Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 60 MGL dydžio, t. y. 2259,80 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų 80 ct) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sausio 19 d. Šakių rajono apylinkės teisme, teisiamojo posėdžio metu apklausiamas liudytoju administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-15-829/2017, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 235 straipsnyje, už žinomai melagingų parodymų davimą, turėdamas tikslą padėti administracinėn atsakomybėn traukiamam M. K. išvengti administracinės atsakomybės, melagingai parodė, kad 2016 m. spalio 15 d., apie 15.00 val., jis vairavo M. K. priklausantį automobilį „Audi A4“, kurį paėmė, nieko apie tai nepranešęs automobilio savininkui, nuvažiuoti į miestą, tačiau automobiliu apsisukinėjant neplačiame kelyje, automobilio galinį ratą įnešė į duobę, dėl ko nepavyko iš jos išvažiuoti, kai įsiteisėjusia 2017 m. vasario 9 d. Šakių rajono apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad M. K. 2016 m. spalio 15 d., apie 13 val. 40 min., vairavo transporto priemonę „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo bei nuvažiavo nuo kelio ne tam skirtoje vietoje, tai yra padarė administracinės teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 8 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, numatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje. Skunde nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Nesivadovauta in dubio pro reo principu, kuris reiškia, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šios bylos kontekste, žinant aplinkybes, kad nė vienas liudytojas nematė, kas valdydamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavimo į griovį, bei kad nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, paneigiančio jo teiginius, kad būtent jis automobiliu įvažiavo į griovį, atsižvelgiant į tai, kiek grubių pažeidimų ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant teisme buvo padaryta, kaip tendencingai ikiteisminiame tyrime buvo renkami įrodymai, yra akivaizdu, jog nebuvo įmanoma jo atžvilgiu priimti teisėtą ir teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodinėjimo našta (onus probandi) paneigti gynybos argumentus (šiuo atveju paneigti jo parodymus, kad jis su automobiliu įvažiavimo į griovį) tenka valstybės institucijoms. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais, teisėtais būdais gautais duomenimis, visos abejonės dėl bylos duomenų patikimumo bei teisėtumo turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančias baudžiamojo proceso įstatymo normas, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, selektyviai, vienpusiškai, dėl to padarė nelogiškas, prieštaraujančios viena kitai išvadas, kurios grindžiamos ne įrodymais, o spėjimais bei prielaidomis. Tą patvirtina nuosprendžio teiginiai: „teismas nelaiko“, „leidžia manyti“, „leidžia ją laikyti mažai tikėtina“ ir t. t. Nuosprendis taip pat grindžiamas kitos teismo sudėties visai kitoje byloje (administracinio nusižengimo) priimtais procesiniais sprendimais, kurie niekaip jo neįpareigoja ir kuriems jis negalėjo daryti įtakos, t. y. ginčyti skųsdamas. Įvertinus visus liudytojų parodymus, privalu konstatuoti, kad nė vienas iš jų nenurodė, kad matė, kaip administracine tvarka nubaustas M. K., vairuodamas automobilį, įvažiavo į griovį. Priešingai, vieninteliai liudytojai, matę už automobilio vairo sėdintį M. K. (policijos pareigūnai to nematė ir į įvykio vietą atvyko kur kas vėliau, bei pažeidėją M. K. jau rado namuose), P. ir A. K. paliudijo, kad matė griovyje esantį ir ant dugno pakibusį automobilį ir už jo vairo sėdintį M. K., kuris bando didinti variklio apsukas ir iš griovio išvažiuoti. Šie liudytojai neklausė M. K., kaip automobilis atsirado griovyje, tuo tarpu pats M. K., iš karto po įvykio policijos pareigūnams nurodęs, kad tikriausiai automobilį vairavo jam namą remontavę darbininkai, neabejotinai galėjo klysti, nes buvo sunkaus girtumo būsenoje (3,04 promilės). Be to, jis pas M. K. buvo atvykęs tam, kad padėtų remontuoti namą. Pažymima, kad M. K. parodymai ir vėlesnis jų patikslinimas, kad šis išsiaiškino, jog automobilį buvo paėmęs jo svainis (apeliantas), niekaip neįpareigoja apelianto keisti savo parodymus, juos modifikuoti, be to, šie parodymai visiškai nesusiję su baudžiamosios bylos dalyku, t. y. ar apeliantas tą dieną vairavo automobilį ir įvažiavo į griovį, ar ne. Nors jis įvykio dieną buvo visiškai blaivus, o M. K. sunkaus girtumo būsenoje ir pats ne kartą nurodė, jog ne viską iš tos dienos atsimena, teismas vis tiek labiau rėmėsi M. K. parodymais, o jo versiją vadino „mažiau tikėtina“. Būtent tai lemia, jog baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad tiek pats kaltinimas, tiek ir skundžiamas nuosprendis grindžiamas bei motyvuojamas šiais įrodymais: 2017 m. vasario 9 d. Šakių rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-15-829/2017; 2017 m. balandžio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-270-348/2017, tai yra, teismų procesiniais sprendimais administracine tvarka nubausto M. K. byloje, kurioje liudijimą pateikė ir apeliantas. Teismas rėmėsi ir kaip įrodytomis baudžiamojoje byloje aplinkybėmis laikė minėtose administracinio nusižengimo bylose nustatytas aplinkybes, nurodinėjo, kad šie sprendimai yra įsiteisėję ir neva tai juose nustatyti faktai negali būti paneigti. Tačiau apeliantas pažymi, kad minėtose bylose jis buvo apklausiamas liudytoju ir jo procesinis statusas niekaip neleido skųsti, ginčyti ir nesutikti su minėtais sprendimais arba prašyti, kad iš jų motyvuojamųjų dalių būtų pašalintos aplinkybės, susijusios su jo teisėmis ir pareigomis. Apeliantas yra įsitikinęs, kad šioje baudžiamojoje byloje teismas neturėjo jokių teisinių galimybių remtis minėtais teismų sprendimais ir juos tarsi legalizuodamas, priimti analogišką sprendimą, t. y. apkaltinamąjį nuosprendį. Šiais savo veiksmais teismas ne tik pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismų praktikos, tačiau ir akivaizdžiai parodė savo šališkumą, nes teismas gynė savo paties (tik kitos sudėties) priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-15-829/2017. Iš esmės buvo sudaryta tokia situacija, kai valstybinio kaltintojo ir arbitro vaidmenį šiame ginče atliko tas pats Šakių rajono apylinkės teismas. Apelianto įsitikinimu, tokia situacija grubiai pažeidžia pamatinius teisės principus, įtvirtintus ne tik BPK, tačiau ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Skunde nurodoma, kad nei prokurorė, nei teismas nesuprato apelianto parodymų esmės ir prasmės, t. y. apeliantas niekada neteigė, kad, kai P. K. atvažiavęs pas senelį į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini), pastebėjo į griovį įvažiavusį automobilį, kurį bandoma išvairuoti iš griovio, būtent apeliantas tą momentą buvo automobilyje ir jį vairavo. Apeliantas tik tokiais savo parodymais galėjo padėti svainiui M. K. išvengti administracinės atsakomybės, tačiau to nedarė, priešingai, jis administracinio nusižengimo byloje liudijo tai, kas vyko iš tiesų. Nesuprantama teismo išvada, kad apelianto iškeltą versiją paneigia liudytojų G. B., R. S., P. K. ir A. K. parodymai. Nė vienas iš šių asmenų įvykio vietoje nebuvo ir nematė, kaip automobilis buvo įvairuotas į griovį, todėl savaime suprantama, nematė ir kas minėtą automobilį į griovį įvairavo. Kitų objektyvių duomenų, pavyzdžiui, apelianto mobiliojo telefono prisijungimo prie mobiliojo ryšio operatoriaus tinklų (bokštų) duomenų, ikiteisminis tyrimas netyrė, nors jie lengvai galėjo įrodyti, kad apeliantas tą dieną buvo įvykio vietoje. Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas 2017 m. sausio 19 d. Šakių rajono apylinkės teismo posėdžio metu melagingai parodė, kad 2016 m. spalio 15 d., apie 15.00 val., jis vairavo M. K. priklausantį automobilį „Audi A4“, tačiau tiek 2017 m. birželio 2 d. suvestinė Nr. 1, tiek 2017 m. sausio 19 d. Šakių rajono apylinkės teismo posėdžio garso įrašas (3 minutė 15 sekundė) įrodo, kad apeliantas tokio teiginio neišdėstė, o tik atsakė į teisėjos klausimą, kurį ji suformulavo po apelianto klausimo teisėjai: „kuriuo metu?“. Apeliantas atsakė žodžiu „vairavau“, į teisėjos klausimą „spalio 15 dieną, apie 15 valandą“, iš karto po žodžių junginio „spalio 15 dieną“ ir nesulaukęs, kada teisėja užbaigs savo klausimo patikslinimą, nors 2017 m. birželio 2 d. suvestinėje Nr. 1, tikėtina, tyčia šališkai ir klaidingai nurodyta, kad apelianto atsakymas pateiktas po viso teisėjos patikslinimo. Tai leidžia spręsti, kad apeliantas liudijo tai, kad 2016 m. spalio 15 d. jis vairavo M. K. priklausantį automobilį „Audi A4“. 15.00 valanda yra administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusios teisėjos klaida, kuri buvo įtvirtinta visoje eilėje teismų sprendimų ir prokuratūros dokumentų, tačiau ji neatitinka tikrovės, o tą neginčijamai patvirtina 2017 m. sausio 19 d. Šakių rajono apylinkės teismo posėdžio garso įrašas (3 minutė 15 sekundė). Taigi, jis negalėjo būti nuteistas už savo liudijimą teismui, kad jis automobilį vairavo. Teismo motyvas, jog apeliantas apie tai, kad jis vairavo automobilį ir juo įvažiavo į pakelės griovį, nepapasakojo policijos pareigūnams, niekaip negali būti suprantamas kaip melagingų parodymų davimas, kadangi policijos pareigūnai tokių klausimų neklausė, be to, net neprašė apelianto pateikti paaiškinimo dėl galimo M. K. pažeidimo. Tą policijos pareigūnai patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašomas ne dėl to, kad automobiliu buvo įvažiuota į griovį, o dėl to, kad M. K. buvo įtariamas automobilio vairavimu, siekiant išvažiuoti iš griovio, todėl šie du veiksmai, kuriuos skyrė nemažas laiko tarpas, teismo sugretinti visiškai nepagrįstai. Apelianto nurodymas policijos pareigūnams, kad jis įvažiavo į griovį, niekaip nebūtų padėjęs administracine tvarka nubaustam M. K. išvengti administracinės atsakomybės, kadangi neginčijamai buvo aišku, jog būtent jį prie automobilio vairo, bandantį išvažiuoti iš griovio, matė liudytojai Povilas ir A. K.. Apeliantas suprato, už ką M. K. surašomas protokolas, ir suvokė, kad ne už automobilio pastatymą neleistinoje vietoje ar už eismo įvykį, ar pasitraukimą iš eismo įvykio vietos, o būtent už vairavimą išgėrus, todėl nematė prasmės reikalauti, kad jo rašytinis paaiškinimas būtų prijungtas prie administracinio nusižengimo bylos. Pažymima ir tai, kad teismas nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas liudytojas A. K., kurio teisme nurodytos aplinkybės neatitiko ikiteisminio tyrimo metu pateiktus parodymus, tačiau pats teismas laikė, kad A. K. duoti parodymai nelaikytini visiškai neteisingais - teismas nurodė, kad yra tikėtina, jog jam ne kartą teko padėti sūnui ir jį pavežti, tad asmuo tiesiog galėjo sumaišyti įvykius bei suklysti dėl nurodomų aplinkybių. Tačiau teismas šiais liudytojo A. K. duotais parodymais visiškai nesivadovavo ir juos ignoravo. A. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam paskambino sūnus T. K. ir pasakė, kad atvažiuotų jo paimti į (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų, jokių aplinkybių neminėjo. Liudytojas nurodė, kad jis nuvažiavo automobiliu ir palaukė, kol sūnus atėjo, toliau jie abu važiavo, T. K. jam parodė kelią. T. K. išlipo, o jis liko automobilyje, kadangi ten buvo užstrigęs kažkoks automobilis. Liudytojas nurodė, kad paskui ištraukė tą automobilį, sėdo atgal pas jį, parvežė sūnų namo ir pats parvažiavo namo. Patikslindamas įvykio aplinkybes, liudytojas nurodė, kad jam sūnus pasakė, kur važiuoti, sakė, kad su automobiliu kažkas yra, kad „užbuksavusi“. Liudytojas teigė, kad T. K. norėjo tą automobilį ištraukti, nors ir nesakė, kaip tas automobilis atsirado griovyje. Galiausiai, šis liudytojas nurodė, jog neatsimena, ar sūnus, įsėdęs į automobilį, skambino kam nors. Net ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojo A. K. duoti parodymai yra panašūs, tai yra, jis nurodė, kad maždaug prieš metus laiko, lyg rudenį, dienos metu, nes dar nebuvo sutemę, jam paskambino sūnus T. K., kuris paprašė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, jį pavėžėti. Liudytojas paaiškino, jog jis atsimena, kad T. K. jo laukė ant pagrindinio kelio Š. – K., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Taigi, byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną ir įvykio metu apeliantas skambino savo tėvui A. K. ir prašė atvažiuoti į įvykio vietą (t. y. (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone), todėl apelianto pozicija, priešingai, nei sprendė teismas, yra visiškai logiška ir racionali. Apeliantas, įvairavęs automobilį į griovį, bandė ieškotis pagalbos ir ją surado. Dėl to į įvykio vietą atvažiavo jo tėvas A. K., kuris su savo automobiliu turėjo padėti apeliantui ištraukti ant griovio krašto pakibusį automobilį. To neprireikė, nes automobilį padėjo ištraukti policijos pareigūnai su tarnybiniu automobiliu. Tačiau A. K. atvykimas į įvykio vietą liudija, kad apeliantas, būdamas blaivus, nevairavo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės, nes būtent su ja galėjo ištraukti automobilį „Audi A4“. Jis vairavo įstrigusį automobilį ir nebeturėjo šalia kitos transporto priemonės, kurią galėtų panaudoti automobilio ištraukimui. Tam jam reikėjo kito asmens pagalbos. Apeliantas negali būti atsakingas už tai, kad, būdamas sunkaus girtumo būsenoje, M. K. tiksliai ir detaliai nenurodė, kas vairavo jo automobilį, o galbūt to net nežinojo, kaip ir negali būti atsakingas už tai, kad nepasidarė kokių nors įrodymų, kad būtent jis tą dieną vairavo automobilį „Audi A4“. Nors teismas nurodė, kad apelianto parodymai nelaikytini teisingais ir patikimais ir yra prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams - neturintiems jokio suinteresuotumo bylos baigtimi P. ir A. K. bei policijos pareigūnų parodymams, tačiau konkrečiai šio prieštaravimo (-ų) nenurodė. Todėl apeliantui yra visiškai nesuprantami teismo motyvai dėl melagingų parodymų davimo ir jo pripažinimo kaltu padarius BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmetamas.Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju T. K. ginčija savo kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį įrodytumą, teigia, jog melagingų parodymų administracinio nusižengimo byloje nedavė, tiesiog buvo ne taip suprastas, todėl turi būti išteisintas.BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, po to išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, nenustatė, kad būtų pažeistos įrodinėjimą baudžiamosiose bylose nustatančios baudžiamojo proceso įstatymo normos. Nėra pagrindo sutikti, kad įrodymų tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, selektyviai ar vienpusiškai, kadangi apylinkės teismas analizavo visų liudytojų parodymus, taip pat paties nuteistojo parodymus, juos gretino tarpusavyje, nustatė esamus prieštaravimus, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais parodymais tikima, o kiti atmetami kaip nepagrįsti, ir padarė logiškas išvadas dėl T. K. kaltės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nesirėmė prielaidomis ar spėjimais, skundžiamas nuosprendis grindžiamas nuoseklia įrodymų grandine, kurios pateikto skundo argumentai nepaneigia.Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje, t. y. atsakomybei kilti pakanka bet kurio alternatyvaus veiksmo nustatymo. Šiuo atveju apeliantui yra inkriminuotas melagingų parodymų davimas, jį apklausiant kaip liudytoją administracinio nusižengimo byloje. Pažymėtina, jog melagingų parodymų davimas teisme trukdo nustatyti tiesą byloje. Tokie parodymai gali pakreipti bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą baigiamąjį teismo sprendimą. Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali teismo veikla. BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2013). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas – yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-305-788/2015).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. K., turėdamas tikslą padėti administracinėn atsakomybėn traukiamam M. K., kuris yra jo žmonos brolis, 2017 m. sausio 19 d. teisiamojo posėdžio Šakių rajono apylinkės teisme metu, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 235 straipsnyje, melagingai parodė, kad 2016 m. spalio 15 d., apie 15.00 val., vairavo M. K. priklausantį automobilį „Audi A4“. Šis nuteistojo liudijimas yra paneigtas Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarimu (1 t., b. l. 9-11) ir Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi (1 t., b. l. 34-35). Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi teismų procesiniais sprendimais administracine tvarka nubausto M. K. byloje, nes jo turėtas liudytojo statusas neleido jam skųsti, ginčyti ir nesutikti su minėtais Šakių rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimais. Tokiam vertinimui aukštesnės instancijos teismas nepritaria. Sutiktina, kad liudytojas negali apskųsti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo administracinio nusižengimo byloje, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 583 straipsnio 2 ir 3 punktai numato liudytojo teisę susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus ir pataisas, taip pat teisę pačiam surašyti savo parodymus. Šiuo atveju T. K. šiomis teisėmis nepasinaudojo. Pažymėtina ir tai, kad administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusi teisėja informavo proceso dalyvius, kad yra daromas garso įrašas, kuris yra sudėtinė bylos dalis, ir proceso dalyviams jis gali būti pateikiamas susipažinimui (1 t., b. l. 31), tačiau apeliantas susipažinti su bylos nagrinėjimo garso įrašu taip pat nepageidavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. K. nepatenka į sąrašą asmenų, kurie negali būti apklausiami kaip liudytojai (ANK 582 straipsnis), todėl jis privalėjo duoti teisingus parodymus, pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir aiškiai, nedviprasmiškai atsakyti į jam užduodamus klausimus. Už melagingų parodymų davimą teisme liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį, už melagingų parodymų davimą administracinio nusižengimo tyrimo ir administracinio nusižengimo nagrinėjimo ne teismo tvarka metu liudytojas atsako pagal ANK 224 straipsnio 2 dalį (ANK 581 straipsnio 4 dalis). Taigi, T. K. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir, įrodinėjant jo kaltę, pagrįstai vadovautasi administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-15-829/2017 priimtais sprendimais bei kita surinkta medžiaga. Nėra jokio pagrindo spręsti, kad apylinkės teismas buvo šališkas, nes neva gynė savo paties (tik kitos sudėties) priimtą nutarimą minėtoje administracinio nusižengimo byloje. Įsiteisėjęs 2017 m. vasario 9 d. Šakių rajono apylinkės teismo nutarimas buvo vada ikiteisminiam tyrimui pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pradėti, o visos melagingų parodymų davimo aplinkybės buvo tiriamos iš naujo bylos teisminio nagrinėjimo metu. Tai, kad priimtas galutinis sprendimas (apkaltinamasis nuosprendis) apelianto netenkina, nepatvirtina teismą buvus šališku. Šiuo aspektu nėra pažeistos nei BPK, nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos.Iš esmės pagrindinis argumentas, kuriuo T. K. ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą, yra tai, kad teismas neatskyrė dviejų svarbių momentų, t. y. kas su automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio ir kas vėliau bandė iš griovio išvažiuoti. Apelianto teigimu, 2017 m. sausio 19 d. teisiamojo posėdžio metu jis liko nesuprastas, nes teigdamas, kad vairavo M. K. priklausantį automobilį, jis turėjo omenyje tik tai, kad automobiliu įvažiavo į griovį. Paskui jis automobilį paliko, nes ieškojo pagalbos, kas galėtų padėti ištraukti transporto priemonę. Atvykęs su pagalba, t. y. su savo tėvu, įvykio vietoje jis rado atvykusius policijos pareigūnus ir neblaivų M. K.. Apeliantas suprato, kad M. K. bus baudžiamas dėl to, kad, būdamas neblaivus, bandė išvažiuoti iš griovio, todėl apie savo veiksmus – įvažiavimą į griovį, niekam neprasitarė, nemanė, jog tai tikslinga. Tokiai įvykių eigai aukštesnės instancijos teismas nepritaria. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatinėjant T. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įvertinus galimus apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo motyvus, vadovautis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, jis neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Tokiu būdu, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje bei įvertinti T. K. apeliaciniame skunde pateiktų argumentų pagrįstumą, ypatingą reikšmę įgauna kitų analizuojamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, galinti patvirtinti/paneigti nuteistojo keliamą versiją dėl jo nekaltumo jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. K. iškeltą versiją apie 2016 m. spalio 15 d., apie 15.00 val., vairuotą transporto priemonę „Audi A4“ paneigia liudytojų P. K., A. K., A. K., administracine tvarka nubausto M. K. parodymų analizė. P. K. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad 2016 m. spalio 15 d., apie pietus, važiavo pas senelį ir pamatė dešinėje kelio pusėje, griovyje, stovintį sidabrinės spalvos „Audi“ markės automobilį. Matė sėdintį vairuotoją, tačiau nesustojo, nuvažiavo pas tėvuką, tuomet pagalvojo, kad tam žmogui gali reikėti pagalbos, todėl abu sugrįžo. Iš karto pamatė, kad vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo – M. K., yra neblaivus, todėl iškvietė policiją. Kol atvyko policija, daugiau jokių žmonių prie automobilio nematė, tik buvo dar jo tėvukas. Davęs paaiškinimus, jis išvažiavo namo (1 t., b. l. 121-122). Liudytojas A. K. patvirtino P. K. parodymus, kad įvykio dieną matė neblaivų M. K., bandantį išvažiuoti iš griovio (1 t., b. l. 122). Nei P. K., nei A. K. nematė, kas įvažiavo į griovį, tačiau jų nuoseklūs parodymai patvirtina, kad automobilis „Audi A4“ į griovį įvažiavo gerokai anksčiau nei 15.00 val. Ikiteisminio tyrimo metu P. K. teigė, kad mašiną griovyje pastebėjo apie 12.00 val., teisiamojo posėdžio metu, nenorėdamas klaidinti teismo, nurodė, jog tai buvo apie pietus, o įvykio dieną savo rašytame paaiškinime (1 t., b. l. 8) nurodė, jog nuo kelio nuvažiavusią transporto priemonę pastebėjo 13.40 val. Ši valanda buvo nurodyta ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą teisme, todėl teisėjų kolegija laiko, kad pastarasis laikas yra teisingas, nes tuo metu dar nebuvo praėję daug laiko nuo įvykio, todėl liudytojas tiksliau nurodė, kada konkrečiai važiavo į tėvų namus. Atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. spalio 15 d., 13.54 val., buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), nuo kelio nuvažiavęs automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Vairuotojas neblaivus, bando šalintis, pranešėjas įvykio vietoje (1 t., b. l. 16). 14.50 val. buvo surašytas pranešimas dėl M. K. nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (1 t., b. l. 18). Taigi, pažeidimo padarymo bei užfiksavimo eiga paneigia T. K. 2017 m. sausio 19 d. duotus parodymus, kad jis įvykio dieną, apie 15.00 val., vairavo minėtą transporto priemonę ir su ja įvažiavo į griovį. Nuo policijos iškvietimo iki pareigūnų atvykimo jokių asmenų įvykio vietoje nebuvo. Apeliantas į įvykio vietą atvyko čia jau esant policijos pareigūnams, kurie aiškinosi įvykio aplinkybes. Tačiau šiems jis nepapasakojo apie įvažiavimą į griovį ir neva išvykimą ieškoti pagalbos, t. y. kas galėtų ištraukti griovyje užstrigusią transporto priemonę.Apelianto teigimu, jis 2017 m. sausio 19 d. posėdžio metu nesakė, kad vairavo būtent 15.00 val. Ši valanda nurodyta klaidingai, ką patvirtina garso įrašo 3:15 minutė. Teisėjų kolegija, perklausiusi garso įrašą, daro išvadą, kad byloje esanti suvestinė Nr. 1 (1 t., b. l. 37-38) yra tiksli. Pirmiausia administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusi teisėja paklausė T. K., ar jis vairavo M. K. priklausiančią transporto priemonę spalio 15 dieną. Apeliantas atsakė teigiamai, todėl teisėja paprašė detaliau papasakoti įvykio aplinkybes. T. K. pasitikslino, ką jam pasakoti, viską, ar tai, kas reikalinga. Tuomet teisėja uždavė klausimą, ar jis vairavo ar nevairavo transporto priemonę? Atsakymo nuteistasis nepateikė ir perklausė teisėjos, kuriuo metu? Jam buvo pakartotinai užduotas sukonkretintas klausimas: spalio 15 dieną, 15.00 valandą? Į šį klausimą T. K. aiškiai nurodė: „vairavau“, teisėjai dar nebaigus sakyti klausimo, tačiau užbaigus formuluoti klausimą, jis dar kartą pakartojo: „važiavau“. Taigi, nuteistasis pilnai išklausė klausimą, kurį teisėja išsakė itin raiškiai, garsiai bei aiškiai, ir tuomet paliudijo, kad vairavo automobilį, t. y. būtent 2016 m. spalio 15 d., 15.00 val., kas prieštarauja byloje esantiems duomenims, nes šiuo metu M. K. jau buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam. Teisėjų kolegija atmeta apelianto aiškinimą, kad būtent jis 2016 m. spalio 15 d. įvažiavo į griovį, ne tik dėl automobilio vairavimo laiko neatitikimo nustatytoms aplinkybėms, tačiau ir dėl kitų byloje esančių prieštaravimų. Atkreiptinas dėmesys, kad 2017 m. sausio 19 d. teismo posėdžio metu T. K. paliudijo ir tai, kad darė pasisukimą keliuku ir galinis ratas įvažiavo, jis bandė važiuoti ir įnešė dar toliau. Tokie parodymai tik patvirtina, kad nuteistasis į griovį neįvažiavo, nes jis tiksliai nesugebėjo papasakoti, kaip atsidūrė griovyje. Liudytojas P. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į griovį automobilis „Audi A4“ buvo nuvažiavęs dešine puse, t. y. automobilio dešinės pusės vienas priekinis ir vienas galinis ratai buvo griovyje, kitas priekinis ir galinis ratai buvo ant žvyruotos kelio dangos (1 t., b. l. 44-45). Kad į griovį buvo įvažiuota abiem dešinės pusės ratais, o ne tik vienu galiniu ratu, patvirtino ir A. K. (1 t., b. l. 49-50). Šie liudytojai savo parodymus patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Taigi, T. K. klydo ne tik dėl įvažiavimo į griovį laiko, tačiau ir dėl pačio įvažiavimo būdo.Aukštesnės instancijos teismas nepagrįstais laiko apelianto teiginius dėl pagalbos į tėvą kreipimosi, kad šis padėtų ištraukti nuo kelio nuvažiavusią transporto priemonę. Nuteistojo tėvas A. K. administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.6.-15-829/2017 nebuvo apklaustas, o ikiteisminio tyrimo metu paliudijo, kad maždaug prieš metus laiko, lyg rudenį, dienos metu, jam paskambino sūnus T. K. ir paprašė šį pavėžėti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Jokios pagalbos neprašė, prašė tik atvažiuoti ir parvežti jį namo. Atsimena, kad sūnus jo laukė ant pagrindinio kelio Š. – K., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose. Apie tai, kad sūnus būtų su automobiliu nuslydęs nuo kelio, jam nieko nesakė (1 t., b. l. 54-55). Pirmosios instancijos teisme A. K. nurodė, kad prisimena, kaip sūnus jam paskambino, sakė atvažiuoti jo parvežti, sakė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini), prie kultūros namų. Jis nuvažiavo su mašina ir palaukė, kol sūnus atėjo. Tuomet jie abu važiavo, sūnus rodė kelią. Atvažiavo į vietą, kur buvo kažkokia užbuksavusi mašina. Sūnus norėjo ją ištraukti, tačiau tikrai nesakė, kaip mašina atsidūrė griovyje (1 t., b. l. 122-123). Šie A. K. parodymai nepatvirtina, kad apeliantas, vairuodamas M. K. priklausantį automobilį, nuslydo nuo kelio ir iš įvykio vietos pasišalino neva ieškodamas pagalbos automobilio ištraukimui iš griovio. Visų pirma, A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neigė, kad sūnus į jį kreipėsi būtent dėl užbuksavusio automobilio ištraukimo. Nuteistojo tėvas nurodė tik tai, kad sūnus prašėsi būti parvežamas namo, be to, senolis nesugebėjo tiksliai prisiminti, ar T. K. paėmė nuo kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini), ar nuo pagrindinio kelio Š. – K.. Sutiktina, jog A. K. galėjo į įvykio vietą atvežti T. K. tuo metu, kai M. K. į jį kreipėsi pagalbos dėl transporto priemonės paėmimo iš įvykio vietos, kadangi pats M. K. buvo stipriai apsvaigęs, todėl nuo vairavimo nušalintas, tačiau tai niekaip neįrodo, jog apeliantas nemelavo aiškindamas, kad jis vairavo transporto priemonę 2016 m. spalio 15 d., apie 15.00 val. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja L. J. teisiamojo posėdžio metu paliudijo, kad ji atliko A. K. apklausą. Parodymus užrašė taip, kaip žmogus pasakojo, t. y. A. K. parodė, kad apie analizuojamą įvykį nieko nežino, neprisiminė, kad sūnus būtų prašęs pagalbos ištraukiant automobilį, nuvažiavusį nuo kelio. Liudytoja nurodė, kad T. K. prašė ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijos. Ši visos tyrimo medžiagos kopija jam buvo padaryta, jis ją vartė, skaitė, komentavo. Pasakė, kad gerai apklaustas tėtis ir kad šis pakeis savo parodymus byloje teismo metu (1 t., b. l. 135-136). Šios nesuinteresuotos bylos baigtimi liudytojos parodymai patvirtina, kad nuteistasis bandė derinti savo ir tėvo parodymus, kad šie jam būtų palankesni ir padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.Atkreiptinas dėmesys, kad M. K. administracine tvarka nubaustas ne dėl to, kad būdamas neblaivus bandė išvažiuoti iš griovio, o dėl to, kad būdamas neblaivus, nesuvaldęs vairuoto automobilio, nuvažiavo nuo kelio ne tam skirtoje vietoje bei nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Taigi, nuteistojo aiškinimas, kad jo parodymai apie įvažiavimą į griovį nebūtų reikšmingi, vertinamas kritiškai. Liudytojas G. B. (į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas) dar administracinio nusižengimo byloje buvo nurodęs, kad automobilis buvo ištrauktas ir perduotas blaiviam vairuotojui T. K., kurį iškvietė automobilio savininkas. T. K. į įvykio vietą atvažiavo už kokios valandos, šis jiems nieko nesakė apie tai, kad galimai jis vairavo automobilį, nors, surašant protokolą, automobilio savininkas nesutiko, kad jis vairavo. Sakė, kad vairavo kažkas kitas, tačiau tiksliai nurodyti, kas vairavo, negalėjo. Šie policijos pareigūno parodymai nepakito ir ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu (1 t., b. l. 57-58, 120-121). G. B. kolegė R. S., kuri taip pat buvo atvykusi į įvykio vietą, davė analogiškus parodymus, kaip ir G. B., t. y. parodė, kad M. K. neprisipažino vairavęs transporto priemonės, teigė nežinantis, kas vairavo jo automobilį, T. K. visa tai girdėjo, tačiau nuvažiavimo į griovį aplinkybių nepaaiškino (1 t., b. l. 60, 119-120), kas patvirtina, jog siekis padėti administracinėn atsakomybėn traukiamam M. K. kilo jau po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, apsvarsčius visus galimus variantus kaltei paneigti.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad objektyvių duomenų, pavyzdžiui, nuteistojo mobiliojo telefono prisijungimo prie mobiliojo ryšio operatoriaus tinklų (bokštų) duomenų, ikiteisminis tyrimas netyrė, nors jie lengvai galėjo įrodyti, kad jis tą dieną buvo įvykio vietoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, jog T. K. buvo atvykęs į įvykio vietą, byloje nėra, kadangi apeliantas atvykęs perėmė iš griovio ištraukto automobilio vairavimą. Be to, tyrimas negali būti beribis, o byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti.Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį sprendimą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.