikę tam būtini statybos dokumentai ir pareiškėja šia tvarka negali pasinaudoti įregistruojant jos mirusio sutuoktinio nuosavybės teises į nusipirktus pastatus. Kadangi dėl statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų neišsaugojimo nėra nei pareiškėjos, nei turtą įsigijusio jos sutuoktinio kaltės, tai vienintelis įmanomas būdas nuosavybės teisei įgyti pagal teisėtai sudarytą, bet negaliojantį sandorį, yra būtent įgyjamosios senaties institutas.

Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-67/2011, 3K-3-52-916/2017 ).

Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjų valdomą turtą, neginčijo pareiškėjų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisų į šį pastatą. Byloje nėra nustatyta, jokių aplinkybių, kad J. R. beicavimo pastatą su siurblinės patalpomis, priklausiusį buvusiai ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, būtų užvaldęs per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, t. y. neteisėtai. Pareiškėjos paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai apie savininko ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pastato pardavimą iš varžytinių ir apie pinigų sumokėjimą, patvirtina, kad beicavimo pastato su siurblinės patalpomis valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai – pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, nors jis ir negalioja dėl reikalavimo įregistruoti jį nesilaikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo reikalavimų, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas, o asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-85/2013, 3K-3-52-916/2017).

Nors J. R. neįgijo nuosavybės teisės į beicavimo pastatą su siurblinės patalpomis, priklausiusį buvusiai ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jį sąžiningai valdė visą valdymo laiką iki savo mirties (duomenys neskelbtini), o po to šį pastatą sąžiningai valdo jo sutuoktinė ir palikimą priėmusi įpėdinė Z. R., nes niekas neturi daugiau už juos teisių į šį daiktą ir jie nežinojo bei pareiškėja iki šiol nežino apie jokias kliūtis, trukdančias įgyti šį turtą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. J. R. valdymo teisėtumo ir sąžiningumo niekas niekada neginčijo, visą valdymo laiką pastatą jis valdė atvirai, kaip savą, juo naudojosi ir valdė nesislapstydamas, todėl daikto savininkas, jeigu toks yra, galėjo įgyvendinti savo teisę į daiktą, galėjo pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau niekas to nepadarė. Beicavimo pastatas su siurblinės patalpomis J. R. buvo valdomas nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų nuo valdymo teisės įgijimo (nuo 2001-01-17) iki J. R. mirties (duomenys neskelbtini), o po to sąžiningai toliau valdomas jo palikimą priėmusios sutuoktinės iki šiol. Šis valdymas niekada nepasibaigė dėl to, kad J. R. būtų praradęs galimybę naudotis pastatu ar paveikti jį pagal savo valią, jis niekada nebuvo atsisakęs šio pastato valdymo. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2018-12-20 sprendimas Nr. (2.16.13.) R5-315 patvirtina, kad šis pastatas nėra įregistruotas viešame registre nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė, kas trukdytų įgyti nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu.

Byloje iš esmės nėra abejonių ir ginčo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti būtinų ir aukščiau nurodytų sąlygų, tačiau suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė Turto bankas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išreiškė abejonę, ar beicavimo pastatas su siurblinės patalpomis nėra pastatytas neteisėtai, kas būtų kliūtis patenkinti pareiškėjų reikalavimą. Vertinant šį argumentą pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejai, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017).

Atsižvelgiant į tokią kasacinio teismo praktiką, nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti iš tiesų yra reikšminga aplinkybė, ar statinys pastatytas teisėtai.

Šiuo atveju pareiškėja nepateikė rašytinių dokumentų, pagrindžiančių, kad sąžiningai ir teisėtai jos sutuoktinio įsigytas pastatas buvo ir teisėtai pastatytas, tačiau tai nereiškia, kad jo statyba vien dėl to turi būti laikoma neteisėta. Pareiškėja negali pateikti statybos teisėtumą pagrindžiančių įrodymų ne dėl to, kad tokių dokumentų niekada nebuvo, kas reikštų, jog statyba neteisėta, o dėl to, kad jokie dokumentai nėra išlikę. Iš Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos dokumentų ir informacijos skyriaus bei Kauno regioninio archyvo Alytaus filialo raštų matyti, kad į archyvuose nėra ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, o Lazdijų rajono apylinkių liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų apylinkių kaimų 1945-1990 ūkinėse knygose nebuvo fiksuojami duomenys apie kolūkiui priklausiusius pastatus (b. l. 50, 53). Todėl beicavimo pastato su siurblinės patalpomis, priklausiusio buvusiai ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, statybos teisėtumą pareiškėja įrodinėja liudytojų parodymais, kurie tokioje situacijoje pareiškėjai yra vienintelis būdas pagrįsti šią aplinkybę ir apginti savo teises.

Minėti liudytojai teisme patvirtino, kad beicavimo pastatas su siurblinės patalpomis priklausė buvusiai ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ ir bendrovėje buvo šių pastatų nuosavybės dokumentai, jų inventorinės bylos, kuriuos matė tiek bendrovės likvidacinės komisijos narė R. B., tiek turtą pardavęs teismo antstolis A. B.. Tai reiškia, kad pastato pardavimą iš varžytinių vykdęs teismo antstolis įsitikino, kad toks turtas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas ir jį galima teisėtai parduoti iš varžytinių. Tai leidžia spręsti, kad iš varžytinių parduotas pastatas turėjo visus būtinus jo statybos teisėtumą pagrindžiančius dokumentus, be kurių jis nebūtų buvęs įtrauktas į bendrovės turto balansą ir nebūtų buvę galima parduoti jį iš varžytinių. Tai, kad šie dokumentai nėra išlikę, nes nebuvo tinkamai perduoti saugoti į atitinkamus archyvus savaime negali būti pagrindu konstatuoti pastatų statybos neteisėtumą. Pažymėtina, kad turto pardavimą vykdė ne jo savininkas, o atitinkamus administracinius įgaliojimus turtintis valstybės pareigūnas – teismo antstolis, kurio pareiga bei funkcija kaip tik ir buvo užtikrinti turto pardavimo teisėtumą. Todėl 2001-01-17 turto pardavimo iš varžytinių aktas yra oficialus rašytinis įrodymas, kuris civilinėje byloje turi didesnę įrodomąją galią (prima facie), nes yra priimtas atitinkamos valstybės institucijos (teismo antstolių kontoros prie Lazdijų rajono apylinkės teismo), neviršijant jai nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad aplinkybės, nurodytos šiame oficialiame rašytiniame įrodyme, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pareiškėja pateikė oficialų rašytinį įrodymą, kad jos sutuoktinis teisėtai nusipirko pastatą, o ne pasistatė jį pats, ir šį įrodymą patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad pastatas turėjo visus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybę patvirtinančius dokumentus, todėl akivaizdu, kad J. R. nėra pažeidęs jokių statybą reguliuojančių teisės normų, o įrodymų, paneigiančių statybos teisėtumą, patvirtintą 2001-01-17 turto pardavimo iš varžytinių aktu, byloje nėra pateikta. Pažymėtina, kad beicavimo pastatas su siurblinės patalpomis buvo kiaulidės komplekso, pastatyto kolūkio laikais, dalis ir buvo būtinas kolūkio veiklai, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pati valstybė galėjo savavališkai ir neteisėtai pastatyti tokį statinį. Nors byloje pareiškėja ir negali pateikti tiesioginių statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų, tačiau vertinant įrodymų pakankamumą šiai įgyjamosios senaties fakto nustatymui būtinai sąlygai konstatuoti pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416/2007; Nr. 3K-3-427/2008; Nr. 3K-3-91/2011). Todėl vien tik tiesioginių rašytinių, statybos teisėtumą pagrindžiančių, įrodymų nebuvimas savaime negali būti kliūtis pareiškėjai įteisinti nuosavybės teisę į teisėtai jos sutuoktinio pradėtą valdyti pastatą, nes byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad statinio statyba buvo būtina ir teisėta.

Kita vertus, pagal pastato įsigijimo metu galiojusius įstatymus turto pardavimo iš varžytinių aktas buvo prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir buvo nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, nustatyta tvarka registruojant pirkimo-pardavimo sutartį, todėl vien tik šio akto pagrindu J. R. turėjo teisę įregistruoti savo nuosavybės teises į nusipirktas patalpas ir jokių papildomų dokumentų, įrodančių įsigytų patalpų statybos teisėtumą, tuo metu jam net nereikėjo turėti. Todėl būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga, nesant kitų galimybių, asmeniui, sąžiningai ir teisėtai pastatą įgijusiam ir valdžiusiam daugiau kaip dešimt metų, užkirsti kelią įteisinti savo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu dėl vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuris turimo nuosavybę patvirtinančio dokumento nepripažįsta pakankamu, nes tai neatitiktų CK 1.5 straipsnio 4 dalyje numatyto imperatyvo teismui įstatymus aiškinti ir taikyti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Todėl teismas pripažįsta, kad vien dėl neišlikusių statybos teisėtumą pagrindžiančių tiesioginių įrodymų nėra pagrindo konstatuoti šį pastatą buvus pastatytą neteisėtai ir dėl to atmesti pareiškėjos reikalavimą.

Kadangi byloje nustatyta, kad J. R. nėra beicavimo pastato su siurblinės patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane ir kadastro byloje pažymėtas 1J1p; priestatą, pažymėtą 1j1p; priestatą, pažymėtą 2j1p; priestatą, pažymėtą 3j1p; priestatą, pažymėtą 4j1p; priestatą, pažymėtą 5j1p, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, nes jo neįregistravo įstatymo nustatyta tvarka, bet sąžiningai jį įgijo bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė daugiau kaip dešimt metų, o per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas, jeigu toks būtų, turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos pripažint juridinį faktą, kad J. R. iki savo mirties įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis). Toks fakto nustatymas sukels teisines pasekmes ir pareiškėjai Z. R., nes ji yra priėmusi J. R. palikimą, todėl įregistravus jo nuosavybės teises į šį pastatą pareiškėjos paveldėtas turtas padidės.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į beicavimo pastatą su siurblinės patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane ir kadastro byloje pažymėtas 1J1p; priestatą, pažymėtą 1j1p; priestatą, pažymėtą 2j1p; priestatą, pažymėtą 3j1p; priestatą, pažymėtą 4j1p; priestatą, pažymėtą 5j1p, esantį (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.

Dėl sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skun­das Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.