- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-08
- Bylos Nr.
- e2S-2227-803/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23262-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Asociacijos „Amber Taxi Association“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „TELE2“, uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“, akcinei bendrovei „TEO LT“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) Asociacijos „Amber Taxi Association“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties dalies dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos pagal ieškovo Asociacijos „Amber Taxi Association“ ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti sutartis atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „TELE2“, uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“, uždarajai akcinei bendrovei „Bitė Lietuva“ ir akcinei bendrovei „TEO LT“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Viešoji įstaiga „Vilnius veža“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Sostinė veža“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas Asociacija „Amber Taxi Association“ kreipėsi į teismą, prašydamas de facto pripažinti ieškovą Asociaciją „Amber Taxi Association“ VšĮ „Vilnius veža“ teisių ir pareigų perėmėju pagal sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerį +370 5233 3337 ir trumpąjį telefono numerį 1450, sudarytas su UAB „TELE2“, UAB „Omnitel“, UAB „Bitė“ ir „AB TEO LT“ ir įpareigoti atsakovus UAB „TELE2“, UAB „Omnitel“, UAB „Bitė“ ir AB „TEO LT“ sudaryti sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerį +370 5233 3337 ir trumpąjį telefono numerį 1450 su ieškovu. Ieškovas nurodo jog jis su trečiuoju asmeniu VšĮ „Vilnius veža“ 2014-07-02 sudarė Taksi Dispečerinės paslaugų teikimo sutartį Nr. S2, kurios pagrindu trečiasis asmuo įsipareigojo penkerius metus teikti dispečerinės paslaugas ieškovui, t. y. perduoti visus klientų iškvietimus – užsakymus Asociacijos nariams. Sutarties šalys taip pat susitarė, jog trečiajam asmeniui nusprendus nutraukti Dispečerinės veiklą, <...> trečiasis asmuo minėta sutartimi be atskiro susitarimo perleidžia Asociacijai visas teises į Dispečerinės naudojamą telefono numerį <...> (Sutarties 7.10 punktas). Ieškovo teigimu, pagal minėtos Sutarties 7.10 punktą jis įgijo teisę į telefono numerio +370 5 233 3337, trumpojo telefono numerio 1450 naudojimą, todėl atsiradus šiuo metu vienai iš Sutartis 7.10 punkte numatytų sąlygų, yra pagrindas be atskiro susitarimo perduoti ieškovui teises, kylančias iš VšĮ „Vilnius veža“ ir atsakovų sutarčių dėl skambučių nukreipimo į telefonų numerius. Nurodo, jog trečiasis asmuo savo iniciatyva nutraukė sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius su atsakovais, todėl prašo pripažinti jį trečiojo asmens VšĮ „Vilnius veža“ teisių ir pareigų pagal su atsakovais sudarytas sutartis perėmėjais ir įpareigoti atsakovus sudaryti su ieškovu sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius.
Ieškovas ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovams sudaryti sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerį +370 5233 3337 ir trumpąjį telefono numerį 1450 su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, išskyrus ieškovą, o tuo atveju, jeigu sutartys dėl skambučių nukreipimo sudarytos su kitais juridiniais asmenimis nei VšĮ „Vilnius veža“ ar ieškovu, įpareigoti atsakovus sustabdyti šių sutarčių vykdymą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia aplinkybe, jog jis yra teisėtas trečiojo asmens VšĮ „Vilnius veža“ teisių, kylančių iš sutarčių dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius, perėmėjas ir turi teisę reikalauti, jog su juo būtų sudarytos sutartys, o nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė pasidarytų neįmanoma. Nurodo, kad iki ieškinio padavimo dienos atsakovai atsisakė sudaryti sutartis su ieškovu, jas sudarė su kitu juridiniu asmeniu, tokiu būdu sudarydamas ieškovui kliūtis realizuoti savo teises ir apsunkino teismo sprendimo įvykdymo galimybę.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nustatė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo ir atsakovų sutartinių santykių, t. y., tiesiogiai atsakovai jokių įsipareigojimų ieškovui neturi, ieškovas kelia pagrindinį ieškinio reikalavimą – de facto pripažinti ieškovą VšĮ „Vilnius veža“ teisių ir pareigų perėmėju pagal nurodytas sutartis. Konstatavo, kad pagal ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinį ieškovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 6 ir 12 punktuose įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones, kurias pritaikius atsakovų atžvilgiu, iš esmės būtų išspręstas ieškovo reikalavimas, nežinant visų bylos aplinkybių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Asociacija „Amber Taxi Association“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovo prašymą patenkinti ir taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai sutapatino laikinąsias apsaugos priemones su ieškinio reikalavimais, kadangi ieškovas prašė teismo uždrausti atsakovams sudaryti analogiškas sutartis su visais kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, išskyrus ieškovą, o jei jos sudarytos su kitais juridiniais nei VšĮ „Vilnius veža“ ar ieškovu, įpareigoti atsakovus sustabdyti sutarčių vykdymą. Apelianto teigimu, tokios laikinosios apsaugos priemonės visiškai atitinka civilinio proceso instituto paskirtį ir esmę, jomis būtų pritaikyti laikinieji suvaržymai, kurie galiotų tik iki galutinio ginčo išsprendimo, o jų prevencinis pobūdis yra akivaizdus. Nurodo, kad teismui patenkinus ieškinį atsirastų nepalankūs padariniai atsakovams ir dėl jų galimo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Apelianto teigimu, uždraudus atsakovams sudarinėti naujas sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius ar sustabdžius jau sudarytų sutarčių vykdymą, neigiamų padarinių neatsirastų, kadangi trečiasis asmuo VšĮ „Vilnius veža“ mažiau negu prieš mėnesį nevykdo nebevykdo sutarčių su atsakovais, todėl net sustabdžius sudarytas su kitais asmenimis sutartis nebūtų patiriama didelių nuostolių. Ieškovas nurodo, jog yra teisėtas trečiojo asmens teisių ir pareigų perėmėjas, todėl turi teisę reikalauti, kad su juo būtų sudarytos sutartys.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Omnitel“ atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti skundžiamą apylinkės teismo 2015-07-09 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrindė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atsakovo teigimu, uždraudimas atsakovams sudaryti sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefonų numerius yra netekęs prasmės, kadangi tokios sutartys sudarytos. Ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – sudarytų sutarčių vykdymo sustabdymas neturės jokios įtakos galimybei įvykdyti būsimą teismo sprendimą byloje, kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ryšio paslaugų teikėjai telefono ryšio numerius suteikia naudotis kitiems asmenims, o nuosavybės teisė į numerius ar teisė jais disponuoti tokiems asmenims nepereina.
Kiti atsakovai atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos trys sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, trečia, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, todėl pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą grindžia tuo, kad teismas sutapatino laikinąsias apsaugos priemones su ieškinio reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apelianto argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti apylinkės teismo nutarties neteisėtumo. Ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovams sudaryti sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, išskyrus ieškovą, iš esmės atitinka ieškinio dalyką ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Apelianto argumentas, jog teismo prašė ne iki sprendimo priėmimo sudaryti sutartis, bet uždrausti atsakovams sudaryti analogiškas sutartis su kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis, nesudaro pagrindo paneigti pagrįstų pirmosios instancijos teismo argumentų, kadangi atsakovams uždraudus analogiškų sutarčių sudarymą su kitais asmenimis, išskyrus ieškovą, būtų išsprendžiamas ginčas iš esmės, pripažįstant pagrįstomis ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra procesinio pobūdžio, jomis nesprendžiamas ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas, o pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones - draudimą atsakovams sudaryti sutartis dėl skambučių nukreipimo į telefono numerius su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, išskyrus ieškovą, iš esmės būtų pasisakoma dėl ieškinio dalyko neįvertinus visų bylos aplinkybių.
Kaip jau buvo minėta, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas turi įrodyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo minėtu pagrindu nevertino, tačiau pagal proceso įstatymą tai yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Apeliantas nurodo, jog galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju atsirastų nepalankūs padariniai atsakovams, o dėl jų galimo ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, tačiau tokių savo argumentų nepagrindžia įrodymais (CPK 178 straipsnis). Ieškovo ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju atsakovai nutrauktų su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis sudarytas sutartis, o pastarieji įgytų teisę reikalauti galimai patirtų nuostolių dėl sutartinių santykių pasibaigimo. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas, asmenys neturi nuosavybės teisės į numerius, todėl aplinkybė, jog paslaugų teikėjai telefono ryšio numerius suteikia naudotis kitiems asmenims, nesudaro pagrindo konstatuoti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės arba jo įvykdymo pasunkėjimo (Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu „Dėl telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklių ir nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano patvirtinimo“ patvirtintos telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimo taisyklės). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 straipsnis). Šalys civiliniame procese yra lygios, ir vien ieškinio pateikimas, ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovų teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepakeistą.