- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-27
- Bylos Nr.
- eI2-4614-1161/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06574-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- K. F. I. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. I. C. (C. F. I. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 24S240239 (toliau – ir Sprendimas) dėl uždraudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 25 d. iki 2027 m. spalio 24 d., taip pat dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. spalio 25 d. iki 2027 m. spalio 24 d., arba sutrumpinti skundžiamu Sprendimu nustatytų draudimų terminą iki vienerių metų; 2) priteisti pareiškėjui su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Paaiškina, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė visus reikiamus dokumentus bei informaciją. Migracijos departamentas nei prašymo pateikimo, nei prašymo nagrinėjimo metu neprašė pareiškėjo pateikti jokių papildomų dokumentų ar paaiškinimų, neuždavė jam jokių papildomų klausimų, todėl jis pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors atsakovas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, visgi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. birželio 26 d. sprendimu šį atsakovo sprendimą panaikino kaip nepagrįstą. 2024 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas gavo elektroninį pranešimą, kuriuo Migracijos departamentas jam atsiuntė skundžiamą Sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.
Teigia, kad skundžiamas Sprendimas priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Nurodytu atveju Migracijos departamentas, vien tik formaliai įvertindamas situaciją, neanalizuodamas teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, padarė nepagristą išvadą ir taip pažeidė teisėtus pareiškėjo interesus. Skundžiamas Sprendimas priimtas, nesant teisinio pagrindo. Migracijos departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė vienašališkai ir formaliai, prieš tai nesusisiekęs su pareiškėju ir net nebandęs tinkamai išsiaiškinti reikšmingų aplinkybių, kurias privalu įvertinti kiekvienu individualiu atveju prieš priimant sprendimą užsieniečiui uždrausti ar neuždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pažymi, kad pareiškėjas, 2024 m. lapkričio 5 d., el. paštu gavo Migracijos departamento pranešimą, kuriuo buvo informuotas apie skundžiamą Sprendimą dėl draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas iki šiol nėra gavęs skundžiamo Sprendimo nuorašo ar kopijos, todėl nėra žinomi skundžiamo Sprendimo motyvai, teisiniai argumentai. Pareiškėjui 2024 m. lapkričio 5 d. Migracijos departamento atsiųstame el. pranešime nurodytas tik skundžiamo Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas ir išdėstyta rezoliucinė dalis. Tokia aplinkybė apsunkina pareiškėjo teisę į teisinę gynybą. Iš pareiškėjo gauto 2024 m. lapkričio 5 d. el. pranešimo turinio nėra aišku, ar Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, iš viso vadovavosi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) ir kokiais kriterijais vadovaujantis pareiškėjui yra nustatytas būtent 3 metų trukmės draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką (praktikoje šis laikotarpis dažniausiai sudaro vienerius metus). Pareiškėjo žiniomis, nėra nei vieno iš Kriterijų vertinimo tvarkos 19.4.1-19.4.3 punktuose nurodyto atvejo.
Pabrėžia, kad pareiškėjas nėra neteisėtai gyvenęs nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose Šengeno erdvės valstybėse, todėl Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu apskritai negalėjo priimti sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, o priimdamas skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į visas su konkrečiu pareiškėjo atveju susijusias aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos, nustatant draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas neteisėtai, tuo labiau, nustatant pareiškėjo atžvilgiu tokį nepagrįstai ilgą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpį. Teigia, kad LVAT 2024 m. birželio 26 d. sprendimu panaikino atsakovo sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi ir tenkino pareiškėjo skundą. LVAT iš esmės pripažino, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, šį prašymą perkvalifikavo ir priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Dėl LVAT sprendime išdėstytų motyvų toks atsakovo priimtas sprendimas buvo pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu, todėl buvo panaikintas.
Pažymi, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo turimų socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Migracijos departamentas neatliko jokių veiksmų, kad išsiaiškintų pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas turi dukrą, (duomenys neskelbtini) pilietę, nuolat gyvenančią (duomenys neskelbtini), su kuria jis aktyviai bendrauja. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pareiškėjui svarbu turėti galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką. Skundžiamu Sprendimu uždraudus pareiškėjui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, jam net trims metams užkertama galimybė matytis su artimiausiu giminaičiu – dukra. Įvertinus aplinkybes dėl pareiškėjo socialinių ir šeiminių ryšių, jo atžvilgiu apskritai negalima priimti sprendimo dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, arba tokio draudimo laikotarpis turėtų būti iš esmės sutrumpintas.
Teigia, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų: yra nepakankamai motyvuotas, nebuvo paremtas objektyviais faktais, yra absoliučiai neproporcingas. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, kuris turės esminę reikšmę pareiškėjo gyvenimui artimiausioje ateityje, atsakovas visiškai neindividualizavo pareiškėjo situacijos, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, nesudarė galimybių pareiškėjui būti išklausytam, priėmė skundžiamą Sprendimą formaliai ir paviršutiniškai vertindamas duomenis, rėmėsi prielaidomis, o ne faktais, nepaprašė pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Be to, skundžiamu Sprendimu nustatytas draudimas iki 2027 m. spalio 24 d. atvykti į Lietuvos Respubliką bei Šengeno valstybes nepagrįstai suvaržo pareiškėjo teises ir yra absoliučiai neproporcingas. Pareiškėjas daugelį metų laisvai važinėdavo po įvairias pasaulio ir Europos Sąjungos valstybes, gaudavo Šengeno vizas. Be to, kaip minėta, toks draudimas apima ir draudimą atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje), o Lietuvoje gyvena pareiškėjo dukra, kuri yra Lietuvos pilietė, su kurią pareiškėją sieja labai glaudūs ryšiai. Skundžiamas Sprendimas realiai uždraustų pareiškėjui ne tik bendrauti su pareiškėjo bičiuliais ir draugais Lietuvoje bei užsienyje, bet ir matytis ir bendrauti su savo dukra.
Atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje išaiškinta, kad tokio pobūdžio sprendimas turi būti individualizuotas, sprendimai uždrausti atvykti turi būti priimti vadovaujantis viešo administravimo principais, įskaitant proporcingumo principą, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos, asmens teisių apribojimai turi būti proporcingi ir adekvatūs pažeidimui. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tinkamai neįvertino ginčui aktualių faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą Sprendimą, kuris yra naikintinas arba juo nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybės laikotarpis iš esmės (iki vienerių metų termino) sutrumpintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. 2023 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas išnagrinėjęs jo prašymą, 2024 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 24S18548 panaikinti leidimą nuolat gyventi, kuri pareiškėjas apskundė pirmos instancijos teismui. Teismas 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6565-428/2024 priėmė sprendimą pareiškėjo skundą atmesti, kurį pareiškėjas apskundė LVAT, kuris 2024 m. birželio 26 d. administracinėje byloje Nr. eA-1723-968/2024 tenkino jo skundą, panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą ir priėmė galutinį neskundžiamą sprendimą panaikinti 2024 m. sausio 16 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 24S18548.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad Migracijos departamentas vykdydamas LVAT nutartį, 2024 m. rugpjūčio 22 d. atnaujino pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir 2024 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą Nr. 24S202061 panaikinti leidimą nuolat gyventi (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktuose nustatytais pagrindais) ir nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus ir kad leidimas nuolat gyventi yra gautas apgaulės būdu (prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi metu pareiškėjas nuslėpė, kad tuo metu turėjo Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi). Pažymi, kad pareiškėjas Migracijos departamento sprendimo Nr. 24S202061 teismui neskundė, taigi sprendimas yra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Teigia, jog atmestini pareiškėjo skundo teiginiai, kad ginčijamas Sprendimas priimtas neturint tam teisinio pagrindo. Pažymi, jog pareiškėjas sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, nes pareiškėjas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 6 metus ir leidimas nuolat gyventi yra gautas apgaulės būdu, neskundė. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Kadangi Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos. Taigi Migracijos departamento turėjo teisinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą.
Pažymi, kad priešingai nei nurodoma skunde, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad jo ryšiai ir integracijos lygis Lietuvos Respublikoje yra silpni. Pažymi, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu – taigi, atmestini skundo argumentai dėl neproporcingumo (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1964-556/2024). Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs Migracijos departamentui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad jį priimant buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis (teikdamas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi asmuo nuslėpė, kad jis turi Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi, neįvykdė pareigos pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį – užsienietis, išvykstantis iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos), todėl pagrįstai buvo panaikintas jo leidimas nuolat gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento vertinimu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
Paaiškina, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, todėl pareiškėjo duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Departamento nuomone, pareiškėjas daugiau nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų teigi kitaip.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
Pareiškėjas turėjo išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu (leidimas nuolat gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi). Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2022 m. spalio 10 d.
Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 24 d. pateikė Departamentui prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, jog pasibaigia leidimo nuolat gyventi laikotarpis.
Departamentas 2024 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 24S18548 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes asmuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas, 2017 m. spalio 10 d. gavęs leidimą nuolat gyventi, faktiškai gyveno Švedijoje kur turėjo Švedijoje jam išduotą leidimą gyventi, o į Lietuvos Respubliką jis atvyko tik 2023 m. gruodžio 28 d., t. y. jis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyveno ilgiau negu 6 metus. Pareiškėjas, išvykdamas gyventi į Švediją, neįvykdė pareigos deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos.
Teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu Nr. 1, 2024 m. sausio 31 d. su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą (toliau – ir RAT).
RAT 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6565-428/2024 pareiškėjo skundą dėl Departamento Sprendimo Nr. 1 atmetė.
LVAT 2024 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1723-968/2024 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, minėtą RAT sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino, atsakovo Departamento 2024 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 24S18548 panaikino. LVAT nustatė, kad ginčijamu Sprendimu Nr. 1 atsakovas panaikino pareiškėjui suteiktą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kuris prašymo pakeisti paminėtą leidimą pateikimo metu jau nebegaliojo. Atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pagrįstumo, šį prašymą perkvalifikavo ir pagal šį pareiškėjo prašymą dėl leidimo pakeitimo priėmė Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai motyvuotu sprendimu dėl pareiškėjo 2023 m. gruodžio 28 d. prašymo pakeisti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nelaikytinas 2024 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 24S19839 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą, nes pastarasis sprendimas grindžiamas ginčijamu Sprendimu Nr. 1, kuriuo, kaip minėta, nepagrįstai panaikintas jau nebegaliojantis pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). LVAT teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, tinkamai neišsprendęs pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi, šį prašymą perkvalifikavo ir priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą nebegaliojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo priimtas Sprendimas Nr. 1 negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis (Sprendimas Nr. 1) turi būti panaikintas.
Departamentas 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 24S202061 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi ir nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi: asmuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus; leidimas nuolat gyventi gautas apgaulės būdu. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų šį Sprendimą Nr. 2 apskundęs teismui, todėl jis yra galiojantis bei sukeliantis teisines pasekmes.
Departamentas ginčo Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Taip pat Departamentas įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo Sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes priimtas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, kurį asmuo gavo apgaulės būdu, nes teikdamas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi asmuo nuslėpė, kad jis turi Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Kriterijų vertinimo tvarkos, Taisyklių nuostatos (ginčui aktualios nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu).
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Lietuvos Respublika Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.
Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Sprendimas priimtas, nesant teisinio pagrindo, nesusisiekus su pareiškėju dėl aplinkybių išsiaiškinimo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo Sprendimas priimtas Sprendimo Nr. 2 pagrindu. Kaip nurodyta anksčiau šiame sprendime, pareiškėjas Sprendimo Nr. 2 neginčijo, todėl galima daryti išvadą, kad su juo sutiko, šis sprendimas yra galiojantis, bei sukeliantis teisines pasekmes, todėl Migracijos departamentas pagrįstai juo rėmėsi, priimdamas ginčijamą Sprendimą.
Nustatyta, kad pareiškėjo turimas leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas tuo pagrindu, jog leidimas nuolat gyventi buvo gautas apgaulės būdu, taip pat pareiškėjas Švedijoje gyveno ilgiau nei 6 metus, teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravęs išvykimo iš Lietuvos Respublikos.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Sprendimas priimtas nesusisiekus su pareiškėju dėl aplinkybių išaiškinimo, tačiau, kaip matyti, ginčo Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nuslėpė aplinkybę apie Švedijoje turimą leidimą laikinai gyventi, bei tai, kad leidimas laikinai gyventi buvo įgytas apgaulės būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, dėl kokių papildomų aplinkybių išaiškinimo Departamentas turėjo pareigą kreiptis į pareiškėją. Taip pat pareiškėjas nepaaiškino, kokių papildomų aplinkybių išaiškinimas paneigtų Sprendimu Nr. 2 nustatytas aplinkybes, bei tai, kad pareiškėjas ilgiau kaip 6 metus negyveno Lietuvos Respublikoje. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir savo skunde teismui nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismo vertinimu, Departamentas šiuo atveju neturėjo pareigos (teisės aktuose ji nenustatyta) kreiptis į pareiškėją dėl papildomų aplinkybių išsiaiškinimo, todėl šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad prieš priimdamas Sprendimą Nr.1, 2024 m. sausio 8 d. Migracijos departamento darbuotojai per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė asmens pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, kur jis gyveno nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 28 d., ir pateikti Švedijoje išduoto leidimo gyventi kopiją. Atsakydamas į Migracijos departamento prašymą, 2024 m. sausio 8 d. asmuo nurodė, kad visą laiką nuo 2017 m. spalio 10 d. jis gyveno Švedijoje. Taip pat nurodė, kad 2018 m. jis gavo sunkvežimio vairuotojo teises Lietuvoje, o 2019 m. jis lankė draugus Lietuvoje. Asmuo pakartotinai nurodė, kad 2020 m. jis pateko į autoįvykį, o 2021 m. rugpjūčio mėn. jam buvo atlikta peties operacija ir nuo to laiko jis nėra pilnai pasveikęs, todėl negalėjo atvykti į Lietuvą pateikti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi ir negalėjo išvykti į (duomenys neskelbtini) į savo tėvų laidotuves. Asmuo taip pat pateikė jam, kaip Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui, Švedijoje 2017 m. rugpjūčio 16 d. išduoto leidimo gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojo iki 2022 m. rugpjūčio 16 d.) kopiją. Atkreiptinas dėmesys, kad leidimas laikinai gyventi Švedijoje asmeniui buvo išduotas dar iki leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę pateikti visus paaiškinimus ir įrodymus, kurie jo manymu buvo svarbūs. Departamento nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Departamentas įteikė jam tik pranešimą apie priimtą Sprendimą, o paties Sprendimo pareiškėjas nėra gavęs, kas apsunkino pareiškėjo teisę į teisinę gynybą, pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nėra numatyta pareiga Departamentui įteikti sprendimą dėl uždraudimo atvykti asmeniui, kurio atžvilgiu jis yra priimtas. Pranešimas apie ginčo Sprendimo priėmimą pareiškėjui įteiktas 2024 m. lapkričio 5 d. Taigi, pareiškėjas informuotas apie ginčo Sprendimo priėmimą 2024 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjas, žinodamas apie priimtą Sprendimą, turėjo teisę kreiptis į Departamentą dėl Sprendimo pateikimo. Kadangi pareiškėjui pranešimas apie priimtą Sprendimą įteiktas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi ir Taisyklių 20 punktu, pranešime nurodytas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis ir pagrindas, kuriuo vadovaujantis priimtas toks draudimas, teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas neapsunkino pareiškėjo teisės į teisinę gynybą. Tokio pranešimo įteikimas atitinka Įstatymo 133 straipsnio 9 dalimi ir Taisyklių 20 punktu nustatytus reikalavimus, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad nėra aišku, kokiu pagrindu nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, kadangi dažniausiai yra nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis. Pabrėžė, kad pareiškėjas nėra neteisėtai gyvenęs nei Lietuvos Respublikoje, nei kitose Šengeno erdvės valstybėse.
Nesutiktina su pareiškėjo skundo teiginiais, jog nėra aišku, kokiu pagrindu nustatytas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Sprendimo Nr. 2 priėmimo pagrindas buvo UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punktas, UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo 90 punktas. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Ginčo Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Sprendimo Nr. 2 priėmimo pagrindus. Kadangi pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas vienu iš pagrindų, numatytų Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte, todėl Departamentas teisėtai bei pagrįstai nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti laikotarpį. Pažymėtina, jog Departamentas neturėjo teisės nesivadovauti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkte nustatytais kriterijais ir nustatyti kitokį draudimo atvykti laikotarpį. Vien tai, jog pareiškėjas teigia, kad dažniausiai nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, nereiškia, kad šiuo atveju turėtų būti nukrypstama nuo Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatų, bei nustatomas kitoks draudimo atvykti laikotarpis. Pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis nėra neteisėtai gyvenęs Lietuvoje ir kitose Šengeno erdvės valstybėse nėra vertintini kaip pagrindas sumažinti nustatytą draudimo atvykti laikotarpį.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su LVAT priimtu 2024 m. birželio 26 d. sprendimu, dėl kurio pareiškėjas mano, kad ginčo Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, akcentuotina, kad minėtu LVAT sprendimu vertintas Departamento Sprendimo Nr. 1 teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau jis nėra susijęs su Departamento Sprendimu. Kaip minėta, Sprendimas Nr. 2 yra galiojantis, priimtas įgyvendinant LVAT 2024 m. birželio 26 d. sprendimą, be to šioje byloje dėl jo teisėtumo ginčas nekeliamas (nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas). Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas neįvertino pareiškėjo turimų socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Pareiškėjas turi dukrą, (duomenys neskelbtini) pilietę, nuolat gyvenančią (duomenys neskelbtini), su kuria jis aktyviai bendrauja, todėl ginčo Sprendimu pareiškėjui uždraudžiama tris metus matytis su dukra.
Migracijos departamentas Sprendime nustatė, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą nuo 2012 m. liepos 30 d. iki 2021 m. spalio 25 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje (deklaravimas panaikintas savininko prašymu). Nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. asmeniui buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 2017 m. spalio 10 d. Vertinant asmens šeiminius ryšius, nustatyta, kad asmens sutuoktinė L. Ch., gim. (duomenys neskelbtini), (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi išvykimą į Švediją. Asmens duktė A. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad A. B. motina R. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas turi duomenų apie tai, kad asmuo nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. vasario 13 d., nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. spalio 12 d. dirbo Lietuvos Respublikoje ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Nėra duomenų apie tai, kad asmuo po 2017 m. spalio 12 d. būtų įsidarbinęs Lietuvos Respublikoje. Įvertinus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, galima konstatuoti, kad jo ryšiai ir integracijos lygis Lietuvos Respublikoje yra silpni.
Įvertinus tai, kas nurodyta, matyti, jog Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius. Departamentas ginčo Sprendime nustatė, kad pareiškėjas turi dukrą, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių aktyvų jo ir jo dukters bendravimą. Pareiškėjui leidimas nuolat gyventi buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Priimant ginčo Sprendimą, buvo atsižvelgta į pareiškėjo šeiminius ryšius, tačiau kaip matyti iš Sprendimo Nr. 2 pats pareiškėjas 2024 m. sausio 8 d. nurodė, kad visą laiką nuo 2017 m. spalio 10 d. jis gyveno Švedijoje. Pareiškėjo dukra yra gimusi (duomenys neskelbtini), ji yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), tačiau pagal pareiškėjo paaiškinimą, nurodytą Sprendime Nr. 2, jis nuo 2017 m. spalio 10 d. gyvena Švedijoje (į Lietuvą buvo atvykęs vos porą kartų). Taigi, paties pareiškėjo Departamentui pateikti paaiškinimai paneigia pareiškėjo teiginius apie aktyvų bendravimą su dukra. Vien tai, jog pareiškėjas turi dukrą, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčo Sprendimą. Kaip matyti, iki ginčo Sprendimo priėmimo, pareiškėjas iš esmės nesilankė Lietuvoje, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių dažną vykimą pas dukrą į (duomenys neskelbtini), priešingai, pareiškėjas Departamentui nurodė, kad į Lietuvą nevyksta, todėl šios aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo Sprendimo.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, yra nepakankamai motyvuotas, nebuvo paremtas objektyviais faktais, yra absoliučiai neproporcingas. Pareiškėjo teigimu, Departamentas pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo Sprendimas priimtas Departamento Sprendimo Nr. 2 pagrindu, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi. Kaip minėta, pareiškėjas Sprendimo Nr. 2 neskundė, su juo sutiko, todėl Departamentas, priimdamas ginčo Sprendimą, teisėtai bei pagrįstai vadovavosi Sprendimu Nr. 2. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena 5 metus, jis nedeklaravo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat jis turėjo Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi, o prašymą Departamentui išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė turėdamas Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi. Šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog pareiškėjas leidimą nuolat gyventi gavo apgaulės būdu. Be to, Švedija yra paskelbusi perspėjimą dėl asmens – jis yra ieškomas dėl priimto sprendimo dėl grąžinimo. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog yra pagrindas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Nors maksimalus draudimo atvykti terminas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi yra 5 metai, tačiau vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, yra pagrindas nustatyti mažesnį, t. y. 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
Teismo vertinimu, Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino tai, kad pareiškėjas Švedijoje gyvena ilgiau nei 6 metus, bei tai, kad leidimas nuolat gyventi buvo gautas apgaulės būdu. Papildomai vertinti aukščiau šiame sprendime minėti pareiškėjo ekonominiai, socialiniai ir šeiminiai ryšiai. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktų nuostatomis. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis, vertinant individualią pareiškėjo situaciją, nustatant juridinių faktų visetą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Įvertinus Sprendimo Nr. 2 priėmimo pagrindus, bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais, darytina išvada, jog pareiškėjui pagrįstai nustatytas mažesnis nei 5 metų draudimo atvykti laikotarpis. Be to, priimant minėtą Sprendimą, buvo vertintos pareiškėjo individualios aukščiau šiame sprendime nurodytos aplinkybės. Įvertinus visas aukščiau šiame sprendime nustatytas aplinkybes, draudimo atvykti laikotarpį, vadovaujantis Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimais, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis vertintinas kaip adekvatus, protingas ir proporcingas, nepažeidžiantis pareiškėjo skunde minimų principų, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
Įvertinus ginčijamo Sprendimo dalį dėl draudimo įvedimo į SIS, šiuo atveju esant situacijai, kai pats pareiškėjas nuslėpė duomenis apie Švedijoje išduotą leidimą laikinai gyventi, taip pat išvykęs iš Lietuvos Respublikos nedeklaravo išvykimo ilgiau kaip 6 mėnesiams, leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas daro išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas palikti galioti draudimo įvedimą į SIS. Pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, turėdamas leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, joje negyveno, nedeklaravo išvykimo į Švediją, kurioje gyveno 6 metus, be to, iš Sprendimo Nr. 2 nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 13 d. Šengeno informacinėje sistemoje Švedija yra paskelbusi perspėjimą dėl asmens – jis yra ieškomas dėl priimto sprendimo dėl grąžinimo. Teismo vertinimu, šių aplinkybių visetas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog pareiškėjas ir ateityje gali piktnaudžiauti migracinėmis procedūromis. Atsižvelgus į pareiškėjo padarytų migracinių pažeidimų pobūdį, bei į tai, kad tie pažeidimai padaryti skirtingose valstybėse, bei į tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde teismui nepaneigė ir nepateikė jokių įrodymų, jog draudimo atvykti įvedimas į Šengeno SIS būtų neproporcinga ir neadekvati priemonė, teismas daro išvadą, kad perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi į Šengeno SIS įvedimas 36 mėnesiams (3 metams), kaip tai nurodyta Departamento Sprendime, yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. 24S240239 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra teisinio pagrindo sutrumpinti nustatyto draudimo atvykti terminą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. F. I. C. (C. F. I. C.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.