- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-23
- Bylos Nr.
- e2YT-113-393/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00491-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Blekaitienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- A. J., E. M., Ž. Š., D. Š., V. P., A. Č., A. V., M. S., Prienų rajono savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Prienų rajono savivaldybei, Valstybinei miškų tarnybai, J. J., M. Ž., O. R.
- Advokatai
- Mantas Arasimavičius
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
- 3.2.6.5Galutinis sprendimas
suinteresuoto asmens Prienų rajono savivaldybės administracijos atstovams V. D. ir advokatui Mantui Arasimavičiui,
Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei M. B.,
Suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms R. B.–G. ir D. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagal pareiškėjo V. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Prienų rajono savivaldybei, Valstybinei miškų tarnybai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, A. J., J. J., M. Ž., E. M., Ž. Š., D. Š., O. R., V. P., A. Č., A. V., M. S.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad V. M. (a/k (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisės į poilsio namelį (7,93 m x 12,19 m dydžio su 42,7 m. kv. terasa, užstatymo plotas 7,93 m x 15,13 m (120 m. kv.), aukštis nuo žemės paviršiaus 6,00 m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
Pareiškėjo reikalavimas grindžiamas pareiškime nurodytais argumentais, kuriuos pareiškėjas palaikė ir teismo posėdžio metu, pareiškėjo atstovas advokatas nurodė, kad būtų galima nustatyti juridinį faktą, tai būtina tam tikrų faktų visuma, faktai byloje egzistuoja, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės jokiu būdu, todėl prašo įgyti pagal įgyjamosios senaties faktą, pagal CK 4.47 straipsnį. Taip pat byloje nekyla ginčas, kad statinys nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, statinys neregistruotas šių asmenų vardu. Byloje yra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įgijo statinį ir jį sąžiningai valdė visą valdymo laikotarpį. Statinys buvo valdomas teisėtai. CK 4.23 straipsnio 2 dalis ir 4.26 straipsnio 2 dalis numato, kad preziumuojama, kad daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Miškų tarnyba, ar savivaldybė pateikia samprotavimus, bet samprotavimai nėra įrodymas, kad nėra sąžiningo teisėto valdymo visą laikotarpį nuo statinio pastatymo iki šios dienos. Pareiškėjas vadovaujasi prezumpcija, taip pat vadovaujasi atitinkamu reguliavimu, kuris buvo tuo metu, kai statiniai buvo pastatyti, t. y. 2008 m., 2009 m. ir vėlesniu teisiniu reguliavimu, kuris suteikia daugiau galimybių, lyginant su tuo kuris buvo nuo 1997 metų. 1997 m. kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244, buvo patvirtinta Nemuno parko formavimo schema, joje numatyta, kad regioninio parko teritorija skirstoma į funkcines zonas, viena iš jų yra rekreacinė prioriteto zona, tos teritorijos skiriamos aktyviam rekreaciniam naudojimui, rekreacinėms statyboms skirtoms infrastruktūroms. Ta teritorija yra dar suskirstoma ir ji suskirstoma tame tarpe kas yra aktualu į P. rekreacinio komplekso zoną ir tokioje teritorijoje leidžiama veiklos, formuojamos jos aktyviam rekreaciniam naudojimui, statomi vasarnamiai, turistiniai viešbučiai ir kitos rekreacinės įstaigos bei įrenginiai. Tai priešingos pusės pamąstymai kitaip yra neįrodyti, todėl vertinant galimybę įteisinti, teisiškai reikšmingas yra ir kintantis teisinis reguliavimas, atgal teisinis reguliavimas kuris numatytų pareiškėjui sunkesnę teisinę padėtį negalėtų būti taikomas, bet teisinis reguliavimas, kuris numato lengvesnę padėtį taikytinas ir pareiškėjui ir tiems santykiams kurie susiklosto iki įstatymo įsigaliojimo, kadangi tuo metu kai galioja atitinkamas teisinis reguliavimas, tai turėtų būti asmeniui sudaryta teisinė galimybė pasinaudoti tuo teisiniu reguliavimu. Pakitusį teisinį reguliavimą galima paminėti 2015 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 186, „Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos patvirtinimo“ ir jame yra numatyta, kad žemės sklypas, kuriame yra pareiškėjo poilsio namelis, priskiriamas rekreacinei prioriteto zonai ir pagal tvarkymo planą 29 p. yra numatyta, kad šioje teritorijoje galima apgyvendinimo paskirties pastatų statyba. Savivaldybės bendrasis planas numato atitinkamus sprendinius, kuris yra galiojantis ir jame yra numatyta, kad namelis patenka intensyvaus panaudojimo rekreacinę teritoriją ir atitinkamai su statinių statyba. Jie vadovaujasi valdymo teisėtumo ir sąžiningumo prezumpcija, vadovaujasi normomis, kurios leido statinių statybą, vadovaujasi institucijų suderinimu, kuris taip pat turi teisinę reikšmę, byloje yra pateiktas geodezinė nuotrauka, kurioje yra statinys ir jis suderintas su regioninio parko direktore, tiek su nacionaline žemės tarnyba, taip pat su Prienų rajono savivaldybės administracija. Todėl statinio buvimas šiame sklype, jo koordinatės ir lokacija yra suderintos, tai reiškia, kad priešingu atveju vertinti, kad galima suderinti teisiškai negalintis būti žemės sklypo savininku, būtų visiškai nepagrįsta. Suderinimas reiškia, kad institucija pripažįsta, kad teisės aktų nustatyta tvarka, atitinkamai atsižvelgiant į regioninio parko reglamentavimą ir kitų teisės aktų reglamentavimus gali būtu statinys ir jis suderintas toks koks jis yra. Atsižvelgiant į tai, mano kad valdymas buvo sąžiningas, teisėtas ir jis trunka ilgą laiką, nuo 2008 m., 2009 m. iki šios dienos, jis nepertraukiamas, vyko atvirai, pareiškėjas daiktą valdė kaip savą. Todėl yra visi pagrindai nustatyti juridinį faktą dėl nuosavybės, prašo pareiškimą tenkinti visa apimtimi.
Pareiškėjas V. M. papildė advokato paaiškinimą ir nurodė, kad aviacijos sklandymo klubo nariu yra jau keturiasdešimt metų. Norėjo būti su šeima kartu, tuo tikslu įsigijo žemę ir nebuvo jokių minčių, kad kas nors yra neteisėta, buvo pilnas miškas statinių. Vyko ir kitų statinių statyba. Pasistatė namelį, derino visus dokumentus kiek galėjo, kad pasidaryti kaip turto vienetą. Žemės sklypą kartu su kitais bendrasavininkais įsigijo, kuris papuola į tą rekreacinę zoną. Ten jau stovėjo nameliai nuo tarybinių laikų. Žemės sklypo naudojimosi paskirtis yra miškų ūkio. Po žemės įsigijimo 2008 m., 2009 m. pasistatė namelį iš savo lėšų. Žemės sklypo naudojimosi tvarka su bendrasavininke O. R. ir kitais nustatyta. Ginčo su bendrasavininkais dėl naudojimosi statiniu nėra. Nuo 2009 m., kai namelis buvo apstatytas iki dabar vasaros metu namelyje gyvendavo, prisijungę su bendrasavininkais elektrą, nuo klubo bendro tinklo turi bendrą skaitiklį ir taip atsiskaito už elektrą.
Atsiliepimas
Valstybinės miškų tarnybos atstovas nurodė, kad palaiko atsiliepimą ir paaiškino, kad su pareiškimu nesutinka, nes statinys yra neregistruotas ir nėra jokio teisinio pagrindo, kad jis buvo pastatytas teisėtai. Miškų įstatymas ir miško virtimas kitomis naudmenomis numato, kad teisiškai pastatyto pastato nekilnojamojo turto registre įregistruoto nėra, todėl pareiškimas turėtų būti atmestas, statybos leidimo nėra.
Suinteresuotas asmuo A. J. su pareiškimu sutinka ir paaiškino, kad pats ilgai dalyvavo šiuose įvykiuose, buvo pakeistas regionų strateginis planas, įrašyta teritorija kur šiuo metu yra medžiai, ji dabar vadinama rekreacine teritorija, galima statyti namelius. 2014 m. viską pakeitė naujas Miškų įstatymas, kuris išėjo dviem mėnesiais anksčiau nei jie pridavė dokumentus ir negali žmonės įsiteisinti namelius. Todėl dabar tokia situacija gavosi yra miškas, yra rekreacinė teritorija ir iš to rato neįmanoma išeiti. Jis su pareiškėju yra žemės sklypo bendrasavininkiai ir jis pats taip pat turi namelį. Jo nameliui pripažinta senatis, nes jis sovietmečiu buvo pastatytas. Namelis jo irgi neregistruotas, dabar dalyvauja teisme dėl įsiteisinimo. Jo namelio statybai visos institucijos buvo pritarę. Geodezinis planas yra padarytas ir viskas suderinta. Sklypą su pareiškėju įsigijo apie 2006 metus ir 2008 metais pareiškėjas savo lėšomis pradėjo namelio statybą. Anksčiau šiame sklype buvo ankstesnių savininkų sodyba. Dabar toje vietoje stovi VĮ D. pastatas. Nameliu visą laiką naudojosi pareiškėjas. Namelio statybai jis pritaria. Namelis naudojamas kaip vasarnamis šeimai.
Suinteresuotas asmuo E. M. su pareiškimu sutinka, nurodė, žemės sklypo dalį įsigijo 2008 m. ir jame pareiškėjas pradėjo statyti namelį. Namelis buvo reikalingas poilsiui. Jį pasistatė šeimos lėšomis, jį prižiūri, aplink tame pačiame žemės sklype yra ir daugiau namelių.
Suinteresuotas asmuo V. P. su pareiškimu sutinka, nurodė, kad jis yra žemės sklypo bendrasavininkas. Žemės sklypą įsigijo ir pareiškėjo noras ir valia buvo pasistatyti statinį skirtą poilsiui. Namelį pareiškėjas statė 2008–2009 metais. Visą laiką namelį valdė pareiškėjas. Jis sutinka su namelio statyba.
Suinteresuotas asmuo A. Č. su pareiškimu sutinka, nurodė, kad yra su pareiškėju sklypo bendrasavininkai, jis asmeniškai namelio neturi. Pareiškėjas namelį statė 2008–2009 metais ir jį valdo iki šiol. Jis sutinka su namelio statyba.
Suinteresuotas asmuo A. V. su pareiškimu sutinka, nurodė, kad nuo 2019 m. jis yra žemės sklypo su pareiškėju bendrasavininkas. Apie namelio statybą jam nėra žinoma, nuo 2010 metų mato, kad pareiškėjas namelyje leidžia laiką su šeima. Jis pretenzijų pareiškėjui dėl namelio neturi.
Suinteresuotas asmuo M. S. su pareiškimu sutinka, nurodė, kad žemės sklypo paskirtis yra miškų ūkio, jis yra nuo 2020 metų žemės sklypo bendrasavininkas. Pareiškėjo namelis atitinka rekreacinę paskirtį, nepažeidžia kitų asmenų interesų. Namelį valdo ir juo naudojasi pareiškėjas su šeima. Jis sutinka dėl namelio įteisinimo ir jo buvimu žemės sklype.
Šalies argumentai
Prienų rajono savivaldybės administracijos atstovas advokatas M. A. su pareiškimu nesutinka, nurodė, kad pareiškėjas žemę pirko (duomenys neskelbtini), sutartyje parašyta, kad žemėje jokių statinių nėra, tačiau jei pasižiūrėti į tos pačios sutarties planus, matosi, kad planuose statinys yra pažymėtas. Pareiškime pareiškėjas teigia, kad statinį pastatė 2009 metais, savavališkos statybos akte nurodyta, kad pastatytas 2008 metais. Statinys pastatytas ir jo baigtumas užfiksuotas 2009 metais, jis pastatytas iki sklypo dalies įsigijimo. Šis faktas suponuoja, kad pareiškėjas taiko netinkamą nuosavybės įgijimo pagrindą, kuris turėtų būti ne įgyjamoji senatis, o pagal sandorį, t. y. kartu su žemės sklypo įsigijimu turėjo būti aptartas priklausinio sklype nuosavybės teisės įgijimas. Tai vienas trūkumas. Šis trūkumas siejasi su kitu trūkumu, susijusiu su CK 4.68 straipsniu, kuris sako, kad įgyjamosios senaties teisę gali įgyti asmuo kuris nėra daikto savininkas. Šis punktas prieštarauja pareiškėjo teiginiams, kad jis pats pasistatė ginčo namelį. Jei asmuo pasistatė, nėra kitų asmenų, kurie būtų savininkais, automatiškai įgyjamosios senaties pagrindu šis turtas negali būti įgytas. Jei statinys buvo įgytas statybos būdu, pirmiausia šis daiktas nėra registruotas, tai viena iš priežasčių dėl ko pareiškėjas kreipėsi dėl įgyjamosios senaties, kad jis negali įregistruoti daikto nekilnojamojo turto registre. Registravimas Nekilnojamojo turto registre yra taip pat esminė priežastis, dėl kurio daiktas įgyjamosios senaties pagrindu negali būti įgytas. Yra du aspektai, registravimas iki registravimo momento nekilnojamam daiktui turėtų būti statybos teisiniai santykiai iki įregistravimo, o po įregistravimo gali būti nuosavybės teisiniai santykis spręsti, t. y. įgyjamosios senaties pagrindu. Jo nebuvimas Nekilnojamojo turto registre rodo, kad statinys neatitinka visų reikalavimų ir jis yra galimai neteisėtas. Į neteisėtus daiktus įgyjamoji senatis taip pat negali būti įgyta. Daiktas negali būti įgytas dėl daikto neteisėtumo, t. y. kad statinys buvo pastatytas miško žemėje, nes sklypo paskirtis miškų ūkio ir tokiame miško sklype negalima poilsio namelio statyba, nes tai nesuderinama su miško sklypo tvarkymu. Labai svarbus momentas, egzistuojantis šio statinio atžvilgiu savavališkos statybos aktas, kuris tiesiogiai patvirtina statinio statybos neteisėtumą. Aktas nėra nuginčytas, pareiškėjas su aktu sutiko, jo neskundė, įsipareigojo šalinti trūkumus, todėl šis aktas absoliučiai pareiškimą daro negalimą. Į neteisėtą daiktą kurio neteisėtumą ex officio konstatavo valstybės įgaliota institucija, šis dokumentas yra prima facce įrodymas, įgyjamoji senatis į tokį daiktą negali būti taikoma jokiais aspektais. Šių argumentų visuma pareiškimą daro nepagrįstu, dėl to pareiškimas turi būti atmestas.
Prienų rajono savivaldybės administracijos atstovė V. D. paaiškino, kad viešajame registre registruoti duomenys yra teisėti ir nenuginčyti, tai jie neturėtų būti vertinami ir apie juos diskutuojama.
Šalies argumentai
Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau Inspekcijos) atstovė M. B. su pareiškimu nesutinka, nurodė, kad inspekcija gauto skundo pagrindu 2022 metas atliko neplaninį patikrinimą žemės sklype, kuriame yra ginčo statiniai, patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad neturint statybą leidžiančio dokumento sklype pastatytas ginčo statinys. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsniu, inspekcija surašė privalomąjį nurodymą, įpareigojantį iki 2022 m. rugsėjo 1 d. nugriauti ginčo statinį. Pareiškėjas kreipėsi į inspekciją, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo terminą, tiek ir į Regionų apygardos administracinį teismą ir šiuo metu byla teisme yra sustabdyta ir inspekcija mano, kad inspekcijos surašyti administraciniai aktai buvo neginčyti, jie yra galiojantys ir jų pagrindu galima teikti, kad ginčo statinys poilsio namelis šioje byloje negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu ir valdymo teisės objektu. Statybos įstatymo 32 straipsnis numato, savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarką ir ji yra detalizuota priežiūros įstatyme, yra nustatyta tvarka, tiek teikdamas prašymą inspekcijai pratęsti terminą, tiek ir teismui pareiškėjas nurodė, kad siekia įteisinti savavališką statybą, siekia atlikti detaliųjų planų keitimą. Šios aplinkybės yra pateiktos ir byloje.
Suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau Tarnybos) atstovė D. U. nurodė, kad žemės sklypas, kuriame stovi pareiškėjo namelis yra Nemuno kilpų regioniniam parke, dalis žemės sklypo patenka į konservacinio funkcinio prioriteto zonoje, O. hidrografiniame draustinyje, kita sklypo dalis yra rekreacinio funkcinio prioriteto zonoje. Statybas tokiose saugomose teritorijose – gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, jo 9 straipsnis. 2009 metais, kai yra pastatytas namelis, šio straipsnio nuostatose yra parašyta, kad tokiose vietovėse, draustiniuose, draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus tam tikras išimtis, t. y. pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kur yra išlikę buvusių statinių liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą, taip pat vietas nustatytas draustinių tvarkymo planuose, projektuose ir planavimo dokumentuose. Taip pat dar yra kitų draudimų statyti pastatus, bet jie aktualūs bylai. Statiniai tokiose saugomose teritorijose statomi vadovaujantis teisės aktais, tvarkymo planų sprendiniais, atsižvelgiant į vietovės, kraštovaizdžio ypatumus, aukščius, statinių formas. Iš faktinių bylos aplinkybių viso šito nėra ir nebuvo byloje pateikta jokių įrodymų, kad namelio statyba buvo atliekama laikantis visų šitų sąlygų. Taip pat problema yra dėl to, kad žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, pagal 2009 m. Miškų įstatymų redakciją, tokiais atvejais miško žemėje tik kritiniais atvejais keičiama kitomis naudmenomis. Dabartinė Miškų įstatymo redakcijoje yra nurodytas baigtinis sąrašas išimtinių atvejų, kai miško žemės gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir būtent dabar yra atsiradęs atvejis, kai teisėtai pastatytas pastatas gali būti, tačiau 2009 metais šios aplinkybės nebuvo. Tai pagrindiniai argumentai dėl ko pareiškimas turi būti atmestas.
Kita atstovė R. B. G. papildė, kad tai yra regioninio parko teritorija, ji yra zonuojama, sklypas patenka į dvi funkcines zonas, viena hidrografinis draustinis, yra konservacinės apsaugos teritorijoje. Įstatymai konservacinėse teritorijose nenumato rekreacinių statinių. Pastatas atsirado konservacinėje teritorijoje, savininkas nepateikė jokių dokumentų ir iš bylos dokumentų matosi, kad statinys buvo statomas 2009 metais, tai teisės aktams reglamentuojantiems statybas, tame tarpe ne tik konservacinėse teritorijose, bet ir kitose, planavimo dokumentuose saugomose teritorijose niekada nebuvo numatyta konservacinėse teritorijose rekreacinė statyba. Todėl nesutinka su pareiškimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui V. M., kartu su kitais bendraturčiais M. Ž., Ž. Š., D. Š., O. R., V. P., E. M., J. J., A. J., A. Č., A. V., M. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 3,0045 ha žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). Žemės sklypą pareiškėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai. Šiame žemės sklype yra nustatyta naudojimosi tvarka tarp bendraturčių. Žemės sklypo dalyje, kuri priskirta pareiškėjui naudojimosi tvarkos pagal naudojimosi žemės sklypu tarp bendraturčių planą, stovi pareiškėjui priklausantis poilsio namelis (7,93 m x 12,19 m dydžio su 42,7 m. kv. terasa, užstatymo plotas 7,93 m x 15,13 m (120 m. kv.), aukštis nuo žemės paviršiaus 6,00 m). Namelis buvo pastatytas 2009 m., poilsio namelis yra pareiškėjo valdomas ir naudojamas daugiau nei 10 metų, tačiau jis nėra registruotas VĮ Registrų centre (pareiškimo Nr. CBP – 2634 priedai), kadangi pareiškėjas neturi jokių dokumentų, reikalingų statiniui įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimus.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2022-02-03 atliko neplaninį patikrinimą ginčo sklype ir 2022-02-25 surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – 2022-02-25 patikrinimo aktas), kuriame buvo nustatyta, kad neturint statybą leidžiančio dokumento sklype pastatytas pareiškėjo poilsio namelis. 2022-03-01 surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – savavališkos statybos aktas). Savavališkos statybos aktu konstatuota, jog „saugomojoje teritorijoje žemės sklype (duomenys neskelbtini), Nemuno kilpų regioninio parko teritorijos pastatytas II grupės nesudėtingas poilsio paskirties pastatas – poilsio namelis neturint statybos metu galiojusių teisės aktų nuostatomis privalomo statybą leidžiančio dokumento – rašytinio pritarimo statinio projektui, šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis – leidimo statyti, tuo pažeidžiant Statybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 p., 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 p., 27 straipsnį 22 d.“. 2022-03-01 surašė privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini). 2022-03-01 surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – nurodymas), kuriuo iš pareiškėjo pareikalavo ne vėliau kaip iki 2022-09-01 „nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Nugriauti savavališkai (neturint privalomo statybą leidžiančio dokumento – leidimo statyti) žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytą II grupės nesudėtingąjį statinį – poilsio namelį (7,93 m x 12,19 m dydžio su 42,7 m. kv. terasa, užstatymo plotas 7,93 m x 15,13 m (120 m. kv.), aukštis nuo žemės paviršiaus 6,00 m), dėl kurio statybos 2022-03-01 surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę“ (DOK – 26720 priedai).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 11 punktas numato, jog įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68– 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68-4.71 normų nuostatas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šioms sąlygoms: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai); 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas; 4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktu, asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja nuosavybės teisių.
Poilsio namelio pastatymo metu, t. y. 2009 metais, galiojo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kuri nustatė, kad ,,Miško žemė – apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas. Miško žemei taip pat priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, taip pat žemė, skirta miškui įveisti“, o 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad ,,Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus“. Tai suponuoja išvadą, kad statyti statinius miško žemėje buvo galima tik Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais ir tik teisės aktų nustatyta tvarka pavertus miško žemę kitomis naudmenomis.
Iš esmės toks pats reglamentavimas nustatytas ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcijoje: 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad ,,Miško žemė – apaugę mišku žemės plotai – medynai, taip pat neapaugę mišku žemės plotai – kirtavietės, žuvę medynai, miško laukymės, miško aikštės, mažosios miško pelkės, miško medelynai, sėklinės miško medžių plantacijos ir klonų rinkiniai, miškui įveisti skirta žemė. Prie miško žemės priskiriami tuose pačiuose plotuose esantys miško keliai, kvartalų, technologiniai proskiebiai ir linijos, priešgaisrinės juostos, medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų) užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės“ , o 11 straipsnis nustato, kad Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: 7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą; 9) teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti.
Nors pareiškėjas V. M. nurodo, kad nuo pat poilsio namelio pastatymo jokių pretenzijų iki šios dienos dėl minėto statinio valdymo, naudojimo ir disponavimo iš trečiųjų asmenų nebuvo, tačiau remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kad kompetentingų institucijų per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018). Antra vertus teismo aukščiau sprendime paminėti Inspekcijos surašyti aktai, kuriais yra konstatuotas savavališkos statybos namelio faktas leidžia daryti priešingą išvadą, kad namelio statyba yra neteisėta, nes minėti Inspekcijos aktai yra nenuginčyti, jų įvykdymo terminas jau yra suėjęs.
Pareiškėjas turi įrodyti, kad statinio (poilsio namelio), dėl kurio nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo kreipėsi į teismą, statyba buvo teisėta, t. y. nagrinėjant pareiškimą, privaloma įsitikinti, pagrindžiant įrodymais, kad statinių statyba buvo vykdoma teisėtai. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad statinys (poilsio namelis) buvo pastatytas jo statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.
Inspekcijos pateikti rašytiniai įrodymai (patikrinimo aktas, savavališkos statybos aktas, nurodymas nevykdyti darbų, nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius) neginčijamai patvirtina, kad poilsio namelis, dėl kurio pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, pastatytas neteisėtai – savavališkai, t. y. byloje pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, kurie yra galiojantys, nenuginčyti ir nepaneigti kitais rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad poilsio namelis negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu ir valdymo teisės objektu. Byloje pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, kurie yra galiojantys, nenuginčyti ir nepaneigti kitais rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad poilsio namelis negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu ir valdymo teisės objektu (CPK 197 straipsnis). Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Byloje pasisakė suinteresuotieji asmenys, kurie sutinka su pareiškimu ir prašo jį patenkinti. Nurodė aplinkybes dėl įgyjamosios senaties sąlygų buvimo, išskyrus teisėtumo sąlygos buvimą, tačiau teismas suinteresuotųjų asmenų pasisakymus vertina kritiškai, nes dalis jų būdami ginčo sklypo savininkais bei kita dalis turintys glaudų ryšį su pareiškėju, turi bendrą interesą kaip ir pareiškėjas.
Žemės sklypas, kuriame stovi Pareiškėjo ginčo namelis, yra Nemuno kilpų regioniniame parke. Dalis Žemės sklypo patenka į konservacinio funkcinio prioriteto zoną – O. hidrografinį draustinį, išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kita sklypo dalis yra rekreacinio funkcinio prioriteto zonoje, kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (išrašas iš Valstybės saugomų teritorijų kadastro). Pareiškėjas nenurodė, kurioje tiksliai funkcinio prioriteto zonoje yra ginčo objektas.
Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 186 „Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planų) patvirtinimo“, nustatyta, kad šio regioninio parko rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje išskiriamos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos ir urbanizuotos rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonos su pozonėmis, skirtomis įvairių rekreacinių objektų statybai (5.3 p.). Pareiškėjo nurodytu poilsio namelio statybos metu (2009 m.) galiojusioje Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Nemuno kilpų regioninio parko planavimo schemos patvirtinimo“ (galiojusioje iki 2015 m.) buvo numatytos rekreacinio prioriteto zonos - teritorijos, skiriamos intensyviausiam rekreaciniam naudojimui, paprastai su rekreacinėmis statybomis, kita infrastruktūra (5.3 p.). 24 p. nustatyta, kad „regioninio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemoje nustatytas kraštovaizdžio tvarkymo zonas. Pagal joms numatytas ūkinės bei kitokios veiklos galimybes ir apribojimus pateikiami šių zonų naudojimo ir apsaugos reglamentai. Kitų teritorijų planavimo dokumentų, rengiamų regioninio parko teritorijoms, sprendiniai derinami su planavimo schemoje nustatytomis funkcinio prioriteto ir kraštovaizdžio tvarkymo zonomis. Išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo miškų kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, poilsio statinių statyba besąlygiškai negalima.
Statybas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis. Šio straipsnio redakcijoje, galiojusioje 2009 m., buvo nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos (9 straipsnio 2 dalies 8 p.). Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato saugomų teritorijų apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai (9 straipsnio 4 dalis).
Minėtoje Saugomų teritorijų įstatymo redakcijoje buvo reglamentuotos ir statybos valstybiniuose parkuose (13 straipsnis), kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato valstybinių parkų individualūs apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai. Juose gali būti sugriežtinti šio straipsnio 2 dalyje išvardyti reikalavimai bei nustatyti papildomi reikalavimai (13 straipsnis 2 dalis).
Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, esantį byloje, matyti, kad žemės sklypas, kuriame stovi minėtas poilsio namelis, yra miškų ūkio paskirties. Pagal 2009 m. metu galiojusią Miškų įstatymo redakciją miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus (11 straipsnis 1 dalis). Dabartinėje Miškų įstatymo 11 straipsnio redakcijoje pateikiamas baigtinis sąrašas išimtinių atvejų, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, vienas iš kurių - teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti (11 straipsnio 1 dalis 9 p.)
Atsižvelgdama į buvusį statybos metu teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nepateikus jokių ginčo statinio (poilsio namelio) statybą 2009 m. pagrindžiančių (t. y. leidžiančių pagal to laikotarpio reikalavimus) dokumentų, ginčo statinys žemės sklype laikytinas neteisėtos statybos rezultatu, todėl negali būti įgytas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjas pirmiausia turi įrodyti, kad jo statyba buvo teisėta, kad statyba atitiko tuo metu galiojusį teismo aukščiau jau aptartą teisinį reglamentavimą, buvimas žemės sklype kitų statinių nereiškia, kad statant ginčo namelį galima nepaisyti įstatymų nustatytos tvarkos.
Pareiškėjas ir atstovas teigė, kad savivaldybė ir kitos institucijos suderino statybos dokumentus, tačiau savivaldybė ir kitos institucijos jokių suderinimų neatlikusios, visos planuose, geodeziniame plane užfiksuotos aplinkybės, negali būti aiškinamos kitaip kaip atitinkamo dokumento tinkamas parengimas. Šiuo atveju pateiktas geodezinis planas su suderinimu Nemuno kilpų parko direkcijos reiškia, kad planas atitinka parko direkcijos turimus duomenis, plane nėra patvirtinta jame esančių statinių teisėta statyba, ar panašios aplinkybės, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas.
Pareiškėjo atstovas taip pat teigia, kad namelio statyba galima ir ji yra teisėta, tačiau šie teiginiai yra paneigti Inspekcijos surašytais dokumentais, kuriais konstatuota savavališka statyba ir kuriais pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti savavališkos statybos objektą, kuris iki šiol yra neįvykdytas, namelis negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu ir nuosavybės teisės valdymo objektu. Antra vertus pareiškėjas įsigijęs dalį žemės sklypo saugomoje teritorijoje turėjo pareigą būti atidus, domėtis teisiniu reglamentavimu kas yra galima ir kas yra negalima saugomoje teritorijoje, ar galimos tokio namelio statybos, ar bus galima jas įteisinti.
Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisės į statinius būtų įgyjama „tik tuomet, jeigu statyba pradėta, vykdyta ir baigta laikantis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų“ (2007-09-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2007); Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti ( 2016-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškimą atmesti.
Dėl sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.