Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

2016-03-01 apie 11.00 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), O. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrasinęs pavartoti fizinį smurtą, liepė L. T. sėsti į automobilį „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. V., nežinantis tikrų O. L. nusikalstamų tikslų. L. T. įsėdus į automobilį, O. L., turėdamas tikslą palaužti jo valią, sudavė pastarajam vieną kartą kumščiu į veidą bei nurodė vykti pas jį - L. T. į namus tikslu paimti nukentėjusiajam priklausančius vertingus daiktus. Tokiu būdu palaužęs nukentėjusiojo valią, O. L. atėmė nukentėjusiajam laivę bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, atvyko į L. T. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurioje O. L. sudavė L. T. kumščiu ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe veidą bei galvą ir pagrobė L. T. priklausančius daiktus: kvepalus 100 eurų vertės, dėžutę su 3 kortų lošimo kaladėmis 20 eurų vertės, bei, siekdamas užmaskuoti savo tikruosius nusikalstamus ketinimus pagrobti svetimą turtą, liepė L. T. paimti jam priklausantį kompiuterį, kurio vertė 300 eurų, tikslu priduoti jį į lombardą, o pinigus pasisavinti. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, O. L., pagrasinęs fiziniu susidorojimu, L. T. liepė sėsti į R. V. vairuojamą automobilį bei kartu su juo vykti į lombardą. Įsėdus į automobilį bei važiuojant link Šilutės m., O. L. siekdamas įbauginti, palaužti valią, tikslu užvaldyti turtą, L. T. kumščiu sudavė ne mažiau 3 smūgių į veidą. L. T., būdamas palaužtas dėl O. L. jo atžvilgiu pavartoto fizinio ir psichologinio smurto, vykdydamas O. L. nurodymus, nuvyko į UAB „Tavo lombardas“, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame, O. L. grasinant panaudoti fizinį smurtą, L. T. pridavė kompiuterį, o gautus pinigus – 100 eurų pasiėmė O. L.. Po to, O. L., grasindamas fiziniu susidorojimu liepė L. T. vykti kartu į O. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuvykus į minėtą butą O. L., siekdamas užmaskuoti savo nusikalstamą veiką, pavartojęs fizinį smurtą - suduodamas L. T. kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus delnu suduodamas per veidą, vertė pastarąjį vartoti alkoholį ir narkotines medžiagas bei, neteisėtai atimdamas L. T. laisvę, laikė jį bute iki 17.00 val., kol atvykę policijos pareigūnai išlaisvino nukentėjusįjį. Tokiais veiksmais O. L. panaudodamas psichologinį ir fizinį smurtą - padarydamas nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairės akies vokų išoriniame kampe, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, neteisėtai atėmė L. T. laisvę bei pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą, kurio bendra vertė 420 eurai.

Kaltinamasis O. L. teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažino iš dalies, neneigdamas, kad neteisėtai, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė L. T. priklausančio turto, t.y. kvepalus, kortas bei kompiuterį, tačiau nesutikdamas, kad panaudojęs smurtą, atėmė L. T. laisvę. Parodė, kad su nukentėjusiuoju L. T. pažįstami apie 3-4 m. Prieš kokius dvejus metus viskas buvo gerai. Buvo kartu šventę Kalėdas pas jį namuose su dar keliais jo draugais. Buvo pirkęs iš jo mamos sportinių prekių parduotuvės, kelis daiktus, tačiau L. T. nebuvo įmušęs pinigus į kasą. Nuo tada prasidėjo rūpesčiai. Tuo metu buvo nupirkęs kedus, kažkokias kelnes, tiksliai nepamena kokios firmos. Po kurio laiko išvažiavo dirbti į Vokietiją. Jam būnant Vokietijoje, po trejų dienų, paskambino jo draugas, ne nukentėjusysis, ir pasakė, kad yra užvesta baudžiamoji byla jam dėl atviros vagystės, kurioje jis yra įtariamasis. Nors tuo metu toje parduotuvėje jis net nebuvo. Jo atžvilgiu, 6 mėn., buvo paskelbta paieška. Su tyrėjais buvo susirašęs, parodymus davė nuotoliniu būdu – internetu. Nuo tos dienos jų santykiai su L. T. nėra kuo puikiausi, o šiuo metu net labai blogi. Parodė, jog 2016-03-01 apie 11.00 val. su draugais iš Šilutės atvažiavo į Klaipėdą. Tarpais įvykių nepamena, kadangi praėjo ne mažai laiko, be to, pripažino, jog buvo pavartojęs alkoholio. Taip pat dvi dienas, prieš šį įvykį, irgi gėrė, todėl visko neatsimena. Pamena, jog paskambino R. V., susitarė susitikti, paėmė iš jo L. T. telefono numerį. Paskambino jam, paklausė kur jis yra. Nukentėjusysis pasakė, jog trečioje poliklinikoje, tačiau jis nepatikėjo, pagalvojo, jog meluoja, todėl paklausė pakartotinai. Su R. V. nuvažiavo prie poliklinikos. L. T. išėjo ir savo noru įsėdo į automobilį. Pasišnekėjo automobilyje. Pokalbis trūko trumpai. Jam įsėdus į automobilį bei pasisveikinus, pripažino, jog trinktelėjo L. T. šiek tiek, vieną smūgį iš kairės rankos į kaktą, bet ne iš kumščio. Tuo metu, buvo piktas dėl savo sveikatos, kadangi vasario mėnesį jam diagnozavo varžtų lūžį, todėl saugo savo dešiniąją ranką. Tokią jo reakciją iššaukė bloga sveikata, pagirios bei seni laikai. Paprašė L. T. telefono, paspaudus jį rankose, iškrito baterija, dangtelis nuo jo nukrito ant žemės. Tuomet telefoną nukentėjusiajam grąžino. Ar jis jį susirinko, neatkreipė dėmesį. Vėliau visi kartu važiavo pas L. T. į bendrabutį, kadangi jam buvo įdomu, jis norėjo pažiūrėti, kaip gyvena jo pažįstamas, kaip įsikūrė naujame mieste. Prievartos važiuoti į bendrabutį, teigė, nebuvus. Viskas vyko savo noru. Pripažino, jog pakeliui į bendrabutį porą kartų trinktelėjo nukentėjusiajam kairės rankos pirštais per galvą, bet nestipriai. Bendrabutyje, jo kambaryje, pasėdėjo, išgėrė kelias skardines alaus, parūkė cigarečių, apžiūrėjo kompiuterį, kuris buvo skystųjų kristalų, atrodė gražiai. Tuomet, pasakė nukentėjusiajam paimti kompiuterį, nes važiuos į lombardą jį užstatyti ar parduoti, kadangi reikia pinigų gėrimui, rūkymui. Pats jis tuo metu nedirbo, pajamų neturėjo, nedirbo dėl sveikatos būklės. Būnant bendrabutyje, landžiojo po L. T. spintas, nes norėjo pažiūrėti ką gero turi, kaip gyvena. Žinojo, kad jis nieko gero neturi. Tiesiog, iškuitė, išvertė viską ant žemės, nes, gal tokiu būdu, norėjo jam įkąsti. Tiksliai nežino dėl ko taip padarė, paaiškinti negalėjo. Paėmė kortas ir kvepalus. Bendrabutyje jo nemušė, nenaudojo jokio smurto. Išėjus iš kambario, sutiko bendrabučio valdytoją. Po ko išėjo iš bendrabučio, įsėdo į automobilį. Einant į bendrabutį bei iš jo išeinant, ėjo paprastai, niekas nieko nelaikė. Vėliau nuvažiavo į polikliniką. Nukentėjusysis nuėjo paimti striukę ir savo dokumentus, poliklinikoje užtruko apie kokias 5-6 min. Po to, nuvažiavo į lombardą. Gatvės pavadinimo nežino. Tame lombarde kompiuterio nepaėmė. Tuomet susidėjo daiktus ir nuvažiavo iki R. V. namų, sustojo kieme. Norėjo nusipirkti degtinės. Nukentėjusysis davė 3 eurus. Užtruko apie 10 minučių, po to, grįžo prie automobilio. Atėjo R. V. su savo pusbroliu. Kelyje atidarė degtinę. Tiksliai nepamena, bet lyg R. V. pusbrolį nuvežė į polikliniką. Po to visi važiavo į Šilutę, į lombardą. Nuvažiavę, užstatė kompiuterį. Lombarde tarėsi ir pinigus gavo jis. 50 eurų pasiliko sau ir 50 eurų davė R. V., nes iš senų laikų buvo jam skolingas. L. T. nieko nedavė. Jis nieko nesakė, stovėjo, klausėsi. Tuomet nusipirko narkotinių medžiagų – „žolės“, alkoholinių gėrimų ir nuvažiavo pas jį į namus. Namuose parūkė, pagėrė. Bute jokio smurto, mušimo, L. T. atžvilgiu, nebuvo. Vėliau atvažiavo policija, kuri pasibeldė į duris. Durų neatidarė, nes duryse nėra akutės, todėl nežinojo kas stovi už durų. Nepatikėjo, jog policija, bei nesuprato jų atvykimo priežasties, kas nutiko. Kai policijos pareigūnas stovėjo apačioje, lauke, tai rodė jam kažkokią vizitinę kortelę, su viena akim ne labai matė, be to, jis vilkėjo treningus. Todėl ir tada nepatikėjo, jog tai policija. Tą dieną, įvykio dieną, norėjo pasišnekėti su nukentėjusiuoju apie viską, dėl ko jis jam taip padarė, kadangi jis jam nieko blogo nebuvo nei pasakęs, nei padaręs, nei pirštu palietęs. Buvo kažkada susitikęs su nukentėjusiuoju, lyg 2015 m. spalio mėn. vidury, žaidė futbolą. Tuo metu buvo daug žmonių, todėl nenorėjo su juo kalbėti prie jų, kad nepagalvotų apie jį ką nors blogo. Matė, jog nukentėjusysis jo privengia, tačiau prieš jį nieko neturėjo. Nebuvo jo ieškojęs, medžiojęs. Važiuojant automobilyje, pasiūlymas pavartoti alkoholį buvo iš jo pusės. Jis pasiūlė L. T., bet jis neatsisakė. Vartoti alkoholinius gėrimus jo nevertė. Jis ir rūkė ir gėrė savo noru. Kodėl, važiuojat į Šilutę, telefonu pamelavo, kad L. T. miega, nežino, nes nepamena. Tą dieną nukentėjusysis L. T. ne tik atsakinėjo į klausimus, bet ir kalbėjo. Jis nebuvo laikomas per prievartą, jam nebuvo daromas spaudimas, jis su jais bendravo ir jie su juo bendravo. Kelnėmis buvo apsikeitę dėl to, kad L. T. patiko jo kelnės, jis jų norėjo, todėl ir pasiūlė jam pasikeisti. Visas rūbų keitimas vyko kaip ir per prievarta, kaip ir savo noru. Mintis pasikeisti rūbai kilo jam. Jis siūlė gražioje formoje. Rengtis L. T. nevertė. Jam buvo pasakęs, kad jei nori, tai gali pasimatuoti. Nukentėjusysis turėjo rūbų, todėl pasiūlė jam pasikeisti. Jis pastoviai keičiasi rūbais, net ir Šiauliuose, tardymo izoliatoriuje keičiasi. Taip pat parodė, kad nuo 5 m. turi kairės akies glaukomą, nuo 1,9 m. astmą bei dešinio peties raktikaulio lūžį. Naktimis užeina astmos priepuoliai, bet vaikščioti, sportuoti įmanoma. Naudoja inhaliatorius, turi net 2 vienetus. Vienas veikia 24 val., kitas 30 min. Nėra matęs, kad nukentėjusysis nešiotųsi inhaliatorių. Parodė, jog nuo lombardo, esančio Šilutėje, iki Šilutės rajono apylinkės teismo nereikia eiti nei minutės. Reikėjo tik per gatvę pereiti. Nuo automobilio iki policijos komisariato, einant lengvu tempu, galima nueiti per kokias 5 minutes. Jo darbinė veikla prasidėjo 2008 m., dirbo Airijoje. Ten pradirbo maždaug iki 2011 m. Tuomet grįžo į Lietuvą. Lietuvoje padirbo 4 dienas, o sužinojus kokį gaus atlyginimą, atsisakė darbo. Po to pradėjo važinėti į Vokietiją. Pradirbo apie 23-24 mėn. Po ko, 4 mėn., grįžo į Lietuvą atostogoms, iki naujo sezono pradžios. Šių metų vasario 23 dieną turėjo išvažiuoti, bet sausio 4 d. jam nutiko bėda su ranka, todėl nebeišvažiavo. Nebuvo to, kad neturėtų iš ko gyventi. Visada turėjo pajamų, turi net ir šią dieną. O. L. atsiprašė nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu, sutiko atlyginti civilinį ieškinį iki 1000 Eur, parodė, jog dalį pinigų jau atlygino. Prašo teismo išteisinti jį pagal BK 146 str. 2 d., o pripažinus kaltu pagal BK 180 str. 1 d., pritaikyti BK 75 str. nuostatas ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis savo kaltę iš pradžių neigė, po to pripažino iš dalies, sutikdamas, jog galėjo paimti L. T. daiktus (t. 2, b.l. 144-147, 149-151, 155-157).

Nukentėjusysis L. T., apklaustas teisiamajame posėdyje kaip liudytojas, parodė, jog nuo gimimo serga astma ir alergija, dėl to iki 18 metų turėjo invalidumą. Todėl nieko negali daryti, kas veikia kvėpavimą, nes iš karto pradeda dusti, negali lakstyti. Su kaltinamuoju O. L. susipažino prieš 3-4 metus, per bendrus pažįstamus, tačiau jis nėra jo draugas. Kaltinamasis ne vieną kartą buvo apvogęs jo motinos K. T. parduotuvę „Audimas“. Jis liepdavo jam paimti iš motinos parduotuvės raktus, kad galėtų iš ten išnešti rūbų. Rūbus parduodavo arba išmainydavo į narkotikus. Buvo persekiojamas, terorizuojamas ne tik O. L., bet ir jo draugų. Persekiojimai sustiprėjo, kai jo motina parašė policijoje pareiškimą dėl vagystės. Be to, vieną kartą eidamas pro kaltinamojo namą, jo motinos akivaizdoje, kuri tuo metu žiūrėjo pro langą, jam išbėgus iš laiptinės buvo sumuštas. Kaltinamasis daužė jam į veidą, spardė kojomis. Dėl nuolatinio terorizavimo buvo priverstas išvažiuoti iš Lietuvos į Angliją. Ten gyveno dvejus metus. Nukentėjusysis taip pat parodė, jog šių metų vasario-kovo mėnesį, tikslios datos neatsimena, sirgdamas - turėdamas apie 39 C temperatūros ir būdamas 3-čioje poliklinikoje, sulaukė į mobilųjį telefoną skambutį. Pokalbio pradžioje skambinantis asmuo neprisistatė, todėl jis nesuprato su kuo kalba. Asmeniui paklausus kur jis yra šiuo metu, o jam atsakius, kad 3-čioje poliklinikoje, asmuo prisistatė O. L. vardu ir pasakė, jog jam reikia narkotinių medžiagų - kanapių ir nori, kad jis jam jų nupirktų, kadangi šiuo metu yra Klaipėdoje. Jis pasakęs, kad jų nevartoja ir nežino iš kur jų gauti, padėjo ragelį. Tuomet, vėl sulaukė kaltinamojo skambučio, kuris jam pasakė, kad šiuo metu su R. V. yra prie poliklinikos, laukia jo prie durų ir jei neišeis, tai žino kur jis gyvena bei mokinasi, tuomet vis tiek pagaus ir „suvarys“. Po šio pokalbio iš karto paskambino savo motinai K. T. ir papasakojo apie susiklosčiusią situaciją. Motina pasakė, kad iš karto skambintų į policiją arba nueitų pažiūrėti ir jei jį sumuš, tuomet, nieko nelaukdamas, skambintų į policiją. Poliklinikos rūbinėje palikęs striukę su dokumentais, kad nepaimtų kaltinamasis, o su savimi paėmęs tik raktus bei telefoną susitiko su kaltinamuoju. Išėjęs iš poliklinikos pamatė, kad stovi mašina, kurios durys buvo pradarytos. Kaltinamasis liepė jam sėstis į automobilį. Atsisėdus į automobilio galą, per vidurį, gavo vieną smūgį į veidą. Dar kurį laiką automobilis stovėjo nejudėdamas. Kaltinamasis liepė jam duoti savo mobilųjį telefoną, o jį padavus, jis jį išardė, kad nukentėjusysis niekam negalėtų paskambinti. Telefoną bei jo dalis numetė ant galinės sėdynės. Tuomet, O. L. paaiškino, kad jie visi važiuoja į jo bendrabutį paimti kompiuterį, kuris priklausė nukentėjusiojo broliui, kad galėtų jį užstatyti. Jam pabandžius prieštarauti, kaltinamasis jam smogė dar kartą, todėl, jis (nukentėjusysis) jam nebesipriešino. R. V. jo užstoti nebandė. Iš automobilio išlipti nemėgino, nes bijojo O. L.. Nuvažiavus ir įėjus į bendrabutį, esantį Baltijos prospekte, budėtojos ir jokių žmonių nebuvo, todėl niekas neužfiksavo, jog jis atėjo su dvejais nepažįstamaisiais. Tuomet visi jie nuėjo link jo kambario. Kaltinamasis su R. V. ėjo jam iš galo, iš šonų. Einant jį stumdė, bet nelaikė. Atėjus į kambarį, kaltinamasis liepė jam užrakinti duris. Tada jam buvo suduoti dar keli smūgiai. Kaltinamasis apžiūrinėjo jo kambarį, knisosi po jo daiktus, liepė įdėti į rankinę kompiuterį. Parodė ir tai, jog būnant bendrabutyje, nesutinkant atiduoti užstatyti kompiuterio, O. L. jo galvą apie 5 kartus rankų pagalba daužė į sieną. Kojos ar įrankiai, nebuvo naudojami. Tuo metu R. V. sėdėjo, valgė saldainius ir žiūrėjo. Jis neteikė nei pagalbos, nei naudojo smurtą, nei bandė sulaikyti O. L. Kambaryje O. L. gėrė alų, rūkė, kompiuterį liepė nešti jam, nes, matyt dėl to, kad bendrabutyje matė esančias kameras. O. L. su savimi taip pat pasiėmė jam (nukentėjusiajam) priklausančius daiktus: kvepalus ir dėžutę su kortomis, kuriuos pats nešė maišelyje. Tik išėjus iš kambario, juos sustabdė bendrabučio valdytoja, kuri paklausė, ar jie rūkė kambaryje, nes nuo jų smirdėjo cigaretėmis, bei kas su juo esantys asmenys. Jis pats buvo nuleidęs galvą ir nieko nesakė, o O. L. pasakė, kad jis yra jo pusbrolis ir atvažiavo padėti jam susirinkti daiktus. Tuomet jį pastūmėjo iš galo ir jie išėjo į lauką. Pakeliui daugiau nieko nesutiko. Paaiškino, jog susitikus bendrabučio valdytoją nieko jai nesakė, visų pirma dėl to, kad nežinojo, jog ji yra bendrabučio valdytoja, o antra - nemanė, kad jam gali padėti kažkoks paprastas žmogus. Tada nuėjo į automobilį. Kaltinamasis jam pasakė žinąs, kad jis turi gerą striukę, jis jos nori, todėl jo paklausė, kur ji. Jis prisipažino, jog striukę paliko poliklinikoje. Be to, kaltinamasis pridūrė ir tai, jog reikės jo dokumentų užstatant kompiuterį. Pakeliui į polikliniką jis surinko, ant galinės sėdynės numestą, savo telefoną ir, išėjus pasiimti striukės su dokumentais, parašė broliui žinutę, kad važiuos į Šilutę. Kompiuteris buvo paliktas automobilyje, o į polikliniką ėjo vienas. Kaltinamasis jam buvo prigrasinęs, kad jei jis bėgs, tai jį vis vien suras. Taip pat, jis liepė jam greitai grįžti, nes kitaip jį pagaus ir sumuš. Paaiškino, kad poliklinikoje nesikreipė pagalbos, dėl prieš tai minėtų aplinkybių. Jam grįžus ir įsėdus į automobilį, vėl gavo smūgių nuo kaltinamojo. Smūgius gaudavo nuolatos, kai su kažkuo nesutikdavo. Po to, nuvyko į lombardą, esantį Vėtrungėje, prie IKI parduotuvės. Kaltinamasis kartu su R. V. bandė įtikinti lombardo darbuotoją, kad priimtų kompiuterį, tačiau darbuotojui kilus įtarimui dėl to, kad pats jis (nukentėjusysis) nieko nesako dėl savo daikto, nesutiko priimti kompiuterį. Tuomet jie išvažiavo kitur. R. V. turėjo nuvežti savo pusbrolį, todėl nuvažiavo jo paimti. Tiek O. L., tiek R. V. išėjo, jis buvo likęs kurį laiką vienas automobilyje. R. V. nuėjo į namus, o kaltinamasis - į parduotuvę nusipirkti alkoholio. Tuo tarpu jis paskambino į pagalbos centrą 112. Paskambinęs pasakė savo vardą, pavardę, jog yra pagrobtas ir tai, kad jo turtas yra paimtas iš jo prieš jo valią. Bandė nupasakoti kur jis yra, tačiau darbuotojui nepavyko nustatyti jo buvimo vietą. Paprašė jo pasakyti automobilio numerius, nors, iš pradžių bijojo išlipti, bet išlipo, pažiūrėjo ir nurodė. Tuomet jis pamatė grįžtantį O. L.. Telefonu dar spėjo pasakyti jų vardus ir pavardes. Tada padėjo ragelį, ištrynė paskutinį rinktą telefono numerį ir išardė telefoną. Tuo metu jam buvo kilusi mintis pabėgti, bet bijojo, kad jį stebi, be to, bijojo kaltinamojo, kadangi nežinojo ką jis jam gali padaryti. Taip pat pergyveno dėl esančio kompiuterio. Kaltinamasis grįžo po 8-9 min. Po to, grįžus R. V. su pusbroliu T. V., kuris atsisėdo šalia jo, nuvežė pusbrolį prie trečios poliklinikos. T. V. jis matė pirmą kartą, nieko jam nesakė, nes nematė prasmės, be to, bijojo, jog tasai pasakys R. V.. Be to, T. V. nieko net neklausė. Pakeliui į polikliniką jie kalbėjo visai apie kitus dalykus, nesusijusius su įvykiu. Palikus T. V. prie poliklinikos, jie visi trys nuvažiavo Šilutės link. Prieš išvažiuojant į Šilutę, jis (nukentėjusysis) bandė priešintis, sakė, jog niekur nevažiuos, nes serga bei jam reikia į mokyklą. Tačiau jo niekas neklausė. Buvo jam pasakyta, kad jie visi važiuos į Šilutę, kadangi ten galės užstatyti kompiuterį, be to, ten yra draugas, kuris parūpins narkotikų, todėl jie ten būdami galės gerti ir vartoti narkotines medžiagas. Pakeliui į Šilutę, kaltinamojo paliepimu, prieš jo valią, jis gėrė alkoholį. Daugiau nemėgino prieštarauti kaltinamajam, nes prieš tai buvo gerai gavęs į galvą, turėjo temperatūros, todėl tarpais net atsijunginėdavo. Visa galvos plaukuota sritis buvo raudona, patinusi akis. Kraujas netekėjo. Važiuojant Šilutės link, kelyje, jie buvo sustoję nusišlapinti. Tuo tarpu, jis (nukentėjusysis) surinko telefoną. Gavo skambutį, tačiau telefonu atsiliepė kaltinamasis, jam neleido kalbėti. O. L. atsakė, kad jis miega girtas. Po to, telefoną išjungė. Nuvažiavus į Šilutę, kaltinamasis su R. V. buvo draugiškesni, kadangi žinojo, jog užstatys kompiuterį ir gaus pinigų narkotinėms medžiagoms įsigyti. Jie abu nuėjo į lombardą, o jį su kompiuteriu paliko automobilyje. Už kelių minučių grįžo ir pasakė jam, kad susitarė, jog lombarde paims jo kompiuterį. Tuomet, kaltinamasis liepė jam nunešti kompiuterį, o derinant kainą, ištraukti jį iš tašės. Lombardo darbuotojui paprašius dokumento, kaltinamojo paliepimu, jis padavė savo pasą bei pasirašė. Jis darė tai, kas buvo liepta. Pinigus paėmė kaltinamasis, o grįžus į automobilį O. L. su Raimondu pinigus pasidalino tarpusavyje. Jo nepaleido ir pasakė, jog kartu vartos narkotikus. Tuo metu jis nebesigilino kas vyksta aplinkui, nes mąstė ką daryti. Po lombardo nuvažiavo paimti R. V. kaimyno - M. V., kuris prie parduotuvės „Liepa“ paėmė „žolės“. Tada, nuvažiavo į parduotuvę, esančią priešais lombardą, nusipirkti alkoholio. Į parduotuvę ėjo kartu su kaltinamuoju. Paaiškino, kad parduotuvėje nesikreipė dėl pagalbos, kadangi manė, jog civiliai jam nepadės. Vėliau nuvažiavo į kaltinamojo gyvenamąją vietą – butą, kuriame ne kartą buvo gavęs į galvą. Po kiek laiko atvažiavo M. P. ir pamatęs, jog vyksta visokios nesąmonės, pasiėmė M. V. ir išvažiavo. Jam atsisakius rūkyti žolę ir nuo kaltinamojo gavus į galvą, po akim susidarė kraujosruva. Todėl, po to, rūkė ir žolę, ir gėrė alkoholį bei, kaltinamajam liepus, nusirenginėjo rūbus – kaltinamasis matavosi jo kelnes, batus, buvo paėmęs jo striukę. Po ko, kaltinamasis jam paaiškino, kad jis (nukentėjusysis) yra skolingas jam 3000,00 eurų, kadangi jam yra iškelta byla dėl jo kaltės. Nukentėjusysis bandė kaltinamajam aiškinti, bet vėl gavo smūgių. Taip pat, kaltinamasis paaiškino, kad jis (nukentėjusysis) nieko nebeturės, nes suknis jam visą gyvenimą bei per jį jis pradės leistis heroiną. Po poros valandų buvimo tame bute, atvyko policija. Tada jis vilkėjo nebesavo rūbus. Atvykę policijos pareigūnai, liepė visiems pateikti dokumentus. Pareigūnai jį pakvietė ir paklausė, ar jis yra pagrobtas ir laikomas prieš savo valę. Jam patvirtinus šį faktą, policijos pareigūnai liepė jam eiti į apačią, o kaltinamąjį bei R. V. sulaikė. Taip pat, policijos pareigūnams paklausius ar yra ten kokie nors jam priklausantys daiktai, atsakė, kad jo kompiuteris yra lombarde. Policijos pareigūnai jį nuvežė į Klaipėdą. Nukentėjusysis byloje yra pateikęs civilinį ieškinį dėl 3000 Eur neturtinės žalos, kurį posėdžio metu sumažino iki 2000 Eur. Ieškinį grindžia tuo, kad negali ramiai miegoti bei išeiti į lauką, jį gaudo kaltinamojo draugai. Be to, mokytojai bijo, kad jis mokinasi toje mokykloje, dėl tokių žmonių kaip kaltinamasis. Taip pat, yra žeminamas dėl to, kad buvo pagrobtas. Patvirtino, kad gavo dalį, t.y. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, todėl prašo teismo priteisti likusius 1700 Eur.

Liudytoja K. T., būdama nukentėjusiojo mama, parodė, kad kaltinamąjį O. L. pažįstą apie 4 metus – nuo to momento, kai buvo apvogta jos sportinių prekių parduotuvė. O būtent, vieną dieną, dviem valandom, paliko sūnų padirbėti parduotuvėje, kadangi buvo įformintas 0,3 etato pardavėju. Tą dieną ir buvo išnešta daug daiktų, kurių bendra vertė buvo 3800,00 litų. Prieš tai sūnus dirbdavo parduotuvėje kiekvieną dieną, tačiau, kai pradėjo dingti daiktai, o dingdavo jie tik jam dirbus, jo nebepalikdavo. O jei palikdavo, tai tik keliom valandom. Be to, pats sūnus buvo prašęs, kad jo nepalikinėtų parduotuvėje, kadangi bijojo. Jį paliekant, samdyti žmonės, du asmenys, sekdavo, kada galės nureketuoti iš jo prekių. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurioje nurodė O. L. kaip vieną iš įtariamųjų, bet byla perduota teismui nebuvo, nes buvo nutraukta. Kadangi, tie asmenys, tuo metu buvę įtariamieji, pasakė, kad reiktų ištirti, ar jos sūnus nerūko „žolę“, kadangi yra narkomanas. Policijos pareigūnams patikrinus sūnų dėl narkotinių medžiagų vartojimo, buvo nustatyta, jog jis rūkė „žolę“. Tada jie pasakė jai, jog taip elgiasi narkomanas. O kodėl įtariamieji dėl narkotinių medžiagų vartojimo tikrinami nebuvo, nežino. Po vagystės kaltinamasis O. L. pabėgo į Vokietiją. Kaltinamojo motina buvo atėjusi į namus, siūlė grąžinti puse sumos, kadangi neturėjo daugiau pinigų, bei prašė, kad ji atsiimtų pareiškimą. Ji nesutiko, nes netikėjo, jog byla bus nutraukta. Su pačiu kaltinamuoju bendravusi nebuvo. Nutarimo dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vagystės neskundė, nes neturėjo laiko, kadangi turėjo problemų su sveikata. Pastebėjus, jog dingsta prekės, klausė sūnaus, kur jos dingsta. Sakydavo, kad, pritaikius nuolaidą, paėmė draugas, bet pinigus grąžins. Draugo vardo minėjęs nebuvo. Kai dingo prekių už didelę sumą, nusivedė sūnų į policiją, kuris prisipažino, papasakojo kaip viskas buvo. Sakė, kad ėjo O. L. matuotis rūbų, o pakabas sukišdavo po kilimėliu, taip slėpdamasis nuo sūnaus. Taip pat ir pati buvo radusi sukištas pakabas už matavimosi kabinų, kilimėlio. Po to, du kartus buvo subadytos jos automobilio padangos, po 5-6 dūrius į vieną padangą. Buvo kviečiama policija. Iš aplinkinių išgirdo, jog tai yra perspėjimai, kadangi jos sūnus turi kaltinamajam grąžinti tą sumą pinigų, kurią jis išleido pasisamdęs advokatą, kuris gynė jį byloje dėl vagystės iš parduotuvės. Be to, sūnus L. T. senai buvo reketuojamas kaltinamojo. Todėl, jam tekdavo nuo jo slapstytis bei keisti telefono numerius. Taip pat, ir ji buvo gąsdinama. Vakarais bijodavo viena grįžti namo. Vieną vakarą, automobiliui sugedus, buvo kaltinamojo užpulta. Ją užstojo kaimynystėje gyvenęs vyriškis, kuris ją tą vakarą lydėjo namo, nes buvo jo prašiusi. Nežino, gal tuo metu buvo narkotikų pavartojęs, nes iš jo judesių, elgesio suprato, kad jis būtų ją primušęs. Pasakius kaltinamajam, kad sūnus niekur neis, nes jo neišleis, jis jai pasakė, kad ji ne viršininkė, jog jos sūnui yra 19 metų ir jis gali daryti ką nori, be to, jos atžvilgiu naudojo negražius žodžius. Tą įvykį matė ir sūnus, kuris bandė ją apginti, įlįsti tarp jos ir kaltinamojo, esantį tarpą. Po to įvykio, vakare, sūnus grįžo namo sumuštas. Dėl užpuolimo buvo skambinta į policiją, tačiau jiems buvo paaiškinta, jog nepadaryta jokia žala. Šis įvykis buvo prieš sūnaus pagrobimą, žymiai anksčiau. Taip pat, iki pagrobimo sūnus grįždavo sumuštas. Buvo sakęs, kad tai vienas pažįstamas, kad ji nesikištų, nes gali baigtis blogai. Buvo apipiltas automobilis baltais aliejiniais dažais. Po to ištardė, kad jį mušdavo kaltinamasis O. L. Į policiją, kai mušdavo sūnų, nesikreipė, nes bijojo kaltinamojo. Manė, kad jis susiprotės. Visi minėti įvykiai prasidėjo po to, kai policijai buvo pateiktas pareiškimas dėl vagystės iš parduotuvės. Iki to laiko gyveno ramiai. Kitų asmenų su kuriais butų konfliktinės situacijos, neturi. 2016-03-01 paskambinus sūnui, papasakojo kas vyksta, ji labai susinervino, pasakė, kad kviestųsi policiją, nes jai viskas buvo pabodę. Nuo visų tų nesąmonių yra pablogėjusi jos sveikata. Telefonu sūnus pasakė, kad bijo, jog jį sumuš, nežino kur slėptis, prašė jos atvykti. Tuo metu jos automobilis buvo servise, ieškojo kokį vyrą, kad galėtų pasiimti kartu, nuvažiuoti pas sūnų. Skambino „švogeriui“, tačiau jis buvo išvykęs, o kitas jos sūnus, tuo metu buvo ligoninėje su aukšta temperatūra. Tuo laiku sirgo visa šeima. Po pokalbio su sūnumi L. T., po kokių 5-15 minučių, perskambino jam ir pasakė kviestis policiją. Tuo metu, sūnus dar buvo poliklinikos pastate. Po to, jo telefonas buvo išjungtas. Ji pati bijo kaltinamojo, kadangi jis yra neprognozuojamas žmogus. Sūnų pamatė vakare. Po įvykio jo plaukuotoje galvos dalyje ir kaktos srityje buvo didžiuliai guzai, paraudimai, o po akim darėsi mėlynė. Jį pykino, svaigo galva, tačiau į ligoninę vykti nenorėjo. Taip pat, parodė, kad jos sūnus, L. T., buvo išvykęs į Angliją, dėl to įvykio – vagystės iš parduotuvės, nes buvo sekamas. Sėdėjo namuose virš mėnesio, į lauką neišeidavo. Anglijoje buvo virš metų. Ten dirbo gamykloje, atliko pakavimo darbus. Dirbo nedaug, nes neleido jam sveikata. Darbas buvo stovimas, nors gal ir sėdėjo, jokių svorių netampė. Nuo vaikystės serga bronchine astma. Negali greitai vaikščioti, bėgti. Turėjo invalidumą, tačiau neprasitęsė, buvo pagerėję. Taip pat, parodė, jog šiai dienai nebėra jokių problemų, nes O. L. suimtas, sūnus morališkai atsigavęs, jo niekas neužkliuvinėja, iki šios dienos nebuvo sumuštas. Ar šiuo metu kaltinamojo draugai jį persekioja, nežino, nes sūnus dėl to nesiskundė. Be to, nuo pirmadienio iki penktadienio mokosi Klaipėdoje, tai mažiau bendrauja su juo.

Liudytoju apklaustas pareigūnas G. S. parodė, kad tikslios datos negali pasakyti, kadangi nepamena. Kolega R. G. paprašė jo pagalbos, pasakė jam, jog yra pagrobtas asmuo ir tai, kad reikės vykti į Šilutę. Taip pat buvo pasakyta, jog ten gali būti įtariamieji kurie laiko pagrobtą asmenį. Nuvykus į vietą, tikslaus adreso nepamena, pagal automobilį, paskambino į duris, tačiau, prisistačius kad policija, durų jiems neatidarė. Iškvietė ugniagesius. Kaltinamasis juos pamatęs per langą, atidarė duris. Bute buvo kaltinamasis O. L., nukentėjusysis L. T. ir dar vienas asmuo, kurio vardo neatsimena. Kolega R. G. išėjo su nukentėjusiuoju į koridorių, paklausė, ar jis skambino ir kas nutiko. Nukentėjusysis paaiškino, jog jį pagrobė ir laikė tame bute. Jie (pareigūnai) norėjo, kad minėti asmenys būtų atskirai, todėl jis nukentėjusįjį automobiliu parvežė į Klaipėdą. Važiuojant į Klaipėdą kalbėjosi su nukentėjusiuoju apie įvykio aplinkybes. L. T. papasakojo visą istoriją, tai, jog buvo Klaipėdoje, poliklinikoje, kai tuo metu jam paskambino kaltinamasis ir liepė išeiti, kad susitiktų. Susitikus, liepė jam sėstis į automobilį, po to nuvažiavo į jo gyvenamą bendrabutį, kur kaltinamasis liepė jam pasiimti kompiuterį bei kitus daiktus, tiksliai negalėjo pasakyti kokius, nes nepamena. Nuvykus į Šilutę, kaltinamasis liepė jam užstatyti kompiuterį, o nuvykus į kaltinamojo O. L. butą, jis jo buvo mušamas. Matėsi, kad ant nukentėjusiojo veido yra raudonos žymės, mėlynių nebuvo. Kraujo nematė, bet matė raudonas dėmes ant jo viršugalvio, nes buvo trumpai kirptas. Taip pat, jis buvo plonai apsirengęs, gal net su marškinėliais. Iš nukentėjusiojo matėsi, jog jis buvo tikrai įbaugintas, jiems atvykus, matėsi, kad nukentėjusysis džiaugėsi, jog buvo išlaisvintas.

Liudytoju apklaustas pareigūnas R. J. parodė, kad tiksliai nepamena kada kolega R. G., paprašė pagalbos vykti į Šilutę. Į Šilutę vyko keturiese. Nuvykus adresu, į butą niekas neįsileido. Iš pradžių jis buvo prie namo, kad niekas neiššoktų per langą, bet atvykus ugniagesiams, bute esantys asmenys atidarė buto duris. Kas atidarė duris nematė, nes įėjus į butą visi trys asmenys sėdėjo kambaryje- svetainėje. Įėjus į butą, jame buvo trys asmenys, tai įtariamasis, nukentėjusysis ir dar vienas asmuo. Kaltinamasis nesuprato dėl ko atvyko policijos pareigūnai ir vis teigė, jog jie atvyko be reikalo. Nukentėjusįjį asmeniškai matė labai trumpai. Kraujo nematė. Matė tik tai, kad nukentėjusysis buvo išsigandęs, nuleidęs galvą. Kolega jį išvedė iš to buto. O jis liko bute su kaltinamuoju ir kitu asmeniu. Šiuo metu nepamena, ar kaltinamasis ką nors yra sakęs dėl sužalojimų – peties traumos, o jei ir minėjo, tai išoriškai nesimatė, nes laisvai valdė abi rankas. Bute buvo atlikta krata. Po ko kaltinamąjį vežė į Klaipėdą. Jis buvo neblaivus, tas matėsi iš jo elgesio, kalbos, tačiau, jo manymu, tikrai fiziškai buvo pajėgus panaudoti smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Kaltinamasis visą kelią miegojo automobilyje, todėl su juo nebendravo. Atvykus į Klaipėdą, jis buvo uždarytas į areštinę. Taip pat paaiškino, kad nepamena kaip, vežant kaltinamąjį automobiliu, buvo surakintos jo rankos, tačiau, mano, jog priekyje, kadangi vežant įtariamuosius automobilyje jų rankos visada būna surakintos priekyje.

Liudytoja A. L., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad šių metų pradžioje bendras pagalbos centras sujungė vaikiną, kuris teigė, kad yra pagrobtas, su jų Operatyvaus valdymo skyriumi. Pradėję kalbėti, vaikinas prisistatė L. T. vardu. Nukentėjusysis pasakė, jog jį prievarta įsisodino į taksi automobilį, laiko miesto centre, miesto nepažįsta. Jo balsas buvo išsigandęs, pasimetęs, bijojo išlipti iš automobilio, be to, pasakė, kad jį pagaus ir užmuš. Nepamena, ar jis sakė, jog yra sužalotas. Taip pat pasakė, kad jį pagrobė O. L.. Bandė paklausti, ką mato aplinkui. Paaiškino, kad jo telefonas buvo numestas automobilyje. Ryšys nutrūko. Tuomet ji kvietė ekipažą, kad nuvyktų į tą vietą pagal aprašymą. Tačiau, policijos pareigūnams nuvykus į vietą, nieko nerado. Po to, buvo skambinta nukentėjusiojo telefono numeriu, tačiau nepavyko, kadangi telefonas buvo be kortelės. Tuomet, policijos departamento pagalba buvo nustatyta nukentėjusiojo buvimo vieta, nes telefonas vėl buvo įjungtas. Buvo kryptis link Šilutės. Tada, buvo bandyta dar kartą skambinti nukentėjusiojo telefonu. Paskambinus, atsiliepė vyriškis. Paprašius, kad jis pakviestų nukentėjusįjį, pasakė, jog tasai miega ir jo nekvies. Po to, ryšys ir vėl nutrūko. Po pirmo nukentėjusiojo skambučio telefonas buvo įjungtas ir įdėta kartelė kažkur po 1,5 val. Po pokalbio, ryšiui nutrūkus, apie įvykį informavo Šilutės miesto pareigūnus, Klaipėdos kriminalinę policiją ir taip toliau jie tęsė savo darbą.

Liudytoju apklaustas pareigūnas R. G. parodė, kad šių metų kovo 1-ąją dieną, po pietų, paskambino tarnybos, kur jis dirba, viršininkas ir pasakė, kad skubiai susisiektų su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalies pareigūnais, kadangi yra pagrobtas žmogus. Tuomet, nuėjo į budėtojų dalį. Ten dirbantys pareigūnai supažindino jį su pirmine informacija – apie tai, kad maždaug prieš 1,5 val., į Bendrosios pagalbos centrą buvo gautas telefono skambutis. Telefonu skambinantis asmuo prisistatė L. T.. Sakė, jog yra pagrobtas, kad yra vežamas taksi automobiliu. Pasakė automobilio numerius, kurių šiuo metu nebepamena. Pasakė, kad vienas iš pagrobėjų yra O. L., su kuriuo anksčiau yra konfliktavęs. Pagal paskutinius duomenis, kuriuos jam suteikė budėtojų pareigūnai, buvo pranešta, kad automobilis pastebėtas vykstantis į Šilutę. Patys Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojai nebegalėjo kontroliuoti situacijos, todėl buvo keliamos papildomos tarnybos. Nedelsiant, įvertinę pirminę informaciją, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Susiskambino su kolegomis, nustatė, įvairių sistemų pagalba, nukentėjusiojo ir kaltinamojo tapatybes, kur kaltinamasis gyvena. Tokiu būdu sužinojo jo gyvenamosios vietos adresą, jog gyvena Šilutėje. Bevykstant į Šilutę, susisiekė su Šilutės policijos komisariato organizuoto nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnais, kad jie nuvyktų prie kaltinamojo namų ir pažiūrėtų, ar stovi taksi automobilis bei įvertintų situaciją. Maždaug po 10 minučių gavo pranešimą, kad minėtas taksi automobilis yra prie kaltinamojo namų. Be to, jiems vykstant į įvykio vietą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai priėmė nutarimus atlikti kratą. Į įvykio vietą buvo atvykę du ekipažai iš Klaipėdos. Atvykę buvo tam, kad išsiaiškinti susiklosčiusią situaciją. Papildomos pajėgos, dėl šturmo atlikimo, kviestos nebuvo. Susiklosčiusi situacija atrodė rimta, bet ne ant tiek, kad kviesti „Arą“. Galvojo, jog patys galės susitvarkyti, nes buvo surinkę duomenų apie kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, be to, kažkiek žinojo kokie yra buvę tarp jų konfliktai – buvo įvertinę situaciją. Be to, jiems nebuvo žinoma ar nukentėjusysis yra tuose namuose. Jiems atvykus į Šilutę, su savimi turėjo visus dokumentus. Taip pat, atvykus į vietą ir priėjus prie buto durų, viduje girdėjosi balsai. Užblokavo visą namą. Paskambinus į buto duris, atsiliepė kaltinamasis. Prisistatė, jog yra iš policijos ir kad turi nutarimą padaryti kratą. Kaltinamasis tuo nepatikėjo. Buto durys buvo be akutės, todėl pasiūlė jam prieiti prie lango, pasižiūrėti. Norėjo parodyti pažymėjimus, tačiau jis ir tuo nepatikėjo. Tuomet pagrasino jam, kad kvies ugniagesius, bet ir tuo nepatikėjo. Nenorėję gaišti laiko, paskambino į gaisrinę, išsikvietė pareigūnus. Įvažiavus gaisrinės automobiliui į kiemą ir pradėjus jiems dėstyti situaciją, ką reikės daryti, kaltinamasis suprato, kad čia ne juokai ir atrakino duris. Po ko įėjo į butą, kuriame mėtėsi buteliai, t.y. matėsi, kad butas paverstas landyne. Kambaryje buvo 3 vaikinai, kurių paprašė pateikti asmens dokumentus. Po dokumentų patikrinimo nustatė, kad tai O. L., R. V. ir L. T.. Paėmė nukentėjusįjį už rankos ir išvedė į koridorių – bendro naudojimo patalpas. Matėsi, jog vaikinas yra sutrikęs, taip pat, matėsi mušimo žymės, buvo raudonas veidas. Nebuvo nei kraujo, nei praskelta, tačiau matėsi sumušimas, paraudusi oda. Paklausius jo kas įvyko, jis papasakojo istoriją, kad jį jėga pasisodino į automobilį, kaip paskambino į bendrosios pagalbos centrą, kaip jį atsivežė, jog yra terorizuojamas, kad bute laikė prievarta, liepė vartoti narkotikus, t.y. vertė jį rūkyti kaljaną, o konkrečiai kanapes, gerti, atėmė daiktus: jo kompiuterį, kurį nuvežė į lombardą užstatyti. Nurodė į kurį lombardą buvo išneštas kompiuteris. Taip pat buvo paminėjęs, jog tašė, į kurią buvo sukrauti daiktai, liko taksi automobilyje. Be to, išsiaiškino, jog automobilį vairavo R. V., kuris dirbo taksi firmoje, o ne kaltinamasis O. L., kaip iš pradžių jiems buvo pranešta, kadangi nukentėjusysis, skambinęs bendruoju pagalbos numeriu, sakė, jog automobilį vairuoja kaltinamasis O. L.. Po to, nukentėjusįjį perdavė savo kolegai vežti jį į Klaipėdą. Tuomet atlikinėjo kratą. Ne kartą skambino kolegai G. S., kuris vežė nukentėjusįjį į Klaipėdą, tikslindamas kas konkrečiai buvo atimta. Buvo paaiškinta, kad atimti šie daiktai: striukė, kelnės, kvepalai, kortos. Bute, ieškojo minėtų daiktų ir narkotinių medžiagų. Kratos metu, virtuvėje, buvo radę iš alaus butelio padarytą kaljaną. Taip pat, rado kelnes, striukę, tačiau kvepalai ir kortos nebuvo rasti. Iš kaltinamojo elgesio matėsi, kad jis yra išgėręs, buvo linksmas. Baigę kratą, nuvyko į Šilutės komisariatą. Vienas ekipažas išvežė nukentėjusįjį į Klaipėdą, o jie nuvyko į lombardą. Atvykus, pamatė, jog kompiuteris yra parduodamas. Pakalbėjus su savininku, nusirašė duomenis. Jiems buvo paaiškinta, kad kompiuteris buvo parduotas už 100 eurų, pinigus paėmė kaltinamasis. Taip pat buvo pasakyta, jog buvo duoti nukentėjusiojo dokumentai, kuris buvo kompiuterio savininkas. Parodė, kad bendravimo metu kaltinamasis buvo sakęs, kad jam ranka išsukta, bet jis to nepastebėjo, kadangi kaltinamasis su ta ranka darė įvairius judesius, be to, nebuvo sakęs, kad jam reikia vaistų, įtvaro. Būdamas areštinėje, kaltinamasis neprašė jokios pagalbos dėl rankos, nesiskundė skausmais. Sakė, kad jokių problemų neturi, jog viskas gerai. Be to, jį buvo nuvežę į Klaipėdos universitetinę ligoninę dėl alkoholio, narkotinių medžiagų patikrinimo, ir ten jis nesiskundė jokiais skausmais, buvo linksmai nusiteikęs.

Liudytoju apklaustas M. V. parodė, kad šių metų pavasarį, tikslaus mėnesio neprisimena, būnant savo namuose, (duomenys neskelbtini), jam paskambino R. V., kuris jam pasiūlė pasivažinėti po miestą. Su R. V. yra kaimynai, augo kartu nuo mažų dienų. R. V. atvažiavo prie jo namų. Kartu su juo buvo kaltinamasis O. L. ir nukentėjusysis L. T., kuriuos pažinojo iš anksčiau. Su jais buvo susipažinęs per draugus ar pažįstamus, tiksliai nepamena. Su nukentėjusiuoju pažįstami apie porą metų. Kartu susitikdavo labai retai, gal apie 10 kartų, būnant bendriems draugams. Mašiną vairavo R. V.. Nukentėjusysis atrodė įprastai, buvo tylus, ramus, mažai bendraujantis. Parodė, jog L. T. taip elgėsi visada. Besėdint jiems automobilyje ir svarstant ką veikti, sugalvojo parūkyti „žolės“. Nukentėjusysis tuo metu tylėjo – nei sutiko, nei tam prieštaravo. Nukentėjusiojo rankose telefono nepastebėjo. Jam esant, jis niekam neskambino. Važiuojant palei Šyšą, automobilyje esant visiems keturiems, pamatė iš matymo pažįstamą narkomaną. Tuomet, jis nuėjo, paėmė, ir visi jie nuvažiavo pas kaltinamąjį į namus (duomenys neskelbtini), Šilutėje. Būnant pas jį namuose parūkė, pagėrė, pabendravo. Iš pradžių bute buvo trise, o po kurio laiko atvažiavo jo draugas M. P., kuris pabuvo apie pusvalandį. Kaltinamasis su nukentėjusiuoju gėrė alų, degtinę. Pats jis išgėrė tik porą stikliukų, kadangi mažai geria, be to, po to turėjo vairuoti mašiną. Nukentėjusįjį nei rūkyti nei gerti niekas nevertė, nebuvo jokios prievartos. Rūkė ir gėrė savo noru, pats norėjo. Nebuvo jokio smurto, tik žodiniai veiksmai, kurie buvo iš visų: tai vienas, tai kitas kažką pasakė, bet taip, kad blogąja prasme, niekas nieko nedarė. Matė, kai kaltinamasis keitėsi su nukentėjusiuoju rūbais. Kaltinamasis pasakė nukentėjusiajam nusimauti kelnes ir striukę. Jokios prievartos nebuvo. Savo noru, nieko nesakęs, tylėdamas, jų visų akivaizdoje, taip ir padarė. Tuomet, kaltinamasis jam davė savo kelnes, kurias nukentėjusysis užsimovė. Kaltinamasis paėmė jo rūbus, juos pasidėjo, o nukentėjusysis taip ir liko mūvėdamas kaltinamojo kelnėmis. Dėl striukės nieko jam nesakė. Taip pat, dar apsikeitė batais – kedais, kuriuos kaltinamasis davė nukentėjusiajam, o jis nieko nesakęs juos užsidėjo, pasimatavo, jam tiko. Jis atrodė kaip visada, tylus, mažai šnekėjo. Kaltinamasis jo batų nesimatavo, o tik pasidėjo. Kvepalų nematė bei apie juos, jam būnant, nebuvo minėta. Protokolą buvo pasirašęs neskaitęs. Taip pat, jam būnant, apie kompiuterį, lombardą niekas nebuvo užsiminęs. Buvo užklausęs nukentėjusiojo kaip jis grįš namo, ar į Klaipėdą, o gal pasiliks bute. Tuomet, R. V. pasakė, kad jie grįš kartu, nes jam reikėjo važiuoti į Klaipėdą. Pas kaltinamąjį namuose buvo apie valandą, po ko išvažiavo kartu su M. P. Jam išvažiavus, bute pasiliko: R. V., kaltinamasis O. L. ir nukentėjusysis L. T. Pamena momentą, kad, kai nukentėjusysis sėdėjo nusiminęs, nenorėjo gerti, jis jį nuvedė į kitą kambarį, kuriame buvo langai, pailsėti, pagulėti ant lovos. Kambaryje jis buvo paliktas vienas. Po kokių 15 minučių, atvykus M. P., jis atsikėlė ir atėjo prie stalo. Taip pat, buvo momentas, kai jis su nukentėjusiuoju automobilyje, sustoję prie parduotuvės, apie kokias 5 minutes, buvo likę vieni. R. V. buvo išėjęs į kebabinę, o kaltinamasis – į rūbų parduotuvę. Tuo laikotarpiu, nukentėjusysis dėl įvykio nieko nebuvo jam sakęs ir niekuo nesiskundė.

Liudytojas T. V., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad yra R. V. pusbrolis, kuris pas jį, adresu (duomenys neskelbtini), kartais gyveno. Priešais jo kiemą, iš Paryžiaus Komunos gatvės, yra aikštelė, kurioje galima pasistatyti automobilį. Šių metų kovo mėnesį, tikslios datos pasakyti negali, apie pietus – 12-13 val., buvo susitikęs su R. V., kuris buvo grįžęs pas jį į namus. Tuo metu jis ruošėsi į trečiąją polikliniką, pusbrolis pasiūlė nuvežti. R. V. dirbo taksi vairuotoju, tai turėjo tokį grafiką, jog galėjo dirbti, o galėjo ir nedirbti. Sutiko ir nuėjo su juo link automobilio, kuris stovėjo minėtoje aikštelėje. Prie automobilio stovėjo kaltinamasis ir nukentėjusysis, lyg rūkė. Pasisveikino su jais ir jie visi įsėdo į automobilį. Nei kaltinamojo nei nukentėjusiojo iki tos dienos nėra matęs, jų nepažįsta. Nuo R. V. grįžimo į namus ir jų abiejų nuėjimo iki automobilio praėjo apie 10 minučių. Automobilį vairavo R. V.. Įsėdo į automobilio galą, iš vairuotojo pusės. Iki poliklinikos važiavo Taikos prospektu. Važiuojant su nukentėjusiuoju beveik nebendravo, kadangi nepažįsta. Pagrinde bendravo jie visi tarpusavyje, bet daugiau kalbėjo priekyje sėdintis – R. V. su kaltinamuoju, o jis, dėl to, kad jų nepažinojo, nematė reikalo kištis į pokalbį. Nukentėjusysis jam nepasirodė kažkaip neįprastai. Nukentėjusysis automobilyje sėdėjo gale, t.y. šalia jo, bet nieko nebandė jam perduoti ar pasakyti. Nukentėjusysis daug nekalbėjo. Pamena, kad buvo kalbėta, jog nukentėjusysis nori važiuoti į Vokietiją, o kaltinamasis dėl to žvengė, pavadino nukentėjusįjį, lyg durniumi, o gal ir dar buvo pasakytas vienas kitas žodis. Taip gavosi, jog kaltinamasis jį išjuokė dėl tokių jo planų. Daugiau priešiškumo, iš kaltinamojo pusės nukentėjusiajam, lyg ir nebuvo. Minėjo, kad nukentėjusiajam reikia pinigų, todėl jo paklausė ar jam nereikia kompiuterio. Atsakė, kad nereikia. Apie lombardą jokių kalbų nebuvo. Automobilyje nukentėjusysis, prie savęs, turėjo sportinę tašę, juodos spalvos. Ji buvo padėta šalia nukentėjusiojo. Kas buvo toje tašėje nežino. Taip pat matė, kaip nukentėjusysis, automobilyje, iš galo padavė kaltinamajam pradarytą degtinės butelį, tačiau negali pasakyti ar jis buvo iš jo gėręs. Kaltinamasis, gavęs butelį, iš jo atsigėrė. Ar ant nukentėjusiojo veido buvo kokie paraudimai ar mušimo žymės, negali pasakyti, nes nežiūrėjo. Kelionė iki poliklinikos ilgai netrūko, apie 10 minučių, o gal mažiau.

Apklaustas liudytoju K. B. parodė, kad šiais metais, tikslios datos pasakyti negali, į lombardą, esantį Tilžės g. 2, Šilutėje, buvo užsukę du vyriškiai, vienas iš jų buvo kaltinamasis, kuris paklausė, ar perka kompiuterius bei kokias sumas už tai siūlo. Atsakė, kad prieš įvertinant daiktą, reikia jį pamatyti. Tuomet vaikinai išėjo ir netrukus grįžo dar su vienu vaikinu, su nukentėjusiuoju, viso trise, bei su kompiuteriu. Kompiuterį įnešė nukentėjusysis. Įvertinus kompiuterį, kainą ir visą kitą derino su kaltinamuoju. Iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio nenoro. Pats padavė dokumentą. Jo niekas neprašė. Po ko užpildė sutartį, kurią pasirašė tiek jis, tiek nukentėjusysis. Už kompiuterį davė 100 eurų, kuriuos paėmė kaltinamasis. Jokių įtarimų nekilo, nes dažnas atvejis, kai vienas iš atėjusiųjų neturi dokumentų, tai pasirašo ir pinigus pasiima kitas. Buvimo metu lombarde, tarp jų nebuvo jokių apsižodžiavimų, pykčių, tik nukentėjusysis buvo tylesnis, nieko nešnekėjo. Atėjo visi tvarkingai. Pirmas pokalbis trūko apie 1-3 minutes. Taip pat paminėjo, jog tą dieną lombarde dirbo dviese, tačiau jis tiesiogiai kontaktavo su vaikinais.

Liudytojas J. F., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad dirba lombarde. Yra lombardo direktorius ir kasininkas. Kaltinamojo O. L. neatpažino, nes nepamena. Nukentėjusįjį lyg ir atsiminė, bet tiksliai pasakyti negalėjo, nes lombarde didelis žmonių srautas, todėl negali kiekvieno atsiminti. Taip pat atsiminė, jog buvo atėjusi grupė žmonių – mažiausiai 3 vaikinukai, kurie norėjo užstatyti kompiuterį. Buvo nukentėjusysis ir dar du. Kalbėjo vienas iš dviejų atėjusiųjų, kuris jo klausė ar ims kompiuterį. Nukentėjusysis visą laiką, būdamas lombarde, tylėjo. Paprašė jų įjungti kompiuterį. Patikrinus jį, dėl netinkamų kompiuterio duomenų, nes buvo senas, atsisakė jį imti. Po ko vaikinai išėjo. Visas pokalbis trūko apie kelias minutes. Kas kompiuterio savininkas neklausė, dokumentų neprašė, nes jo nepriėmė. Nukentėjusysis pasirodė gal kiek pasimetęs, paraudęs. Po kurio laiko buvo atėję policijos pareigūnai, kurie jam pasakė, jog buvo pagrobtas žmogus.

Apklausta kaip liudytoja, K. M., parodė, kad buvo darbo diena. Tuo metu nukentėjusiojo nepažinojo, kadangi jis ne taip seniai buvo atėjęs mokytis į Klaipėdos turizmo mokyklą. Dažnai matydavo jį praeinantį pro jos darbo langus. Dirba virtuvėje virėja ir mokytoja. Valgykla yra bendrabučio pirmame aukšte, langai išeina į kiemą, todėl kiekvieną dieną mato tą kiemą. Be to, pro savo darbo langus mato, kas eina į bendrabutį, kas išeina, nes matosi durys. Atstumas nuo langų iki takelio apie 3 metrus – gan arti. Tą dieną matė, kad du vaikinai ėjo iš bendrabučio ir vedėsi nukentėjusįjį. Vienas jų ėjo šalia, buvo su kapišonu ir laikė už nugaros, ranką buvo padėjęs ant nugaros, pečių plotyje, o kitas - ėjo tarsi taip, kaip bijotų, kad jis nepabėgtų. Jos manymu, jog nukentėjusysis nelabai noriai ėjo, tarsi verčiamas. Tąsymosi nebuvo. Kieme šurmuliuojančių vaikų yra daug, todėl, iš tikrųjų, ne labai suprato kas ten vyko. Nieko daryti nebandė. Greitai viskas vyko. Nematė, ar eidami jie turėjo ką nors rankose. Taip pat, negirdėjo jokio pokalbio, nes langai buvo uždaryti. Stebėjo juos tol, kol galėjo matyti – kol nuėjo. Nuėjo Baltijos pr. link pėsčiųjų perėjos. Kas buvo toliau nematė, nes užstojo medžiai. Asmenų, kurie vedėsi nukentėjusįjį, veidų pasakyti negalėtų, nes jie ėjo šonu, nebuvo pasisukę į langus. Kaltinamasis lyg ir panašus į vieną iš tų vaikinų, tačiau nėra įsitikinusi, nors iš šono lyg ir panašus. Labiau dėmesį atkreipė į vaikinų ūgį, į tai, kad vienas buvo aukštesnis, o kitas žemesnis nukentėjusiojo atžvilgiu. Apie įvykį sužinojo sekančią dieną.

Liudytoja L. P., teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog yra bendrabučio valdytoja. Tą dieną, apie 11 val., tiksliai nepamena, per pietų pertrauką, grįžus į savo kabinetą, kuris yra antrame aukšte, priešais nukentėjusiojo kambarį, vaikinų aukšte išgirdo garsų juoką ir užuodė rūkalų kvapą. Einant link kambario, pamatė nukentėjusįjį, kaltinamąjį ir dar vieną vaikiną, kurio veido neatsimena, išeinančius iš kambario. Paklausė, ką pastate veikia pašaliniai asmenys - nukentėjusysis pasakė, jog nieko ir kad jie jau išeina. Tuo tarpu, kaltinamasis teigė, kad jie yra nukentėjusiojo giminaičiai, pritardamas nukentėjusysis palinksėjo galva, ir tai, kad jie nerūkė, nors kambaryje buvo prirūkyta, pilna dūmų. Bendrabutyje to daryti negalima. L. T. buvo paėmęs kažkokius daiktus, užrakino kambarį. Po to jie visi išėjo. Jų susitikimas buvo trumpas. Nukentėjusiojo atžvilgiu buvę du vaikinai nieko nedarė, nebuvo jokio smurto. Visi buvo atsipalaidavę, linksmi, o nukentėjusysis visas paraudęs bei ramus. Be to, jis visą laiką jiems pritarė Išorinių smurto požymių nesimatė. Nukentėjusysis, tuo metu bendrabutyje gyveno tik savaitę laiko. Jis nėra iš tų, kuris paiso visų bendrabučio taisyklių, todėl negali pasakyti, koks jis yra. Iš bendrabutyje esančių kamerų įrašytų įrašų, pamatė, jog nukentėjusysis su vaikinais kambaryje buvo apie pusvalandį. Apie įvykį, kad buvo pagrobtas mokinys, sužinojo sekančią dieną. Dėl to buvo labai nustebinta, nes, bent jau kas vyko mokykloje, jai nepasirodė panašu į pagrobimą. Kas vyko už mokyklos ribų nežino.

Liudytojas R. V., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad su O. L. gyvena viename mieste. Yra pažįstamas tiek su kaltinamuoju, tiek su nukentėjusiuoju, panašiai tiek pat laiko. O. L. ir draugas, ir pažįstamas yra. Tą dieną susitiko su O. L., pastarasis nusprendė paskambinti L. T., abu nuvažiavo į trečią polikliniką, kur buvo L. T.. Išėjęs iš poliklinikos, L. T. įsėdo į automobilį pats, įsitaisė ant galinės sėdynės. Jis pats sėdėjo už vairo, o O. priekyje šalia jo. O. paėmė L. T. telefoną, apžiūrėjo jį. Jis pats vairavo, todėl nematė, kas iš tiesų ten vyko. Ar iš L. T. telefono buvo išimta kortelė ar pamesta ant grindų, negali tiksliai pasakyti. O. L. pasiūlė nukentėjusiajam važiuoti pas jį į bendrabutį, atsigerti kavos ar arbatos. Po ko jie nuo poliklinikos nuvažiavo tiesiai link bendrabučio. O. L. bendravimas su nukentėjusiuoju nesiskyrė, jie visada vienodai bendrauja, kokį žodį lepteli. Važiuojant iš kaltinamojo pusės nukentėjusiojo L. T. atžvilgiu buvo gal porą pliaukštelėjimų per galvą. Nežino kaip ten kas vyko, nes vairavo, į galą nežiūrėjo. Nematė per kurią vietą pliaukštelėjo kaltinamasis. Nežino, kas išprovokavo pliaukštelėjimus, vyko pokalbis tarp jų apie tai, kur dingęs ir panašiai. L. T. šnekėjo mažiau, tad O. L. susinervino. L. T. nieko nesakė, nesigynė. Dėl to, jis nieko nepagalvojo, nes jie visada taip bendrauja. Atvažiavo prie bendrabučio, visi nuėjo į L. T. kambarį. L. T. niekas nelaikė. Pasėdėjo, parūkė, pakalbėjo, O. gėrė alų, pasipurškė su kvepalais. Po to, nuo O. L. buvo porą pliaukštelėjimų nukentėjusiajam L. T.. Jie pykosi, bet L. T. nieko nesakė, gintis nebandė, jautėsi, lyg dėl kažko kaltas. Ant stalo buvo nukentėjusiojo L. T. kompiuteris, O. sakė jam pasiimti. L. T. kompiuterį įsidėjo į tašę, jis pats jį nešė, nebuvo naudojama jokia jėga. Išeidinėjo pro duris, kai bendrabučio darbuotoja, gal valdytoja, priėjo prie jų ir paklausė, ar rūkė kambaryje. Pasakė, kad nerūkė ir išėjo. Link automobilio ėjo visi kartu, trise, tačiau jis pats nuėjo greičiau atvaryti toliau pastatyto automobilio. Iš bendrabučio vyko į lombardą Birutės gatvėje. Nukentėjusiajam nebuvo sakyta, kad važiuos į lombardą, kad užstatys kompiuterį, buvo sakyta, kad kažkur dės. Iš L. T. pusės gal ir buvo nenoras, bet buvo ramus, gal kiek nepatenkintas. Lombarde kompiuterio nepriėmė, pasakė senas. Tada nuvažiavo prie jo namų, kur pusbrolis T. V. gyvena, norėjo persiauti batus. Namo užėjo kelioms minutėms, pakalbėjo su pusbroliu. O. L. su L. T. automobilyje buvo likę dviese. Kai išėjo iš namų ir ėjo link automobilio, tai matė kaip O. pareina nuo „Vėtrungės“ pusės su buteliu. Tuo metu L. T. automobilyje buvo likęs vienas. Namie jis užtruko apie 10 min. Pavežė pusbrolį iki poliklinikos, sakė jam kad važiuos į Šilutę. Važiuojant vyko pokalbis, lyg kažkas su Vokietija buvo susiję, kad L. T. planavo važiuoti į Vokietiją, o O. L. sukritikavo jį: „tu ką? ar durnas? ką čia nusišneki?“. Gavosi kaip ir kivirčas. Išleidus pusbrolį, visi trys važiavo į Šilutę. Kelionės metu šnekėjo, rūkė, dar gėrė alkoholinį gėrimą iš butelio, O. L. su draugu kalbėjo telefonu. Po to į L. T. telefoną kažkas paskambino, lyg ir moteris, bet atsiliepė O. L.. Girdėjo, kaip pasakė, kad L. T. miega. Tačiau L. T. buvo su jais, nemiegojo, kodėl O. L. taip pasakė, jis nežino. Po pokalbio O. L. grąžino L. T. telefoną. Šilutėje nuvažiavo į lombardą, jis su O. L. išlipo iš automobilio, o L. T. liko automobilyje. Lombarde ilgai neužtruko. Paklausė, ar priims kompiuterį, atsakė, kad reikia apžiūrėti. Tuomet visi trys grįžo su kompiuteriu. O. L. paklausė kiek sumokės už kompiuterį. Už kompiuterį gavo 100 eurų. Pinigus pasiėmė kaltinamasis O. L.. Dalį pinigų O. davė ir jam už skolą. Nežino, ar L. T. buvo duoti pinigai. Po lombardo, nusipirko degtinės, „žolės“, po to grįžo pas O. L. į namus. Į O. L. namus grįžo keturiese - jis, L. T., O. L. ir M. V.. Vėliau atėjo M. V. draugas M. P.. Bute jie gėrė alų, degtinę, žolę rūkė. L. T. matavosi rūbus, jam tai pasiūlė kaltinamasis. L. T. buvo su „Audimo“ sportinėmis kelnėmis, kedais, megztiniu. Nematė, ar O. atidavė, ar padėjo kur nors kambary tuos rūbus. Kai atvyko policija, buvo trise. M. V. ir M. P. buvo išvykę prieš keliolika minučių. Kai atvažiavo policija, kaltinamasis O. L. priėjo, durų neatidarė, sakė, kažkokie vyrai atėjo. Rūkė cigaretes prie lango, pasižiūrėjo pro langą, ten buvo vyrai, kurie šaukė - policija, atidarykit. Jie buvo paprastai apsirengę, todėl niekas nieko nesuprato. Atvažiavus ugniagesiams, atidarė duris, įėjo policija. Santykiai tarp O. L. ir L. T. nebuvo draugiški, dėl vagystės iš parduotuvės. Žino, kad O. L. serga astma, turėjo rankos lūžį, raktikaulis buvo sužalotas. Nuo astmos inhaliatorius naudoja. L. T. įvykio dieną neatrodė nesveikai, minėjo, kad serga, bet neatrodė. Šilutėje lombardas yra (duomenys neskelbtini). Nuo lombardo iki Šilutės rajono apylinkės teismo apie 100 m. Iki policijos komisariato nuo lombardo 500-600 m., centrinė gatvė Šilutėje. Žmonių gatvėje buvo. L. T. niekas nemušė, tai nebuvo mušimasis, buvo kelis kartus, kartas nuo karto keli pliaukštelėjimai, bet ne muštynės. Nuo parduotuvės iki policijos komisariato gal kokiais 5 m arčiau lombardo, nes tai tas pats pastatas, iš vienos pusės lombardas, iš kitos - parduotuvė, per vidurį yra gyvenamieji namai ir jis yra sujungtas. Kiemas Klaipėdoje, kur stovėjo mašina, kai jis ėjo persiauti batus, yra atviras, kvadrato formos aikštelė. Iš kelių pusių išėjimai.

2016-03-01 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad iš UAB ,,Tavo lombardas“ esančio (duomenys neskelbtini) paimta sutartis Nr. 6452 ir kompiuteris priklausantis L. T. (t. 1, b.l. 116-120).

Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pateiktų duomenų (t. 1, b. l. 64) matyti, kad L. T. dėl sunkia forma sergamos astmos ligos buvo išduodamos neįgalumo pažymos nuo 2005 m. iki 2013 m.

2016-03-01 kratos protokole nurodyta, kad atlikus kratą bute (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena O. L., be kitų daiktų buvo rasti ir paimti du kaljanai, du mobiliojo ryšio telefonai, striukė priklausanti L. T., bei automobilyje „ Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rasta ir paimta rankinė priklausanti L. T. (t. 1, b.l. 141-143).

2016-03-04 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėti mobiliojo ryšio telefonai, priklausantys R. V. ir O. L., kurie paimti kratos metu iš O. L. buto (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 152-154).

2016-03-07 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėta rankinė, rasta ir paimta kratos metu iš automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kompiuteris paimtas iš UAB ,,Tavo lombardas“ (t. 1, b.l. 155-159).

2016-03-23 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad UAB ,,Tavo lombardas“, esančio (duomenys neskelbtini), direktorius K. B. pateikė atminties kortelę su vaizdo įrašu reikšmingu tyrimui (t. 1, b.l. 122-124).

2016-03-23 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas pateiktas UAB ,,Tavo lombardas“ direktoriaus K. B.. Įraše matyti, kaip O. L., R. V. ir L. T. parduoda lombarde L. T. priklausantį kompiuterį (t. 1, b.l. 125- 127).

2016-04-12 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad UAB ,,Tavo lombardas“, esančio (duomenys neskelbtini) direktorius K. B. papildomai pateikė nuo L. T. kompiuterio likusius laidus (t. 1, b.l.130-132).

Specialisto išvadoje Nr. 30-(U-656)-IS1-185 nurodyta, kad: 1. Ant tirti pateikto raudonos spalvos stiklinio kaljano, 2016-03-01 paimto kratos metu pas O. L. bute, adresu (duomenys neskelbtini), vidinių paviršių yra narkotinių medžiagų- kanapių (ir jų dalių) arba kanapių dervos sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakai. 2. Ant tirti pateikto savadarbio plastikinio bongo, 2016-03-01 paimto kratos metu pas O. L. bute, adresu (duomenys neskelbtini), vidinių paviršių yra narkotinių medžiagų- kanapių (ir jų dalių) arba kanapių dervos sudėtyje esančių kanabinoidų pėdsakai (t. 1, b.l. 192-196).

2016-03-08 specialisto išvadoje Nr. T-N 679/2016(01) nurodyta, kad L. T. šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Šlapime amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio nerasta. Taip pat nerasta kokaino, kokaino metabolitų ir opijatų (t. 1, b. l. 56).

Specialisto išvadoje Nr. T-N 677/2016(01) nurodyta, kad O. L. šlapime rasta metilendioksimetamfetamino (MDMA), pėdsakų metilendioksiamfetamino (MDA), tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties ir 2,64 % (promilės) etilo alkoholio (t. 3, b.l. 55).

2016-03-08 savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad įtariamojo O. L. giminaitis G. S., pateikė iš O. L. buto (duomenys neskelbtini), paimtas sportines kelnes ir kvepalus priklausančius L. T. (t. 1, b.l. 166-168), kurie pagal 2016-03-14 pakvitavimą buvo grąžinti L. T. (t. 1, b. l. 174).

2016-03-21 apžiūros protokole nurodyta, kad buvo perklausytas garso įrašas, gautas iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus. Garso įraše girdėti L. T. pokalbis su centro darbuotoja, jo pranešimas apie nusikalstamą veiką ir prašymas jam padėti (t. 2, b.l. 1-5).