- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- I1-784-789/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02603-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo 2019 m. liepos 16 d. nutartimi priimta pareiškėjo skundo dalis, kurioje jis teismo prašo priteisti 100 000 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 1–2, 79).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kamerose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam teko dar mažiau. Nurodė, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, įkalinimo įstaigos pareigūnai galėjo jį stebėti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliu galėjo naudoti tik vieną valandą per dieną. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros buvo netinkamai vėdinamos. Pažymėjo, kad kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Pažymėjo, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, naudojantis dušu buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pažymėjo, kad kameros buvo netvarkingos ir neremontuotos.
Atsiliepimas
Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–20). Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes dėl netinkamo kamerų įrengimo, cituoja teismų praktiką, susijusią su minimalaus laisvo ploto užtikrinimu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m².
Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto pagal byloje pateiktus duomenis (b. l. 17). Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.
Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu. Ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia atsakovės atstovės nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra pasisakęs, kad, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT) nuomone, sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Vilniaus PN neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Iš Vilniaus PN paaiškinimų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti, sienele ir užuolaida. Minėtą aplinkybę patvirtina ir Vilniaus PN pateiktas 2019 m. rugpjūčio mėn. pranešimas dėl pareiškėjo skundo, kuriame nurodyta, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti papildomai buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos (b. l. 14). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas tik 2018 m. liepos 25 d. buvo laikomas kameroje, kurioje yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa (b. l. 22–25). Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.
Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliu galėjo naudotis tik vieną valandą per dieną. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kenkė pareikėjo sveikatai. Teismas pažymi, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek jame esantys pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kuriame nurodoma, kad draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Todėl nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo vertinti pareiškėjo skundo argumentus kaip pagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros buvo netinkamai vėdinamos, netvarkingos ir neremontuotos. Nurodė, kad kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 107, 109, 112, 119, 121, 130, 147, 153, 178, 184, 198, 201, 257, 270, 272, 278, 280, 288, 292, 295, 305, 310, 315, 322, 330, 342, 347, 357 ir 372. Teismas pažymi, kad Higienos normos 134:2015 laikymosi kontrolę vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose higienos normos neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodė, ar yra kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl kamerų atitikties Higienos normos 134:2015 reikalavimams.
Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 26–70), iš kurių turinio matyti, kad kameroje Nr. 357 buvo pelėsis (2018 m. balandžio 3 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-1568), kameroje Nr. 322 buvo nešvarus langas (b. l. 63). Kiti Higienos normos 134:2015 pažeidimai nenustatyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Pažymėtina, kad pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad Lukiškių TI-K kamerose sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Teismas pažymi, kad Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K dušai nebuvo atitverti, todėl jis galėjo būti stebimas Lukiškių TI-K pareigūnų. Dėl privatumo naudojantis dušu LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo privatumas pasinaudoti dušu buvo užtikrintas.
Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo ir dušo patalpos atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir dušu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog iš viso 100 parų nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 100 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.