Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1359-713/2018 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei V. D. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovės V. D. priešieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo neterminuota sutartimi.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iškeldinti atsakovę V. D. iš gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Ieškovė nurodė, kad butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Savivaldybės administracija 2011-09-13 su atsakove sudarė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovei terminuotai vienerių metų terminui išnuomojo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kaip asmeniui, nukentėjusiam nuo 2011-08-04 kilusio gaisro daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Vėliau, atsakovės prašymu, ieškovė 2012-11-14 sprendimu minėtą butą pagal nuomos sutartį išnuomojo dar vieneriems metams; 2014-01-08 ieškovė, atsižvelgdama į 2013-11-18 atsakovės prašymą, nusprendė iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, pasibaigus nuomos sutarties terminui, atidėti pusei metų. Ieškovė 2015-06-11 ir 2016-12-14 raštais priminė atsakovei, kad butas jai išnuomotas terminuotai ir atsakovė privalo jį atlaisvinti. 2017-03-29 patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovė gyvenamųjų patalpų gera valia neatlaisvino. Nuomos sutartis pasibaigė 2014 m. birželio mėn., nuo to laiko ieškovė nuomos mokesčio už gyvenamųjų patalpų nuomą neskaičiuoja, jo atsakovė nemoka, o butas neperduotas savivaldybei.Atsakovė V. D. su ieškinio reikalavimais nesutiko, pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012-12-10 Savivaldybės gyvenamųjų namų patalpų sutartį neterminuota, kadangi nuomininkas, pasibaigus sutarties terminui, per nustatytą laiką nesikreipė į savivaldybę prašydamas nutraukti sutartį. Atsakovė nurodė, kad 2011 metų rugpjūčio 4 dieną kilus gaisrui sudegė jai priklausanti dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini). Savivaldybė su atsakove sudarė terminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį vienerių metų laikotarpiui, o 2014-01-08 nuomos sutartį pratęsė pusei metų. Atsakovė visada tvarkingai mokėjo visus mokesčius, nėra gavusi pranešimo, kad pasibaigus sutarčiai atsakovė turi išsikraustyti iš gyvenamųjų patalpų. Atsakovė pasibaigus nuomos sutarčiai ilgiau nei 10 dienų naudojasi ieškovės turtu, dėl ko CK 6.481 straipsnio pagrindu prašė pripažinti sutartį neterminuota. Atsakovė 2014-07-04 už 45000,00 Lt pardavė savo sudegusį būstą (duomenys neskelbtini). Gautus pinigus panaudojo skoloms gražinti, daiktams ir drabužiams po gaisro įsigyti. Atsakovė 2014-08-14 prašė leisti išsipirkti nuomojamą butą, tačiau ieškovė jo nepardavė. Atsakovė gauna 100,00 Eur pensiją iš kurios sunku pragyventi, artimųjų, kurie jai galėtų padėti, neturi. Nuomos mokesčio ieškovei nemoka, kadangi ieškovė jo nepaskaičiuoja, tačiau atsakovė moka visus komunalinius mokesčius, įsiskolinimų neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį ir atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir šalių argumentus, laikė priešieškinį neįrodytu. Teismas nurodė, kad LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas, Kauno miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2017-09-12 sprendimu Nr. T-617, nenumato teismui galimybės terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties pripažinti neterminuota. Šioje byloje šalys buvo sudarę tikslinę sutartį - atsakovei gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos kaip asmeniui, nukentėjusiam nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. kilusio gaisro ir likusiam be pastogės. Nagrinėjamoje byloje šalys, sudarydamos sutartį, pavadintą Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, žinojo įstatyme įtvirtintą nuostatą, kad būstas atsakovei išnuomojamas terminuotai ir sutartis nenumato jos transformacijos į neterminuotą. Teismas pažymėjo, kad remiantis vien tuo, jog atsakovė nuomojame būste gyvena ilgiau, nei šalių buvo susitarta, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą.Teismas, vertindamas ieškovės argumentus dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo, nelaikė, jog atsakovė nemokėjo mokesčių, ji apmokėjo visas sąskaitas, kurias buvo gavusi, o ieškovė tokios sąskaitos neteikė, dėl ko ir nebuvo pagrindo mokėti. Atsakovė turi teisę į socialinio būsto nuomą, ji, 2017-12-29 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu yra įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, jos eilės Nr. 596. Į eilę socialiniam būstui gauti įrašomi labiausiai materialiai pažeidžiami visuomenės asmenys, atsakovei būstas buvo suteiktas, kai po gaisro netinkamu gyventi tapo jos butas, kito būsto atsakovė įsigyti neturi galimybės. Teismas konstatavo, kad atsakovės būsto poreikis nepakito nuo ginčo buto suteikimo, todėl atsakovės iškeldinimas iš savivaldybei priklausančio buto pasibaigus terminuotai sutarčiai, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų esminis, neproporcingas atsakovės teisių pažeidimas. Atsakovė neturi būsto, yra garbaus amžiaus ir materialiai pažeidžiama, negali savo jėgomis užsikrinti nuosavo būsto. Byloje nepaneigta, jog atsakovė neturi kitų asmenų, galinčių ją aprūpinti gyvenamuoju būstu, atsakovė gyvena išnuomotame būste jau daugiau nei 7 metai ir yra prisirišusi prie savo gyvenamosios vietos. Ieškovė nepaneigė būtinybės atsakovei suteikti socialinį būstą. Esant dabartinei atsakovės situacijai, iškeldinimas su visu jai priklausančiu turtu dar labiau socialiai pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus, be to, toks ieškovės reikalavimas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto pažeistų ir įstatyme įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, remdamasis teismų praktika, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nes nagrinėjamos bylos atveju sudarytos nuomos sutarties tarp šalių nėra, nes pasibaigęs terminuotos nuomos sutarties terminas ir atsakovė ginčo bute gyvena be jokio teisinio pagrindo.Pats teismas sprendime pripažino, kad socialinis būstas atsakovei yra išnuomotas terminuotai, tarp šalių sudaryta terminuota nuomos sutartis pasibaigė, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, nes vadovaujantis CK 6.613 straipsniu yra teisinis pagrindas iškeldinti atsakovę iš ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų. Teismas, sprendimu atsakovei suteikdamas teisę gyventi savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame bute be nuomos sutarties, pažeidė bendrąjį teisės principą, jog neteisėtų veiksmų pagrindu negali atsirasti asmenų teisės. Įstatyme imperatyviai nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, turi būti sudaroma raštu; tokios nuomos sutartys sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu.Teismas pažeidė rungimosi principą, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, nustatydamas, kad byloje ieškovė nepaneigė, jog atsakovė neturi kitų asmenų, galinčių ją aprūpinti gyvenamuoju būstu, kad nepaneigė būtinybės atsakovei suteikti socialinį būstą. Kadangi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis rėmėsi atsakovė, ji šias aplinkybes ir turėjo įrodyti. Atsakovė ginčo bute gyvena be teisinio pagrindo, o kitas socialinis būstas jai gali būti išnuomotas teisės aktų nustatyta tvarka, laikantis eiliškumo.Teismas gina neegzistuojančias atsakovės teises į ginčo būstą, sprendime nenurodė kokio įstatymo pagrindu atsakovei suteikiama teisė gyventi ginčo bute, teismas. Nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad asmenims, nukentėjusiems nuo gaisro, socialinis būstas būtų išnuomojamas ne eilės tvarka ir neterminuotai. Vien tai, kad atsakovė formaliai atitinka įstatyme keliamus reikalavimus nuomotis socialinį būstą, nesuteikia jai išskirtinių teisių gyventi ginčo bute šiuo metu. Išnuomojus atsakovei socialinį bustą ne eilės tvarka būtų pažeistos kitų socialinio busto laukiančių asmenų teisės. Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus bei atsakovės parodymus. Pati atsakovė posėdyje nurodė, kad ji ėmė paskolas ir susiremontavo savo sudegusį būstą. Atsakovė piktnaudžiauja susidariusia situacija, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė turi pakankamai lėšų pasirūpinti pati gyvenamuoju būstu. Kadangi atsakovė, būdama visiškai sveiko proto ir laisva valia priėmė sprendimą parduoti savo vienintelį suremontuotą gyvenamąjį būstą, gavo didelę sumą pinigų, todėl privalo savo pastangomis rūpintis savo gyvenamuoju būstu ir gautus pinigus panaudoti kito būsto nuomai ar įsigijimui.Teismas sukūrė precedentą, kuriuo asmenims, nukentėjusiems nuo gaisro, suteikė galimybę piktnaudžiauti jiems teikiama socialine parama ir nesirūpinti savo nekilnojamo turto atstatymu, nesirūpinti kito gyvenamojo būsto paieška, nes pasibaigus nuomos sutarties terminui, tokie asmenys teismo paliekami gyventi socialiniame būste ir neskatinami savo pastangomis užsitikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas bei būti atsakingais už savo priimamus sprendimus ir veiksmus. Tokie asmenys tampa našta visai visuomenei.Atsakovė V. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos. Teismas teisingai sprendė klausimą dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir būtinumo taikyti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę - iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų.Teismas teisingai nurodė, kad atsakovės iškeldinimas yra susijęs su asmens teise į būstą, kuri yra įtvirtinta Konstitucijos 24 straipsnyje. Remiantis EŽTT jurisprudencija, „būstu“ Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Ginčo butas yra vienintelė atsakovės gyvenamoji vieta.Atsakovė neturi būsto, yra garbaus amžiaus ir materialiai pažeidžiama, negali savo jėgomis užsitikrinti nuosavo būsto. Atsakovė išnuomotame būste gyvena jau daugiau kaip 7 metai, yra prisirišusi prie savo gyvenamosios vietos. Ieškovė nepaneigė būtinybės atsakovei suteikti socialinį būstą, leidus atsakovei toliau gyventi ginčo bute nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės, kadangi pasibaigus nuomos sutarčiai, ieškovė daugiau nei penkis metus šiuo butu nesidomėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės Kauno miesto savivaldybės (toliau – ieškovė arba apeliantė) ieškinį dėl atsakovės V. D. iškeldinimo iš socialinio būsto, pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai.Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos, todėl nepagrįstai atmetė jos ieškinį. Kasacinis teismas, siekdamas formuoti vienodą ir nuoseklią teismų praktiką, yra ne kartą plačiai pasisakęs dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; kt.).Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai išanalizavo visus įrodymus, kurie, jo vertinimu, patvirtina, kad esant dabartinei atsakovės situacijai, iškeldinimas su visu jai priklausančiu turtu dar labiau socialiai pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus; be to, toks ieškovės reikalavimas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto pažeistų ir įstatyme įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė nuosavybės teise valdo vieno kambario, 15,95 kv. m bendro ploto butą, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu atsakovė yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą nuo 2011-10-06. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-09-02 įsakymo Nr. A - 3066 pagrindu, 2011-09-13 sudaryta nuomos sutartis, kuria ieškovė atsakovei išnuomojo minėtą butą, su dalimi bendrojo naudojimo patalpų, terminuotai 1 (vienerių) metų laikotarpiui. Pasibaigus sutarties terminui, atsakovės prašymu, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-11-14 sprendimu Nr. T- 630, butas išnuomotas atsakovei dar vieneriems metams. 2012-12-10 šalys pasirašė Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. SR-1279. Tenkinant atsakovės 2013-11-18 prašymą, 2014-01-08 raštu Nr. (33 213)R-(numerio nesimato) ji buvo informuota, kad 2012-12-10 pasibaigus nuomos sutarčiai Nr. S-1279, Kauno miesto savivaldybės sprendimu išsikėlimas iš gyvenamosios patalpos atidėtas pusei metų – iki 2014-09-01. Atsakovė 2014-08-04 kreipėsi į ieškovę prašydama leisti išsipirkti nuomojamą butą. Kauno miesto savivaldybės administracija 2014-09-02 raštu Nr. (33.205)R-5069 atsisakė tenkinti atsakovės 2014-08-04 prašymą ir nurodė jai atlaisvinti patalpas; 2015-06-11 surašė dar vieną raginimą išsikelti, nurodydama terminą – iki 2015-09-01, trečią kartą raginimas išsikelti įteiktas 2017-03-29. Taip pat byloje nustatyta, kad 2011-08-04 gaisro metu atsakovės turėtas gyvenamasis būstas mediniame gyvenamajame daugiabutyje sudegė: nudegė ir buvo nuardyta apie 100 kv. m dangos ir konstrukcijų, sulietas bute buvęs ir atsakovei priklausęs turtas. Atsakovė po gaisro jai priklausantį nekilnojamą turtą pardavė tik 2014-07-07 už 45 000,00 litų (13 013 Eur), kadangi suremontuoti jo neįstengė. Atsakovė jokio nekilnojamo turto, tame tarpe ir gyvenamojo būsto, neturi. Atsakovė nurodė, kad pinigus panaudojo skoloms, atsiradusioms po gaisro, atiduoti, daiktams ir darbužiams įsigyti. Atsakovės pajamos per mėnesį sudaro 100,00 Eur: 78,07 Eur senatvės pensija ir laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. lapkričio 30 d. jai išmokėta 249,21 Eur vienkartinė socialinė parama; kitų pajamų atsakovė neturi. Atsakovė moka visus jai priklausančius mokėti mokesčius AB „Kauno energija“, UAB „Kauno vandenys“, UAB „Cgates“, UAB „Kauno butų ūkis“ už paslaugas, kaupiamąsias lėšas liftų atnaujinimui, remonto darbams. Ieškovė atsakovei nuomos mokesčio neskaičiuoja nuo 2015 m. pradžios, o pagal UAB „Kauno butų ūkis“ Nuomos mokesčio paskaičiavimo, įmokų ir įsiskolinimo suvestinę, apimančią laikotarpį nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn., priskaičiuotas įsiskolinimas 259,00 Eur, tačiau ieškovė atsakovei apmokėti tokios sąskaitos nėra pateikusi ir tokio ieškinio nereiškia. Atsakovė yra sulaukusi garbaus amžiaus. 2017-12-29 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-1847 atsakovė yra įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, jos eilės Nr. 596.Įvertinusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo byloje nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovė neturi būsto, yra garbaus amžiaus ir materialiai pažeidžiama, negali savo jėgomis užsitikrinti nuosavo būsto, kad atsakovė neturi kitų asmenų, galinčių ją aprūpinti gyvenamuoju būstu, kad atsakovė gyvena išnuomotame būste jau daugiau nei 7 metai ir yra prisirišusi prie savo gyvenamosios vietos, kuri Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo prasme patvirtina asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą kaip prielaidą ginti tokio asmens teisę į būstą, o ieškovė nepaneigė būtinybės atsakovei suteikti socialinį būstą.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, aptartų nutarties 13 - 14 pastraipose, teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą bei nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų nepagrįstumu, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Ieškovė reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų reiškia CK 6.613 straipsnio pagrindu - iškeldinti atsakovę iš savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, pasibaigus nuomos terminui, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog, atsižvelgiant į socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, taip pat į žmogaus būsto neliečiamybės gerbimo principą, socialinio būsto nuomotojui (ieškovui), pareiškusiam ieškinį dėl nuomininkų iškeldinimo iš socialinio būsto pasibaigus nuomos sutarties terminui, tenka procesinė pareiga įrodyti, jog nėra pagrindo su šiais asmenimis sudaryti ir (arba) tęsti socialinio būsto nuomos sutarties, pavyzdžiui, kad nėra socialinio būsto nuomos šiems asmenims poreikio, asmenys neatitinka įstatyme įtvirtintų kriterijų, kt. Taigi tokio pobūdžio bylose pripažįstama būtinybė, sprendžiant klausimą dėl socialinio būsto nuomininkų iškeldinimo, tirti ir jų teisės į socialinio būsto nuomą apskritai turėjimo (neturėjimo) klausimą. Vis dėlto ši bendro pobūdžio taisyklė negali būti taikoma savaime, neatsižvelgiant į konkrečios bylos faktinę situaciją, bendruosius proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2012).Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės būsto poreikis nepakito nuo ginčo buto suteikimo, todėl atsakovės iškeldinimas iš savivaldybei priklausančio būsto pasibaigus terminuotai sutarčiai, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, būtų esminis neproporcingas atsakovės teisių pažeidimas. Byloje teisingai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, kad pasibaigus vienerių metų 2011-09-13 sudarytos nuomos sutarties terminui, savivaldybės kompetentingos institucijos 2012-11-14 sprendimu butas atsakovei buvo išnuomotas dar vieneriems metams, o pasibaigus ir šiam terminui – Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimu atsakovės išsikėlimas iš gyvenamosios patalpos buvo atidėtas dar pusei metų – iki 2014-09-01. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovei socialinio būsto nuomos poreikis nėra išnykęs, ji turi teisę į socialinio būsto nuomą. 2017-12-29 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A1-1847 atsakovė yra įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti, jos eilės Nr. yra 596. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir vertino ją atsakovės naudai. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju tapo teisiškai nereikšmingi.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos iš apeliantės, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.