Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2019 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo“, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t.y. kai pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pirmiausiai pažymi, kad tarnybos santykių nutraukimo teisėtumą lemia ne tik Valstybės tarnybos įstatyme numatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai atlikta (įstatyme nustatyta) valstybės tarnautojo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, (aktualioje įstatymo redakcijoje atitinka 49 straipsnio 1 dalį) be kita ko, yra įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) yra (atsiranda) laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė. Šios nuostatos taikymas pirmiausiai reikalauja, kad atitinkama pareigybė būtų realiai (pa)naikinta. Tai lemia, jog sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą pirmenybė turi būti teikiama su pareigybės (pa)naikinimu susijusių teisinių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai, šiuo tikslu, be kita ko, nustatant atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. būtina nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010, 2017 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2264-520/2017).

Šiuo atveju pareiškėja buvo atleista iš pareigų skundžiamu 2019 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 10-TE-1174, kuris buvo priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 48 str. 2 d. 4 p. ir 4 d., 51 str. 1 d. 9 p. ir 5 d., atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019-02-21 įsakymą Nr.5-V-155 „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“.

Akcentuotina, jog kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3386-520/2016). Iš esmės analogišką praktiką darbo ginčų bylose formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nėra kompetentingas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą, bet gali tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007, 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Šiuo atveju nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas struktūrinius pertvarkymus vykdė viršydamas savo diskrecijos teisę. Be to, ir pati pareiškėja savo skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog ji neginčija vykdytos pertvarkos realumo ir pareigybės panaikinimo pagrįstumo bei teisėtumo fakto.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) bei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir Darbo kodeksas, ir DK).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja iki 2019 m. birželio 30 d. Vilniaus AVPK užėmė Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. 2019 m. vasario 25 d. įspėjimu Nr. 10-S-14245(3.55-10) pareiškėja buvo informuota, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. naikinama jos pareigybė. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, esant galimybei, jai bus siūlomos kitos lygiavertės karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Jeigu iki pareigybės panaikinimo pareiškėja nebus paskirta į kitas pareigas, 2019 m. birželio 30 d. ji bus atleista iš užimamų pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, ir atleidimo iš einamų pareigų dieną bus atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka (t. b. l. 11).

Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka 2019 m. vasario 27 d. pranešimu Nr. (15/l-l)10K-8639 pasiūlė pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (b. l. 12). Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2019 m. balandžio 16 d. prašymą „Dėl perkėlimo tarnybinio kaltumo būdu“, kuriame vadovaudamasi teisės aktais, prašė ją perkelti nuo 2019 m. liepos 1 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų į Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (b. l. 17). Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 ir 3 d., atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr.XIII-1864 ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimo veiksmų planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. IV-170 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1864 ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimo veiksmų plano patvirtinimo“, Migracijos departamento 2019 m. gegužės 21 d. raštą Nr. 10-G-56507 „Dėl valstybės tarnautojų perkėlimo tarnybinio kaltumo būdu“ ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 29 d. raštą Nr.5-G-8234 „Dėl nuomonės pateikimo“, Vilniaus AVPK viršininkas 2019 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-1012 „Dėl karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo“ perkėlė pareiškėją iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto į Migracijos departamentą nuo 2019 m. liepos 1 d. (b. l. 20–37).

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant bylas dėl galbūt neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, įrodinėjimo našta, kad atleidimas buvo teisėtas inter alia buvo užtikrinta valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas pareigas, tenka atsakovui (valstybės įstaigai (institucijai), iš kurios atleistas valstybės tarnautojas) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-2160/2006).

Teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka ir pažymi, jog valstybės tarnautojų tarnybinis kaitumas yra savarankiška valstybės tarnautojo socialinė garantija, kuri niekaip nesusijusi su Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą.

Valstybės tarnautojo tarnybinis kaitumas yra reglamentuojamas Valstybės tarnybos įstatymo 26 str., o jos įgyvendinimo tvarką nustato Valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas valstybės tarnautojo pareigas tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. ir Apraše nustatytą teisinį reglamentavimą, kai yra laisvos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, karjeros valstybės tarnautojas į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje yra perkeliamas jo paties prašymu, t. y. šią procedūrą inicijuoja pats valstybės tarnautojas. Be to, kad ši valstybės tarnautojo teisė būtų įgyvendinta, turi egzistuoti ir būtina sąlyga – pareigos, į kurias pageidauja būti perkeltas valstybės tarnautojas, turi būti laisvos, t. y. į jas neturi pretenduoti kiti asmenys, galintys teisės aktų nustatyta tvarka jas užimti. Skirtingai nei Valstybės tarnybos įstatymo 49 str. 1 d. nustatytu atveju, tarnybinio kaitumo atveju karjeros valstybės tarnautojo užimama pareigybė nėra naikinama, ji išlieka toliau, todėl tokiam valstybės tarnautojui negresia galimybė būti atleistam iš valstybės tarnybos ir jis tokio perkėlimo atveju iš esmės siekia tenkinti kitokio pobūdžio socialinius, buitinius poreikius (pvz. dirbti ir gyventi tam tikroje vietovėje ir pan.), o ne pačią teisę dirbti darbą valstybės tarnyboje. Visi šie skirtumai lemia, kad minėtos teisės normos – Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. ir 49 str. 1 d. – yra skirtos reguliuoti skirtingus teisinius santykius, todėl jos negali būti tarpusavyje tapatinamos, ar pakeisti viena kitą. Priešingai, kiekviena iš jų turi būti taikoma tik tiems teisiniams santykiams, kurie atitinka jų dispozicijoje nurodytas sąlygas.

Taigi, Migracijos departamento siūlymas pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos nelaikytina darbdavio, t.y. atsakovo siūlymu pareiškėjai kitų pareigų valstybės tarnyboje pagal Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kaip konstatuota LVAT suformuotoje aktualioje teismų praktikoje, valstybės tarnautojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą nėra atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo procedūros dalis (LVAT 2014-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2338/2014).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Vilniaus AVPK buvo laisvos 8 pareigybės: Aptarnavimo skyriaus Viešųjų pirkimų poskyrio 2 vyresniojo specialisto pareigos, Valdymo organizavimo skyriaus įstaigos valdymo poskyrio 3 vyriausiojo specialisto pareigos, Valdymo organizavimo skyriaus Psichologų poskyrio vyriausiojo specialisto pareigos, Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio 2 vyriausiojo specialisto pareigos (b.l. 105-116). Vertinant pareiškėjos galimybę užimti laisvas pareigas, matyti jog pagal turimą išsilavinimą (byloje esantis Lietuvos žemės ūkio universiteto bakalauro diplomas patvirtina, kad pareiškėjai suteiktas ekonomikos bakalauro kvalifikacinis laipsnis) (b.l. 19) ir jos gyvenimo aprašyme nurodytas kompetencijas (b.l. 18) bei atitikimą pareigybės aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus pareiškėjai galėjo būti siūlomos 3 laisvos Valdymo organizavimo skyriaus įstaigos valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigos (b.l. 106, 111, 113). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas taip pat patvirtino, jog iš 8 buvusių laisvų pareigybių 3 laisvos Valdymo organizavimo skyriaus įstaigos valdymo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigos atitiko pareiškėjos kvalifikaciją, tačiau pareiškėjai jokia pareigybė nebuvo pasiūlyta, kadangi ji buvo sutikusi nuo 2019 m. liepos 1 d. tarnybinio kaitumo būdu užimti Migracijos departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės tarnautojo garantijos tęsti tarnybą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos jos kvalifikaciją atitinkančios pareigos nuo 2019 m. vasario 25 d., t.y. nuo įspėjimo apie pareiškėjos pareigybės panaikinimo dienos, iki 2019 m. birželio 30 d., t.y., pareiškėjos atleidimo iš jos užimamų pareigų dienos.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) nebuvo užtikrinta, kadangi įspėjimo apie naikinamas pareigas bei atleidimo iš valstybės tarnybos laikotarpiu pareiškėjai nebuvo pasiūlytos laisvos pareigos, kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji atitiko. Nepasiūlius šių pareigų pareiškėjai, nebuvo užtikrinta Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas.

Siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, 2016 m. sausio 6 d. sprendimas administracinėje byloje A-3631-520/2015). Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies norma yra esminė valstybės tarnautojų teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu (LVAT 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-340/2011). Nagrinėjamu atveju nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikinti 2019 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymą Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo“.

Pareiškėja teismo prašo iš atsakovo pareiškėjos naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą.

Valstybės tarnybos įstatyme nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymu taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016).

Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK minėto straipsnio numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, bei kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti (2013 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012).

Dėl nurodytų alternatyvų pasirinkimo, LVAT yra pažymėjęs, kad tokiam pasirinkimui yra reikšminga paties neteisėtai atleisto darbuotojo (valstybės tarnautojo) pozicija, t. y. jo argumentuotas noras arba nenoras tęsti darbo (tarnybos) santykius pas darbdavį, arba objektyvios, nuo darbuotojo (valstybės tarnautojo) noro pasilikti dirbti pas darbdavį nepriklausančios priežastys, kurios teismo turi būti nustatytos, įvertinant atitinkamus įrodymus (2013 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2013). Pripažinus pareiškėjos atleidimą neteisėtu, jos grąžinti į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas teisinio pagrindo nėra, kadangi pareiškėjos užimtoji ankstesnė pareigybė po įvykdytos migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišlikusi. Todėl tai laikytina pakankamu pagrindu pareiškėjos atžvilgiu taikyti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtinos neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

Pažymėtina, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės pateikiamus duomenis pareiškėja po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje. Nustačius šias aplinkybes, pareiškėjai už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Kaip minėta, pagal DK 218 straipsnio 4 dalį pareiškėjai taip pat priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Išrašo apie asmens darbovietę, gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvusiame Vilniaus miesto 6 –ame policijos komisariate (vėliau - Vilniaus AVPK) dirbo nuo 1994 m. Taigi kompensacija jai priteistina už šešis mėnesius, t. y. šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai, kas nagrinėjamu atveju sudaro 9520,38 Eur (1586,73 × 6).

Pareiškėjos prašymas visą priverstinės pravaikštos laiką įtraukti į valstybės tarnybos stažą netenkintinas. Teismas pažymi, kad dėl tarnybos stažo skaičiavimo yra sprendžiama administracine tvarka. Tik kilus ginčui yra teisinis pagrindas kreiptis į teismą teisminės gynybos (ABTĮ 5 str. 1 d.). Šioje byloje tokios teisinės situacijos nėra, todėl šis pareiškėjos reikalavimas atmestinas, nenustačius jos teisės pažeidimo.

Pareiškėja prašo priteisti jai padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 5000 Eur suma, kurią kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų. Nurodo, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos ji patyrė nerimą ir pergyvenimus, pašlijo jos sveikata. Šiuo metu ji yra bedarbė ir jai sunku vertinti realias galimybes artimiausiu metu rasti kitą darbą valstybės tarnyboje ar privačiame sektoriuje, ypač atsižvelgiant į tą faktą, jog daugiau dvidešimt metų jos darbo patirtis yra susieta su specifinės, gana siauros viešojo administravimo srities išmanymu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Vadovaujantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (žr., pvz., LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teismas neatmeta galimybės, kad atleidimas iš pareigų sukėlė pareiškėjai stresą, neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau teismas pažymi, kad ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Teismo vertinimu, pareiškėja byloje nėra pateikusi jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ar sveikatos pablogėjimą, ir įrodančių jai padarytos neturtinės žalos realumą, nors teismo posėdžio metu teismas būdamas aktyvus pareiškėjai siūlė pateikti tokius įrodymus, o jos teiginiai apie stresą, nervinę įtampą, pablogėjusią sveikatą ir kt. nėra pakankami galimai padarytai neturtinei žalai įrodyti (ABTĮ 56 str.).

Taigi, teismas įvertinęs pareiškėjos argumentus, kuriais ji grindžia neturtinę žalą, ir tai, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl atsakovo veiksmų jai būtų pablogėjusi jos sveikata ir pan., bei tai, kad pareiškėjos teisės yra apgintos, pripažįstant jos atleidimą iš Vilniaus AVPK neteisėtu ir priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą (satisfakcija už neteisėtą atleidimą) bei kompensaciją, teismas pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti 2019 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymą Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo“ ir grąžinti ją į valstybės tarnybą, įpareigojant atsakovą priimti D. B. į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra - siūlyti žemesnes pareigas.

Priteisti D. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Priteisti D. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 (šešių) mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją – 9520,38 Eur.

Kitą pareiškėjos D. B. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.