- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-23
- Bylos Nr.
- TA-368-624/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02603-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Paaiškino, kad kamerose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam teko dar mažiau. Nurodė, kad, pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu, įkalinimo įstaigos pareigūnai galėjo jį stebėti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliu galėjo naudoti tik vieną valandą per dieną. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros buvo netinkamai vėdinamos. Pažymėjo, kad kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Pažymėjo, kad pastato konstrukcijoje buvo asbesto, tai kenkė pareiškėjo sveikatai. Nurodė, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, naudojantis dušu buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pažymėjo, kad kameros buvo netvarkingos ir neremontuotos.
Atsiliepimas
3. Vilniaus pataisos namai atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
4. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
5. Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
8. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostatas.
9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo kamerų įrengimo, reikiamo ploto neužtikrinimo, pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.2 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį pateiktą išaiškinimą, teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m².
11. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto pagal byloje pateiktus duomenis. Iš atsakovo pateiktų duomenų teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos, patirtos dėl to, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
13. Teismas pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo įrengimo neatleidžia atsakovės atstovo nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą, šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose.
14. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN neneigia aplinkybės, jog kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas tik 2018 m. liepos 25 d. buvo laikomas kameroje, kurioje yra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa (b. l. 22–25). Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus.
15. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.
16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pasivaikščiojimo kiemeliu galėjo naudotis tik vieną valandą per dieną, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl pastato konstrukcijoje buvusio asbesto, kenkusio pareikėjo sveikatai, pažymėjo, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek jame esantys pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kuriame nurodoma, kad draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertino šių pareiškėjo skundo argumentų kaip pagrįstų.
18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjas skundo aplinkybių dėl netinkamo kamerų vedinimo, jų netvarkingumo, remonto neatlikimo, taip pat dėl kamerose buvusių žiurkių ir tarakonų, pažymėjo, kad Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 107, 109, 112, 119, 121, 130, 147, 153, 178, 184, 198, 201, 257, 270, 272, 278, 280, 288, 292, 295, 305, 310, 315, 322, 330, 342, 347, 357 ir 372. Teismas pažymėjo, kad Higienos normos 134:2015 laikymosi kontrolę vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose higienos normos neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau nenurodė, ar yra kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl kamerų atitikties Higienos normos 134:2015 reikalavimams.
19. Teismas nurodė, kad byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, iš kurių turinio matyti, kad kameroje Nr. 357 buvo pelėsis (2018 m. balandžio 3 d. patikrinimo aktas Nr. (10-12 15.4.8) PA-1568), kameroje Nr. 322 buvo nešvarus langas (b. l. 63). Kiti Higienos normos 134:2015 pažeidimai nenustatyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad Lukiškių TI-K kamerose sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
20. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę, pažymėjo, kad Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis dušu pažymėjo, kad dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo privatumas pasinaudoti dušu buvo užtikrintas.
22. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo ir dušo patalpos atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir dušu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas. Kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog iš viso 100 parų nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
23. Teismas, vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgė į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 100 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2020 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
25. Atsakovas nurodo, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
26. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, atsakovas daro išvadą, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.
27. Atsakovas, aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio kodekso nuostatas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo, būtinąsias sąlygas viešajai atsakomybei kilti, aktualią teismų praktiką, pažymėjo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.
28. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
29. Atsakovas pažymi, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
30. Atsakovas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas. gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
31. Atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsakovas konstatuoja, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtiną žalą, patirtą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, 100 parų neužtikrinus jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
34. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).
36. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo tardymo izoliatorių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi.
38. Vertinant teismo sprendimo motyvus dėl dušo įrengimo, pažymėtina, kad pagal vyraujančią vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020). Todėl nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi, kad Lukiškių TI- K dušai buvo atskirti 1,6 m aukščio (0,4 m atstumas tarp pertvarų ir grindų) ir 1,2 m pločio pertvaromis (šiais Lukiškių TI-K nurodytais duomenimis nėra pagrindo abejoti), daro išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu pažeidimas skundžiamu teismo sprendimu konstatuotas nepagrįstai.
39. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
41. Vertinant, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos 100 parų neužtikrinant minimalaus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).
42. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) neužtikrinimu.
43. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus Vilniaus PN veiksmus dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu, kadangi tai nepaneigia šioje nutartyje konstatuotos aplinkybės, kad Vilniaus PN pakankamai ilgą laiko tarpą neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojanti sanitariniu mazgu. Šio pažeidimo konstatavimas šiuo konkrečiu atveju laikytinas pakankamu spręsti, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 400 Eur kompensaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais dėl aptartų nustatytų pažeidimų.
44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.