Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. e2A-448-730/2016

2016 m. balandžio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų V. Ž. ir D. Ž. (B.) atstovo advokato Mariaus Navicko apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž. ir D. Ž. (B.) pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankui, Kretingos rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas faktinei situacijai, todėl rėmėsi tik prielaidomis, jog VĮ Registrų centras suteikė ginčo butui Nr. 3 kadastrinį numerį, suformavo atskirą butą, suteikdamas unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės nėra įregistruotos, bet jis yra tokio paties dydžio, kaip ir valstybės nuosavybės teise įregistruotos pastato dalys. VĮ Registrų centras atsakymo dėl to paties objekto skirtingos registracijos nepateikė, archyviniai duomenys neišlikę. Ginčo butas Nr. 3, nutraukus Darbėnų žemės ūkio įmonės veiklą, tai yra nuo 1992-10-08, buvo perduotas pareiškėjų tėvui K. L., kuris valdė jį iki mirties, o po jo mirties pareiškėjos šią pastato dalį valdė kaip nuosavą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos 2008-04-04 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 1429 ir 2008-11-26 dovanojimo sutarčių Nr. 9102 ir Nr. 9104 pagrindu įgijo po 1/2 dalį nuosavybės teisės į butą Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei butą Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei buto Nr. 2 priklausinius: pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), be butų Nr. 1 ir Nr. 2, suformuotas butas Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjos prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą pagal įgyjamąją senatį į šį turtą, kadangi šį turtą teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo kaip savo, prižiūri, remontuoja daugiau nei 10 metų. Pirmosios instancijos teismas netenkinto pareiškėjų pareiškimo, konstatavęs, jog nekilnojamasis daiktas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė, todėl jis negali būti įgytas įgyjamąja senatimi.

Apeliaciniame skunde pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas faktinei situacijai, rėmėsi tik prielaidomis, jog VĮ Registrų centras suteikė ginčo butui Nr. 3 kadastrinį numerį, suformavo atskirą butą, suteikdamas unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisės nėra įregistruotos, bet butas yra tokio paties dydžio, kaip ir valstybės nuosavybės teise įregistruotos pastato dalys. Nesutiktina su tokiu apeliacinio skundo argumentu.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog į bylą yra pateikti du Nekilnojamojo turto registro išrašai. Viename iš jų nurodyta, kad gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra butas Nr. 3, 87,30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisės nėra registruotos. Iš kito Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš dalies pastato (91,03 kv. m) buvo suformuoti du nekilnojamo turto vienetai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Iš to paties Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatyta, kad 8730/17833 dalių pastato yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Darbėnų žemės ūkio įmonės, įregistravimo pagrindas Miesto (rajono) valdybos potvarkis, 1992-08-13, Nr. 383v.

VĮ Registrų centras į bylą pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad visas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas, buvo įregistruotas kaip Darbėnų žemės ūkio įmonės patikėjimo teise valdoma valstybės nuosavybė. Vėliau minėtame gyvenamajame name buvo suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto vienetai, kurie buvo privatizuoti. Šias aplinkybes patvirtina anksčiau minėto Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys bei byloje esantys pareiškėjų nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, iš kurių matyti, jog šie du nekilnojamojo turto vienetai, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjoms. VĮ Registrų centro pranešime taip pat nurodoma, kad 2005-09-14 iš likusios pastato dalies (8730/17833 dalių) buvo suformuotas atskiras nekilnojamojo turto vienetas, kurio dydis 87,30 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau dėl šio nekilnojamojo turto vieneto nuosavybės teisės ar patikėjimo teisės registravimo nebuvo kreiptasi, todėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, t. y. 8730/17833 dalių, registruota ir kaip pastato dalis valdoma patikėjimo teise Darbėnų žemės ūkio įmonės ir kaip nekilnojamojo turto vienetas – butas Nr. 3, į kurį nuosavybės teisė nėra registruota.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Kaip matyti iš nekilnojamojo turto išrašo, 8730/17833 dalių ginčo turto yra valstybės nuosavybė, o byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjų tėvai gyvenamojo namo ginčo dalį būtų įgiję (privatizavę) minėtų įstatymų pagrindu. Kitų aplinkybių, dėl ko būtų pasibaigusi subjektinė valstybės nuosavybės teisė į ginčo statinio dalį, byloje nėra.

Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011. Teismų praktika. 2011, 35). Todėl ta aplinkybė, kad minėto turto dalis registre įregistruota kaip patikėjimo teise valdoma Darbėnų žemės ūkio įmonės, kuri, pagal Juridinių asmenų registro duomenis, nėra įregistruota, neturi teisinės reikšmės, kadangi šis turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o nuosavybės teisė valstybei nėra nuginčyta ar kitokiu būdu panaikinta ar pasibaigusi. Kadangi byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys bei VĮ Registrų centro pranešime nurodytos aplinkybės pagrindžia tai, kad iš ginčo pastato 8730 dalių, kurios nuosavybės teise priklauso valstybei, tik 2005-09-14 buvo suformuotas butas Nr. 3 su unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dydis yra 87,30 kv. m, nors šis nekilnojamojo turto vienetas ir nėra įregistruotas valstybės vardu, tačiau vadovaujantis formuojama teismų praktika, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šis turtas nebėra valstybės nuosavybė.

Esant šių aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos neįgijo nuosavybės teisės į ginčo butą įgyjamosios senaties būdu. Nors apeliantės skunde nurodė, kad sąžiningai ir teisėtai pradėjo valdyti ginčo butą, prižiūrėjo, tvarkė, remontavo, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra pakankama nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliančių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (CK 4.68–4.69 straipsniai), priėmė teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, pareiškėjų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą.